Mažytis unikalumo pavyzdys – Andrius Almanis iš Akmenės ką tik poezijos vakaru atšventė savo šešiasdešimtmetį ir panašiu metu sužinojo, kad Kremlius jį paskelbė ekstremistu. „Aš tai vertinu kaip apdovanojimą ar gimtadienio dovaną“, – šypsosi akmeniškis, mažame šiaurės Lietuvos mieste sugebantis erzinti antpečiuotą totalitarinę kaimynę šalį okupantę.
Miškas – visada šalia
O gal Andrius tiesiog iš tų asmenybių, kurios yra tarsi bedugniai indai – viskas juose telpa? Čia reikėtų priminti, kad šio vyro tėvas yra žinomas miškininkas, keliautojas ir rašytojas Vytautas Almanis, o mama – Julija Almanienė, gana žinoma filologė ir miškininkė.
Dabar pridėkime šiek tiek likimo – Andrius ir jo sesuo Rita gimė Altajaus krašte – neaprėpiamuose miškuose, kur tėvas kilo karjeros laiptais ir laukinėje gamtoje sėmėsi įkvėpimo savo knygoms.
Vyresnėliui Andriui buvo penkeri, kai Almaniai nusprendė – nebus gerai, jei lietuvių vaikai augs rusakalbiais. Grįžo į Tėvynę ir po nedidelių paieškų apsistojo Akmenės krašte. „Mes tuo metu jau iš tiesų buvome tokie dvikalbiai, tačiau labai greitai niekuo nesiskyrėme nuo bendraamžių“, – pamena miškininkas.
Andriui miške patinka. Jis žino ir gali papasakoti apie gamtą daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kur yra mero lizdas. Kokio mero? Ornitologai taip trumpiau vadina mažąjį erelį rėksnį. Tris žodžius ilgai tarti, o sutrumpintai visai linksmai skamba.
Taip jau yra kai kuriems – žmogų iš miško išvaryti lengviau nei mišką iš žmogaus.
Kai studijavo miškininkystę Žemės ūkio akademijoje, folkloro ansamblyje susipažino su Rima. Nuo to laiko visada kartu. Ir miškas, ir daina, ir Andrius su Rima. Nuo tų laikų gerokai paaugo ne tik miškai, bet ir šios poros vaikai – Kotryna ir Martynas.
Nepriklausomybės aušroje Andriui teko dirbti Kamanų rezervate. O visai neseniai – vadovauti Ventos regioniniam parkui. Taip jau yra kai kuriems – žmogų iš miško išvaryti lengviau nei mišką iš žmogaus.
Nori laisvės – gink ją!
Daugelis Andrių pamena su uniforma. Ne miškininko, o karine. Šiai sričiai paskyrė per 17 metų, bet ir dabar jis nėra menkesnis karys, kai reikia kovoti prieš Ukrainos okupantą.
1990-aisiais jis buvo vienas pirmųjų savanorių Akmenės krašte – dvidešimt penkerių jaunas vyras uoliai ėmėsi naujų iššūkių.
„Gal dabar ir linksma pasakoti, tačiau tuomet viskas atrodė daug rimčiau. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo toks Stanislovas Jokubauskas prisiminė, kad buvau įsijungęs į Sąjūdžio veiklą. Pasiūlė – gal noriu dalyvauti jaunos valstybės krašto apsaugos kūrime. Žinoma! Vėliau tapau profesinės karo tarnybos kariu. 2004-aisias dalyvavau Kosovo taikos palaikymo misijoje“, – pasakoja Andrius, kuri per tas karines klajones išmoko lenkų kalbą. Dabar, kai kokie Lenkijos svečiai užsuka į Akmenę, kartais tenka pabūti ir vertėju.
Jau buvo baigęs savo karinę karjerą, kai Ukrainoje prasidėjo Donbaso ir Krymo okupacija Rusijai įprastu stiliumi. Negalėjo likti nuošalyje: „Tokiais atvejais būdamas neutraliu palaikai okupantą. Reikia aiškiai pasirinkti ir pareikšti – kurioje tu pusėje. Aš pasirinkau ginti Ukrainą.“
Netrukus sukūrė feisbuko grupę „Lietuva palaiko Ukrainą“, kurioje perteikė visas jau tuomet prasidėjusios okupacijos smulkmenas: „Kovoti galima ne tik ginklu. Netrukus susipažinau su nuostabiais aktyviais ukrainiečiais, kurie turėjo palikti savo namus Donecke. Pradėjome rengti bendras mūsų ir Ukrainos vaikų stovyklas. Vežėme paramą kariams. Tiems darbams bendrai įkūrėme organizaciją „Svajonės kelias“ („Шлях до мрii“).“
Po 2022 metų vasario 24-osios Rusijos invazijos į Ukrainą Andrius su naujais bendraminčiais iš daugybės šalių ir Rusijoje esančių pavergtų valstybių subūrė organizaciją „Postrusijos laisvųjų valstybių forumas“. Ir pavadinimas ir bendros visų idėjos orientuotos į tai, kad Rusija iš esmės yra didžiulis tautų kalėjimas ir būtina iš jo išsivaduoti. Panašu, kad būtent už tokią veiklą Kremlius pastebėjo miškininką iš Akmenės ir įtraukė jį į savo juoduosius sąrašus.
„Priimu kaip aukščiausią apdovanojimą. Talibaną išbraukė iš teroristų, o mus – įtraukė. Dar pavadino mane spalvotųjų revoliucijų juoduoju snaiperiu. Tai reiškia tik viena – ši visuomeninė veikla juos iš tiesų labai rimtai gąsdina ir mes visi darome kažką gero. O šiaip – sąmonė sunkiai priima tai, kad Mariupolio ir kitų miestų, kuriuose lankiausi – nebėra. Sunkiai suvokiama, kaip viskas pasikeitė, kai į tą Azovo jūros pakrantę, kur gėrėme kavą, atėjo pragaras. Lietuvoje sunku rasti šeimą, kurios nariai nebuvo ištremti ar persekioti sovietmečiu, o Ukrainoje – šeimą, kurioje niekas nežuvo per šį karą“, – pasakoja Andrius.
Jei keitiesi – esi gyvas
Andriaus muzikinis skonis – išskirtinis. Dar nuo karinės tarnybos laikų kartu su bendražygiu Valerijumi Šereliu koncertuoja su grupe „Delčia“. Vyrai kartais sako, kad groja akustinį pankroką, tačiau iš tiesų labai sunku rasti tikslų pavadinimą jų muzikiniams ir vokaliniams eksperimentams.
Grupės narių sudėtis nuolat keičiasi, tačiau Valerijus ir Andrius visada išlieka. Dažniausiai atlieka Valerijaus dainas. Keletą sukūrė ir Andrius. Kai Andrius šventė 50 metų jubiliejų, surengė grupės koncertą. Pokštauja – kiek pinigų susitaupė, juk nereikėjo baliaus kelti.
Akmenė garsėja Andriaus kadaise pradėtu muzikos festivaliu „Akmeninė naktis“. Dabikinės slėnyje, pušyne, kasmet susiburia įvairūs atlikėjai. Šio festivalio išskirtinumas – turi skambėti autorinė muzika: „Dainos gali būti įvairios – ir savos kūrybos, ir įvairūs eilėraščiai. Gal dėl to čia skamba įvairiausių stilių kūriniai – nuo roko iki dainuojamosios poezijos. Rengiau šį festivalį 14 metų, ir maniau, kad jau viskas – atėjo galas.Tačiau prieš trejus metus jį iš manęs ir kitų rengėjų perėmė jaunimas. Šiame pasaulyje nemiršta tai, kas keičiasi. Esu labai laimingas, kad festivalis dabar turi naują gyvenimą. Taigi, liepos 6 dieną, kaip ir kasmet, vėl skambės „Akmeninė naktis“ – gyvas ir besikeičiantis festivalis.“
Aktorystė – dar vienas būdas save keisti ir atgimti. Daugelį metų Andrius vaidina Akmenės kultūros centro mėgėjų teatre. Teatras neturi pavadinimo, tačiau Andrius kartą siūlė pasivadinti „Bundaburija“. Šiame keistame žodyje telpa kone visos Akmenės krašto fantazijos ir legendos. Taip pavadinta viena Antano Adomaičio skulptūra Akmenės gamtos ir kultūros parke. Neva taip kadaise vadinosi ši vietovė, kurioje gyveno daugybė žynių ir įvairių aiškiaregių.
Legendos lai lieka legendomis, tačiau kaip švęsime 500 metų Akmenės krašto grįžimą į Lietuvos sudėtį? Pasirodo, būtent šie kraštai aplink Dabikinės upelį Vytauto Didžiojo buvo atiduoti Livonijos ordinui.
„Tai kas čia mes tokie dabar esame? Koks yra akmeniškių tautinis identitetas? – klausia akmeniškis Andrius, galintis šią mintį vartyti lyg blyną keptuvėje ir valgyti jį su saviironijos uogiene, – Vytauto laikai buvo ne vieninteliai, kai teko apsispręsti dėl savo identiteto. Štai vienas vietinis turėjo 19 hektarų žemės. 1918 metais dešimt jų atsidūrė Latvijoje ir devyni Lietuvoje. Tai žmogus labai greitai apsisprendė, kad jis yra latvis. O jei būtų atvirkščiai?
Kai kurie klausia – tu iš kurios Akmenės – naujosios ar senosios? Akmenė yra Akmenė – nėra jokios „senosios“. Akmenėje yra idealiausios gyvenimo sąlygos man asmeniškai – Ryga arti. Šiauliai taip pat. Iki Vilniaus truputį toliau, tačiau čia gamta, jokio triukšmo. Aš suprantu jaunus žmones, kurie kelia sparnus į sostinę, tačiau aš to tikrai nenorėčiau. Po galais, ir tas Vilnius netoli, jei ne arkliais keliaujam.“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
Mums rūpi jūsų nuomonė
