Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Augalų galias tirianti D.Červokienė: „Skirtingi medžiai mūsų nuotaiką veikia nevienodai“

Daiva Červokienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Daiva Červokienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Ne vieną knygą liaudies medicinos tema parengusi rašytoja ir žurnalistė Daiva Červokienė ėmėsi temos apie medžius ir jų gydomąsias savybes. Medžiagą būsimai knygą ji rinko kalbindama miškininkus, arboristus, žolininkus, pirtininkus, parapsichologus, homeopatus, ieškojo informacijos Eugenijos Šimkūnaitės knygose. „Medžiai augalijos pasaulyje išsiskiria taip kaip žmonės gyvūnijos pasaulyje. Prie jų gera prisiglausti, jų lapų ir žiedų arbatas geriame, kai peršalame. Medžiai svarbūs ir žmonių gyvenime“, – sako žolininkės ir užkalbėtojos anūkė D.Červokienė.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pernai knygą „Kaip gydo medžiai“ išleidusi rašytoja pasakoja, kodėl prie pušų nurimsta širdis, kokias ligas pajėgūs įveikti medžiai ir kodėl žiemos metu būtinai reikia išsiruošti į mišką.

– Kodėl pagrindu knygai buvo pasirinkta E. Šimkūnaitė, jos žinios, jos sudarytas medžių horoskopas?

– Dar studijų metais VU kraštotyros klube teko klausytis žymiosios E.Šimkūnaitės paskaitų, paliko didelį įspūdį, suintriguota vėliau domėjausi ir jos knygomis. Juk daug metų teko rašyti ir apie liaudies mediciną, o Šimkūnaitės palikimas – labai vertingas ir dalykinėmis žiniomis, liaudies medicinos ir farmacinių žinių derme, ir labai sodriu, vaizdingu žodžiu.

Rinkdama medžiagą apie medžius įsitikinau, kad daugumos medžių lapai vaistingi ir tinka arbatoms.

Augindama vaikus skaičiau jiems ir šviesaus atminimo E.Šimkūnaitės pasakas apie medžius, o dirbdama „Valstiečių laikraštyje“ per vieną E.Šimkūnaitės atminimui skirtą renginį buvau dovanų gavusi medžių horoskopą, tokią nedidelę knygelę.

Sumaniusi knygą apie medžių vaistines savybes, natūraliai jį prisiminiau. Mat rengiant knygą gana sudėtingas klausimas yra jos struktūra, o Šimkūnaitės kalendorius ją siūlė. Beje, manau, kad ir žymiajai žiniuonei nebuvo lengva atrinkti, apie kurį medį ar krūmą kada labiausiai tinka kalbėti – vieną mėnesį ji mini tik vieną medį, o kai kuriais – po du ar net tris.

Pavyzdžiui, gruodžio mėnuo skirtas amalui ir laukinei obeliai, kriaušei. Man kažkodėl norisi sakyti, kad pirmiausia amalui, nes medžių viršūnėse tarsi didelis paukščių lizdas žaliuojantis rutulio formos krūmelis ypač pastebimas, kai medžiai jau būna be lapų, be to, jis labai susijęs ir su advento tradicijomis, tinka namų puošybai.

Fotolia nuotr./Amalas
Fotolia nuotr./Amalas

– Kokia jūsų pačios patirtis su gydomosiomis medžių savybėmis?

– Dar besimokydama universitete dalyvavau kraštotyros klubo veikloje, važinėjau po ekspedicijas, domėjausi ir liaudies medicina. Beje, abi mano senelės prisirinkdavo augalų ir vaistams, ir prieskoniams, o viena prosenelė buvo miestelio žolininkė, užkalbėtoja.

Dirbdama žurnalistinį darbą daug rašiau sveikatos temomis, jutau, kad liaudies medicina labai domina žmones. Kadangi ji domino ir mane, vis rasdavau progų parašyti apie tai vienu ar kitu aspektu. Juk žurnalistas į tą patį dalyką, šiuo atveju, medžius ir krūmus, padedamas specialistų gali pažvelgti labai skirtingais rakursais – etnografų, miškininkų, gamtosaugininkų, pirtininkų, žolininkų akimis. Tai ir tapo pagrindu knygai.

Kadangi vaikystėje dažnai sirgdavau bronchitu, kaip ir dauguma mūsų dažnai buvau gydyta liepžiedžių, čiobrelių ir kitų augalų arbatomis, kartais ir pušų pumpurų mama užplikydavo. Rašydama apie vaistinius augalus stengiausi išbandyti kiek galima daugiau receptų, tad jau senokai kasmet stengiuosi prisirinkti liepžiedžių ir beržų, lazdynų lapų.

Prieš porą metų išbandžiau pušų spyglių arbatėles ir girą, pernai viriau ir pušų konkorėžiukų medų, prieš išmesdama kalėdinę eglutę nusiglemžiau ir susimaliau truputį jos žievės, pasidariau pušų ir kadagių spyglių prieskonių.

Rinkdama medžiagą apie medžius įsitikinau, kad daugumos medžių lapai vaistingi ir tinka arbatoms. Taip išbandžiau ir klevų, liepų, uosių lapus, ypač mėgstu mišinius su beržų bei lazdynų lapais. Beje, lazdynų lapai vadinami ir lietuviškuoju ginkmedžiu – pagalba atminčiai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės Rasos Mažionienės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas

– Kuris medis, jūsų manymu, lenkia visus savo gydomosiomis savybėmis?

– To aš, rinkdama medžiagą knygai, teiravausi ir šiandienos žolininkų. Išgirdau gana skirtingas nuomones ir supratau, jog vieno atsakymo negali būti. Skirtingais atvejais vis kitas augalas ar medis mums gali geriausiai padėti. Na, o liaudies medicinoje bene daugiausia kalbama apie liepų, beržų, ąžuolų, lazdynų ir spygliuočių vaistines savybes.

– Manfredas Himmelis knygoje „Medžiai gydo“ rašo apie kitokį medžių gydymą, kai su medžiu užmezgamas ryšis ir naudojama jo gyvybinė energija. Koks jūsų požiūris į tokį gydymo aspektą? Ar apie tai dar nedrąsu rašyti, nes atrodo per daug magiškai?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daiva Červokienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daiva Červokienė

– Man tai atrodo gana magiškai. Tačiau kad skirtingi medžiai mus veikia nevienodai, lengvai galime įsitikinti pasivaikščioję pušyne ir eglyne, stebėdami savo savijautą ir nuotaiką.

Pasak bioenergetikų, pušys išsklaido liūdesį ir širdgėlą, išlaisvina nuo gyvenimą gniuždančios savigraužos, nevilties. Esą jos gali „nuritinti akmenį nuo širdies“, išvaduoti nuo sielvarto, kaltės jausmo, nesugebėjimo atleisti, išvyti blogą nuotaiką, susierzinimą. Pušys skleidžia lakiąsias medžiagas – fitoncidus, kurie šalina virusus, mikrobus.

O eglės veikia kitaip, tačiau gali sugerti neigiamą energiją. Todėl mūsų protėviai mėgo sodybas apsodinti eglėmis, esą jos it siena saugojo namus ne tik nuo vėjo, bet ir visokio blogio – piktų žvilgsnių, prakeiksmų, skausmo ir liūdesio.

Kažkada pušis ir egles naudojo labai skirtingai. Nors eglių šakų nešdavo į laidotuves, jų tiesdavo ir kojoms pavalyti, o panaudotas išmesdavo, pušies šakų šiaip neišmesdavo, būtinai sudegindavo...

Nežinau, kaip ir kodėl, bet vaikystėje, dar mokykliniais metais, turėjau įprotį pastovėti prisiglaudusi prie pušies. Augau Kaune, netoli Lampėdžių, labai gražaus pušyno, tad ten turėjau pušį, prie kurios eidavau pastovėti prisiglaudusi nugara. Tikrai jausdavau kažkokios jaukios šilumos, džiugesio...

Nesijaučiu bioenergetinio medžių poveikio žinove, rengdama knygą konsultavausi ir su bioenergetiku, technikos mokslų daktaru Jonu Dainausku, naudojausi ir M.Himmelio knygos „Medžiai gydo“ informacija.

– Kaip teisingai rinkti medžių lapus, pumpurus, spyglius, kad mūsų noras pasigydyti nesužalotų medžio?

– Visų spygliuočių spygliai renkami žiemą, kada nėra kitos žalumos (beje, būtent tada juose vitaminų yra daugiausia); pumpurai – vasario–kovo mėnesiais, dar prieš pradedant jiems skleistis; lapai – vasaros pradžioje, geriausiai – iki Joninių. Rinkdami medžių lapus ir spyglius nuo jaunų šoninių šakelių, jiems nieko blogo nepadarysime, o sumanę prisirinkti pumpurų, turėtume labai pasvarstyti, ar negalime be jų išsiversti, nes pumpuras – tai neišsprogęs ūglis, būsima šakelė.

Daug gamtininkų teigia, kad įprotis prisileisti daug beržų ar klevų sulos, jos užsikonservuoti – tai medžių genocidas. Net ir užtaisę skylę dažnai padarome žalos medžiui, todėl esą geriausias būdas paskanauti sulos būtų nulaužti ar nupjauti šakelę ir pasitenkinti iš jos lašančiais lašais.

– Ką galėtume pasirinkti miške žiemos mėnesiais?

– Dabar mums dosnūs spygliuočiai ir amalai, kuriais mūsų protėviai stabdė kraujavimą, gydė nervų ligas, aterosklerozę, varė kirminus, malšino skausmus ir laikė mistiniais. Iki šiol medikai nesutaria, ar amalas labiau naudingas, ar nuodingas, tad jį vartoti reikėtų labai atsargiai, geriau ne vieną, o mišinyje su kitais augalais.

Požiūrį, kad amalas gali padėti įveikti vėžį, yra išsakęs ir žymus austrų filosofas, pedagogas ir mokslininkas, Valdorfo pedagogikos kūrėjas Rudolphas Steineris (1861–1925). Nuo 1920 m. šis augalas kaip vėžio gydymo priemonė išpopuliarėjo Vokietijoje, Austrijoje, šalyse, kur labiausiai paplito Steinerio idėjos. Beje, ir iki šiol būtent ten jis dažniausiai tam naudojamas.

Viena veikliųjų medžiagų yra amalo toksinas leptinas. Tai – baltymas, žinomas kaip stiprus nuodas, kuris stipriau veikia vėžines ląsteles nei sveikas. Tuo pagrįstas amalo poveikis, gydant vėžį.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daiva Červokienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daiva Červokienė

Keletas receptų iš knygos „Kaip gydo medžiai“

Eglė

  • Plaučių ligoms gydyti, atsikosėjimui lengvinti

Keturis kankorėžius užpilkite puse litro vandens ir pavirkite 10–15 minučių ant silpnos ugnies. Po 15–30 minučių nukoškite ir gerkite šio skysčio po valgomąjį šaukštą 4 kartus per dieną.

Du valgomuosius šaukštus spyglių užpilkite puse litro vandens ir 5 minutes pavirkite ant silpnos ugnies. Palikite nusistovėti po 30 minučių, nukošę gerkite šio skysčio su medumi ir citrina po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną.

Bronchitą galima gydyti eglių spyglių inhaliacijomis.

  • Organizmui valyti

Vakare į pusę litro drungno vandens įdėkite 2 eglių kankorėžius, ryte vandenį su kankorėžiais pakaitinkite, bet neužvirinkite, nukoškite ir gerkite šio skysčio po pusę stiklinės 3–4 kartus per dieną.

Pušis

  • Nuo pūslelinės

Skystų pušų sakų sumaišykite su aliejumi (santykiu 1:1), šiame mišinyje sumirkykite vatos gniužulėlį ir uždėję ant gydomos vietos laikykite 15–30 minučių. Procedūrą kartokite po 3–4 valandų.

  • Spyglių žaliasis kokteilis

Valgomąjį šaukštą pusų spyglių sukarpykite ir sumalkite lėtaeige sulčiaspaude su mėgiamais vaisiais ar daržovėmis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Fitoterapeutas J.Ruolia: Norite, kad vėžys nesugrįžtų? 5 metus teks laikytis mitybos rekomendacijų

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką