Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 26d. 08:00

Arkivyskupas K.Kėvalas: apie žmonių susipriešinimą, skiepus ir LGBT

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kalbėdamas apie šiandienines mūsų gyvenimo aktualijas, pabrėžia nuosaikų ir kompromisinį visų sprendimų būdą. Pasak jo, svarbu ieškoti būdų, kaip dar labiau nesukiršinti žmonių iki tokio lygio, kad taurė persipildytų, nes tuomet žmonės pradeda elgtis neracionaliai. Dvasininkas pasidalino mintimis apie požiūrį į skiepus, homoseksualių žmonių partnerystės įstatymą bei Bažnyčios vietą šiandieninėje visuomenėje.

Šiuolaikinis gyvenimas pastaruoju metu gerokai pasikeitęs ne tik nuo Bažnyčios atsiradimo laikų, bet ir nuo to, kaip gyvenome prieš 10 ar 20 metų. Kaip savo vietą šiuolaikinėje visuomenėje mato pati Bažnyčia?

– Iš tiesų, gyvenimas pasikeitė, todėl Bažnyčia šiuo metu taip pat apmąsto savo vietą visuomenėje. Popiežius Pranciškus visai Bažnyčiai davė užduotį apmąstyti savo pačios tapatybę, Bažnyčios situaciją visuomenėje ir jos reikšmę žmogaus asmeniniame gyvenime. Jis pasiūlė sinodą (krikščionių bažnyčios susirinkimas, šaukiamas spręsti svarbiems klausimams – red.) vietinėse bažnyčiose, o po kelerių metų jau pasauliniu mastu vyks bendras aptarimas, kaip Bažnyčia save įsivaizduoja, kokie surinkti žmonių pastebėjimai ir lūkesčiai Bažnyčiai.

Bažnyčia visada vaidino labai svarbų vaidmenį, ypač Vakarų kultūrose: vakarietiškos visuomenės gyvensena, mąstymas, netgi posakiai sukasi apie biblinę pasaulėžiūrą. Daugybė mūsų gyvenimo detalių, kaip mes bendraujame vieni su kitais, vyrų ir moterų lygiavertiškumo principas, nuostata, kad vadovas turi tarnauti, o ne viešpatauti, kad žmonės turi vertinti vieni kitus kaip brolius ir seseris, t. y. kurti bendruomeniškumo atmosferą, visa tai ateina iš krikščioniškos pasaulėžiūros.

Kęstutis Kėvalas laiko šv. Mišias
Kęstutis Kėvalas laiko šv. Mišias

Bažnyčios įtakos silpnėjimas paprastai lemia ir visuomenės susvetimėjimą. Tai mes matėme sovietiniais laikais, kai Bažnyčios veikla buvo labai stipriai apribota, o kai kur net visiškai užgniaužta: žmonės netgi pradėjo vieni kitų bijoti.

Bažnyčia turėtų veikti priešingai – siekti vienybės, žmogiškos šilumos ir įtvirtinti bendrystę, kad visuomenėje neliktų „svetimų“. Popiežius Pranciškus savo laiške ne veltui paminėjo ir migrantus. Jis sako, kad migrantai mūsų visuomenei neturėtų būti „kiti“, nes yra tik mes, žmonės.

Dažnai net ir tikėjimo ieškantys žmonės sako, kad Bažnyčioje neranda to, ko tikisi, nes dvasininkai nekalba šiuolaikinio žmogaus kalba...

– Žmonės yra teisūs – mes turime pagundą sustabarėti, suprimityvėti, ypač jeigu Bažnyčiai atstovaujantys asmenys netobulina savo žinių, nesidomi, neskaito. Žmonių lūkestis yra teisingas. Todėl vienas iš sinodo tikslų – permąstyti kalbėjimo būdą.

Turime ieškoti, kaip susikalbėti su pasauliu ir žmonėmis šiuolaikine kalba. Yra labai gerų pavyzdžių, kai žmones patraukia ir asmuo, ir jo kalbėjimo būdas, bet tikrai turime atlikti dar daug namų darbų. Bažnyčios mokymo turinys yra labai gražus, įkvepiantis. Ir žmonės ilgisi tokių dalykų kaip meilė, bendrystė, vienybė, džiaugsmas. Tik kartais mūsų sustabarėjusios kalbėjimo formos neleidžia šių gerųjų tiesų atskleisti.

Kaip Bažnyčios ir tikinčiųjų santykius paveikė karantinas? Esu girdėjusi, kad po karantino atgal į bažnyčias sugrįžo ne visi žmonės.

– Taip, ateiti į bažnyčią vis dėlto yra tam tikra pastanga: turi susiruošti, išeiti pro duris sekmadienį. Kiek girdžiu iš kunigų, sugrįžę apie 70 proc. žmonių. Viena vertus, dėl to, kad grėsmė dar nedingusi, o kartais vis išauga. Kita vertus, per karantiną mums labai padėjęs palaikyti ryšį internetas dabar turi atvirkščią efektą. Gerai, kad žmonės galėjo dalyvauti mišiose iš namų, bet nesinori taip ir likti virtualioje erdvėje, gyventi karantino ritmu net ir jam pasibaigus.

Švęsti sekmadienį yra vienas iš 10 Dievo įsakymų, taigi tai rimta pareiga. Įsakymo dirbti, pavyzdžiui, nėra.

Nauja tikrovė mus ištiko netikėtai, kaip ir visus kitus. Mes nežinome, kaip toliau seksis, bet greičiausiai reikės ieškoti naujų būdų, kaip padrąsinti žmones ateiti. O ir patiems žmonėms reikės rasti jėgų dalyvauti fiziškai, nes pamaldos nėra intelektualinė veikla. Ateiti į bažnyčią – tai realiai išgyventi bendrystę, galimybė pabūti kitaip nei įprastoje kasdienybėje. Tai nėra apie tai, kad ateinu gauti žinią. Tai bendruomenės susitikimas, pasikalbėjimas, pabuvimas, gal ir papietavimas kartu. Buvimas namuose yra susijęs su kasdienybe, bet mums reikia ir tokių įspūdžių, kurie pranoktų kasdienybę.

Tokią galimybę Bažnyčia siūlo sekmadienį, kad jis būtų kitoks nei įprastos mūsų dienos. Švęsti sekmadienį yra vienas iš 10 Dievo įsakymų, taigi tai rimta pareiga. Įsakymo dirbti, pavyzdžiui, nėra. Taigi mes daugiau problemų turime su stabtelėjimu nei su darbu.

Pereikime prie konkrečių aktualijų. Bažnyčia ne kartą skatino tikinčiuosius skiepytis nuo COVID-19. Tačiau skiepų tema – viena iš tų, kurios šiuo metu visuomenėje kelia didžiausią susipriešinimą.

– Taip, bažnyčiose ne kartą buvo skaitomi vyskupų laiškai, kad dėl artimo meilės mes kviečiame žmones pasiskiepyti. Net jeigu aš nebijau dėl savęs, esu sveikas, turiu gerą imunitetą, turėčiau rūpintis kitu žmogumi. Tai pagrindinis ir popiežiaus Pranciškaus kvietimo motyvas – dėl artimojo meilės, dėl bendrystės, šeimos ir valstybės saugumo. Žinoma, mes suprantame, kad dalis žmonių vis dėlto atsisakys skiepytis, ir turime tai priimti.

Mano manymu, žmonių padrąsinimui reikėtų išsamiau paaiškinti, kaip veikia skiepai. Mokslinėse diskusijose dažnai tik pabrėžiama, kad reikia skiepytis, bet kaip vakcina veikia, neaiškinama, nors aš pats mačiau pristatymus, kai aukščiausio lygio pasaulio mokslininkai labai aiškiai išdėsto, kaip ląstelėje susidaro atmintis, kaip ji vėliau apsaugo nuo viruso ir pan. Jeigu daugiau tokios informacijos atsirastų, žmonėms būtų drąsiau priimti sprendimą skiepytis.

O dabar kalbama tik apie tai, kad skiepytis reikia, ir apie draudimus nepasiskiepijusiems žmonėms. Tai gali padaryti visiškai priešingą poveikį, nes žmogus ima jausti, kad valstybė prieš jį naudoja jėgą. Taip, ji turi teisę naudoti jėgą, bet taip pat turi nepamiršti, kad vienodai reikalingos abi rankos – ir motinos, ir tėvo. Motinos ranka turėtų švelniai pasakoti ir aiškinti, kad skiepai nėra blogis. Tėvo ranka – priminti, kad valstybėje turi būti tvarka, ir nustatyti veiklos gaires.

Šiuo metu laikomasi kietesnės linijos, norint suvaldyti pandemiją, bet ar mes garantuoti, kad pandemija baigsis per metus ar dvejus? Ji gali tęstis ir 10 metų. Ir ką tuomet darysime su galimybių pasais? Ar mes tikrai pasiruošę tų žmonių 10 metų, pavyzdžiui, neįleisti į teatrą? Nesu prieš galimybių pasą, bet, mano manymu, sprendimai turi atsižvelgti į abi puses.

Susipriešinimas dažnai gimsta dėl to, kad mes nepasiūlome kitai pusei, kaip būtų galima spręsti problemą. Mes kalbame tik iš savo varpinės. Kovojome prieš žmogų, o reikėtų kovoti už žmogų, jeigu norime jį patraukti į savo pusę. Dabar net televizijos laidose žmonės suskirstomi į priešingas puses. Kodėl, užuot susėdę į ratą, einame į atskirus atitvarus? Jau vien tai, kaip mes kalbamės, yra tam tikra žinia. Net jeigu susėdę nesurastume tos pačios mąstymo linijos, bent jau visi būtų išklausyti.

KA nuotr./Renginio akimirka
KA nuotr./Renginio akimirka

Valdžiai drąsiau reikėtų kalbėtis su žmonėmis. Mes nesame didelė valstybė, kad negalėtume priimti įvairių savo visuomenės grupių. Pasaulio mastais esame kaip vienas didelio miesto rajonas, todėl susikalbėti mums turėtų būti lengviau nei didelei valstybei. Tereikia drąsos susėsti į ratą, o ne vienas priešais kitą.

Kaip Bažnyčia vertina konfliktą tarp skirtingų visuomenės grupių dėl homoseksualių žmonių partnerystės įstatymo ir kokios nuostatos laikosi pati?

– Mes girdime, ko prašo LGBT bendruomenė. Ji prašo teisių, atstovavimo, galimybės vienas kitam įsipareigoti. Visa tai gali būti sutvarkyta teisiniu būdu.

Mes kalbame apie partnerystę, kuri nejudina šeimos statuso. Konstitucija šiuo klausimu pakankamai lakoniška, o jeigu dar paklaustume, ką turėjo omeny tie, kurie Konstitucijoje apibrėžė šeimą, panašu, kad interpretacijos, jog šeima yra neutrali lyčiai, neturėjo.

Tačiau tikrai įmanoma, nejudinant Konstitucijoje užtvirtinto šeimos instituto, sukurti partnerystę teisiniu pagrindu ir jos neapriboti nei lytimi, nei skaičiumi. Ir tai būtų visai kita institucija nei šeima, tačiau su visais teisiniais įsipareigojimais. Tuo tarpu emociniam prieraišumui, kurį norima palikti kaip vienintelį šeimos apibrėžimo svertą, įstatymo, žinia, nereikia. Jeigu žmonės yra emociškai prisirišę vienas prie kito, įstatymas šio jausmo nei padidins, nei sumažins. Štai statistiškai 50 proc. šeimų išsiskiria, taigi įstatymas niekuo nepadėjo išsaugoti emocinį prieraišumą.

Tačiau teisiniam reglamentavimui įstatymas tikrai gali padėti. Todėl Bažnyčia siūlo eiti šiuo teisiniu keliu, nesupriešinant visuomenės, nejudinant nusistovėjusios šeimos sampratos, bet kuriant partnerystę kitu pagrindu, ir tokiu būdu spręsti problemas, kurias kelia žmonės iš šios bendruomenės. Faktas, kad turime juos girdėti ir jiems atsiliepti.

Viena vertus, Šeimų maršo dalyviai tarsi pasisako už teisingas vertybes, kita vertus, pati forma ir mums kėlė labai daug klausimų.

Nors Bažnyčia aiškiai išsako savo poziciją šeimos klausimu, nevienareikšmiai vertinamo Šeimų maršo idėjai palaikymo nesuteikė. Kaip vertinate šį reiškinį?

– Aš manau, kad Šeimų maršas buvo desperacija. Iš pradžių žmonės prašė susitikimo, norėjo pasikalbėti. Kaip supratau, į šį jų norą buvo žiūrima gana atsainiai, tuomet buvo imtasi drastiškos priemonės organizuoti protestą ir garsiai išsakyti savo nuomonę.

Viena vertus, Šeimų maršo dalyviai tarsi pasisako už teisingas vertybes, kita vertus, pati forma ir mums kėlė labai daug klausimų, ar protestas dar labiau nesupriešins visuomenės ir nepadarys daugiau žalos pačios šeimos sampratai. Tačiau maršo turbūt būtų nereikėję, jeigu būtų susėsta ir kalbėtasi su žmonėmis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas

Jūsų nuomone, kodėl apskritai visuomenėje didėja agresijos lygis?

– Pastarieji metai mums paliko labai neigiamą žymę. Vieni neteko darbų, kiti nebegalėjo toliau vystyti savo verslo ir pan. Įtampa visuomenėje tikrai padidėjo, todėl turime būti vieni kitiems gailestingi ir neplakti savęs už tai. Taip, mes esame pavargę, mes esame piktesni negu įprastai, kadangi pandemija mus išvargino. Gan didelė įtampa tvyro visame pasaulyje – kitose šalyse vykstantys protestai kur kas drastiškesni nei pas mus.

Vis dėlto šioje situacijoje turime ieškoti būdų, kaip nesukiršinti žmonių iki tokio lygio, kad taurė persipildytų, nes tuomet žmonės pradeda elgtis neracionaliai. Turi atsirasti ramus kalbėjimo būdas su įvairias nuomones turinčiomis pusėmis, taip pat ir su tomis, kurios prieštarauja ir maištauja. Šiuo metu tokio formato nėra, o juk visi, net ir tie patys antivakseriai, turi būti bent jau išklausyti, reikia kartu ieškoti sprendimų, kaip suvaldyti šią pandemiją. Formatų ieškojimas yra labai sudėtingas dalykas, bet kito kelio nėra.

Mes turime stengtis priimti žmogų tokį, koks jis yra. Galime bandyti jį nukreipti, perduoti jam savo tiesą, bet tai daryti reikėtų su nuostata, kad aš gerbiu tave ir pripažįstu tave, neatstumiu tavęs kaip asmens net ir negalėdamas priimti tavo nuomonės. Tokių nuotaikų norėtųsi visuomenėje.

Tas pats partnerystės įstatymas – taip pat troškimas daugiau pagarbos. Taigi tikslas iš abiejų pusių tarsi tas pats – daugiau pagarbos, daugiau supratimo, įsijautimo, tik reikia ieškoti būdų, kaip tai pasiekti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 47

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:21
28:48
19:57

Esports namai

Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką