Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 1d. 18:58

Artūras sukūrė savitą metodiką įveikti priklausomybę nuo alkoholio: dabar jam jaučiu pagarbą

Artūras Bakanovas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Artūras Bakanovas

Socialinio projekto „Sober.lt“ įkūrėjas Artūras Bakanovas gerai žino, ką patiria priklausomybės gniaužtuose atsidūręs žmogus. Jis pats buvo priėjęs tokią ribą, kad vos neprarado visko. Taip pat jis žino, kaip nelengva keltis iš pelenų, vėl klupti ir vėl keltis. Nepaisant to, vyras kalba apie tai, kad iš priklausomybės galima išsivaduoti šviesiai – be savęs plakimo ir gąsdinimo, ne per priklausomybės užgniaužimą, bet supratimą, kad to nereikia. Pasinaudodamas kitų patirtimi, jis susikūrė savitą metodiką, padedančią palaikyti blaivią sąmonę, kurios dabar neišmainytų į nieką kita.

Kokia buvo jūsų situacija, kai pradėjote vaduotis iš priklausomybės?

– Tuo metu buvau įnikęs į alkoholį taip, kad kasdien gėriau tris mėnesius. Įdomiausia, kad sugebėjau gyventi pakankamai padorų socialinį gyvenimą, nors kiekvienas vakaras baigdavosi su dideliais kiekiais alkoholio ir „koma“ su stipriu sąmonės aptemimu ir atminties praradimais.

O pirmą kartą normaliai pavartojau alkoholio, kai man buvo 13 metų. Kai tokiame amžiuje paveikiama sąmonė psichoaktyviomis medžiagomis, inkaras užmestas, ir tai negali praeiti be pėdsakų.

Aišku, bandymų tvarkytis buvo ir anksčiau. Aplinkiniai seniai šaukė, kad turiu problemų, o aš vis raminau, kad viskas kontroliuojama: „Aš galiu!“, t. y. aš galiu bet kada nustoti gerti, nėra jokios problemos. Tai chrestomatinis, vadovėlinis priklausomybės pavyzdys.

Su visa pagarba visiems metodams, kurie veikia ir padeda, man asmeniškai būdavo labai didelė atmetimo reakcija tiems, kurie paremti gąsdinimu, kas bus, jei nenustosi vartoti alkoholio. Juk aš ir taip tai žinau! Aš taip šūdinai jaučiuosi, kad man nereikia apie tai pasakoti, man reikia kažko, kaip man eiti ir kilti į šviesą.

Mane gąsdino ir Minesotos programa, nes buvau prisiklausęs, kad daromas poveikis medikamentais, psichoterapinėmis invazijomis į sąmonę. Kaip iš tiesų veikia Minesotos programa, išsiaiškinau, kai jau buvau išlipęs. Bet kuriuo atveju aš norėjau susitvarkyti pats. Ir man norėjosi rasti šviesų būdą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis

Pradėjau nuo labai artimo metodo, ką dabar papasakosiu, bet išmečiau iš jo destrukcijos elementus.

Jaučiu didžiausią pagarbą visiems klubams, anoniminiams alkoholikams ir pan., nuoširdžiai juos gerbiu, nes jie ištraukia milijonus žmonių visame pasaulyje, tačiau man asmeniškai tai buvo nepriimtina, kadangi nebuvau linkęs visą gyvenimą skaičiuoti, kiek dienų esu blaivus, ir nuolat sau sakyti – „esu kaltas“.

Aš nesu kaltas. Tai mano patirtis, kuri yra dalis manęs. Aš tai patyriau, susitvarkiau ir žygiuoju toliau.

Kodėl jums reikėjo alkoholio?

– „Kodėl“ klausimas labai taiklus. Kai žmogus atsako pats sau į klausimą, kodėl alkoholis, narkotikai, rūkalai, lošimai, įsikibimas į destruktyvius santykius ar dar kas nors, problema tampa išsprendžiama. Kiekvienam atsakymas labai intymus. Tai tam tikros vidinės žaizdos, vidiniai skauduliai, kuriuos reikia visų pirma atrasti, identifikuoti, kad jie yra. Antra, reikia su jais susitaikyti ir užsigydyti.

Aš labai mėgstu lyginti priklausomybę su ramentais. Žmogus vaikšto su ramentais ne todėl, kad jam tai patinka, o todėl, kad jam skauda koją. Jeigu iš žmogaus atimsime tą ramentą, ar jam pasidarys lengviau vaikščioti? Kitaip tariant, jeigu iš žmogaus atimsime alkoholį, jo vidiniai skauduliai savaime neužgis. Jeigu žmogus vaikšto su ramentu, jam reikia gydyti koją. Kai ji sugis, pats pastatys ramentą į šoną.

Dažnai jie sako – „nekenčiu heroino“, „nekenčiu alkoholio“, „nekenčiu rūkalų“. Bandau paaiškinti, kad kol jų nekęsi, rezultato nebus.

Kaip alkoholis veikia smegenis, kad reikia jo kaip ramento?

– Kaip ir kiti narkotikai, jis yra anestetikas, mažina skausmą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Žaizdų jis negydo, tik malšina simptomus.

Sutinku, ką nors skauda visiems, bet ne visi vartoja. Tiesiog kiti kažkaip kitaip geba susitvarkyti. Man irgi iki šiol skauda, bet tuomet imu į rankas tušinuką ir imu rašyti – kas man skauda, kodėl skauda. Taip susidraugauju su skausmu.

Kai mums skauda ir mes nuo to bėgame, labai didelė tikimybė, kad niekur nepabėgsime. Kiti gal skausmą malšina grybaudami, užsiima meditacijomis, o gal lygindami skalbinius ar remontuodami automobilį, gamindami ir kažką permąstydami užsigydo tam tikras žaizdas ir pan.

Kai aš bendrauju su priklausomais žmonėmis ar jų artimaisiais, o ir pats tą jausmą puikiai žinau, labai dažnai jie sako – „nekenčiu heroino“, „nekenčiu alkoholio“, „nekenčiu rūkalų“. Aš bandau jiems paaiškinti, kad kol tu jų nekęsi, kol nesuprasi, kas tai yra, rezultato nebus.

Pradėti vaduotis iš priklausomybės įmanoma tik tada, kai susidraugauji su destruktyviais savo gyvenimo palydovais. Mes negalime jų niekinti. Tai mūsų gyvenimo palydovai ir mes turime išmokti susikurti su jais tam tikrą santykį. Aš pats šiandien jiems jaučiu pagarbą, nes jų dėka esu ten, kur esu.

Sakote, kad jeigu žmogus turi bent menkiausią norą, jam pavyks. Bet ar tikrai? Daugybė priklausomų žmonių sako, kad nori nebegerti, bet nesugeba.

– Kodėl taip yra, vėlgi suvokiau, kai jau susitvarkiau su savo problema. Mano išsilavinimas – inžinerinis, todėl man labai įdomu, kaip viskas sukonstruota.

Kai pradėjau blaiviai mąstyti, dekonstravau visą šią struktūrą. Viskas labai paprasta. Žmonės turi du smegenų pusrutulius. Dešinysis pusrutulis atsakingas už emocijas, kairysis – už veikimą. Tarp jų yra didžioji smegenų jungtis. Kai žmogus atsikelia iš ryto po gero vakarėlio, jam skauda galvą, bloga ir jis sako – daugiau niekada.

Kitaip tariant, jo dešiniajame – jausmų ir emocijų – pusrutulyje gimsta emocija, kad laikas liautis. Teisingai funkcionuojančiose smegenyse informacija pereina į kairį pusrutulį, ir žmogus pradeda veikti šia linkme. Tačiau alkoholinėse, narkotinėse, nikotininėse ir kitokį destrukcinį poveikį patiriančiose smegenyse ši jungtis šiek tiek atrofuota. Ji gerai nefunkcionuoja, todėl emocija, kad man reikia nustoti gerti, nepereina į pusrutulį, atsakingą už veiksmą.

Taip pat prisideda hormoniniai pokyčiai, kurie vyksta organizme, kai žmogus vartoja kokių nors psichoaktyvių medžiagų arba apimtas kokių nors įkyrių minčių. Pažįstu vyrą, kuris, nors seniai išsiskyręs, dar labai ilgai buvo pakibęs ant jau neegzistuojančių destruktyvių santykių. Priklausomybė gali atsirasti nuo bet ko – nuo cukraus, kitų maisto produktų, nuo maisto kiekio. Visa tai yra anestetikai – nuskausminamieji. Mes nuolat kažką savyje nuskausminame.

„Shuterstock“ nuotr./Alkoholis
„Shuterstock“ nuotr./Alkoholis

O ką atima alkoholis?

– Jis viską atima. Priklauso nuo to, kiek laiko tame esi. Bet kokia priklausomybė gali iš jūsų atimti viską. Yra viena istorija apie vyrą, kuris buvo priklausomas nuo bulvių. Apie jį netgi sukurtas filmukas. Žmogus turėjo 16 arų sodo sklypą, kuriame augino 50–60 skirtingų rūšių bulves. Atrodytų, kas čia bloga, labai gražus pavyzdys. Tačiau jis taip paskendo bulvėse, kad nebegebėjo mokėti už butą mieste ir už skolas jis buvo atimtas antstolių, jis nebekreipė dėmesio į žmoną ir jos neteko, nuo jo nusisuko vaikai... Tai tik bulvės.

Dabar aš manau, kad alkoholis atima šviesią mūsų atžalų ateitį. Kad aš pats save žalojau, tai mano asmeninis reikalas. Bet save žalodamas aš įtraukiau savo šeimą, gimines, savo draugus, draugų vaikus, visus įtraukiau. Vaikai iki 5–7 metų į save sugeria viską, ką jie mato. Ir visa tai jiems yra neginčijama tiesa.

Kuo tai baigiasi? Jeigu vaikas mato, kad namuose tėtis vaikšto apsvaigęs nuo alkoholio, kad tėtis ar mama rūko ar yra nuolatinėje depresijoje, kažkokiame skausme, kurį gesina įvairiais dalykais, jam ima atrodyti, kad tai normalu. Taip ir turi būti. Ir kas iš jo užauga? Toks pats žmogus.

Iš dalies dėl alkoholio praradau labai pelningą verslą. Brutaliu būdu iš manęs jis atėmė daug draugų.

O fiziškai alkoholis iš tiesų gali atimti viską. Aš esu labai laimingas, kad man pavyko daugelio dalykų išvengti. Tačiau iš dalies dėl alkoholio praradau labai pelningą verslą. Brutaliu būdu iš manęs jis atėmė daug draugų.

Tačiau jeigu kažkas atimama, atsiranda daugiau vietos kitiems dalykams. Taip atradau daug gražių dalykų. Anksčiau net nežinojau, kiek daug Lietuvoje vyksta blaivių, gražių, kuriančių festivalių su pozityviais žmonėmis. Aš nemokėdavau net šokti blaivus. Ir drąsiai galiu pasakyti, kad pusė Lietuvos vyrų nemoka šokti blaivūs, užkalbinti merginą ir pan.

Taigi kai sąmonė ima blaivėti, imi suprasti, kad pats gyvenimas aplinkui yra didžiulė psichodelinė kelionė. Lietuva iš tiesų yra labai graži – joje tiek daug gražių spalvų, tiek daug šviesos, gerų, šviesių žmonių.

Vida Press nuotr./Dienoraštis
Vida Press nuotr./Dienoraštis

Koks metodas jums padėjo?

– Ieškodamas pagalbos kažkada lankiau kursus, kuriuose buvo taikoma rašymu grįsta terapija, tačiau greitai nusprendžiau, kad tai ne man. Juolab kad tuo metu man pavyko nustoti gerti, aš gerai jaučiausi ir su pasididžiavimu maniau, kad jau viską žinau ir daugiau nieko daryti man nereikia. Tai tipinis etapas. Maždaug po dvejų metų grįžau į tą pačią būklę, kurioje buvau prieš nustodamas gerti, tik dar ir emociškai jaučiausi palūžęs, kad nesusitvarkiau.

Galiausiai vieną dieną paėmiau į rankas tušinuką ir, kaip dabar sakau, įžūliai perrašiau savo gyvenimo scenarijų – visą savo praeitį.

Lipant iš priklausomybės negalima išvengti kelių dalykų: disciplinos, nuoseklumo ir nuoširdumo. Todėl kas vakarą tuo pačiu laiku prieš miegą, pagal tam tikrą klausimyną rašydavau dienoraštį.

Rašymas yra labai galingas dalykas, bet jeigu tu rašai paprastai, rašai tik apie sau malonius dalykus. O tai, kas atsitiko nemalonaus, mes stengiamės nustumti į šoną. Tačiau 99 proc. tikimybės, kad tame, ką nustumiame, ir glūdi mūsų žaizda. O kai rašai pagal nuolat tą patį klausimyną, nori nenori turėsi iškrapštyti visą savo vidinį turinį ir su juo susidraugauti.

Apie ką rašėte savo dienoraštyje?

– Aš remiuosi mokslininko Genadijaus Šičko atrastu metodu nepriklausomybėms gydyti – jis siūlė rašyti dienoraštį, tačiau aš gerokai pakeičiau turinį – išėmiau visus gąsdinančius elementus. Aš kalbu ne apie tai, ką žmogus praranda, o apie tai, ką galima atrasti. Jau ne kartą sakiau – man norisi šviesos.

Iš esmės tai paprasti klausimai. Kaip aš jaučiuosi viename kontekste? Kaip aš jaučiuosi kitame, pavyzdžiui, priklausomybės kontekste? Kaip jaučiasi mano artimieji? Kokios mano naujos mintys apie tai? Kokia mano sąmonės aiškumo būsena šiandien?

Vėliau pradėjau dirbti su savo mąstymu – pavyzdžiui, rašydamas nebenaudojau priešdėlio „ne“. Pabandykite – keičiasi ne tik sakinio struktūra, bet visas mąstymas.

Vėliau pradėjau dirbti su savo mąstymu – pavyzdžiui, rašydamas nebenaudojau priešdėlio „ne“.

Po kurio laiko draugai mane pradėjo klausinėti, ką darau, ir prašė su jais pasidalinti. Nuo tada ir pradėjau dalintis. Turiu labai įdomių atvejų, rodančių, kaip viskas painu ir nėra taip paprasta, kaip mums kartais atrodo. Vienas mano bičiulis atėjo pas mane ir sako: „Turiu problemų su cukrumi.“ Pasižiūriu į jį – neatrodytų, kad yra problemų. O jis atkakliai sako – yra. Parengiau jam klausimus ir pradėjome dirbti.

Po dviejų savaičių jis pasipasakojo: pasirodo, prieš šešerius metus žmogus savo valios pastangomis nustojo vartoti kokainą. Jis užspaudė priklausomybę. Kokainas žmogaus psichiką ir hormoninę sistemą veikia labai panašiai kaip cukrus, tik ne taip stipriai.

Taigi mano draugo smegenys kokainą transformavo į poveikiu panašią medžiagą, todėl kaskart, valgydamas gabaliuką torto ar bandelę, jis jautė nuolatinį vidinį skausmą, tarsi vartotų kokainą. Tuomet dar kartą pakeitėme klausimyną, jis ėmė rašyti apie kokainą ir pagaliau, po šešerių metų nevartojimo, eliminavo jį iš savo gyvenimo.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Artūras Bakanovas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Artūras Bakanovas

Su kokiais sunkumais pats susidūrėte šiame kelyje?

– Rašymas atlieka dviejų pusrutulių jungties funkciją. Jeigu mes kažką užsirašome, tai gula giliau negu vien tik apie tai mąstytume. Jau ir mokslas seniai įrodęs, kad užrašyti dalykai implantuojasi tiesiai į smegenis, į veikimo pusrutulį. Tiesa, tai nėra greitas metodas, piliulė ar kodas, kurį gavus galima nieko daugiau nedaryti. Čia reikia pastangų – kiekvieną vakarą prisėsti ir valandą skirti sau. Kokių tik reikalų neatsiranda, kad tik kuo toliau nustumtum šį „sunkų“ darbą! Tačiau jeigu turi tikslą, viskas įveikiama.

Per šį pirminį sveikimo laikotarpį patyriau tris pavojingus lūžius. Pirmasis buvo iš karto. Tai atmetimo reakcija: aš tiek viso išbandžiau, dabar paimsiu tušinuką ir man tai padės – juk tai juokinga. Po dviejų savaičių, kai jau prasideda pokyčiai, atsiranda pasipriešinimas: nesąmonė, čia šūdas, neveikia.

Po šio lūžio, jeigu pavyksta pereiti, viskas ima sklandžiai kilti į kalną. Tuomet atsėlina paskutinis pavojus – artėjant 30-ai dienai, o būtent tiek dienų rekomenduojama kasdien rašyti dienoraštį, kad susiformuotų įgūdis, ateina „didis“ nušvitimas: aš dabar viską žinau! Geriausias pavyzdys su cigaretėmis: aš dabar viską žinau ir nepaslysiu, užtrauksiu tik vieną dūmą. Puikiai žinome, kuo baigiasi tas vienas dūmas. Su visais melais ir saviapgaulėmis jis bloškia atgal.

Priklausomybė – meilės stokos liga. Kai parodai žmogui dėmesį, kai jis pajaučia, kad rūpi kitiems, kad yra mylimas, įvyksta stebuklai.

Realus kitokio gyvenimo konstravimas prasideda, kai peržengiame šią lūžio ribą. Ir tuomet prasideda mažyčiai pokyčiai. Pats žmogus iš vidaus jų gali nepastebėti, todėl visada raginu artimuosius į juos įsižiūrėti, pamatyti pokyčius ir jais pasidžiaugti. Tai labai svarbu. Priklausomybė – meilės stokos liga. Kai parodai žmogui dėmesį, kai jis pajaučia, kad rūpi kitiems, kad yra mylimas, įvyksta stebuklai.

Net ir tada, kai žmogus atkrenta ir jaučia dėl to didelį nusivylimą, aš visada sakau, kad tai yra geriausias dalykas, kuris dabar galėjo atsitikti. Pasižiūrėkime, ką mes iš to gavome gero, nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba keistai, ir kokią pamoką išmokome. Susipažinkime – ką mes norėjome paslėpti ar nuskausminti? Ir kaip kitą kartą užkirsime tam kelią? Kitaip tariant, koks mano avarinis planas, kai kitą kartą norėsiu išgerti.

Dirbant su priklausomybe pirmiausiai žmogus turi turėti vidinę nuostatą, kad aš nustoju kažką su savimi daryti – vartoti alkoholį, narkotikus, rūkyti, destruktyviai mąstyti ir pan.

Tačiau jeigu nieko nedarysime toliau, niekas ir nepasikeis. Tai nėra taip, kaip su dviračiu, kad jeigu išmokstame juo važiuoti, tai visam gyvenimui. Sąmoningumas yra procesas, kuris vietoje nestovi – jis arba kyla, arba krenta. Tas pats tinka ir priklausomybei. Jeigu tik nustoji dirbti su ja, nes nusprendi, kad jau tau pavyko, viskas ima judėti žemyn, ir tik laiko klausimas, kada peržengsime ribą.

Ar dabar jūsų gyvenime visiškai nėra alkoholio?

– Mano aktyvios paieškos atsisakyti alkoholio prasidėjo prieš 4 metus. Šiandien aš visiškai nevartoju alkoholio, taip pat atsisakiau rūkalų. Mano kelias – visiškai blaivi sąmonė nuo bet kokių psichoaktyvių medžiagų ir netgi nuo destruktyvių minčių, kurios kartais mums turi dar didesnį poveikį nei alkoholis. Aš labai glaudžiai draugauju su alkoholiu, bet nevartoju.

Kaip įvardintumėte pagrindinius skirtumus tarp alkoholio paveiktos ir blaivios sąmonės?

– Kai nustoji vartoti alkoholį, visiškai atsistato jutiminė žmogaus sistema. Ne kartą esu girdėjęs, kad žmonės, kurie meta rūkyti, ima geriau užuosti. Tas pats ir su alkoholiu – pojūčiai tampa jautresni. Daug stipriau užuodi kvapus, jauti skonį, spalvos aplink tampa ryškesnės, garsas įgauna stiprumą, ir kažkuo svaigintis nėra prasmės.

Sąmoningumas yra procesas, kuris vietoje nestovi – jis arba kyla, arba krenta.

Žodis „negalima“ virsta į „nereikia“. Žinoma, pradiniame etape būtina pasakyti „negalima“. Tačiau tai pasakius reikia dirbti su savimi. O tuomet įvyksta domino efektas – grandininė reakcija. Pavyzdžiui, niekada gyvenime nemaniau, kad atsisakysiu mėsos. Mėsą valgydavau tris kartus per dieną, neįsivaizdavau gyvenimo be jos ir staiga natūraliai pradėjau jos nebenorėti.

Jau keletą mėnesių visiškai nevartoju kavos. Manęs dažnai klausia – kodėl. Alkoholis, kofeinas, kitos panašios medžiagos sukelia šiek tiek nenatūralią sąmonės būseną. Mes tarsi gauname energijos, bet ateina momentas, kai tą energiją išnaudojame, tuomet ieškome, kaip vėl ja pasipildyti. Taigi gyvename bangavime – užsistimuliuojame, tada pradedame leistis žemyn, vėl save stimuliuojame, kad pakiltume. Ir taip be galo. Tačiau mes galime rinktis – arba gyvename banguodami, nuolatiniuose aštriuose pojūčiuose, arba gyvename sklandžiai, lygiai, tvarkingai.

Asmeninio albumo nuotr./Artūras Bakanovas
Asmeninio albumo nuotr./Artūras Bakanovas

Kaip gimė projektas „Sober.lt“?

– Projekto idėja manyje gimė dar tada, kai priėmiau sprendimą perrašyti savo į pakalnę besiritančio gyvenimo scenarijų. Kai nusprendžiau keisti savo gyvenimo kursą ir bristi iš kamuojamų priklausomybių, vienu metu mane buvo apėmusi paniška baimė: o kas dabar bus? Mano priklausomybė iš manęs atėmė tiek daug... Ant kokių pamatų statyti save iš naujo?

Kita vertus, jis gimė labai organiškai, tiesiog sekiau savo vidine nuojauta. Šis projektas skirtas kiekvienam, kuris atranda savyje stiprybės pripažinti, kad jo gyvenime yra dalykų, kurių laisva valia nepavyksta suvaldyti. Aš į jį investuoju savo energijos tiek, kiek galiu, o energija yra daug galingesnis dalykas už bet kokius finansavimus.

Kaip tik vakar dalyvavau konferencijoje apie problemas, susijusias su priklausomybe. Atvirai pasakysiu, jaučiausi ten kaip ufonautas, nes visi kalbėjo apie tai, kaip kažko trūksta – pinigų, specialistų, to, ano. Žmonės kalbėjo apie šimtatūkstantines sumas, grandiozinius projektus – aš savo projektą padariau su 50 eurų biudžetu.

Tai socialinė platforma, kurioje žmonės gali blaivinti ir šviesti savo sąmonę. Per tą platformą galima susisiekti su manimi – aš noriai dalinuosi patirtimi bei savo rašymo metodu. Kaip tik neseniai turėjome trijų dienų stovyklą, kurioje jo mokėmės. Į ją susirinko žmonės su įvairiausiomis priklausomybėmis ir jie gavo įrankį, kurį toliau gali taikyti patys.

Dar projekto vaisius – klubas, kuris vienija žmones, galinčius suteikti pagalbą kitiems. Jie visi turi savo ar savo artimųjų istorijas, tam tikras patirtis ar kompetencijas (klube yra psichiatrų, psichologų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų, narkomanų tėvų). Branduolį sudaro apie 30 žmonių, kurie vienijasi, kad patys tobulėtų.

Taigi viena klubo kryptis – savišvieta, planuojame sau organizuoti įvairius seminarus. Kita kryptis – tiesti ranką tiems, kuriems reikia pagalbos. Į mus gali kreiptis tiek priklausomi žmonės, tiek jų artimieji. Klube mes aptarsime žmogaus situaciją ir nuspręsime, kuris klubo narys apsiims žmogų globti. Įsivaizduojate, kokį didžiulį užnugarį turi globojantysis? Ir visa tai nemokama.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

08:17
00:52
08:29

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką