Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 26d. 10:59

71-ų lietuvės Gracijos istorija verta intriguojančios knygos: vaikystė internate, mamos smurtas ir 4 santuokos

Gracija Sommer Interviu
15min koliažas / Gracija Sommer

Gracijai Sommer vasarą sukaks 72-eji. Žavesio, jaunatviškumo, optimizmo, geros nuotaikos, stiliaus jausmo ir gyvenimo, kurį dabar turi, Danijoje gyvenančiai lietuvei pavydėtų ne viena moteris. Skamba lyg iš pasakos, bet išties nestandartinis ponios Gracijos gyvenimas galėtų tapti puikiu knygos siužetu ar filmo scenarijumi: jame telpa skaudūs vaikystės prisiminimai, dešimt internate praleistų metų, keturios santuokos, dvi atžalos ir anūkai, pakeistos gyvenamosios vietos ir šalys, patirti išgyvenimai ir sunkumai. Užtat dabar moteris jaučiasi laiminga, nes, kaip pati sako, gali gyventi taip, kaip pati nori.

Žiniasklaidos dėmesio G.Sommer pirmą kartą sulaukė prieš porą metų, kai lietuvių dizainerio Liutauro Salasevičiaus buvo pakviesta tapti jo kolekcijos „Madam pareis vėliau... '17“ modeliu.

„Aš iškart sutikau ir buvau labai laiminga, kad jis mane pakvietė, nes labai myliu Liutaurą, žaviuosi jo kūryba, jis yra labai geras mano draugas. Pirmą kartą gyvenime ėjau podiumu ir jaučiausi fantastiškai, pakylėta, klausykit, kai tiek metų... Labai patiko ir vis dar džiaugiuosi, kad turėjau šią patirtį“, – neslėpdama šypsenos pakiliu balsu sako ponia Gracija.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liutauro Salasevičiaus kolekcijos pristatymas: Gracija Sommer
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liutauro Salasevičiaus kolekcijos pristatymas: Gracija Sommer

Tiesa, ji su dizaineriu L.Salasevičiumi šiltus ryšius palaiko nuo tada, kai prieš aštuonerius metus kreipėsi į jį su prašymu pasiūti vestuvinę suknelę – ne, ne dukrai, o jai pačiai!

Klausydamasis jos – negali nesižavėti. Ir ne tik puikia išvaizda, stilinga apranga, bet ir požiūriu, supratimu, trykštančiu jaunatviškumu. Pasakodama apie savo gyvenimą tarp Danijos, Ispanijos, Dubajaus, Serbijos ir Lietuvos, moteris pripažįsta – negalėtų gyventi vienoje vietoje, būtų pernelyg nuobodu.

Paklausta apie praeitį, atvirauja – per skaudu grįžti į tuos prisiminimus, o gal net ir nebėra prasmės jų visų vėl iškelti.

Dabar visas jos gyvenimas yra vaikai, be galo mylimi anūkai ir draugai. 34-erių dukra Ringailė su šeima gyvena Dubajuje, 43-ejų sūnus Djordje – Serbijoje. O ji pati – Danijoje, keletą mėnesių per metus leidžia jos ir draugo bendruose namuose Ispanijoje.

Susisiekusios dar prieš didžiąsias metų šventes sutarėme, kad pasikalbėsime sausį, kai sugrįš į Europą. Taigi susiskambinusios leidomės į nestandartinį ponios Gracijos gyvenimą, o, be jo vingių, pasikalbėjome ir apie grožio paslaptis, stilių, moteris, kuriomis ji pati žavisi, ir tai, ko palinkėtų lietuvėms.

Būti vienoje vietoje ilgiau man neįdomu, nuobodu taip gyventi, todėl labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę vis kur nors išskristi.

– Kai susisiekiau su jumis dėl pokalbio, viešėjote Dubajuje pas dukrą ir jos šeimą. Ar seniai jie ten gyvena ir ar dažnai pas juos lankotės?

– Dukra Dubajuje gyvena beveik šešerius metus. Lankausi 3–5 kartus per metus, bet ir jie kiekvieną vasarą dviem mėnesiams atvyksta pasisvečiuoti pas mane į Ispaniją. Bendraujame labai artimai. Pirmuosius dvejus metus gyvenau pas dukrą, reikėjo padėti auginti Cezarėlį (anūką – aut.). Paskui pradėjo patys tvarkytis.

– Be dukros, turite ir sūnų, jis gyvena Serbijoje. Ar dažnai susitinkate?

– Neseniai ten lankiausi. Kasmet kur nors išvykstame atostogų dviese, kad praleistume daugiau laiko. Sutariame taip pat gerai, kaip ir su dukra, mano abu vaikai labai geri.

– Jūs pati gyvenate tarp Danijos ir Ispanijos. Papasakokite, kaip čia viskas taip susiklostė?

– Turime namus ir Danijoje, ir Ispanijoje – kartą ten nuvykusi vyrui pasiūliau, kad nusipirktume čia namą, ne taip seniai jį ten ir pastatė. Ispanijoje dažniausiai gyvenu, kai mano anūkai pas mane atvažiuoja. Žiemą visada vykstu į Dubajų. Kiek laiko ir kur praleidžiu – sunku pasakyti, kaip pasitaiko. Tik galiu pasakyti, kad būti vienoje vietoje ilgiau man neįdomu, nuobodu taip gyventi, todėl labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę vis kur nors išskristi. Toks mano gyvenimas – lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai.

Turiu savo kambarį ir pas dukrą Dubajuje, ir pas sūnų Serbijoje. Ir visur turiu savo daiktų, net ir Lietuvoje. Tad kartais labai sunku rasti kokį paltą ar kelnes (juokiasi).

– O ar dažnai atvykstate į Lietuvą ir pas ką?

– Pas savo draugę Mildą, kokius du tris kartus per metus, man pas ją labai faina. Pastarąjį kartą lankiausi gruodį, nes Oksana (Pikul – aut.) buvo pakvietusi mane dalyvauti makiažo festivalyje „The Makeup Lovers“. Ir Liutaurą (Salasevičių – aut.) aplankau, labai jo pasiilgstu.

– Prieš aštuonerius metus į Liutaurą dėl suknelės kreipėtės jau ketvirtai savo santuokai. Papasakokite savo meilės istoriją – kaip susiklostė, kad jūsų gyvenime – net keturios santuokos?

– Mano pirmasis vyras buvo serbas, beveik juodkalnietis, su juo susipažinome Maskvoje, kai buvau nuvykusi ten švęsti Naujųjų metų. Pakvietė šokti ir po trijų dienų pasiūlė tekėti. Pasakiau: „Nesąmonė“, grįžau į Lietuvą, jis pradėjo skambinėti, galiausiai susitikome, bendravome ir gana greit susituokėme.

Jis tikrai buvo labai protingas, išsilavinęs žmogus, su juo galėdavai kalbėtis apie bet ką, bet buvo per daug mane įsimylėjęs, ir man dėl to buvo labai sunku. Man užtekdavo į jį pažiūrėti, ir jis jau žinodavo, ką turi daryti, sakyti, kaip elgtis. O tai mane dėl vienos ar kitos priežasties labai erzino. Jei nebūtų turėjęs šios savybės, su juo būčiau nugyvenusi visą gyvenimą. Taigi galiausiai aš jį palikau. Jis man dar sakė, kad lauks manęs penkerius metus. Ir laukė, paskui vedė kitą.

Išsiskyrusi grįžau į Lietuvą. Su antruoju vyru, savo dukters tėvu, susipažinau Vilniuje, jis – lietuvis, ši santuoka taip pat nesusiklostė, paskui buvo dar du vyrai danai. Su antruoju gyvenu iki šiol, nors oficialiai esame išsiskyrę. Po skyrybų jis man nedavė ramybės, tai sutarėme gyvenimo modelį, kuris man tinka, jam gal ne visada, bet, žodžiu, gyvename.

Pasakysiu jums vieną dalyką apie savo santuokas: man gyvenime su vyrais nesiseka, aš juos visus palieku.

Pasakysiu jums vieną dalyką apie savo santuokas: man gyvenime su vyrais nesiseka, aš juos visus palieku. Dabar man gyvenime yra daug svarbesnių dalykų. Šeima man reiškia viską. Tik į šią sąvoką vyrai neįeina. Mano gyvenimą visavertį daro vaikai, anūkai, draugai. Manau, kad svarbiausia yra aplink save turėti žmonių, kurie tave myli ir kuriuos tu myli. Nes meilės reikia mums visiems. O dabar jaučiuosi labai laiminga, nes išties galiu gyventi taip, kaip pati noriu.

– Kada nors pagalvojote apie tai, kodėl tuokėtės? Gal tiesiog galėjote padraugauti, ir viskas?

– Man šis klausimas niekad nekilo (juokiasi). Gal tokia tvarka buvo, tais laikais būtinai reikėjo tekėti. O jie norėjo, tai maniau: gerai, pažiūrėsim, kaip susiklostys. Manau, kad dėl to, nes šiaip tai tikrai nereikėjo.

– Be to, kad, kaip pati sakėte, praleidžiate daug laiko lėktuvuose, kuo dar užsiimate?

– Klausykit, man tuoj 72-eji, kuo aš dar galiu užsiimti?

– Kai jūsų klausau, man atrodo, kad jums vos 50.

– Ne, ne, mano paskutinis rimtas darbas buvo vertėjos (Danijoje – aut.). Pradirbau apie dešimtmetį, moku šešias kalbas: lietuvių, rusų, lenkų, anglų, serbų ir danų. Dariau tai ne dėl pinigų, o kad pačiai buvo labai įdomu, nes sutikdavau žmonių iš viso pasaulio, o jų istorijos – tokios įdomios! Tai į kalėjimą, tai į mokyklą eidavau versti, tai kokias nors problemas žmonės spręsdavo ir t. t. Paskui dar vyrui versle padėjau. O dabar su darbais jau baigta. Bandau mėgautis trečiuoju gyvenimo etapu.

Asmeninio archyvo nuotr./Gracija Sommer
Asmeninio archyvo nuotr./Gracija Sommer

– Šiandien turite išties puikų gyvenimą, tačiau toks jis buvo ne visada. Jūsų vaikystė paženklinta skaudulių, dešimt metų praleidote internate. Papasakokite, kaip viskas susiklostė?

– Buvau našlaitė, manimi rūpinosi tokia kiemsargė močiutė lenkė Uršulė. Jos garbei tokį antrą vardą daviau savo dukrai. Iš močiutės, beje, išmokau lenkų kalbą ir iki šešerių apskritai tik lenkiškai kalbėjau.

Savo motiną aš vadinu moterimi, o ne motina. Ji man buvo priešas, niekad nebuvo mama. Nieko gero negaliu apie ją pasakyti. Ji nekentė manęs nuo gimimo, nes buvau mergaitė. Dabar manau, kad jai buvo labai stipri pogimdyvinė depresija, bet tais laikais, 1948 m., po karo, per badą, aišku, niekas apie tai nei kalbėjo, nei žinojo. Taip ir augau mamos nekenčiama, nes ji tikrai nesugebėjo jausti man jokios meilės ar rūpesčio.

Ji buvo labai graži moteris, kilusi iš geros šeimos, galima sakyti, muzikų aukštuomenės: mano diedukas su Naujaliu kūrė pirmąją Dainų šventę 1926-aisiais, močiutė buvo labai geras koloratūros sopranas. Bet tai, deja, mano vaikystei nieko nereiškė. Močiutė buvo sušaudyta, diedukas ištremtas, tėvas manęs irgi nenorėjo. Augau močiutės kiemsargės prižiūrima, kol, būdama beveik devynerių, patekau į internatą. Jame gyvenau iki devyniolikos.

Baisiausia mamos atžvilgiu buvo tai, kad ji prieš mane labai smurtavo. Būtų buvę geriau, jei būtų paprasčiausiai palikusi. Bet to nesugebėjo. Tiesiog ateidavo kartais, primušdavo kaip ožką be jokios priežasties ir vėl išeidavo. O būdamas vaikas juk negali to suprasti. Ir močiutė, ir aš jos bijojome kaip ugnies.

Man ir dukra, ir geriausios draugės seniai sakė: baik tu su ja. Kai nutraukiau su ja visus santykius, man daug geriau pradėjo sektis gyvenime. Manau, tai yra labai didelė pamoka visiems žmonėms, turintiems tokių nuodingų žmonių savo gyvenime: reikia žinoti, kada nuo jų galutinai nusišalinti. Mūsų tiek fizinė, tiek psichinė gerovė yra svarbesnė nei klaidingas lojalumas šeimai, kuri nesielgia kaip šeima.

Baisiausia mamos atžvilgiu buvo tai, kad ji prieš mane labai smurtavo. Būtų buvę geriau, jei būtų paprasčiausiai palikusi.

– Tai jūs bendravote. Kada nutraukėte ryšį?

– Taip, bendravome, bet buvo tokių etapų, kai su ja nekalbėdavau keletą metų, kartą ta pertrauka truko dešimt metų, paskui kažkaip vėl pradėdavome. Galutinai ryšius nutraukiau prieš kokį dešimtmetį. Mes apskritai labai mažai buvome kartu, neturėjau su ja stipraus kontakto.

Žinote, mama išmoko virti sriubą, nuperka kokį gražų drabužėlį, rūpinasi, kai sergi, nuperka vaistų, o aš neturiu tokių prisiminimų, nes niekad to nebuvo.

– Kaip jums atrodo, ką ši gyvenimo patirtis davė jums pačiai? Būna, kad vaikai, užaugę vieni, jaučiasi labai vieniši, pyksta ant savo tėvų, galbūt patys vengia sukurti šeimą, o gal priešingai – tas gražus šeimos modelis tampa jų siekiamybe, svajone. Kaip buvo jums?

– Augdama pagalvodavau, kad savo vaikus auginsiu visiškai kitaip. Taip ir dariau. Ir dėl to mano ir vaikų santykiai yra labai artimi. Mes kalbamės kiekvieną dieną, kartu keliaujame, visada planuojame kitą pasimatymą, nors visi gyvename skirtingose šalyse.

Iš tiesų galiu pasakyti, kad mano vaikai yra mano geriausi draugai. Tiek jie man gali skambinti, kai kas nors negerai, kai nori kuo nors pasidžiaugti ar tiesiog paplepėti, tiek aš jiems. Paslapčių neturime. Aš to su savo tėvais niekada neturėjau ir neturėsiu, dėl to labai džiaugiuosi, kad galėjau tokį ryšį susikurti su savo vaikais.

Grego Lumley nuotr./Gracija Sommer (savo vestuvių dieną su L.Salasevičiaus suknele) su dukra Ringaile
Grego Lumley nuotr./Gracija Sommer (savo vestuvių dieną su L.Salasevičiaus suknele) su dukra Ringaile

– Iš esmės užaugote viena, bet tam tikra prasme jūsų gyvenimo istoriją galima pavadinti sėkmės istorija. Kaip viskas klostėsi jūsų gyvenime, kai palikote internatą, kaip sugebėjote pasiekti tai, ką turite?

– Man ir pačiai reikia prisiminti tą etapą. Savo gyvenime turėjau labai daug duobių, ypač, kai buvau maža. Buvo įvairiausių dalykų, kai ko niekaip negaliu prisiminti, būna, kad ilgainiui tie atsiminimai išplaukia.

Kai buvau jauna, buvo visko, nežinau, kaip pavykdavo išsisukti – tikriausiai instinktyviai. Ir aš visada buvau kovotoja: nuo pat vaikystės kovojau su motina, internate kovojau su mokytojais, nes buvau užaugusi viena, savarankiškai. Visko buvo gyvenime, labai sunku, kai nežinai, kaip elgtis, ką daryti, nes tavęs niekas to nemokė, tau nepatarė. Ir nuolat kovoji pats su savimi. Bet tuo pačiu ir išmoksti pasiekti savo, ir išgyventi.

– Esate labai žavi, stilinga moteris, tikiu, kad savo atžvilgiu sulaukiate daug komplimentų. Kokie jie dažniausiai būna?

– Aš visiškai nelaikau savęs gražia. Tiesiog normaliai atrodau. Bet ir iki šio supratimo buvo ilgas kelias, nes vaikystėje pasitikėjimo savimi neturėjau, taip niekad ir negalvojau. Ir, tiesą sakant, tik dabar pradėjau į tai žiūrėti kitaip, kad gal nesu tokia jau baisi (juokiasi).

Daug žmonių man sako, kad atrodau kaip ne lietuvė. Bet gimiau Lietuvoje, joje ir užaugau, ir esu šimtaprocentė lietuvė.

– Ir aš taip buvau pamaniusi. Jūsų ir vardas labai retas. Ar jį turite nuo vaikystės?

– Taip, taip, jis man buvo duotas nuo gimimo. Beje, šį vardą man išrinko motinos draugas, žinomas režisierius Bratkauskas.

Aš visiškai nelaikau savęs gražia. Tiesiog normaliai atrodau. Bet ir iki šio supratimo buvo ilgas kelias, nes vaikystėje pasitikėjimo savimi neturėjau.

– Kas lėmė jūsų stiliaus susiformavimą – čia įgimtas jausmas ar gyvenimas pakoregavo?

– Manau, kad per gyvenimą susiformavo, bet tikriausiai dalis likusi iš motinos. Ji, kai buvo jauna, visada stengdavosi gražiai pasidažyti, gražiai atrodyti. Matyt, ir man kažkiek to persidavė.

– Ar daug dėmesio skiriate išvaizdai? Kokia jūsų grožio paslaptis?

– Išvaizda, stilius man yra būdas save išreikšti. Visos moterys esame kūrybingos skirtingose srityse, man save patinka išreikšti drabužiais, savo nuotaika, meile ir pan. Ir aš to visai nesigėdiju. Kažkada tam neturėjau jokios galimybės – internate augau su viena suknele, kai ją išaugdavau, vyresnė mergaitė atiduodavo savo seną. Gal dėl to jaučiu tą trūkumą.

Man asmeniškai labai svarbus dalykas yra estetika. Ir manau, kad tiek mano, tiek kitų moterų gyvenimai yra per trumpi, jog gyventume pilkai, nepaisant to, kuriame gyvenimo etape esame. Žinoma, yra kur kas svarbesnių dalykų ir kitų pomėgių – aš domiuosi politika, Formule-1, mada, istorija, labai mėgstu teatrą ir kiną, bet, kadangi dabar kalbame apie išvaizdą, išskiriu tai, į ką kreipiu dėmesį.

Tam, kad gerai atrodyčiau, skiriu laiko. Man tai yra smagu ir suteikia džiaugsmo, nes tada būnu geros nuotaikos, pasitempusi.

O kalbant apie grožio paslaptis, jų nėra, dabar viską galima rasti internete ir žinosite, ką reikia daryti. Aišku, aš savimi rūpinuosi: daug metų nerūkau, vartoju mažai alkoholio, labai daug judu – daug vaikštau, stengiuosi valgyti sveikesnį maistą, bet, manau, pagrindinis visa ko dalykas yra tai, kad bendrauju su jaunais žmonėmis ir iš jų daug ko išmokstu.

Apskritai manau, kad ši karta yra labai faina, protinga, ambicinga, ne tokia pikta, kokia buvo mano karta, kai buvau jauna. Žinoma, buvo dėl ko pykti, buvo visai kitas gyvenimas.

– Ką manote apie įvairias grožio procedūras, plastines operacijas ir ar esate ką nors dariusi sau?

– Manau, tai asmeninis pasirinkimas. Aš asmeniškai esu pasitempusi kaklą, susileidžiu hialurono injekcijų aplink lūpas, į tam tikras veido zonas. Kol nėra kitų technologijų, naudojiesi šiomis. Man panos sako: kaip gražiai atrodai, mes irgi norime taip atrodyti, kai būsime tavo amžiaus. Aš joms ir sakau: kai būsit mano metų, visos atrodysit kaip 25-erių, jei to norėsit, nes bus kitos technologijos. O dabar mes turime hialuronus, vieną kitą operaciją – tai tikrai labai geras dalykas. Atrodo labai nerimtai, kai taip kalbu, ar ne?

Išvaizda, stilius man yra būdas save išreikšti.

– Sakyčiau, kalbate realistiškai. Kuri nenori būti graži ir atrodyti jaunai? Tik vienos renkasi kremus, kitos – injekcijas, trečios – nieko. Beje, kalbant apie moteris, ar yra tokių, kuriomis žavitės?

– Man dėl savo politikos labai patinka Angela Merkel, labai protinga moteris. Dar man labai patinka Angelina Jolie – dėl savo vaikų – kad tiek jų įsivaikino, ir kad paliko Bradą Pittą. Gerai padarė. Apskritai ji man ir žavi, ir graži, ir protinga moteris, jaunystėje buvo visokių kvailysčių, o dabar žiūrėkite, kaip susitvarkė, šaunuolė!

Dar man labai patinka Naujosios Zelandijos premjerė Jacinda Arden, kuri, manau, yra tikras pavyzdys, kaip kitaip viskas gali atrodyti, kai moteris užima lyderio poziciją. Taip pat Michelle Obama ir Greta Thunberg. Greta – tokia jauna, tokia atkakli, tikra XXI a. panelė. Jis šimtu procentu joms priklauso.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims, ypač brandesnio amžiaus?

– Iš savo patirties moterims galiu pasakyti tiek: jei pradedate gyventi su vyru ir matote, kad čia nieko nebus, nelaukite nė kelerių metų. Gailėkite savo laiko, nes jo nesusigrąžinsite. Paskui tai suprasite ir labai gailėsitės.

Savo dukrai per vestuves palinkėjau kurti savo gyvenimo legendą, to paties noriu palinkėti ir Lietuvos moterims!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką