Jos rankose kiaušiniai virsta tikrais meno kūriniais. Kantrybės ir kruopštumo reikalaujančią kiaušinių marginimo tradiciją iš kartos į kartą perduoda Ados šeimos moterys.
„Archajiškos margučių marginimo-dažymo technikos nuo vaikystės mokiausi iš savo močiutės Albinos Mirončikienės ir mamos Vandos Mirončikaitės-Alejūnienės. Jos abi visad buvo ir yra mano nepamainomos, didžiausios įkvėpėjos (aišku, ne tik dėl margučių).
Kiekvienais metais su mama pas močiutę pasitinkame gamtos pabudimą, kiekvienais metais sėdime prie jos krosnies su įkaitusiu vašku ir darome tą patį, ką anksčiau darė ji“, – pasakojo pašnekovė.
Būtent šioms Velykoms Ada su mama bičių vaško raštais jau išpuošė daugiau nei pusšimtį kiaušinių.
Tais sunkiais laikais ji savo kūriniais šventę dovanodavo ir kaimo žmonėms.
„Mano močiutei Albinai, kuriai dabar yra 88-eri, pasiruošimas Velykoms, didžiausiai pavasario šventei, visad buvo labai svarbus dalykas. Gerai pamenu jos pasakojimus apie sunkų pokario laikotarpį ir kaimynų bei kitų pažįstamų jai atnešamas pintines, į kurias ji sutupdydavo daugybę dešimčių dailiais raštais išmargintų margučių. Taigi tais sunkiais laikais ji savo kūriniais šventę dovanodavo ir kaimo žmonėms“, – prisiminimais, kuriuos girdėjo nuo vaikystės, pasidalino močiutės ir mamos talentą paveldėjusi Ada.
Ji įsitikinusi, kad toks močiutės pavyzdys ir ją su mama įkvepia iki šiol tęsti šią tradiciją: „Tai įkvepia stengtis suprasti ir apskritai vertinti senųjų lietuviškų tradicijų svarbą“.
Ant kiaušinių – tradiciniai simboliai
Ilgus metus šventėms kiaušinius Ada margindavo trise – su mama ir močiute. Deja, paskutinį kartą kartu tai jos darė maždaug prieš 8 metus. Vis dėlto močiutės Albinos perduotas tradicijas mama su dukra saugo ir toliau kiaušinius margina bei dažo pagal seną paprotį.
„Paimi šiltutėlį kiaušinį ir su ant pagaliuko įtaisytu vinuku brauki paukščių pėdučių, augalų, saulės, žalčio ar kitus simbolius. Tuos jau nuvaškuotus kiaušinius merki į juodą it žemė juodalksnio žievėmis dažytą vandenį. Margučiai ten kaipmat ištamsėja. Nors niekada nežinai, ar visus juos paskui pavyks gerai išvirti, ar nesuskils, ar neužlies raštų... Visgi toji nežinomybė irgi turi savito žavesio“, – magiškai skambančiomis proceso detalėmis dalijosi Ada.
Nuvaškuotus kiaušinius merki į juodą it žemė juodalksnio žievėmis dažytą vandenį.
Pasak jos, močiutės namai prieš gamtos pabudimo šventę ir dabar kvepia bičių vašku: „Tik, kaip jau minėjau, kiaušinius marginame dviese su mama. Garbingas močiutės amžius ir sveikata to daryti nebeleidžia“.
Ada prisipažįsta, kad prie nuolat kūrenamos didelės krosnies ilgai išsėdėti nėra lengva, bet reikia – ant jos padėtas vaškas turi būti karštas ir kiaušiniai turi būti tam tikros temperatūros. Kitaip gražiai numarginti nepavyks.
„Pamenu, klausiau savo močiutės Albinos, o kas ją išmokė visų šių velykinių kiaušinių dažymo juodalksnio žieve ir vašku subtilybių? „Išmokė mano teta Ania. Ji dailiai margindavo, irgi raštus iš galvos brėždavo. Buvo gimusi 1919 metais“, – atsakė močiutė. Žinau, kad margučius panašiai margindavo ir mano proprosenelė Benedikta (močiutės močiutė), tik ji tai darydavo kiek paprasčiau, – kalbėjo promočių perduotą tradiciją tęsianti Ada.
Margučius panašiai margindavo ir mano proprosenelė Benedikta.
– Turbūt toji ypatinga diena prieš Velykas man buvo ir bus pati jaukiausia metuose – brangiausių žmonių apsupty, žinant, kad nemirtingoji gamta tuoj atgims ir savo tyru grožiu vėl džiugins visų mūsų širdis.“
„Ant kiaušinio galima sukurti visą pasakojimą“
Ados marginti kiaušiniai – ne tik gražūs: ant jų esantys simboliai nėra atsitiktiniai, nors margindama kiaušinius ji duoda valią vaizduotei.
„Dauguma margučių raštų gimsta natūraliai, improvizuojant. Žinoma, galvoje pasilieka kažkur matyti pavyzdžiai, bet, manau, didžioji dalis mano margintų velykinių kiaušinių yra vienetiniai. Juose susipina senieji baltiški simboliai.
Nemažai domėjausi apie mūsų krašto margučių raštų simbolių reikšmes. Tai tikrai įspūdingas protėvių paveldas. Visi tie stilizuoti žalčiai ar paukščių pėdutės margutyje atsidurdavo ne šiaip sau.
Šie simboliai mena senąjį baltų tikėjimą. Jais ant kiaušinio galima sukurti visą pasakojimą, tarsi vašku išmarginti viltis, troškimus, susijusius su gamtos pabudimu, pasauliu, laiku. Būtent taip darė ir mūsų protėviai, kurie itin pagarbiu žvilgsniu žvelgė į gamtą, jos ciklus“, – pasakojo Ada.
Šie simboliai mena senąjį baltų tikėjimą.
Taip pat ji pacitavo etnologą profesorių Libertą Klimką: „Jis sakė, kad lietuviškieji margučių raštai išlaikė gilią prasmę turinčius ženklus, pasakojančius dar apie akmens amžiuje šiose vietovėse gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą, kurioje, žinoma, svarbiausią vaidmenį atliko gamta“.
„Gal mums, lietuviams, vertėtų dažniau pamąstyti apie tai, kuo ir kaip gyveno mūsų protėviai. Gal tada šiandien nereikėtų su liūdesiu žvelgti į visiškai iškirstus miškus, į laukus, kuriuose nebėra pievų... Be drugių, be paukščių, be žiedų...“ – kalbėjo pašnekovė.
Margučių spalvos taip pat turi savo reikšmes. „Būtent juoda spalva simbolizuoja žemę. O kur žemė, ten ir gyvenimas“, – paaiškino Ada.
Margina ne eksponavimui, bet suvalgymui
Nors margindamos kiaušinius vašku įdeda daug širdies, pasak Ados, abi su mama visada žino, kad dauguma jų galiausiai bus suvalgyti.
„Kartu su mama visus savo margučius marginame su mintimi, kad jie gali būti suvalgyti. Didžiajai daliai numargintų kiaušinių būtent taip ir nutinka. O ir dėl jų valgymo nebaisu – juk dažome natūraliais dažais, o ne iš nežinia ko pagamintais „parduotuviniais“ milteliais.
Pasak kūrėjos, jos nuomone, didžiausia viso to vertė yra pačios tradicijos tęstinumas.
Aišku, kasmet savo gražiausius margučius pasilieku atminčiai, parodoms, bet tik po keletą. Naujausiems kūriniams visada surengiu ir mini fotosesiją. Rėmuose esančios margučių nuotraukos irgi kabo parodose. Be abejonės, saugau ir močiutės kadaise margintus kūrinius. Gaila, kad jų neliko iš jos jaunystės laikų. Tiesa, dalį margučių mudvi su mama padovanojame“, – sakė Ada.
Galbūt todėl asmeniškiausio, brangiausio savo marginto margučio ji neturi. Pasak kūrėjos, jos nuomone, didžiausia viso to vertė yra pačios tradicijos tęstinumas.
„Kadangi kalbame apie tautodailę, kuriai priskiriamas ir margučių marginimas, turbūt reikėtų paminėti, kad neseniai buvau priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Tiesa, ne tik dėl margučių. Taip pat esu sukūrusi nemažai unikalių keramikos darbų. Dar ir piešiu, tapau. Lietuvoje vyksta įvairios mano autorinės fotografijų parodos.
Įdomu tai, kad lankantis įvairiose parodose teko pastebėti, jog nemažai margučių meistrų jų nedažo natūraliais dažais, dažnu atveju jų margučiai savo spalvą būna įgavę gerokai paprastesniu būdu – dažant su tekstiliniais dažais“, – pasakojo pašnekovė.
Kiaušinių marginimo receptas
Ada su mama kiaušinius margina Lietuvoje anksčiau buvusiu vienu populiariausių būdų. Tačiau laikui bėgant tai darančių žmonių ženkliai sumažėjo.
„Iš ko tai suprantu? Pastebiu, kaip didžiausiai pavasario šventei ruošiasi pažįstami, kuo žmonės dalijasi socialiniuose tinkluose ir pan. Šiais laikais senoviniai margučių marginimo būdai užima daug laiko, turbūt todėl daugelis ieško greitesnių alternatyvų“, – sakė ji ir pasidalijo, kaip pasiruošti tokiam kiaušinių marginimui-dažymui, ir papasakojo apie patį procesą:
Reikės:
- kiaušinių,
- bičių vaško,
- juodalksnio žievės,
- svogūnų lukštų,
- reikėtų turėti ir kokį nors surūdijusį metalinį daiktą.
Kaip viskas vyksta:
Bent keletą savaičių prieš marginimą reikia verdančiu vandeniu užpilti juodalksnio žieves ir tą skystį laikyti iki kiaušinių marginimo. Į tą skystį reikia įdėti kokį nors surūdijusį metalinį daiktą (pavyzdžiui, grandinę, metalinį įrankį ar pan.). Nuo to priklausys, kokiu juodumu vėliau nusidažys kiaušinio lukštas.
Kai ateina laikas, pradedame vašku marginti kiaušinius. Tai padarius juos reikia įdėti į prieš keletą savaičių pasiruoštą juodos spalvos skystį. Kiaušinius jame reikėtų laikyti bent per naktį arba ilgiau.
Kol kiaušiniai mirksta, reikia užplikyti svogūnų lukštus. Vėliau į vandenį su svogūnų lukštais reikia šiek tiek įsipilti to juodalksnių žievių vandens, kuriame mirko kiaušiniai.
Į šį bendrą mišinį sudedami gerokai patamsėję kiaušiniai (kurie jau buvo išmirkę juodalksnio žievių skystyje). Ant lėtos ugnies visas šis skystis su kiaušiniais turi būti kaitinamas tol, kol pradeda kilti burbuliukai. Tada iškart matyti, kad ant kiaušinių jau nebelieka vaško ir jie jau būna įgavę sodrią juodą spalvą. Tai ženklas, kad kiaušinius jau galima ištraukti.
Jie gali būti aplipę svogūnų lukštais, vaško likučiais, tad reikėtų juos atsargiai nuvalyti.
Kūryba – jos gyvenimas
Kaip jau minėta, margučiai – ne vienintelis kūrybinis procesas, kuriuo mėgaujasi Ada. Portalo 15min kelionių rubrikos redaktorė, žurnalistė jau ilgus metus apie savo keliones po Lietuvą rašo ir asmeniniame tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“.
2020 m. ji pelnė Lietuvos metų keliautojos titulą, o 2022 m. Ados asmeninis tinklaraštis „Turizmo sėkmingiausiųjų“ rinkimuose buvo išrinktas pačiu sėkmingiausiu žiniasklaidos projektu, skatinančiu keliones į Lietuvą arba Lietuvoje.
Kelionių įspūdžiais ji dalijasi ne tik tekstais, bet ir fotografijomis – įvairiose šalies vietovėse rengia parodas apie Lietuvos dvarus, šia tema veda paskaitas.
Talentingose jos rankose gimsta ir tapybos, keramikos kūriniai.
Kūrybinių idėjų Adai tikrai netrūksta, sunkiau rasti laiko joms įgyvendinti. Ir nors dabartinės asmeninio gyvenimo aplinkybės sudėtingos, Ada randa progų pamaitinti ir savo kūrybingą sielos dalį. Kitaip, sako, negalėtų.
„Kūryba man yra gyvenimas. Tai yra tai, kas trumpame žmogaus egzistencijos laike tampa prasminga. Kūryboje slypi kiekvieno iš mūsų individualumas, unikalumas, mąstysena ir tai, ką į šį pasaulį atsinešame iš kadaise gyvenusiųjų. Kurdamas gali jausti, kad tavo laikas nenueina veltui. Juk žmogaus gali nelikti, bet už jį dar daugybę metų kalba, gyvena jo kūriniai. Argi ne taip?“ – savo santykį su kūryba apibūdino talentingoji Ada.
