Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 20d. 20:01

Anglų kalbos mokytoją pavadavęs 20-metis Jokūbas: „Ši patirtis mano galvoje viską susuko“

Jokūbas Širvinskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Jokūbas Širvinskas

Dvidešimtmetis Jokūbas Širvinskas, Vilniaus universitete studijuojantis anglų filologiją, sulaukė netikėto kvietimo – tris mėnesius pavaduoti anglų kalbos mokytoją vienoje sostinės gimnazijų. „Tai buvo neįkainojama patirtis, privertusi susimąstyti, o gal čia kaip tik mano kelias?“ – sako pašnekovas, kurį 6 ir 8 klasių moksleiviai iš mokyklos išlydėjo su atsisveikinimo plakatais, apkabinimais ir ašaromis.

Neseniai 15min redakcija sulaukė vieno Vilniaus Gabijos gimnazijos moksleivio laiško. Anonimu norėjęs išlikti jo autorius (ar autorė) papasakojo istoriją, kaip vieną dieną į jo jaunesniojo brolio ar sesers klasę įžengė vaikinas, atrodantis lyg abiturientas – jaunasis mokytojas J.Širvinskas, tris mėnesius (nuo praėjusio lapkričio iki šių metų vasario) turėjęs pavaduoti anglų kalbos mokytoją, kuri tuo metu dėl sveikatos problemų negalėjo dirbti.

Laiške rašoma, kad paskutinėmis J.Širvinsko darbo dienomis moksleiviai jam dovanojo plakatus su palinkėjimais, rašė atsisveikinimo laiškus, atsisveikindami apkabindavo mokytoją, kiti net susigraudindavo, prašė sugrįžti.

Manau, tai yra puikus pavyzdys, koks turėtų būti mokytojas, kaip jis turėtų elgtis ir bendrauti su mokiniais.

„Tokio šilto ir nuoširdaus bendravimo tarp mokinio ir mokytojo neteko matyti. Klausėme moksleivių, kuo taip sužavėjo jaunasis mokytojas, jie visi tvirtino, kad tai buvo patys geriausi trys mėnesiai mokykloje.

Jie teigė, kad per tą laiką labai daug išmoko, vieni pradėjo geriau suprasti anglų kalbą, kiti dar labiau ja susižavėjo, kiekvienos pamokos laukdavo nekantraudami, nes jos buvo pačios įdomiausios. Nors atsiskaitomųjų darbų taip pat buvo daug, mokytojas visus mokinius vertindavo sąžiningai.

Manau, tai yra puikus pavyzdys, koks turėtų būti mokytojas, kaip jis turėtų elgtis ir bendrauti su mokiniais, jeigu praėjus trims mėnesiams šie taip gražiai ir pagarbiai atsiliepia, prašo mokytojo pasilikti“, – laiške rašė sostinės gimnazijos moksleivis.

Apie tai, kaip atsidūrė mokykloje, ar nebuvo baisu imtis mokyti vaikus niekada to nedarius, kokį įspūdį paliko moksleiviai, ar palankiai priimamas jaunas mokytojas vyresniųjų, kokius mokymo metodus taikė, kad jie taip sužavėjo moksleivius, ir ką pats jautė, kai teko užverti mokyklos duris, kalbamės su pačiu J.Širvinsku.

– Kaip šis pasiūlymas – pavaduoti mokytoją – pasiekė jus? Ir ar iškart sutikote tai daryti?

– Per universiteto dėstytojus buvo ieškoma anglų kalbos mokytojo, kuris galėtų pavaduoti mokyklos mokytoją, kad tuos keletą mėnesių moksleiviai neliktų be anglų kalbos pamokų. Kiek žinau, praėjusių metų rugsėjį Vilniaus miesto savivaldybėje trūko net 20 anglų kalbos mokytojų, taigi mokytojų stoka yra išties opi problema.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jokūbas Širvinskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jokūbas Širvinskas

Gavęs pasiūlymą pamaniau, kad tokia galimybė pasitaiko ne kasdien ir kad tai būtų puiki patirtis, tad iškart sutikau. Nebuvo taip, kad nėriau stačia galva: per tas keletą savaičių iki mokyklos skaičiau daug literatūros, klausiausi TED kalbų, kaip sudominti vaikus, kaip su jais bendrauti, elgtis. Susistabdžiau savo studijas, kad galėčiau atsidėti šiam darbui.

– Kaip jums sekėsi? Nėra lengva stovėti prieš klasę ir dar mokyti, iki tol to nedarius.

– Viešasis kalbėjimas man nėra problema, baimės ar kokio nepatogumo jausmo taip pat nepatyriau. Tačiau, taip, tai buvo visiškai nauja patirtis, buvo įdomu dirbti su vaikais – šeštokais ir aštuntokais, tai buvo ir iššūkis, ir nuotykis, kurio nepamiršiu.

Negalėčiau pasakyti, kad buvo labai sunku ar kad nusivyliau. Iš mokytojų vis sulaukdavau klausimo: „Ar neišgąsdino?“ Yra tekę girdėti istorijų, kaip ateina praktikantai ir po kurio laiko supranta, kad mokytojo darbas – ne jiems. Manęs tai tikrai neišgąsdino, galbūt man labai pasisekė su mokiniais (šypsosi).

Niekada negalvojau apie galimybę mokytojauti, bet ši patirtis viską galvoje taip susuko, kad dabar svarstau, ar tai – ne mano kelias? (juokiasi)

– Kokia buvo pirmoji kaip mokytojo diena mokykloje? Jaudinotės? Kaip į jus reagavo moksleiviai?

– Paskutinę pamoką klausiau jų, koks buvo pirmas įspūdis, pamačius mane, ir ar jis keitėsi? Daugelis mokinių sakė manę, jog esu mokinys, nes labai jaunas (juokiasi), taip pat nesitikėjo, kad sugebėsiu dirbti, kad mokėsiu anglų kalbą, o pirmą pamoką jie buvo truputį išsigandę, nes pasakiau, ko iš jų tikiuosi – ką darytų ir ko nedarytų. Gal mano toks griežtumas juos pirmą pamoką ir išgąsdino.

Bet galiausiai iš jų išgirdau, kad jiems labai patiko, jog sąžiningai juos vertindavau, aiškindavau tol, kol suprasdavo. Kai stengiesi juos motyvuoti ir darai tai nuoširdžiai, gal tada ir sulauki to grįžtamojo ryšio. Kai ateini dirbti mokytoju, manau, nuo pirmos iki paskutinės minutės ir turi būti pedagogas, turi vykti tas ugdymo procesas, negali kažkur „plavinėti“.

Kai stengiesi juos motyvuoti ir darai tai nuoširdžiai, gal tada ir sulauki to grįžtamojo ryšio.

– Kokį įspūdį susidarėte – koks yra šiandienis paauglys?

– Ateidamas dirbti į mokyklą turėjau susidaręs įspūdį, kad šiuolaikiniai paaugliai nėra labai motyvuoti, o pradėjęs su jais dirbti pamačiau, kad mūsų ateitis yra saugi, nes vaikai – be galo protingi, labai daug talentingų, o tuos, kurie nerodo didelio susidomėjimo mokomu dalyku, stengiausi sudominti, kad jie norėtų eiti į mokyklą.

Pajutau tarp vaikų ir paauglių vyraujantį atostogų laukimą, nenorą eiti į mokyklą. Tai tikrai nėra gerai. Nebūtinai vaikas turi trokšti eiti į mokyklą, bet ji jam neturėtų kelti blogų jausmų.

Todėl norėjau sudominti vaikus, kad jie ne tik būtų sustingusios sistemos dalimi, bet ir galėtų atsiskleisti kūrybiškai, tobulėti kaip asmenybės, galbūt kai kuriuose dalykuose ar pamokose jiems trūksta ir saviraiškos.

– Kokius mokymo metodus taikėte, kad taip sužavėjote, sudominote moksleivius?

– Dabar technologijos yra neatskiriamas dalykas. Šiandieniai vaikai jomis geba naudotis dar geriau nei suaugusieji, jiems tai yra įdomu. Taigi jas ir stengiausi pritaikyti pamokose.

Daugelis mokyklų turi įvairias interaktyvias lentas, tačiau mokytojai jų dažnai nenaudoja – galbūt dėl žinių stokos, galbūt dėl nusistovėjusio mokymo metodo, kuris jiems atrodo geriausias. Bet dabar XXI a. ir, manau, neišvengiamai technologijas turime įtraukti į mokymosi procesą. Tai nereiškia, kad būtina jas integruoti kiekvienoje pamokoje, bet tas pamokas tikrai galima paįvairinti, ir vaikams taip gerokai įdomiau – jie gali daugiau sužinoti, geriau pažinti pasaulį, negu tik mokydamiesi iš vadovėlio.

Norėjau sudominti vaikus, kad jie galėtų atsiskleisti kūrybiškai, tobulėti kaip asmenybės.

Taip pat labai stengiausi sudominti pačiomis temomis. Žinoma, turi mokyti pagal vadovėlį, nes yra programa, kurią reikia pereiti, tačiau, be to, visada gali duoti papildomos medžiagos. Ir, kai per paskutines pamokas mokinių teiravausi, kas jiems patiko, kas ne, kad galėčiau tobulėti, jei kada tektų mokytojauti, daugelis jų minėjo, kad labai patiko, jog buvo duodama mokytis iš papildomos medžiagos.

Jiems labai patiko viešasis kalbėjimas – manau, oratorystę reikėtų lavinti nuo mažų dienų, nes ateityje daugelis mūsų su ja susiduriame. Patiko jiems ir daromos prezentacijos, temų pasirinkimo laisvė – tai išties svarbu, nes jei duodama viena tema, klasėje yra 15 mokinių ir visi jie kalba ta pačia, po trečio pristatymo jau niekam nebebus įdomu. O taip lavinamas ir kritinis mąstymas, ir vaikai daugiau sužino.

– Nuo tada, kai pats buvote šeštokas, prabėgo apie dešimt metų. Pamėginkite palyginti tą laikotarpį su šiandiene mokykloje pamatyta situacija – kokius pokyčius pastebėjote?

– Kai pats buvau šeštokas, dar neturėjome jokių technologijų, buvo jų pati pradžia. Tos pačios interaktyvios lentos buvo didelė naujovė ir mokiniams, ir mokytojams, jie tikrai nemokėjo jomis naudotis. Prabėgo beveik dešimt metų ir, sakyčiau, niekas daug nepasikeitė. Kiek teko girdėti iš moksleivių, mokytojai nemoka, kiti gal net ir vengia naudotis technologijomis, kurios jau ilgą laiką yra.

Kalbant apie moksleivius, jų bendravimą, sakyčiau, kad šiandieniai vaikai man atrodo labiau išsilavinę – tai justi iš jų kalbėsenos, domėjimosi tam tikrais dalykais.

Manau, visa tai irgi atsiremia į tas pačias technologijas, kurios suteikia platesnių galimybių, jie tarpusavyje gali daugiau bendrauti pasitelkę socialinius tinklus, turi susikūrę klasės grupes, gali susirašyti, pasidalyti tam tikra informacija. Tie patys elektroniniai dienynai labai palengvina darbą. Dabar viskas paprasčiau.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jokūbas Širvinskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jokūbas Širvinskas

– Daug kalbame apie technologijas, na, viena jų, kuria šiandien naudojasi beveik visi vaikai, yra mobilieji telefonai. Kokia situacija mokykloje su jais? Ar nepiktnaudžiauja vaikai per pamokas ir, užuot klausęsi mokytojo, nenaršo feisbuke?

– Manau, viskas atsiremia į tai, kaip bendrauji su mokiniais. Uždrausti, atimti, subarti yra gerokai paprasčiau, nei motyvuoti mokinį ir su juo kalbėtis pozityviai. Dar ir dabar kiek Lietuvoje yra fizinių bausmių šalininkų, teigiančių, kad kitaip su mokiniais nesusikalbėsi, jie užsilips ant galvos. Bet jei suaugusio žmogaus ir vaiko santykis yra grįstas pagarba, pasitikėjimu, palaikymu, tas vaikas niekad neužlips ant galvos, nes tai yra nepagarbu, ir jis tai supras.

Jiems labai patiko viešasis kalbėjimas – manau, oratorystę reikėtų lavinti nuo mažų dienų, nes ateityje daugelis mūsų su ja susiduriame.

Aišku, tai, kad net pirmokai turi mobiliuosius telefonus, keičia tam tikrus dalykus. Per pertrauką jie yra įnikę į juos, užuot pažaistų lauke. Tačiau visa tai priklauso nuo kiekvienos mokyklos politikos.

Kai dar pats mokiausi, būdavo, kad per pamokas telefonai būdavo surenkami, ypač per kontrolinius darbus, atsiskaitymus, kad nebūtų nusirašinėjama.

– Ar pačiam dirbant mokytoju teko surinkti moksleivių telefonus?

– Teko. Bet aš pats tai inicijavau dar pačioje pradžioje, kai nežinojau, ko tikėtis iš klasės.

– Mokyklose didžioji dauguma mokytojų – vyresnės kartos. Kaip pats manote, kokios aplinkybės lemia šią statistiką?

– Išties gaila, kad mokyklose jaunų mokytojų nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Tai labai sunkus darbas, ir jis ne kiekvienam. Vieni galbūt bijo, kiti nesusidomi, galbūt atgraso ir finansiniai niuansai. Kol kas atrodo, kad mokytojo profesija nėra prestižinė ir labai norima, nors turėtų būti atvirkščiai – juk tavo rankose yra kitų žmonių ateitis.

Kitas dalykas, dėl ko būtų naudinga, kad mokyklose dirbtų jauni pedagogai, – nes daugelis jaunų žmonių moka anglų kalbą, tai, mano manymu, irgi yra labai svarbu, norint praplėsti savo žinias, kompetenciją. Aš pats viską, kuo domiuosi, skaitau anglų kalba, nes lietuviškai tos informacijos nėra tiek daug.

Manau, visiems mokytojams svarbu mokėti anglų kalbą, priešingu atveju prarandamos ir įvairios galimybės – išvažiuoti į stažuotes užsienyje, nuvykti į tarptautines konferencijas, tiesiog plėsti savo žinias.

Esu girdėjęs ir tokių pasakojimų, kad vyksta tarptautinė chemijos konferencija, o į ją važiuoja anglų kalbos mokytojai, kad sugrįžę viską papasakotų chemijos mokytojams. Liūdna situacija.

– Ar jaunam mokytojui lengva mokykloje, kur didžioji dauguma – vyresni pedagogai? Ar jie noriai priima jaunuosius kolegas?

– Manau, kad, kaip ir visur kitur, tai labai priklauso nuo paties kolektyvo. Normalu, kad juntamas kartų skirtumas ir kad visi mokytojai nebus vieno lygmens, kalbant apie bendravimą.

Vyksta tarptautinė chemijos konferencija, o į ją važiuoja anglų kalbos mokytojai, kad sugrįžę viską papasakotų chemijos mokytojams. Liūdna situacija.

Gal vyresnieji kartais ir įtariai žiūri į tuos naujus jaunus kolegas, nes skiriasi ir mokymo metodai, ir sukaupta patirtis, bet aš asmeniškai nepatyriau jokio diskomforto. Mane kaip tik nustebino mokytojų palaikymas, pasiteiravimas, kaip sekasi, siūlymai kreiptis, jei prireiks kokios pagalbos, ir pan.

– Tai ar tiesa, kad moksleiviai jus išlydėjo su plakatais, laiškais, apkabinimais ir net ašaromis?

– Iš pradžių pats nesitikėjau, kad su mokiniais pavyks užmegzti tokį ryšį, kad pavyks juos sudominti, ko nors išmokyti. Paskutines pamokas mokiniai iš tiesų labai nustebino, buvo labai malonu. Dar pamaniau, kad galbūt jie meluoja. Bet tada pasvarsčiau, kad neįdėtų tiek darbo šiaip sau, nes pridarė ir plakatų su palinkėjimais ir nuotraukomis. Kai kurie ir laiškus rašė, dėkojo, vieni sakė, kad tai buvo geriausi trys mėnesiai mokykloje (šypsosi).

Prieš išeidamas elektroniniame dienyne mokiniams parašiau žinutes, padėkojau tėvams, kad jie manimi tikėjo, pasitikėjo, pasakiau, kad man buvo malonu prisidėti prie jų ugdymo proceso. Labai malonu, kad ir tėvai gerai atsiliepė, ir sakė, jog tikisi, kad kada nors galbūt man vėl teks mokyti jų vaikus.

– O pačiam buvo liūdna užveriant duris?

– Tikrai buvo ir liūdna, ir gaila. Atrodo, dar tiek norėtum jiems duoti, matyti, kaip jie auga kaip asmenybės, tobulėja, keičiasi, kokią įtaką tam turi ugdymas.

Esu labai dėkingas ir mokyklos direktorei bei pavaduotojui, kad pasitikėjo ir šį darbą man patikėjo. Šiuo metu pats esu svarstymų kely, tad nežinia, gal kada ir vėl teks bendradarbiauti (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką