Sekite 15min Google
Ajana yra „Mulan fondo“, kuris rengia šunis asistentus žmonėms su negalia, įkūrėja. Ši veikla glaudžiai susijusi ir su jos pačios žygiais bei rekordais.
Vis dėlto kalbėdama apie savo pasiekimus ji pirmiausia mini ne rekordus, o šeimą, tėvus ir vyrą. „Be jų visiškai niekur“, – sako Ajana.
Kai pasiekimai lieka už namų durų
Ir vis dėlto jų abiejų gyvenimo aprašymuose telpa kur kas daugiau nei kasdieniai pasivaikščiojimai ar ramūs savaitgaliai namuose. 2025-ųjų gegužę Ajana antrą kartą pagerino sau pačiai priklausiusį Gineso pasaulio rekordą – per 12 valandų su ramentais nuėjo 19,261 kilometro.
Ankstesnis jos rekordas siekė 14,5 kilometro. Dar prieš tai moteris per septynias savaites įveikė daugiau kaip 300 kilometrų nuo gimtojo Šilutės krašto iki Druskininkų. Jos žygiai tapo ne vien asmeniniu išbandymu – jais Ajana siekė kalbėti apie žmonių su negalia galimybes ir šunų asistentų poreikį Lietuvoje.
Ne mažiau įspūdingas ir Justo kelias. Lietuvos golbolo rinktinės narys 2016-aisiais Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse kartu su komanda iškovojo auksą, o po metų tapo Europos čempionu ir tame čempionate buvo rezultatyviausias žaidėjas. Tačiau kalbėdami apie gyvenimą dviese nei Ajana, nei Justas pergalių beveik nemini. Čia svarbesnis visai kitas gebėjimas – pažinti žmogų taip gerai, kad ilgainiui nebereikėtų klausti, kada jam sunku ir kada reikia ištiesti ranką.
Visuomenei – rekordas, tėvams – vaikas
Ajana augo su cerebriniu paralyžiumi ir pirmuosius penkiolika gyvenimo metų daug laiko praleido lovoje bei ligoninėse. Nedideliame Šilutės rajono kaime tuo metu, kai internetas dar neegzistavo, trūko ne tik informacijos, bet ir šiandien savaime suprantamomis atrodančių reabilitacijos galimybių. Tėvai labai stengėsi, kad dukra galėtų gydytis, vykti į reabilitacijas, o šiandien Ajana sako gerai suprantanti ir kitą savo pasiekimų pusę – artimųjų nerimą.
„Visuomenei tai yra Gineso rekordas, mamai ir tėčiui tai yra vaikas, kuris išeina bala žino kur“, – juokiasi ji. Artimieji jau seniai suprato, kad atkalbėti Ajaną sunku. „Tėveliai žino, kad peršnekėti mane yra nulis šansų. Vyras taip pat jau išmoko. Jie žino: jeigu nori mane palaikyti – prašom, jeigu nenorite – prašom netrukdyti.“
Jos rekordai ir ilgi žygiai atsirado ne vien iš noro pasiekti asmeninį rezultatą.
Jos rekordai ir ilgi žygiai atsirado ne vien iš noro pasiekti asmeninį rezultatą. Ajana juos siejo su šunų asistentų tema, rinko lėšas ir siekė atkreipti dėmesį į jų svarbą žmonėms su negalia. Tačiau pati pabrėžia, kad už kiekvieno rezultato visada buvo žmonės, kurie saugojo, tikėjo ir laukė.
Mulan ir Justas – kasdienė atrama
Svarbiu lūžiu Ajanos gyvenime tapo vokiečių aviganė Mulan. Iki jos atsiradimo moteris, kaip pati sako, galėjo dirbti dieną ir naktį, pamiršti pavalgyti, nepagalvoti apie poilsį ar savo sveikatą. Mulan privertė keisti rutiną: eiti į lauką, daugiau judėti, gyventi pagal tam tikrą ritmą.
„Dabar mes jau valgome pagal grafiką. Einame į lauką, būname gamtoje, ir aš privalau rūpintis savo sveikata, nes aš privalau pasirūpinti Mulan“, – pasakoja Ajana.
Maždaug tuo metu jos gyvenime atsirado ir Justas. Jiedu susipažino per projektą, kuriame dalyvavo regėjimo negalią turintys žmonės, o Ajana juokauja, kad Mulan jai „pati vyrą išrinko“. Šiandien šuo ir Justas, anot jos, yra tie, kurie labiausiai primena nepamiršti savęs.
Ajana pasakoja kartais paklausianti vyro, ar šis pasirūpintų Mulan, jei jai kas nors nutiktų. Justas visada atsako „ne“ – tam, kad ji pati toliau saugotų save. „Aš dėl to labai Mulan myliu ir savo vyrą myliu. Nes abu mane siaubingai saugo tam, kad aš būčiau stipri“, – sako ji.
Šiandien šuo ir Justas, anot jos, yra tie, kurie labiausiai primena nepamiršti savęs.
Jų bendrystėje svarbi ir dar viena riba – padėti, bet nepaversti pagalbos pačiu santykio pagrindu. Anksčiau Ajana yra sakiusi, kad su Justu sąmoningai stengiasi „nebūti vienas kitam tarnais“. Abu turi negalią, abiem tam tikrose situacijose reikia pagalbos, tačiau jų tikslas – pirmiausia išlikti vyru ir žmona, o ne vienas kito slaugytojais. Gal todėl šiandien jų pagalba vienas kitam atrodo ne kaip pareiga, o kaip natūraliai branginamas buvimas šalia.
Kai pagalbos nebereikia prašyti
Namuose Ajana ir Justas į negalią stengiasi žiūrėti su humoru. „Pas mus namuose negalios iš viso nėra – mes dėliojame lego, kuriame projektus, su Mulan dūkstame, skaitome knygas, žiūrime filmus. Negalia atsiranda tik vakare, kai reikia išjungti šviesą ir eina derybos, kieno negalia mažesnė – tas ir išjungs“, – juokiasi Ajana.
Pagalbos vienas kitam, žinoma, reikia, tačiau jiems tai natūrali ir savaime suprantama tarpusavio palaikymo dalis, taip jie supranta žmoniškumą. Ajana padeda Justui orientuotis keliaujant, o jis jai padeda ten, kur reikia užlipti, ką nors pakelti ar fiziškai įveikti kliūtį.
„Dviese tikrai smagiau ir paprasčiau. Vienas kitą papildome, padedame. Dabar jau net išmokę esame – nereikia nieko prašyti. Žinome, kada kuriam ir kur gali reikėti pagalbos, ir iš karto, neklausę, vienas kitam padedame. Tai jau gaunasi natūraliai“, – sako Justas.
Tas buvimas kartu, neužsiėmimas savo darbais, o buvimas kartu – tai dalykai, kurie tikrai kuria laimę.
Jo teigimu, geriausios dienos nebūtinai susijusios su kelionėmis ar dideliais planais. Tai savaitgaliai, kai nereikia anksti keltis, galima papusryčiauti terasoje, pasivaikščioti trise, dėlioti dėlionę ar žaisti su Mulan. „Tas buvimas kartu, neužsiėmimas savo darbais, o buvimas kartu – tai dalykai, kurie tikrai kuria laimę“, – sako jis.
Man nereikia būti stipriausiai iš visų
Ajana sako, kad anksčiau buvo kur kas kovingesnė – norėdavo aiškinti, įrodinėti, kovoti su sistema. Šiandien didesniu pasiekimu nei rekordai ji laiko tai, kad išmoko ramybės ir nebenori visko laimėti jėga.
„Tikrai nebenoriu niekam nieko įrodyti. Man nereikia būti stipriausiai iš visų“, – sako ji.
Dabar jai svarbiau ne įrodyti, kad gali viską pati, o mokėti sustoti, priimti pagalbą ir rinktis bendradarbiavimą vietoj nuolatinės kovos. „Kliūčių tikrai daug, bus sunku, bet nebandant padaryti visko iš karto, o mažais žingsneliais galima padaryti visiškai viską. Pavalgant, pamiegant. Nereikia persistengti pačią pirmą dieną.“
Galbūt šiandien jos stiprybė ir slypi ne gebėjime viską panešti pačiai, o žinojime, kad šalia yra žmonių, su kuriais galima dalintis ir sunkumu, ir keliu pirmyn.
Vaistinių tinklo „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama socialinės atsakomybės iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“ tęsiasi nuo 2022-ųjų metų. Ja siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite https://camelia.lt/kartu.
