Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 7d. 11:10

Albiną tik gimusį tėvai paliko lagamine, o dabar policininko rankose atgyja medis: nesitikėjau, kad pasieksiu tokių aukštumų

Albinas Šileika
Asmeninio archyvo nuotr. / Albinas Šileika

Policininkas Albinas Šileika juokauja, kad jo gyvenimas vertas filmo ar netgi intriguojančio serialo. 47-erių vyras užaugo globos namuose – nepažinodamas savo tėvų. Šaltą žiemos naktį, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, jis buvo paliktas lagamine ant laiptų. Kūdikio verksmą atsitiktinai išgirdo parūkyti išėjęs žmogus. Šiandien Albinas Lietuvoje ir užsienyje labiausiai žinomas ne dėl savo profesinės veiklos, bet dėl unikalių drožinių iš medžio.

A.Šileikos drožiniai – prieverpstės, rankšluostinės ir kiti medžio gaminiai – keliauja po įvairias parodas Lietuvoje ir užsienyje. Drožėjas įvertintas daugybe apdovanojimų. Jo darbai sertifikuoti kaip tautinis paveldas, o jis pats pripažintas tradicinių amatų meistru.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga A.Šileika lietuvių bendruomenės kvietimu su savo darbais dalyvavo Lemonte (JAV) vykusioje Gyvosios tautodailės mugėje, taip pat aplankė Čikagą, Los Andželą ir Floridą, kur prieverpsčių kūrimo pamokose dalyvavo per 1000 žmonių. Bene visi jo darbai buvo išgraibstyti, daugelį jų autorius padovanojo labdaringoms organizacijoms.

Šiandien turbūt retas kuris esame matęs prieverpstę – vargiai net muziejuje į ją atkreipėme dėmesį. Prieverpstė – tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas linų ar vilnos pluošto kuodelis. Mūsų protėviai prieverpstes puošdavo įmantriais raižiniais ir buvo tikima, kad jos namams atneša sėkmę ir laimę.

Daugybę edukacinių užsiėmimų vaikams ir suaugusiems tautodailininkas veda ir Lietuvoje, yra Utenos amatų klubo „Svirnas“ narys. Pačiais įvairiausiais būdais jis stengiasi puoselėti ir perduoti lietuviškas tradicijas, nes yra įsitikinęs – tik nuo mūsų indėlio priklauso, kokia Lietuva bus ateityje. Albinas atvirauja – jeigu kada nors laimės kultūros premiją, šiuos pinigus skirs knygai apie lietuviškų raštų tradicijas, kurias jis perteikia savo kūryba.

Be to, vyras jaučiasi turintis atiduoti duoklę ir visuomenei. Jis dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, savanoriauja „Maisto banke“, prisiėmė sodų bendrijos pirmininko pareigas. „Mane užaugino visuomenė. Jaučiuosi jai už tai dėkingas ir skolingas, todėl dabar stengiuosi jai padėti, kai turiu tokių galimybių“, – teigė 15min GYVENIMAS pašnekovas.

Didžiąją dienos dalį praleidžiate kaip įstatymo sergėtojas. Tai tarsi neturi nieko bendra su menu, todėl kyla natūralus klausimas – kaip šias dvi skirtingas veiklas suderinate?

– Taip, esu Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato protokolinio skyriaus specialistas, jeigu trumpai – budėtojas. Gatvėje nepatruliuoju, bet valdau informaciją, t. y. pranešimus apie įvykius, ir paskirstau Utenos, Anykščių, Molėtų, Zarasų, Ignalinos bei Visagino komisariatų pajėgas. Kitaip tariant, siunčiu policijos ekipažus į įvykį.

Tai įtemptas ir daug emocijų reikalaujantis darbas, ypač kai tenka artimuosius informuoti apie nelaimę. Būna daug situacijų, kai sprendimą reikia priimti labai greitai. Kartais pats žmogus vengia prašyti pagalbos, nepateikia visos informacijos, tuomet ją renki per aplinkui, kad iš tiesų galėtum padėti.

Mano atsakomybė – labai gerai išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir, reikalui esant, įspėti pareigūnus, kad jie saugotųsi. Svarbu, kad ir kolegos būtų saugūs, ir žmonės apsaugoti. Taigi turiu viską žinoti ir laiku nusiųsti pagalbą.

Kita vertus, žmonės tampa vis sąmoningesni. Pavyzdžiui, dažnai sulaukiame pranešimų, kad automobilį vairuoja galimai neblaivus asmuo. Stengiamės, gaudome jį, ir pranešėjas lieka dėkingas, kad sureagavome, ir vienu pavojingu asmeniu gatvėje bus mažiau.

Asmeninio albumo nuotr./Albinas Šileika
Asmeninio albumo nuotr./Albinas Šileika

O drožimas man yra visapusiška atgaiva po tarnybos. Aišku, visą laisvą laiką tuo užsiimti negaliu, nes yra šeima, vaikai, norisi skirti laiko ir jiems, ir sau, ir bendruomenės reikalams. Tačiau drožyba man yra viskas. Jeigu kurį laiką neprisiliečiu prie medžio, jaučiuosi blogai. Droždamas aš pasikraunu energijos, jaučiu, kaip medis atgyja mano rankose ir darbuose.

Kaip atsirado drožimas jūsų gyvenime?

– Galima sakyti, kad netikėtai. Vaikų namuose mes visada užsiimdavome kokia nors veikla. Bandžiau daryti skulptūras, bet man nepatiko. Jiezno internatinės mokyklos mokytojas, kuris pats buvo liaudies meistras, pasiūlė man pamėginti drožimą. Man patiko, o ir sekėsi visai gerai.

Tiesa, tuo metu nemaniau, kad tai taps viso mano gyvenimo užsiėmimu. Tuomet tai atrodė kaip vaikiškas laiko prastūmimas. Kai kurie gerdavo, vogdavo, o aš eidavau daržų pas žmones ravėti, kad kapeiką užsidirbčiau, ir drožinėjau. Taip po truputį išlavinau ranką, pradėjau dalyvauti konkursuose ir laimėdavau pirmas, antras vietas, trečios vietos nepažinojau.

Mokytojas savo ruožtu stūmė mane eiti į priekį, sakydavo, kad tik nuo mūsų visų indėlio į kultūrą priklauso, ar išlaikysime lietuviškąsias tradicijas, papročius, autentiškumą. Jis vis minėdavo, kad šis amatas gali man tapti pragyvenimo šaltiniu. Dabar matau, kad jis buvo teisus, šiuo laikotarpiu iš tiesų turiu nemažai užsakymų, esu sulaukęs pripažinimo – mano darbus vertina ir draugai, ir pažįstami, ir etnologai, kurie ypač džiaugiasi, kad kažkas tęsia lietuviškų raštų tradicijas.

Kiek užtrunka išdrožinėti vieną daiktą?

– Daiktas daiktui nelygu, be to, priklauso nuo ornamento sudėtingumo. Su rankšluostine užtrunku 1–2 mėnesius, verpstei išdrožti, jei raštas stambus, prireikia 1–2 savaičių, o jei raštas smulkus – mėnesio ir daugiau.

Asmeninio albumo nuotr./Albinas Šileika
Asmeninio albumo nuotr./Albinas Šileika

Kodėl vis dėlto pasirinkote policininko kelią?

– Greičiausiai vėlgi lėmė atsitiktinumai. Nuo vaikystės teko blaškytis po visą Lietuvą, kadangi ne kartą buvau perkeliamas į kitą vietą. Taigi visko mačiau. Galiausiai mokytojas pasiūlė vykti į Uteną, kur jo giminaitė padėtų apsigyventi ir rasti darbo mėsos kombinate. Bet taip susiklostė, kad darbo negavau ir kurį laiką gyvenau organizacijos „Caritas“ suteiktame kambarėlyje. Padėdavau prižiūrėti senus žmones, į bažnyčią juos nuvesti. Pats esu užaugęs tarp senų žmonių ir būtent seni žmonės man yra daug padėję.

Vėliau gavau darbą gimnazijoje, kur dirbau staliumi ir elektriku. Jos direktorius ir paskatino mane stoti į tuometinę Vilniaus policijos akademiją. Išlaikiau egzaminus ir visiškai netikėtai įstojau, nes tuo metu konkursas buvo didžiulis – į vieną vietą pretendavo 10 žmonių. Po studijų grįžau į Uteną, nes man patiko šis ramus, jaukus miestelis, ir jau 27 metus dirbu Utenos policijoje.

Taigi vienu metu esu įstatymo sergėtojas, kitu metu – menininkas. Įdomiai tas gyvenimas sukasi, niekada nemaniau, kad šaltą žiemos naktį ištrauktas iš lagamino pasieksiu tokių aukštumų.

Žiūrint į jūsų drožinius akivaizdu, kiek daug kruopštumo jie reikalauja. Kaip gimsta visi šie raštai?

– Niekas netiki, kad drožinėju paprastu peiliuku, mano, kad naudoju lazerį. Tačiau tai tikrai rankų darbas, be jokios technikos, o tai, kas padaroma rankomis, visada nuoširdu. Gera paimti į rankas tokį daiktą.

Anksčiau prieverpstės, rankšluostinės būdavo buities daiktai, dabar naudojamos tik kaip interjero detalė, tačiau tikiuosi, kad ir dabar į namus atneša laimę, nes visada jas darau su meile, iš širdies. Jeigu kuriu pagal užsakymą konkrečiai šeimai, drožinėdamas galvoju apie ją, linkiu, kad viskas jiems klotųsi gerai. Net jei tų žmonių nepažįstu, vien pasikalbėjus apie užsakymą užsimezga ryšys. Įdomu, kad kai kurie žmonės žino prieverpstės prasmę ir nori ją turėti namuose.

Ornamentus imu iš lietuviškų audinių raštų, bet ir pats šiek tiek kuriu. Būtų pernelyg neįdomu, jei raštai kartotųsi. Pirmosios versijos buvo labiau tradicinės, o dabar raštai pasidarė sudėtingesni. Kiti juos vadina Kosmoso modeliu, mandalomis ir sako, kad nieko panašaus nėra matę. O man smagu įveikti iššūkį – išraižyti kuo sudėtingesnį ornamentą.

Norėtųsi savo įgūdžius perduoti kitiems, bet nelabai kas nori. Sūnus bando drožinėti, bet jam dar tik dvylika metų, per jaunas šiam darbui. Dukra labiau mėgsta piešti.

Asmeninio albumo nuotr./Albino Šileikos drožiniai
Asmeninio albumo nuotr./Albino Šileikos drožiniai

Kodėl vis dėlto tiek daug laiko skiriate darbui su vaikais? Ar noras perduoti lietuviškas tradicijas – vienintelis tikslas?

– Iš tiesų, viena vertus, norisi jaunimui perduoti tradicijas. Kita vertus, tai smagus užsiėmimas vaikams. Norisi, kad jie nesėdėtų tik prie kompiuterių ir telefonų. Dirbame su įvairiais vaikais – taip pat ir ateinančiais iš rizikos šeimų.

Su jais reikia ilgiau padirbėti, nes jie sunkiai „pasiduoda“, tačiau kartais jie dirba nuoširdžiau nei tie, kurie viską turi: jie taip įsitraukia, kad gali drožinėti valandų valandas. Kai kuriems labai trūksta prisilietimų, kuriuos suteikia darbas su medžiu.

Teko dirbti ir su neįgaliaisiais, kurie labai džiaugiasi, kai jiems kažkas pavyksta. Man visi vaikai yra vienodi. Tiesiog kartu mes stengiamės palaikyti lietuviškas šaknis, nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip toliau gyvuos Lietuva.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką