Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 17d. 11:02

Algis gyvenimą Jungtinėje Karalystėje susikūrė nuo nulio: teko paaukoti Lietuvos pilietybę

Algis Gabalis
Asmeninio albumo nuotr. / Algis Gabalis

1999-ųjų rudenį iš Lietuvos išvykęs architektas Algis Gabalis prisipažįsta – jis yra ekonominis emigrantas, tačiau tikina, kad dabar jaučiasi saugus ir gali sau leisti tai, kas vargiai jam būtų prieinama Lietuvoje. Iš tiesų jis čia įgijo daugiau nei ekonominį saugumą. Vyras apgailestauja tik dėl vieno – kad teko atsisakyti Lietuvos pilietybės.

Išvykote dar prieš Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Kokia buvo išvykimo priežastis?

– Tuo metu jau apie 10 metų dirbau architektu, netgi turėjau savo įmonę. Tačiau kaip tik tuo metu Lietuvą buvo ištikusi ekonominė krizė, kuri smogė ir man. Klientai pateikdavo užsakymą, o po dviejų mėnesių, kai jau būdavau jį paruošęs, pareikšdavo, kad jo nebereikia, nes ekonominė įmonių situacija keisdavosi labai greitai. Todėl apsiimdavau labai daug projektų, dirbdavau po 10–12 val., net šeštadieniais ir sekmadieniais, kad bent už kai kuriuos iš jų gaučiau apmokėjimą.

Pradėjau galvoti, kad reikia ką nors daryti, kažkaip suktis iš tokios padėties. Pirmiausiai kilo mintis emigruoti į Kanadą. Man patinka šios šalies gamta, jos miškai, plačios erdvės.

Tačiau norint gauti leidimą ten gyventi, reikėjo labai gerai mokėti anglų kalbą ir turėti apie 7 tūkst. Kanados dolerių, kad galėtum save išlaikyti. Tais laikais tai buvo didžiulė suma. Taigi kur lietuviui geriausia važiuoti, kad išmoktų anglų kalbą ir užsidirbtų?

Taip su žmona atsidūrėme Anglijoje.

Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis
Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis

Turėjote už ko užsikabinti ar vykote į niekur?

– Tai buvo kelionė į niekur. Mano žmona su drauge atvažiavo pirmosios, o aš sutvarkiau visus galus – baigiau pradėtus projektus, atidaviau skolas, pasiėmiau paskutinių klientų pinigus ir atvažiavau paskui.

Iš karto pradėjau ieškoti darbo pagal specialybę, bet paaiškėjo, kad mano architekto licencija ir net aukštojo mokslo diplomas ten negalioja. Juk dar nebuvome Europos Sąjungoje. Darbo paieškų agentai buvo nustebę, kad su savo turimais dokumentais ieškau tokio darbo. Jie net nežinojo, kas yra ta Lietuva.

Gyventi iš kažko reikėjo, todėl pradėjau dirbti statybose. Turėjau gerą gyvenimo patirtį. Mano senelis buvo savo darbą labai gerai išmanantis stalius. Pas jį kaime vaikystėje esu praleidęs ne vieną vasarą ir per tą laiką jis mane išmokė dirbti su medžiu.

Ko gera, man jau per vėlu ką nors keisti, geriau pasidžiaugsiu tuo, ką turiu ir ką moku geriausiai.

Todėl po kurio laiko pavyko susirasti darbą biure – per pažįstamus bandomajam laikotarpiui patekau pas baldų gamintojus. Aišku, aš parodžiau daugiau negu galiu, išmokiau juos dirbti su „Autocad“ (braižymas kompiuteriu – aut.), ir jie mane pasiliko.

Toje įmonėje dirbau 9 metus, kol 2010 m. prasidėjo ekonominė krizė, ir įmonė bankrutavo. Darbdaviai išmokėjo kompensaciją, kurią investavau į pajėgų, 3D dizainui tinkantį kompiuterį, kursus, kad galėčiau dirbti savarankiškai, užsakiau CV ir ėmiau ieškoti naujo darbo.

Keletą metų dirbau kaip laisvai samdomas specialistas, o vėliau gavau ir nuolatinį darbą. Dirbau su daugybe įdomių projektų – pateikdavau brėžinius, kaip įgyvendinti interjero dizainerių idėjas, t. y. braižydavau, kaip pagaminti baldus, taip pat kaip rasti konstrukcinius interjero sprendimus jungiant skirtingas medžiagas (pavyzdžiui, metalą, akmenį, stiklą) ir pan.

Vis ramybės nedavė mintis, kad noriu grįžti prie architektūros. Tačiau tuo metu kaip tik buvo gimusi dukra, pirkome namą, įsipareigojome bankui. Už gaunamas pajamas galėjome sau tai leisti, tačiau norėdamas gauti architekto licenciją, turėjau pradėti nuo nulio: tapti architekto asistentu ir grįžti prie minimalios algos, o tuo metu sau to leisti negalėjau. Taigi likau prie dizaino.

Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis
Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis

Ar mintį dirbti architekto darbą jau visiškai palaidojote?

– Kirba širdyje, kad nedirbu architektu. Vis pagalvoju, kad būtų gerai, bet tuomet finansiškai reikėtų nubraukti du trečdalius algos. Tai tikrai daug – net ne pusė. Ir taip gyventi tektų apie penkerius metus, kol prikaupčiau darbų, kuriuose būčiau bendraautoris, ir tuomet jau galima būtų pretenduoti į architekto licenciją.

Dabar aš jau gerai uždirbu, turiu įdirbį, pakankamai klientų – dirbu su muziejais, parduotuvėmis, komercinėmis, gyvenamosiomis patalpomis. Mano paslaugos dabar apima labai platų spektrą. Ko gera, man jau per vėlu ką nors keisti, geriau pasidžiaugsiu tuo, ką turiu ir ką moku geriausiai.

Žinau, kad ir Lietuvoje daug mano kolegų nedirba architektais ir vargsta, o aš gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Galiu sau leisti atostogauti, turiu laisvalaikį, įvairių hobių.

Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis
Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis

Ką veikiate laisvalaikiu?

– Mėgstu aktyvų laisvalaikį. Užsiimu vandenlenčių sportu. Keletą metų vis bandau įvaldyti jėgos aitvarus, bet mano smegenys atsisako juos suprasti – sugebu sutelkti dėmesį arba tik į lentą, arba tik į aitvarą. Niekaip man jie abi nesusiderina, bet aš vis tiek tai padarysiu. Mano gyvenamoji vieta šioms veikloms labai dėkinga – gyvenu pajūryje, 10 minučių iki jūros pėstute. Iki vandenlenčių sporto bazės – pusvalandis kelio automobiliu.

Taip pat minu dviratį, dalyvauju dviračių varžybose, bėgioju, užsiimu triatlonu. Kai dirbau vienoje kompanijoje, man reikėdavo iš vieno Londono galo nukakti į kitą. Dviračiu šį atstumą įveikdavau greičiau nei metro. Man patiko toks keliavimo būdas – ir sportuoji, ir sutapai pinigų, ir su kitais bendraminčiais dviratininkais susitinki.

Apie metus laiko važinėjau po Londoną dviračiu, kol mane partrenkė taksistas. Buvau netgi pateikęs paraišką policijai. Mane partrenkė prie karalienės rūmų, ten kamerų – gausybė, tačiau policija pareiškė, kad šio įvykio jos neužfiksavo. Po šio įvykio nusprendžiau pasisaugoti ir lioviausi po miestą važinėjęs dviračiu, nors tai labai patogu.

Anglijoje gyvenate jau 20 metų. Kuo labiau jaučiatės dabar – britu ar lietuviu?

– Turiu britų pilietybę, bet mentalitetas likęs lietuviškas. Aš jau suprantu britų humorą, jų mąstyseną, požiūrį į gyvenimą, bet tam tikrose situacijoje aš širdyje vis tiek lietuvis ir vis dar pasiilgstu lietuviškos kultūros dalykų.

Jeigu britai jaučiasi blogai, jie gali išsipasakoti ir išsiverkti ant peties visiškai nepažįstamam žmogui.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje mūsų klausia „kaip tu gyveni?“, mes papasakosime, kad šiuo metu esame pavargę arba džiaugsmingi, kaip laikosi vaikai ar prisiminsime, kad vakar su žmona matėme įdomų filmą.

O kai britas tau nusišypso ir klausia „how are you?“ (lietuviško „kaip tu gyveni?“ atitikmuo), iš tiesų tai yra „labas“. Ir jeigu pradedi britui pasakoti apie save, jo žvilgsnyje pamatai nuobodulį, jis laukia, kada tu pabaigsi. Jam visa tai neįdomu ir jis nenorėjo viso to klausytis. Maždaug po metų nustojau jiems pasakoti, kaip aš gyvenu.

Britai yra gana uždari ir lengvai naujų draugų į savo ratą neįsileidžia. Socialiai visuomenė yra pakankamai sluoksniuota: pasiturintys britai gyvena tik savo socialinėje grupėje, atitinkamuose rajonuose, jų vaikai mokosi atitinkamose mokyklose.

Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis
Asmeninio albumo nuotr./Algis Gabalis

Aišku, visi šie dalykai akivaizdžiai nerodomi. Jie gražiai tau nusišypsos, padėkos už pasiūlymą, pažadės paskambinti, bet niekada to nepadarys.

Kita vertus, su jais iš širdies galima pasišnekėti. Jeigu jie jaučiasi blogai, jie gali išsipasakoti ir išsiverkti ant peties visiškai nepažįstamam žmogui.

Kaip jus patį pakeitė gyvenimas Anglijoje?

– Pakeitė požiūrį į Lietuvos problemas. Kai skaitau lietuvišką žiniasklaidą, visos keliamos problemos man atrodo mikroglobalinės ir kartais kelia šypseną. Aš jau įpratęs gyventi kosmopolitinėje aplinkoje – britai domisi ne tik savo šalies, bet viso pasaulio naujienomis ir mėgsta apie jas pasišnekėti. O lietuviai dažniausiai verda savo sriuboje. Dabar, man žiūrint iš šalies, vietinės problemos kartais kelia šypseną.

Man jau būtų sunku prisitaikyti prie tokio mentaliteto. Netapau britu, britiškas mentalitetas – visgi ne tai, ko mano lietuviškai dūšiai norisi, tačiau ir nesu toks lietuvis, koks išvažiavau. Esu dabar toks tarsi tarpinis variantas.

Kita vertus, dabartinis jaunimas, atvykstantis čia iškart vos ne po mokyklos, labiau persiima britų kultūra. Mat ši šalis jiems yra gyvenimo startas, savarankiško gyvenimo pradžia. Aš atvykau jau su lietuviškos praeities bagažu, kuris niekur nedingo.

Ko pasiilgstate labiausiai?

– Labiausiai pasiilgstu nuoširdžių pokalbių su draugais, draugiško pasisėdėjimo. Anksčiau atrodė, kad nuvykti Lietuvoje iš vieno miesto į kitą yra toli. Susipažinus su Anglijos masteliais dabar viskas atrodo ranka pasiekiama – sėdi ir per kelias valandas pasieki net tolimiausią Lietuvos kampelį.

Ar nebuvo minčių sugrįžti?

– Kartais apie tai pagalvoju, bet būtų jau sunku prisitaikyti, ypač finansiškai. Aš visada prisipažįstu – esu ekonominis emigrantas. Išvažiavau, nes Lietuvoje išgyventi man buvo sunku.

Dažnai lietuviai Lietuvą pasaulio kontekste sureikšmina, o iš tiesų Lietuva – tokia pati šalis, kaip ir visos kitos.

Man smagu, kad lietuviai yra dideli savo šalies patriotai, bet dažnai jie Lietuvą pasaulio kontekste sureikšmina, o iš tiesų Lietuva – tokia pati šalis, kaip ir visos kitos.

Beje, aš taip pat buvau patriotas – naktimis sėdėjau ir prie Televizijos bokšto, ir prie Seimo gyvenau kokią savaitę, tankams buvome atstatę krūtines. Bet kai vėliau prasidėjo politinės intrigos ir rietenos, pasidarė liūdna, kad neliko ankstesnio vieningumo.

Liūdna ir dėl to, kad Lietuva per tiek metų taip ir nepasiekė ekonominės gerovės. Žmonės gyvena sunkiai. Mano mama, pamačiusi maisto produktų kainas Anglijoje, nustebo, kad tie patys produktai Lietuvoje kainuoja brangiau.

Valstybės pagalba sunkiau besiverčiantiems žmonėms Lietuvoje ir Anglijoje taip pat labai skiriasi. Mano uošvienė čia padirbo trejus metus valytoja banke, o atėjus pensiniam amžiui dabar gauna išmoką, kad normaliai išgyventų, valstybė jai skyrė savivaldybės butą.

Už šiuos pinigus ji sugebėjo įsigyti automobilį, vaikšto į sporto klubą, vyksta atostogų. Lietuvoje su jos pensija tai būtų neįmanoma. Ji nuolat bendrauja su draugėmis Lietuvoje, seka visas Lietuvos naujienas, skaito žurnalus, knygas, tačiau prisipažįsta, kad grįžti į Lietuvą nenorėtų – dėl finansinių priežasčių.

Ar galite pasakyti, kad jaučiatės čia laimingas?

– Pirmiausiai aš jaučiuosi saugus, o todėl ir laimingas. Negavau galimybės dirbti architektu, bet gyvenu gerai, esu ramus, kad mano gyvenime niekas negriūna ir negrius. O svajoti, aišku, galima, tačiau visi žinome, kad neįmanoma gyvenime gauti visko, apie ką svajoji, ir tai, ką turiu dabar, mane tenkina.

Deja, Lietuvos pilietybės, gaunant britišką, teko atsisakyti. Norėjau ją išlaikyti, todėl priimti Jungtinės Karalystės pilietybę buvo labai rimtas ir sunkus sprendimas, tačiau prisipažinau sau, kad šį sprendimą padariau jau prieš 20 metų, išvykdamas iš Lietuvos.

Visgi turiu tik vieną gyvenimą ir noriu jį išnaudoti maksimaliai. Jeigu matau, kad čia galiu pasiekti daugiau nei Lietuvoje, renkuosi Angliją. Ir aš jaučiu, kad savo atžvilgiu pasielgiau teisingai.

Komentarai: 36

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką