Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 29d. 11:02

Architektės Ingos ironiškos gyvūnų akvarelės sulaukė pripažinimo: „Tapyti įprastai aš turbūt nemoku“

Inga Šimonytė-Deniz ir jos tapybos darbai
Asmeninio archyvo nuotr. / Inga Šimonytė-Deniz ir jos tapybos darbai

„Piešti man patiko visada. Jei aš nepiešdavau, mėgdavau stebėti, kaip tai daro kiti“, – sako dvylika metų su šeima Turkijos sostinėje Ankaroje gyvenanti 39-erių architektė, tapytoja Inga Šimonytė-Deniz. Menininkės akvarelėse – gana neįprastai vaizduojami gyvūnai: sfinksas lygintuve, karvė ant siuvimo mašinos, žirafos, nepasidalijančios šakutės, o kiekvienas jų slepia ypatingą reikšmę. „Tapyti įprastai aš turbūt nemoku, o gal ir nenoriu. Kuriu savo pasaulį, kuriame vyrauja kitokie kanonai, kitokia gravitacija. Jis – gan keistas, bet man jame patinka gyventi.“

I.Šimonytė-Deniz yra baigusi architektūrą, tad prieš pradėdama tapyti daugiausia laiko skyrė projektavimui. Tuo moteris užsiima ir dabar – projektuoja vilas. „Tai nėra labai dideli projektai, todėl tapybai irgi galiu skirti laiko“, – sako pašnekovė.

Tapyba į Ingos gyvenimą atėjo studentavimo metais, o ypač jai atsidavė, kai gimė trečiasis sūnus. „Reikėjo kažkur išsilieti. Per tuos sunkius vaikų auginimo metus (Inga su vyru augina tris – 11-os, 9-erių ir 4-erių – sūnus – aut.) visko labai daug prisikaupė. Supratau, kad neprirašysiu, o pripiešti galiu“, – pasakoja moteris.

Apie kūrybą, kodėl pasirinko būtent tapybą, kokias mintis ir idėjas padeda išreikšti darbuose vaizduojami gyvūnai, kaip gimsta šie kūriniai, kokią įtaką jai, kaip tapytojai, padarė Turkija ir jos kultūra, Inga papasakojo 15min GYVENIMUI.

Asmeninio archyvo nuotr./Inga Šimonytė-Deniz
Asmeninio archyvo nuotr./Inga Šimonytė-Deniz

– Inga, papasakokite šiek tiek apie save: kada pradėjote tapyti, ar to kur nors mokėtės, ar visada mieliausia buvo akvarelė?

– Piešti man patiko visada. Jei aš nepiešdavau, mėgdavau stebėti, kaip tai daro kiti. Akvarele pradėjau tapyti studentavimo metais. Jokių kursų nelankiau, išskyrus piešimo paskaitas architektūros studijų metais, kuriose, deja, tapyti akvarele niekas nemokė. Piešėme grafitu, dažniausiai architektūrines detales, klasikinius biustus, vėliau šiek tiek aktų. Akvarelė buvo visiškas mano pačios noras ir pasirinkimas, technika tokia, kokią pati iš savęs moku.

Nors tapau akvarele, mano darbai nėra itin akvareliški. Yra sluoksniai, bet nėra išsiliejimo. Aš ir nesistengiu to daryti. Toks mano stilius. Labai norėjau, kad mano darbai kuo nors išsiskirtų, kad pažvelgęs galėtum atpažinti. Todėl labai svarbus paveikslo siužetas ir idėja.

Buvo kilę minčių išbandyti kitas technikas, bet vis atidėliojau. Akvarele tapau jau gana seniai, ir ji man tapo per daug miela, kad keisčiau. Tiesa, kartais naudoju tušą ir aukso foliją. Bet tai tik nedideliems elementams ir ne visada.

Per tuos sunkius vaikų auginimo metus visko labai daug prisikaupė. Supratau, kad neprirašysiu, o pripiešti galiu.

Kodėl pasirinkote būtent tapybą?

– Nežinau, kodėl. Reikėjo kažkur išsilieti. Per tuos sunkius vaikų auginimo metus visko labai daug prisikaupė. Supratau, kad neprirašysiu, o pripiešti galiu.

Iš pradžių tapiau tik sau, paskui pradėjau tuos darbus kelti į instagramą. Pagalvojau, kad neturiu nieko įdomaus nufotografavusi iš savo išorinio pasaulio. Vidinis pasaulis man pasirodė spalvingesnis.

Daug kam patiko tai, ką dariau. Su kiekvienu darbu jaučiausi tobulėjanti. Tapyba man yra energijos šaltinis. Ta energija pasipildau ir matydama, kad ir kitiems tai yra gražu.

Jūsų darbuose – gyvūnai, tačiau vaizduojami labai neįprastai. Kodėl pasirinkote tapyti būtent juos?

– Gyvūnai yra labai išraiškingi ir per juos galima daug ištransliuoti. Šuns akys ir nosis – draugystė ir prieraišumas. Raganosių odos faktūra – tarsi planeta iš kosmoso, ragai – jų stiprybės simbolis, jiems tai labai svarbi dalis, palyginčiau su mums ypatingais brangakmeniais. Katės man – ramybės, žingeidumo ir savarankiškumo simbolis. Dažniausiai vaizduoju sfinksus, nes man tai kažkokie nežemiški, karališki gyvūnai.

Tapyti įprastai aš turbūt nemoku, o gal ir nenoriu. Man įdomu surasti vienas kitam priešingus dalykus ir juos paversti kuo nors labai organišku. Kuriu savo pasaulį, kuriame vyrauja kitokie kanonai, kitokia gravitacija. Tas pasaulis – gan keistas, bet man patinka jame gyventi.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

– Kaip vyksta pats procesas: ar prieš tapydama nusipiešiate eskizą ir tą darbą jau savo galvoje matote tokį, koks jis bus, ar kai kurios detalės gimsta tapant?

– Būna, kad, dar nenutapiusi vieno, jau žinau kito siužetą. Kartais viskas susidėlioja savaime. Būna ir sunkiau, kai ilgai tenka ieškoti tinkančių objektų. Ieškojimas nebūtinai vyksta tapant. Tai yra mano amžina būsena. Aš visada mąstau ir daug tyrinėju, kol atrandu tuos man tinkančius objektus.

Esu susižavėjusi ir vintažiniais daiktais. Juos tapyti man ypač malonu. Jie turi savo istoriją, įdomias detales, kurios jau savaime kuria pasakojimą. Kažkada ankstyvą pavasarį bandžiau nutapyti senovinį lygintuvą, bet turėjo ateiti vasaros galas, kad aš jam surasčiau tinkamą „partnerį“. Kalbu apie paveikslą pavadinimu „Day Off“, kur katė sfinksas sėdi atidarytame lygintuve ir saldžiai žiovauja.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

O štai karvė ant siuvimo mašinos gimė labai lengvai. „Singer“ mašinos apskritai yra kažkoks neapsakomo grožio daiktas. Supratau, kad jos nenutapiusi toliau nenukeliausiu. O karvutę pasirinkau, nes man reikėjo kokio nors objekto, kuris siūlą galėtų paversti žaluma – augančia, besistiebiančia viltimi. Iš pradžių viltis būna maža, telpanti per siaurą adatos skylelę, vėliau įgauna jėgos stiebtis aukštyn.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

– Kokią žinutę siekiate perteikti savo darbais? O gal tapote tiesiog iš jausmo?

– Pastarieji mano darbai – optimistiški, kupini sarkazmo ir humoro. Jaučiuosi atsigavusi. Laiminga. Istorijos tapo ironiškos. Pasišaipau iš savęs ir iš kitų. Supratau, kad humoras yra reikalingas kaip oras, vanduo ir duona.

Yra keli darbai su žirafomis. Viename jų – „Common relationship“ – vaizduoju dvi suaugusias žirafas, kurios liežuviais įsikibusios į šakutę ir tarsi ja nepasidalija – lyg jos žinotų, kad toks daiktas yra. Tai trumpa ironiška istorija apie poras, kurios dažnai veliasi į smulkmeniškus ginčus dėl visai nereikšmingų dalykų, net nesuvokdamos, ar tai kaip nors pakeis jų gyvenimą į gera, ar ne.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

Paveiksle pavadinimu „Little victim“, kurį tapiau iškart po to, vaizduojamas mažas žırafiukas su kakle įsmigusiomis dviem šakutėmis. Jis apie vaikus, kurie dėl tokių nereikšmingų suaugusiųjų konfliktų labiausiai ir nukenčia. Tokių žinučių mano kūryboje daug.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

Kartais nutinka taip, kad iš nutapyto paveikslo sukuriu pasaką savo vaikams. Pastaruoju metu einame miegoti labai nuvargę ir knygos nebenulaikau rankose, o pasaką sekti vis tiek reikia. Todėl kuriu įvairaus žanro sakmes. Paveiksluose nutapyti gyvūnai dažnai ir tampa pasakų personažais.

Kiek laiko skiriate tapybai? Kiek užtrunka nutapyti vieną ar kitą darbą?

– Mano mintys niekada nemiega. Kartais norėčiau turėti mygtuką, kuris mane galėtų atjungti nuo tos įkrovos, deja, tai ne mano galioje. Idėjos vystosi gana ilgai, o pats įgyvendinimas trunka apie savaitę. Tapau nedidelio formato darbus, bet printų pavidalu jie gali būti ir gerokai didesni. Anksčiau tapydavau naktimis, dabar, kai vaikai paaugę, tai darau dienomis.

Kokios įtakos jūsų kūrybai turėjo pati Turkija, jos kultūra, vietos menininkai?

– Pradėjusi tapyti, pradėjau domėtis ir čia esančiais menininkais. Iš pradžių turėjau nuomonę, kad Turkijoje menas apsiriboja vien arabiška kaligrafija arba kičiniais paveikslais. Atradusi neįprastais išraiškos būdais kuriančius menininkus, buvau maloniai nustebinta.

Čia yra nuostabių žmonių ir menininkų, kurie turėjo įtakos mano kūrybai. Pavyzdžiui, Yonca Karakaş – nuostabiais darbais pasižyminti fotomenininkė iš Stambulo. Fantastinius realistinius akvarelinius darbus tapanti Rukiye Garip. Savitas architektūrines erdves vaizduojantis Sidaras Baki. Tokie žmonės mane labai įkvepia.

Nuo tradicinės buitiškosios Turkijos esu gana toli. Mūsų namai – tai maža Lietuva. Jei ne kita kalba, galėčiau ir pamiršti, kad gyvename Turkijoje.

Mano mintys niekada nemiega. Kartais norėčiau turėti mygtuką, kuris mane galėtų atjungti nuo tos įkrovos.

– Menininkams dažnai užduodamas klausimas apie įkvėpimą – ar jis jus lanko? Ar tapymas yra kaip darbas – tiesiog prisiverti save ir tapai?

– Įkvėpimas ateina dažnai, bet supratau, kad negalima daryti didelių pauzių. Jos išbalansuoja ir vėl sugrįžti į kūrybinį režimą būna sudėtinga. Todėl stengiuosi nuolat ką nors piešti, eskizuoti.

Tapymas niekada nebuvo ir nebus mano darbas. Aš nemėgstu tos darbo rutinos. Nemėgstu žodžio „reikia“. Žinoma, yra pareigos ir kiti su mano menine veikla susiję darbai, bet aš psichologiškai nusprendžiau juos laikyti ne darbais, o veikla. Skamba daug geriau. Jei tie užsiėmimai man kelia malonumą, vadinasi, tai – ne darbas.

Tapyba tikrai atima daug laiko. Kartais nuo ryto iki vakaro prasėdžiu savo „studijoje“. Jei rezultatas mane tenkina, visai nepavargstu. Įgaunu jėgų ir laukiu kitos dienos, kai vėl galėsiu sėsti prie stalo.

Kuris jūsų darbų jums pačiai artimiausias ir kodėl? Kokia jo nutapymo istorija?

– Tai labai seniai nutapytas paveikslas. Galima sakyti, vienas pirmųjų, bet jau spėjęs sudalyvauti dviejose parodose. Jį tapiau artėjant Kalėdoms.

Turkijoje Kalėdų dvasią pajusti labai sunku. Man pritars kiti Turkijos lietuviai. Tad, kai tapiau, Lietuvoje jau visi gyveno papuoštuose miestuose, planuodami atostogas. O manyje nebuvo nė krislelio jausmo, kad tuoj – Kalėdos.

Tame darbe vaizdavau mergaitę surištais plaukais, padalytais į dvi dalis ir tarsi ragai pakilusiais į viršų. Pusę jos veido dengia raudonas megztinis. Tarp „ragų“ – vijos, ant kurių kabo paauksuoti drugelių kokonai. Aplink skraido popieriniai drugiai.

Maniau, kad tapau tokią keistą vasarą su drugiais, bet paskui paaiškėjo, kad tai – iš pasąmonės atkeliavę vaizdiniai su kalėdiniais simboliais. Mergaitės plaukai – lyg elnio ragai. Paauksuoti kokonai – lyg kalėdiniai žaisliukai. Bendras paveikslo koloritas – labai žiemiškas. Bet tai pastebėjau ne aš, o mano geriausia draugė, kuri man ir parašė, kad paveikslas – labai kalėdiškas. Jį pavadinau „Nemirštančių drugelių lizdu“.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

Kas jums apskritai yra tapyba? Ką ji jums duoda?

– Tapyba man yra tokia būsena, kai galiu būti sau ir su savimi. Kai galiu pasinerti iš vienos realybės į kitą. Tai tokia gera priežastis ir pasiteisinimas atitrūkti nuo visų buities reikalų. Tai mano poilsis ir meditacija.

– Praėjusį rudenį Lietuvoje surengėte pirmąją savo parodą, o šiemet Turkijoje – antrą. Ką jums, kaip menininkei, reiškia surengti parodą, kiek ir kodėl tai svarbu?

– Manau, kad ne tik menininkui svarbi paroda. Paroda svarbi žiūrovui – ką jis sugebės pasiimti iš tos vaizdiniais ištransliuotos informacijos, kaip jis supras žinutę, ar pajus nuotaiką. Tai pasikeitimas emocijomis. Jei kas nors žiūrėdamas į mano darbus nusišypso ar tam žmogui pakyla nuotaika ir diena nušvinta – man tai didžiulis pasiekimas, užvedantis mano vidinius variklius judėti pirmyn.

Rudenį, grįžusi iš Lietuvos po pirmosios parodos pristatymo, buvau pagauta tokio entuziazmo ir pradėjau domėtis, kokios mano galimybės surengti parodą Ankaroje. Pradėjau ieškoti erdvių. Radau. Tai buvo kaip stebuklas, nes daug galerijų parodas turi susiplanavusios metus į priekį. O man teko laukti tik penkis mėnesius. Tad vasario vidury organizavau savo antrąją parodą viename geriausių Turkijos universitetų parodų salėje.

Jei kas nors žiūrėdamas į mano darbus nusišypso – man tai didžiulis pasiekimas, užvedantis mano vidinius variklius judėti pirmyn.

Gavau Ankaros mero Mansuro Yavaşo sveikinimą parodos atidarymo proga, tai nustebino ir pačios galerijos atstovus. Be to, atidaryme dalyvavo ir LR ambasados Turkijoje darbuotojai. Esu jiems be galo dėkinga. Tai buvo didelė garbė.

Mano nestandartinis tapybos stilius sulaukė didelio pasisekimo tarp jaunų žmonių. Tame universitete dirba lektoriai, atvykę iš Europos ir JAV, kuriems mano tapomi motyvai yra artimi. Nesitikėjau, kad pusę darbų bus parduota! Dabar esu pakviesta dalyvauti Ankaros meno mugėje, kuri turėtų įvykti pavasarį.

– Mačiau, kad galima įsigyti jūsų darbų originalų ir printų. Pastaruosius darote tokio pat dydžio ar didinate, mažinate? Gal yra dar kokių produktų, kuriems panaudojate savo nutapytus personažus?

– Savo darbus parduodu „Etsy“ platformoje, parduotuvėje „IngaSiDeAquarell“. Mano darbų kopijos originalo dydžio yra spaudžiamos ant tokio paties akvarelinio popieriaus, ant kokio yra nutapytas ir pats paveikslas. Vizualiai jie mažai kuo skiriasi. Aišku, skiriasi kaina, nes originalus darbas turi savo vertę, todėl yra brangesnis.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Ingos Šimonytės-Deniz tapybos darbas

Printai gali būti ir didinami, ir mažinami, priklausomai nuo žmogaus poreikių. Savo darbais taip pat dalijuosi „Instagrame“ ir „Facebooke“, tad žmonės gali ir tiesiogiai man parašyti, susitarti. Aš tokį betarpišką bendravimą labai mėgstu. Tie žmonės man tampa tarsi artimi.

Kalbant apie kitus produktus, kuriu stalo kalendorius ir atvirutes, kuriems panaudoju savo nutapytus personažus. Ieškau partnerių, su kuriais galėčiau kurti pagalvėles ir medžiaginius maišelius.

– Labai ačiū jums už pokalbį ir didžiausios sėkmės kūryboje!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką