15min be reklamos
2022 09 24, 18:47

Apleistą XIX a. dvaro sodybą Kristina ir Ivanas verčia savo namais: surado ir tikruosius jos šeimininkus

Be durų, be langų, nuniokota vandalų – taip atrodė netoli Elektrėnų stūksanti XIX a. buvusi raudonų plytų dvaro sodyba, kurią Kristina ir Ivanas Horomanskiai įsigijo daugiau kaip prieš metus ir užsibrėžė čia įsikurti savo namus. Ieškodami informacijos apie dvaro sodybą atrado ne tik tai, kad ši kadaise priklausė turtingai lenkų kilmės Šumskų giminei, bet ir surado jos palikuonis, kurių vaikystė prabėgo šiame name. „Nepaprastas jausmas tapti šeimininkais namo, gaubiančio kilnią istoriją, kuri dabar jau – ir mūsų rankose“, – sakė Kristina.
Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais
Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 5 Šeima Sodyba Renovacija Dvaras
Daugiau

Dvaro sodybą, kurią sudaro beveik 200 kv. metrų ploto statinys, svirnas (jame anksčiau buvo laikomi vaisiai, daržovės, rūkyti gaminiai, grūdai ir medus) ir 15 arų sklypas, pora atrado nekilnojamojo turto skelbimų portale ir, kaip patys sakė, vos įžengę čia pajuto jaukumo ir saugumo jausmą.

„Mes visada mėgome rinktis nestandartinius sprendimus, tad įsipareigoti gyventi daugiabutyje ar naujos statybos name buvo ne mums“, – kodėl namus nutarė kurtis XIX a. sodyboje, atsakė pašnekovė.

Su Kristina ir Ivanu bendravome praėjusią vasarą, kai pora buvo tik ką įsigijusi kadaise Šumskų giminei priklausiusią dvaro sodybą. Tada pasidalijo renovacijos planais ir darbais, papasakojo apie siekį išsaugoti autentišką pastatų išvaizdą, renovuoti nenutolstant nuo senovės metodų, kaip įmanoma daugiau pernaudoti, rinktis ne naujus, o antram gyvenimui prikeltus baldus.

Dar prieš įsigydama šią dvaro sodybą ir po to, kai tai padarė, pora intensyviai ieškojo informacijos apie jos istoriją. Pavyko sužinoti ne tik įdomių faktų, bet ir tai, kad tikrieji šios dvaro sodybos savininkai dar tebėra gyvi ir gyvena Lenkijoje: „Išsiaiškinome, kad Tadas ir Janina Šumskai – dar gyvi, jiems yra per 90 metų ir yra parašę giminės memuarus, labai norėjome juos surasti ir spėti su jais susitikti.“ Tokia laimė jiems nusišypsojo.

Su Kristina pasikalbėjome apie Šumskų giminės paieškas, ką įdomaus pavyko sužinoti apie vietą, kurioje dabar kuriasi savo namus, ir žmones, kurie kadaise čia gyveno, kaip sekasi įsikūrimo darbai ir kada planuoja čia apsigyventi.

– Kristina, papasakokite apie paiešką – ką darėte ir kokiais kanalais ieškojote Šumskų giminės palikuonių?

– Kadangi dar prieš įsigydami pastatą žinojome, kad jis kadaise priklausė Šumskų šeimai, nieko nelaukdama puoliau ieškoti informacijos internete, kad sužinočiau kuo daugiau faktų. Buvo kilę klausimų, kodėl valstybė parduoda žymiai šeimai priklausiusį pastatą, kokią istoriją jis gaubia.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais

Internete pavyko atrasti straipsnių, parengtų žurnalistų, kalbinusių tuomet dar gyvus kaimynus ir sodybos savininkų anūkus, kurie iki šiol yra gyvi, gyvena Lenkijoje. Bandžiau susisiekti su žurnalistais, rengusiais straipsnius, kad pasidalintų kontaktais, tačiau nesėkmingai, niekaip nepavyko jų gauti. Taip pat studijavau senus žemėlapius, bandydama kiek galima daugiau suprasti. Žinojau, kad viena jauniausios kartos, gyvenusios name, moteris parašė knygą-memuarus apie šeimos gyvenimą ir išgyvenimus per karą, daug pasakojo apie savo gimtinę. Tačiau nebuvau tikra, kad ta knyga išvydo dienos šviesą.

Radusi net straipsnių lenkų kalba supratau, kad tuo metu dvaro sodybos šeimininkai nebuvo tipiški ponai, o itin empatiški, garbingi ir geranoriški žmonės, kurie padėjo skurstantiems, savo namuose priglausdavo nelaimėlius, vėliau įkūrė mokyklą visiems kaimo vaikams, kurioje puoselėjo lietuvybę, draudžiamu laikotarpiu mokė lietuvių kalbos. Jie pastatė bažnyčią, koplyčią ir prisidėjo prie Vievio bažnyčios statybos. Buvo itin gerbiama giminė ir iki šiandien Šumskų (lenk. Szumski) šeimą visi mini geru žodžiu.

Supratau, kad dvaro sodybos šeimininkai nebuvo tipiški ponai, o itin empatiški, garbingi ir geranoriški žmonės.

Asmeninio archyvo nuotr./Šumskų šeima dvaro sodyboje 1935 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Šumskų šeima dvaro sodyboje 1935 m.

– Kiek laiko truko paieškos ir kaip nutiko, kad keliai susidūrė?

– Lygiai šešis mėnesius. Nuo tos dienos, kai įsigijome sodybą, savo nuotykiais ir akimirkomis pradėjome dalintis socialiniuose tinkluose @the.horomans. Sulaukėme daug dėmesio, auditorija augo, mūsų projektu susidomėjo žurnalistai ir paveldo puoselėtojai. Davę kelis interviu nesitikėjome, kad vienas jų bus lemtingas.

Instagrame sulaukiau žinutės anglų kalba iš nepažįstamosios, kuri prisistatė esanti anūkė moters, kuri gimė ir augo raudonų plytų name bei parašė šeimos memuarus. Sakė, kad tolimas giminaitis Lietuvoje perskaitė straipsnį, atspausdino ir nusiuntė paštu giminaičiams į Lenkiją. Po daugelio metų jie primiršę lietuvių kalbą, tad prašė anūkų išversti, o viena jų ne tik straipsnį išvertė, bet ir surado mus internete, kur nieko nelaukusi parašė asmeninę žinutę.

Susirašinėdami su lenkaite Zosia sužinojome, kad visi keturi palikuoniai (paskutinė name gyvenusi karta) yra gyvi ir sveiki, garbaus amžiaus – 86–97 metų, šviesaus proto ir stiprios sveikatos, visi emigravę į Lenkiją tremties metais ir ten pasilikę. Savo namus padovanojo valstybei su sąlyga, kad bus naudojama vaikų švietimo tikslais. Po perversmų mokykla užsidarė ir pastatas liko apleistas tris dešimtmečius.

Zosios močiutė Janina moka angliškai, todėl davė el. pašto adresą, kuriuo galėjau su ja susisiekti ir parašyti jai laišką.

– Ką įdomaus apie šią sodybą, šeimą sužinojote iš ponios Janinos?

– Susirašinėjimas prasidėjo itin jautriai. Į mano laišką Janina atrašė ranka, neslėpdama savo jausmų, kurie užplūdo sužinojus, kad kažkas ryžosi išsaugoti jiems ypatingus namus. Pasirodo, jos parašyta knyga buvo išleista riboto tiražo, kelias padovanojo vietos bibliotekoms, o dar vieną pasiūlė atsiųsti paštu. Taip ir įvyko. Po kelių savaičių savo rankose laikiau istoriją namo ir giminės, kurios kelių kartų gyvenimai prabėgo tarp raudonų plytų sienų, kurias mes dabar puoselėjame.

Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais
Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais

Knygos turinys išties ypatingas, atskleidžiantis priežastis ir paslaptis kiekvieno kampelio, kuris prikaustydavo mūsų dėmesį. Taip pat apstu nuotraukų, istorijų ir prisiminimų, kurie stebino, šokiravo ar prajuokino.

Knygoje yra viena mintis, kurią perskaičius buvo sunku sulaikyti ašaras: „Išnyks po Elektrėnų vandenimis kaimai, bus sunaikintos iki pamatų sodybos, tik Šumskų namas išsilaikys dar pusę amžiaus, nes jame buvo įkurta mokykla, bet ir tas namas po kurio laiko subyrės. Tik Šumskų koplyčia kaimo kapinėse prisimins tą šeimą. Ar ilgai?“

Nepaprastas jausmas tapti šeimininkais namo, gaubiančio kilnią istoriją, kuri dabar jau – ir mūsų rankose.

– Kaip reagavote sulaukę žinios iš giminės palikuonių?

– Šis netikėtumas sužadino daugybę jausmų ir šiokį tokį jaudulį žinant, kad esame tik per žingsnį nuo pokalbio su pačiais buvusio dvaro, vėliau tapusio mokykla, o dabar – mūsų būsimais namais, šeimininkais. Bijojome sužinoti ką nors blogo, liūdno ar pajusti kokį nors priešiškumą.

Tačiau viskas buvo atvirkščiai, iki šiol susirašinėjame su Janina, kai kurie laiškai priverčia vieną kitą ašarą iškristi. Perskaitę memuarus supratome, kad name gyveno ori, kilni ir geranoriška šeima, kuri, nors ir buvo turtinga, daug padėjo vargšams ir puoselėjo lietuvybę, buvo tikintys. Todėl pajutus nuoširdų palaikymą buvo dar didesnė motyvacija judėti į priekį, išsaugoti ir pratęsti jų pradėtą kilnią istoriją. Labai tikimės artimiausiu metu susitikti su jais gyvai – aplankyti juos Gdanske ar sulaukti svečiuose, kai tik įrengsime svečių namelį.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad jiems priklausęs pastatas ir žemė atiteko valstybei ir galiausiai buvo parduota aukcione?

– Išsiaiškinome, kad iki 1850-ųjų sklypo ribose veikė plytinė, kurią ir įkūrė turtinga lenkų kilmės Šumskų giminė. Plytos buvo tiekiamos Kauno ir Vilniaus senamiesčių statyboms, vėliau iš tų pačių plytų jie ir sau pasistatė namus.

Dvarą apie 1850-uosius pastatė Janinos senelis. Tačiau trėmimo į Sibirą laikotarpiu šeima buvo priversta bėgti, kad išvengtų tremtinių likimo. Janina ir jos broliai, su kuriais dabar palaikome ryšį, tuomet dar buvo vaikai. Jie šiame dvare gimė ir augo. Palikę savo namus ir kaimo mokyklą, kurią tuomet savo anūkams ir kaimynų vaikams buvo įkūrę dvaro šeimininkai, jie su tėvais ir seneliais net nedvejodami rinkosi Lenkijos kryptį, nes iš ten ir buvo kilę.

Lenkijoje pradėjo kurtis gyvenimą nuo nulio. Po kurio laiko trumpam sugrįžo į Lietuvą, tačiau jau buvo netekę teisės į savo giminės turtą dėl užsienio pilietybės, pradinė mokykla jau priklausė valstybei.

Deja, mokykla nustojo veikusi apie 1990-uosius, ištuštėjus kaimeliui buvo uždaryta. Nuo to laiko pastatas liko apleistas, niokojamas vandalų. Per 30 metų buvo nemažai norinčių įsigyti objektą, bet valstybė neleido, nors paveldo statuso nebuvo. Vienai šeimai leido išsinuomoti 25 metams, žmonės pradėjo tvarkyti aplinką, kurtis, bet kažkas įvyko, kad sutartis buvo nutraukta, o pastatas vėl liko likimo valioj ir kasmet vis prastesnės būklės. Tada netikėtai pastatas pasirodė viešajame aukcione, parduodamas valstybės, jo statusas buvo „mokykla“. Jis atiteko žmogui, iš kurio jį ir nusipirkome. To žmogaus tikslas ir buvo perparduoti, planų sodybą renovuoti neturėjo.

Per 30 metų buvo nemažai norinčių įsigyti objektą, bet valstybė neleido, nors paveldo statuso nebuvo.

Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais
Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais

Tiesa, vienas Janinos brolių, kadaise pamatęs, kad pastatas neprižiūrimas, pareiškė norą jį nupirkti iš valstybės. Tačiau valstybė neleido, nes jis jau nebepriklausė šeimininkams, o tas žmogus po perversmų buvo traktuojamas kaip užsienietis, tad įstatymiškai tai nebuvo įmanoma.

– Ar jie kartais atvyksta į Lietuvą?

– Anksčiau Lietuvą lankydavo kasmet, dabar dėl sveikatos tai daro rečiau. Bet Janinos broliai yra ypač nusipelnę Elektrėnų kraštui remiant bendruomenę ir švietimo sistemą.

– Kokia buvo jų reakcija į tai, kad nusipirkote šią sodybą?

– Jie tai pavadino Kalėdų stebuklu, nes būtent tada ir sužinojo, kad jų namai buvo išgelbėti nuo išnykimo, renovuojami ir kad mes labai domimės jų giminės istorija. Anūkė, su kuria bendravome instagrame, mums atsiuntė nuotraukų ir vaizdo įrašą, kuriame visi mums mojuoja ir siunčia linkėjimų. Sakė, kad tas laikas buvo ypatingas visai šeimai, su mumis susisiekė ir daugiau giminaičių, iškart užmezgėme stiprų ryšį per socialinius tinklus, kuriuose kasdien dalinamės renovacijos akimirkomis, o jie stebi kaip širdžiai artimiausią nuotykių dokumentiką.

– Kaip sekasi darbai sodyboje?

– Su renovacija papuolėme į patį nepalankiausią laiką, kai statybų rinkos kainos keičiasi kasdien, todėl sunku planuoti darbus ateičiai. Todėl priėmėme sprendimą pirmiausia „pasitreniruoti“ su mažuoju nameliu, įsikurti jame ir, jau turėdami galimybę būti ilgesnį laiką objekte, pamažu imtis pagrindinio namo renovacijos.

Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais
Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais

Šiuo metu turime pagrindinius patogumus, kurių pakanka vasarą leisti prie namo su vaikais. Mažąjį namelį pradėjome tvarkyti patys. Per Antrąjį pasaulinį karą vienas jo akmeninis kampas buvo pažeistas bombos sprogimo, kiti išbyrėję, vietomis trūko plytų. Pasiraitojome rankoves ir dviese su Ivanu tempėme akmenis galiūnus, kuriuos mūrijome remdamiesi senovės metodais, būtent taip, kaip tai darė žmonės prieš beveik du šimtmečius.

Asmeninio archyvo nuotr./Ivanas Horomanskis dvaro sodyboje
Asmeninio archyvo nuotr./Ivanas Horomanskis dvaro sodyboje
Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais
Asmeninio archyvo nuotr./Horomanskiai XIX a. dvaro sodybą verčia savo namais

Po poros savaičių komandinio darbo buvome maloniai nustebinti ir įsitikinome, kad kruopštumas, laikas ir meilė daro stebuklus net tada, kai rankos visai neįgudusios, mūsų amatas su šiuo neturi nieko bendra – abu dirbame kompiuteriais, todėl tokio tipo darbai mums yra visiškai nauji.

Namelio / lofto renovacija eina į pabaigą, o kaip seksis su tolesniais planais, viskas priklausys nuo pasaulinės situacijos, kuri veikia medžiagų tiekimą, kainas ir profesionalų užimtumą, nes kai kuriems darbams jų pagalba yra neišvengiama.

– Ar nors kartą buvote spėję pasigailėti ar pagalvoti, kad galbūt priėmėte netinkamą sprendimą ir geriau reikėjo pirkti butą ar namą, kurio nereikėtų renovuoti?

– Tik juokais esame tai pasakę sunkumo minutėmis. Bet vėliau prisimename, kad tai darome ne tam, jog sutaupytume, niekur neskubame ir darome ne kam kitam, o sau, dėl savęs. Svarbiausia – prasmė. Todėl mūsų šio projekto suvokimas grįstas ne finansais ar juolab logika. Tai vertybė išsaugoti, suteikti vertę, puoselėti, nes mums tai atrodo teisinga ir kilniau, nei tiesiog per kelias savaites išauginti naują dėžutę iš blokelių, kur aiškiai žinotume, kad prieš Kalėdas įsikelsime. Juolab kad tapome tokios istorijos dalimi, todėl neprisileidžiame negatyvo ir tikimės, kad likimas bus palankus pabaigti tai, kuo tikime ir dėl ko stengiamės iš visos širdies.

Mūsų šeimai tai – išbandymas, kuris vienija ir stiprina tarpusavio ryšį ir vertybes.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina ir Ivanas Horomanskiai su vaikais

Be abejo, renovacijai įsibėgėjus vis susiduriame su „brangiais siurprizais“: pavyzdžiui, vienu metu vos nežlugo visas svirno projektas, kai ekskavatorius netyčia kaip reikiant kliudė išorinį statinio kampą, arba planas išsaugoti senas gegnes žlugo, supratus, kad jos gražios tik iš išorės, nes viduje – tiesiog tuščia. Priėmę tokį sprendimą pratinamės į blogas naujienas reaguoti ramiai, tvirtai sukąstais dantimis (juokiasi).

Mūsų šeimai tai – išbandymas, kuris vienija ir stiprina tarpusavio ryšį ir vertybes. Vaikai viską stebi iš labai arti, padeda, kuria jaukumą ir kasdien tyrinėja mus supančią gamtą. Vis rečiau norime grįžti į miestą, nors ir be patogumų, mums čia labai gera ir jauku.

Vasarą su vyru dirbome nuotoliniu būdu ir savo darbą derinome su renovacijos darbais sodyboje vakarais. Nebuvo taip paprasta, bet mus, be pievų ir laukų, supa nuostabūs kaimynai, kurie kartais palepina vaikus ir motyvuoja mus pačius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką