Tikriausiai teko girdėti apie projektą „Kaimelis Minis“, kuris dabar keliauja po visą Lietuvą ir kasmet vis pasipildo pačiomis gražiausiomis ir slėpiningiausiomis istorijomis? Kiekvienas Agnės darbelis, namelis ar daiktelis savyje neša didžiulę prasmę.
Dar prieš ketverius metus kalbinama Agnė dalinosi: „Atrandu savo techniką, kaip kurti. Nesu baigusi jokių mokslų, kurie būtų susiję su menu, viską darau iš širdies. Vengiu bet kokios plastamės ir kičo – ramybė, susikaupimas ir to atspindys yra pagrindinis mano tikslas. Labai smagu, kad dažnai viską darome su vaikais: piešiame, lipdome, tai mus dar labiau suartina, taip pat mane palaiko, ranką prideda ir vyras bei tėvai. Esu labai dėkinga!“
Šiandien kalbinama ji sako, kad niekada netikėjo, kad užsiims tokiais dalykais, puoselės lietuviškumą, tradicijas. O pasirodo, dar vaikystėje ji kūrė namukus – iš medžio, žievės, akmenukų, visko, ką rasdavo gamtoje. „Mane kūryba neša ir neša, ir neša vis labiau. Viskas susidėliojo taip, kad šiam hobiui, arba sakyčiau netgi ir gyvenimo būdui, visa savo širdimi skiriu kuo daugiau laiko“, – dalinosi moteris.
Tautodailininkė dalinasi, jog jos seneliai ir proseneliai buvo taip pat kūrybiški žmonės, puoselėję savo namus, todėl Agnė, apsilankiusi vietose, kur gyveno jos giminės, vis parsiveža minčių, ką norėtų atkurti. Tai būna ir spontaniškai pamatyti nameliai, ir didesni pastatai. Štai neseniai ji baigė kurti Žagarės arbatinę, kurioje galima pamatyti net ir arbatžoles, servizus, puodelius!
„Dar vienas pastatas, kurį atkūriau iš nuotraukų – tai Savičiūnų dvaras. Mintis buvo prikelti šį dvarą, kadangi buvo įdomi jo istorija, o mes su šeima istorija labai domimės, ją puoselėjame. Net mūsų atostogos yra suplanuotos taip, kad keliaujame po Lietuvą ir atrandame įdomius, istorinius objektus, juos tyrinėjame, prisiliečiame prie senų laikų“, – dalinosi Agnė, kuri atkūrė Savičiūnų dvarą iki menkiausių smulkmenų.
-
Laikinas tatuiruotes ant kūno Augustė piešė ir užsienio „influenceriams“: suteikia unikalią patirtį
-
Vilkiko vairuotojo iš Žemaitijos kieme ir meškos, ir žirafa: žiūrėjau, kaip kiti daro ir pats „užsikepiau“ pabandyti
-
Menininkė Agnietė apie išskirtinį kūrinį, prie kurio prisidėjo daugiau kaip 150 žmonių: viską padarė žmogaus rankos
Ji prisiminė, kad su ja susisiekė ir šeima, kuri gyveno dvare, pamatę per televiziją Agnės meno kūrinį ir pasidalino net dvaro istorija: „Jaučiuosi lyg būčiau tiltas, laidininkas tarp to, kas buvo praeityje ir kas vyksta dabartyje“, – sako moteris.
Kaimelis vis auga
Šiandien jos kaimelį puošia įvairūs pastatai – tai klėtys, malūnas, sodybos, knygynas, paštas, aptieka, arbatinė, Savičiūnų dvaras, tvartai, siuvykla, dvejos krautuvės, bažnytėlė... Agnė labai daug ką kuria pati – staliukus, skėtukus, netgi laikraščius, sūpynes, Joninių laužą, kuris šviečia. Galima tęsti ir tęsti, tačiau didžiausią prasmę tautodailininkė mato būtent kurdama tai, kas puoselėja mūsų tautiškumą bei tradicijas. Ji viską daro rankomis, neturi jokių staklių ir kitos technikos, pavyzdžiui, 3 D spausdintuvo – viską pjausto paprasčiausiais peiliukais, karpo, dėlioja, dažo. Atrado ir savo spalvinimo techniką, kuri yra jos patentuota.
Ji ypač džiaugiasi tautodailininkės statusu, kurį gavo prieš metus. Kartu su keliomis menininkėmis sukūrė bendrą klubą, kurį pavadino „Pasakonės“ ir kartu kuria pasakas bei įvairius rankdarbius.
„Keliaudama su savo namelių paroda nuolat susitinku su bendraminčiais, vaikais, kurie labai džiugina, nori pažinti istoriją. Juk ne visi jau ir bežino, kas yra malūnas ir kam reikalingas. Tenka pasidalinti, kaip senovėje duoną kepdavo. Mano kelias ir edukacinis – puoselėti ir pasakoti. Labai daug minčių gaunu, ką dar galiu atkurti, tad suprantu, kad šitas mano užsiėmimas gali gyvuoti ir šimtą metų“, – juokiasi moteris.
Parodose jai itin patinka ir žavi, kad žmonės atsineša visokių miniatiūrinių rakandėlių. „Kiek aš visko parsivežu, kokių dovanų! Nuo mažiausių vežimukų iki laikraštėlių. Kartais užduodu sau klausimą, o kam man to reikia? Tačiau žmonių reakcija atperka ilgą ir kruopštų darbą. Kai kiti ilsisi paplūdimy, aš plušu savo dirbtuvėse. Man reikia didelės disciplinos, susikaupimo, kuo mažiau komunikacijų, kad neišsibastytų kūrybos dvasia. Maži rankų darbai šiandien – tai rytojaus stebuklai. Aš vadovaujuosi šia fraze, kadangi kiekvienas mažas potėpis, prisilietimas, duoda rytojui stebuklus“, – dalinasi moteris ir priduria, kad visi gerbėjai ir jų padėkos ją itin įkvepia, suartina, dovanoja nuostabias patirtis. Beje, artimiausiu metu, rugsėjį, Lėlių teatre Kaune bus rengiamos jos ir bendraminčių iš „Pasakonės“ klubo parodos.
Moteris sako, kad pasirinkusi šį meno kelią sutiko daugybę žmonių, kurie žavi, palaiko, o tai jai padeda išlaikyti ir vidinę ramybę. „Kas mane žavi, tai kad parodose aš matau gyvas, tikras ir nesuvaidintas žmonių emocijas. Vieni sustingsta, kiti šypsosi, treti juokiasi ar verkia. Tai tikrai labai jaudina. Man, kaip meno žmogui, tai yra didelė dovana. Kiekviena siela turi savo kelią, o manosios tikslas – šviesti, puoselėti, padėti“, – mano tautodailininkė.
Artėja ruduo – tai laikas, kada Agnė pajaučia didžiausią kūrybinį įkvėpimą. Puodelis kavos ar arbatos, lietus už lango sukuria tokį jaukumą, kad jame moteris atskleidžia visą kūrybinį potencialą.
„Anksčiau pradėdavau kurti lapkritį, o dabar – tai darau kone kasdien. Turiu laiko skirti kūrybai, kad įgyvendinčiau savo planus. Jie auga kiekvienais metais! Svajoju tobulinti savo techniką, plėsti savo kaimelį, prisiminti ir pasakoti istorijas savo kūriniais. Kai tik pradėjau kurti, žmonės manęs klausdavo – kam tau to reikia? Kam tu čia vargsti, kas iš to, juk neuždirbsi? Tačiau, mano nuomone, jeigu kuri savo svajonę, tai eik ir daryk. Neįsivaizduoju, kur tai mane nuves, tačiau aš pasileidžiu tėkmei, tegu mane neša mano kaimelis, nes jis man dovanojo labai daug“, – sakė Agnė.
