TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Beata Tiškevič. Gražina: „Mano depresija atėjo iš vaikystės“

Depresija MES.JIE.
123RF.com nuotr. / Depresija
Šaltinis: 15min
1
A A

„Taip, aš jau galiu pasakyti, kad pagaliau esu laisva. Laisva nuo depresijos, antidepresantų, neuroleptikų, toksiškų santykių su tėvais, vyrais, kolegomis. Laisva nuo darbo, kuriame buvau tik priemonė padaryti gerus pardavimus“, – tokį laišką man atsiuntė 34 m. Gražina (vardas pakeistas).

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kadangi jaučiu, kaip prasminga yra daugiau kalbėti apie psichologinius sunkumus bei psichines ligas, tokiu būdu mažinant šių temų stigmatizavimą mūsų šalyje, į laišką Gražinai atsakiau žaibišku greičiu, ir jau kitą savaitę mes sėdėjome kavinėje. Prieš mane sėdėjo labai gražus žmogus – besišypsanti jauna moteris, pokalbio metu vis sriūbtelėdavo sulčių, šalia gulėjo ją į pokalbį atvežęs paspirtukas, o pokalbis buvo labai atviras.

Pirmas sakinys, kurį ištarė Gražina, įjungus diktofoną, buvo toks: „Iš esmės, tai viskas susiveda į vaikystę. Viskas, viskas.“

Tai pasuko pokalbį visai netikėta linkme – maniau, kad mes kalbėsime apie depresiją, jos gydymą, – tai irgi aptarėme, tačiau daug svarbesnė pašnekovės istorija, kuri panaši į daugelio iš mūsų.

Gražina užaugo paprastoje, tvarkingoje šeimoje mažame miestelyje.

„Taip, mūsų šeima buvo tokia tipinė, vidutinė šeima iš nedidelio miestelio. Abu tėvai turėjo paprastus darbus, tvarkingi. Kai pasiklausau draugų atsiliepimų apie mūsų šeimą, jie sako: „Kokie puikūs tėvai, kokia gera šeima, žvelgiant iš šalies.“ Galvoju, o kas čia faino? Juk aš toje šeimoje blogai jaučiausi!“

Ar kas nors iš tėvų gėrė? – paklausiu.

„Ne, alkoholio mūsų šeimoje nebuvo.“

Pašnekovė tęsia savo pasakojimą toliau. Užaugusi Gražina beveik neatsiminė savo vaikystės, mintyse išliko tik keli šviesūs epizodai. Baigusi mokslus ji rado puikiai apmokamą darbą pardavimų srityje. Gyvenimas slinko paprasta, inertiška linkme.

Savęs pažinimo pradžia: „Lektoriai klausdavo: prisiminkite save vaikystėje“

Gražina nebuvo linkusi savęs analizuoti, užduoti sau klausimų, bet štai už sėkmingą ir profesionalų darbą jos darbdaviai nutarė padovanoti koučingo kursus. Mokymai truko 8 mėnesius, o juos vedė lektoriai iš užsienio.

Ji man labai rimtai pasakė: „Išsikvieti greitąją ir važiuoji į ligoninę“. Man buvo klaikus nerimas užėjęs.

„Tai man buvo pirmas impulsas, paraginimas save geriau pažinti. Jeigu nori būti koučingo specialistas, tu pats turi būti kaip švarus lapas, sugebėti priimti žmones be išankstinių įsitikinimų, mokėti užduoti klausimus. Koučingas orientuotas į ėjimą į priekį, savo tikslų siekimą.

Mokymai iškėlė man daug užmirštų prisiminimų. Lektoriai klausdavo įvairių situacijų pavyzdžių, tarkim, sakydavo: „Prisiminkite, kai jūs buvote vaikas“. Ir aš vis prisimindavau kažką blogo iš vaikystės. Niekad nieko gero man neateidavo į galvą. Tai buvo pirmas supratimas, kad ne viskas vaikystėje buvo gerai.“

Nerimo priepuoliai: „Nebegalėjau atmintinai suskaičiuoti net elementariausių skaičių“

Vėliau Gražinos laukė dar daugiau išbandymų – po nutrūkusių santykių su vaikinu prasidėjo nerimo priepuoliai.

„Manau, kad pasirinkau žmogų su į mamą panašių savybių rinkiniu. Manau, kad ne šiaip sau mes pasirenkame kažkokius žmones. Tuos santykius nutraukiau, nes man taip buvo lengviausia. Kaltinau save, kad ir vėl nepavyko. Vėliau viena draugė rekomendavo kreiptis į specialistą.“

Pašnekovės būsena buvo gana kebli, ėmė kelti iššūkių netgi tie dalykai, kurie anksčiau darbe lengvai klostydavosi.

„Kaip aš ėjau į darbą... Aš jau atmintinai nesuskaičiuodavau, turėjau su skaičiavimo mašinėle suskaičiuoti elementariausius skaičius, o dar darbas su pardavimais, daug skaičių... Man toks stresas būdavo! Dar turėjau bendrauti su žmonėmis, o ten visokios jų emocijos. Uch.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič. 3 skyrybų istorijos: ar tėčiai gali pasirūpinti vaikais?

Kelias į gijimą: „Daug žmonių bijo antidepresantų, bet aš be jų nebūčiau susitvarkiusi“

Vieną naktį pašnekovė neištvėrė ją kamavusių nerimo priepuolių ir paskambino į „Jaunimo liniją“: „Man jau buvo labai labai blogai, ir ten dirbanti savanorė man padėjo. Ji man labai rimtai pasakė: „Išsikvieti greitąją ir važiuoji į ligoninę“. Man buvo klaikus nerimas užėjęs.“

Į ligoninę pašnekovė nuvyko savaitgalį, dėl to ten buvo tik budintys gydytojai. Jau pirmadienį ji nusprendė iš ten išeiti ir lankyti psichoterapiją.

„Labai svarbu patekti pas gerą specialistą. Rasti savo žmogų. Aš lankiau ir psichoterapiją, ir nueidavau pas psichiatrą, kad man išrašytų vaistų. Vaistai sumažindavo fizinius simptomus, nerimą, kad galėčiau atgauti jėgas ir toliau dirbti su savimi – ieškoti nerimo priežasčių psichoterapijoje. Daug žmonių bijo antidepresantų, o aš galvoju, kad be jų niekaip nebūčiau susitvarkiusi.“

Fotolia nuotr./Mergaitė.
Fotolia nuotr./Mergaitė.

Vaikystė: „Mama, mušdama mane, tiesiog išliedavo pyktį“

Psichoterapija pašnekovei į paviršių iškėlė užmirštus ir nuslopintus vaikystėje išgyventus jausmus.

„Kai pradėjau eiti į psichoterapiją, supratau, kad visą gyvenimą bijojau savo šeimos, bet tik pas psichoterapeutę pradėjau įvardyti savo jausmus: kada jaučiu baimę ar pyktį. Prieš tai gyvenau labai nesąmoningai, nesuprasdama, nei ką jaučiu, nei kaip gyvenu.“

Gražina buvo labai paklusnus vaikas, kuris viską darė tam, kad įtiktų mamai. O kas būdavo, kai neįtikdavo?

„Tai būdavo blogai. Pykdavo ir nusivildavo. Ką labiausiai atsimenu, iš tokių ankstyvų prisiminimų, man niekad nekeldavo emocijų tai, kad mus mušdavo. Man tai atrodė normalu – visi beržinės košės ragavę ir geri užaugo, bet kai perskaičiau Alice Miller knygas „Gabaus vaiko drama“ ir „Kūno maištas“, man tada „pavažiavo stogas“ (šias knygas rekomenduoju skaityti, esant psichologo ar psichoterapeuto priežiūrai arba turint su kuo apie tai pasikalbėti – jos gali stipriai paveikti jūsų psichologinę būseną. – Aut.). Tada aš supratau, kokią įtaką mažam vaikui turi fizinis smurtas. Tada vėl pradėjau vartoti vaistus, nes šios knygos man sukėlė labai stipriai užslopintus jausmus.“

Kas labiausiai skaudino arba kėlė prieštaringų jausmų?

„Tas suvokimas, ką vaikas patiria, kai tėvai, vieninteliai žmonės, kurie turi tavimi pasirūpinti, elgiasi piktavališkai – juk vaikas to neįvardija vaikystėje! Jis visada linkęs pateisinti savo tėvus. Užaugus galima rinktis – arba tu išeini iš namų, nustoji bendrauti, arba užgniauži visus nemalonius jausmus, pamiršti viską, kas buvo, ir lieki su tais žmonėms.“

Kai pradėjau eiti į psichoterapiją, supratau, kad visą gyvenimą bijojau savo šeimos, bet tik pas psichoterapeutę pradėjau įvardyti savo jausmus.

Kai paklausiu pašnekovės, už ką mama dažniausiai ją mušdavo, ji atsako, kad fizinis smurtas buvo mamos priemonė išlieti susikaupusį pyktį. Fizinio smurto prieš vaiką priežastimi galėdavo tapti ir tai, kad dukra, pavyzdžiui, pasiklydo. Gražina tiksliai atmena tą kartą, kai su mama ėjo į parduotuvę, ir mama paprašė 4 m. dukros palaukti prie parduotuvės. Dukra neišlaukusi nuėjo ieškoti mamos, pasiklydo, ir namo ją atlydėjo nepažįstama teta. Motina, tąkart irgi nesuvaldžiusi savo pykčio, primušė dukrą.

„Aš tik psichoterapijoje supratau tai, ką ilgą laiką bijojau pripažinti, – kad mano mama elgėsi blogai ir aš nebenoriu jos pateisinti. Kalbėdama su psichoterapeute prisiminiau, kaip prieš daug metų rašiau į žurnalą laišką, kad noriu kitos mamos.“

Gražinos jaunesnis brolis buvo maištingesnis vaikas, tačiau net ir jis tirtėdavo iš baimės, kai tėtis jį vesdavo „pasikalbėti“.

„Kai aš tai matydavau, galvodavau, kad padarysiu bet ką, kad tik įtikčiau tėvams, kad man nereikėtų turėti tų „pokalbių“.

Pats ankstyviausias skaudus Gražinos vaikystės prisiminimas įvyko, kai jai buvo vos treji metai.

„Tėvai mane išvežė į sanatoriją ir paliko vieną, nes aš labai sirgau. Matyt, jie nebežinojo, ką daryti, tai ir išvežė. Tuo metu tai buvo labai populiaru – taip darė daug tėvų. Aš atsimenu viską iš tos sanatorijos iki šiol: ką valgiau, iš kokių indų valgiau, kokie buvo baldai, atsimenu, ką sapnuodavau. Po kurio laiko tėvams mane teko pasiimti, nes seselės paskambino ir pasakė, kad aš nenustoju verkti. Kai jie atvažiavo, buvau pats laimingiausias vaikas.“

Dabar: „Pirmas pavasaris, kai aš kaifuoju!“

Pokalbio metu Gražina labai daug ir šypsojosi, ir kartais susigraudindavo. O kai paklausiau, kaip ji jaučiasi dabar, pašnekovė išsitiesė, giliai, su pasimėgavimu įkvėpė oro, nusišypsojo plačiausia šypsena ir tarė:

Aš bijau tą temą kelti, nes mamai labai skaudės. Man jau nebeskauda, dabar tik įdomu suprasti, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip.

„Dabar galiu pasakyti, kad aš pagaliau gyvenu. Kai atėjau į psichoterapiją, buvau kompleksuota, visa susispaudus. Kaip ežiukas, susirietęs į kamuoliuką. Bet ir dabar gyvenimas tikrai netapo rožinis. Aš ir liūdžiu, ir bijau, mane aplanko visos emocijos, tik aš žinau, kad tai praeis. Labiau save girdžiu bei klausausi, ieškau, kaip sau padėti – lengviau išgyvenu liūdesį. Išmokau savimi rūpintis, save girdėti. Dabar aš negeriu nei vaistų, nei einu pas psichoterapeutę. Pirmas pavasaris, kai aš kaifuoju!“

O kai Gražina viduje ima girdėti savęs nuvertinimą, sąmoningai pati stabdo tas mintis, o jeigu pritrūksta motyvacijos, įsijungia amerikiečių laidų vedėjos Oprah Winfrey laidas ir pasikrauna teigiamos energijos.

Dabar santykiai su tėvais tapo daug geresni.

„Pykčio jiems nebelaikau, žinau, kad jie elgėsi taip, kaip mokėjo. Mano mama yra vaikas, kuris gimė ne santuokoje, ją pačią augino teta. Savo tėvo net nematė. Ji nėra laiminga, manau, kad ji tiesiog nesuaugo, taip ir liko maža mergaitė. Ačiū dievui, kad yra tėtis, brandus žmogus, kuris labai ją myli.“

Paklausiu, ar Gražina bandė apie vaikystę ir savo prisiminimus kalbėtis su tėvais.

„Apie tam tikrus epizodus turėjome pokalbį, bet nebuvo, kad atsisėstume ir labai atvirai pasišnekėtume. Aš bijau tą temą kelti, nes mamai labai skaudės. Man jau nebeskauda, dabar tik įdomu suprasti, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip.“

Tėvai žinojo, kad Gražina lankosi pas psichoterapeutę, kartais pasiteiraudavo, ar ji vis dar lankosi, bet jie niekada nešnekėjo apie temas, besivystančias tame kabinete. Pašnekovė svarsto, kad taip galbūt buvo dėl to, kad tėvai bijojo, nes patys supranta, kad elgėsi neteisingai. Galbūt juos kamuoja kaltė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič: 4 istorijos apie nėštumo nutraukimą

123RF.com nuotr./Šeima.
123RF.com nuotr./Šeima.

Brolis: „Jaučiu, kad esame skirtingos respublikos“

Kalbėdama apie brolį, Gražina susigraudina.

„Jis sukūrė šeimą, kaip tik laukiasi vaikelio. Jaučiu, kad esame skirtingos respublikos, ir man dėl to klaikiai skaudu. Jis labai uždaras, visas emocijas laiko savy. Kartais atrodo, kad jis pats nesupranta, kas su juo vyksta, kokios emocijos jį aplanko. Jeigu kažkas būna negerai brolio šeimoje, tai jie užsidaro nuo visų, slepiasi. Nei jų prisikviesi kur nors, nei prisišauksi.“

„Dabar irgi, važiuosim namo kartu per Velykas, ir aš taip galvoju: apie ką reikės šnekėti? Man daug kas yra įdomu, bet kartais matau, kad aš paklausiu, o jis užsidaro. Ir man pikta dėl to, ir toks bejėgiškumas apima. Nežinau, kaip dar prisibelsti. Juk tai vienintelis mano brolis!“

Kodėl reikia apie tai kalbėti?

„Pasižiūriu, kas Lietuvoj vyksta, ir visi tie įvykiai su vaikais... Įsivaizduoju, iš kur tai kyla. Nes aš irgi, būdama maža, išsiliedavau ant silpnesnių. Vaikystėje daug sirgdavau peršalimo ligomis, nes tik tokiu būdu gaudavau dėmesio – paglostymo, apkamšymo iš mamos.

Iš vaikystės man yra užsifiksavę, kad norėjimas gauti dėmesio yra blogas dalykas. Būdavo, žaidžiam su broliu dviese, atidarom lovos gulimąją dalį ir paleidžiam ją iš visų jėgų kristi, klykdami ir imituodami, kad tas lovos kampas užkrito ant mūsų – tokiu būdu mes prašydavom mamos dėmesio. Ir tada mama išsigandusi atlėkdavo į kambarį mūsų gelbėti. Baisu gi.“

Paklausiu Gražinos, kaip ji mano, ar visiems reikia eiti savęs pažinimo keliu, tyrinėti savo vaikystę, kreiptis į psichoterapeutą.

„Jeigu jiems netrukdo gyventi nesigilinant, nereikia. Tik matau pagal draugus, kad jiems kyla sunkumų, galvoju: ko tu kankiniesi? Nueik, padėk sau. Bet žmonės nenori. Juk reikės kalbėti nemaloniomis temomis! Tikrai nefaina visa tai išgyventi ir tuos nemalonius jausmus savy atrakinti. Tai nėra lengva... Tai nežinau, į jūsų klausimą nėra vieno atsakymo.“

Dabar Gražina dirba kitą darbą, išėjo iš pardavimų srities ten, kur yra mažiau streso. Nors ir uždirba dvigubai mažiau pinigų, bet ir čia atranda privalumų: drabužių nebeperka, o siūnasi, automobilį iškeitė į paspirtuką, daugiau skiria dėmesio savo sveikatai – pradėjo sportuoti ir dairosi naujų iššūkių bei veiklų.

Atsisveikindama ji man priduria:

„Jeigu man būtų pačioje pradžioje pasakę, ką man reikės patirti, kokius iškilusius jausmus ištverti... Aš patirčiau, bet dabar, jau būdama sąmoninga, nė už ką nenorėčiau pakartoti visko dar kartą. Kalbu apie tą sunkų savęs pažinimo kelią.“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką