„Autobusą vairuoti norėjau dar vaikystėje, – prisimena jis. Nuo pat pirmos klasės ir ankstyvoje paauglystėje dažnai įlipdavau į autobusą pro priekines duris – man labai patiko juo važiuoti, pats autobuso dydis, o įlipęs stovėdavau priekyje ir viską matydavau – kelią, vairuotoją, vairuotojo kabiną. Tai mane viduje suvirpindavo. Draugai ar giminės paklausdavo, kuo užaugęs būsiu, tai vienas iš atsakymų ir būdavo – vairuotoju“ , – prisimena Bronius.
Gyvenimas vaikų namuose ir likimą pakeitusi vasara
Bronius pasakoja apie nelengvą vaikystę ir sako, kad tikrų savo tėvų jis niekada nematęs, jų meilės ir rūpesčio nepatyręs. Nežino nieko ir apie savo brolius, seseris ir gimines, tiesa, ir nebandė niekada ieškoti. Apie biologinius tėvus buvo parašyta viena – atimtos tėvystės teisės. Dokumentuose buvo mamos ir vardas, ir pavardė, o tėvo – tik vardas.
Bronius pasakoja apie nelengvą vaikystę ir sako, kad tikrų savo tėvų jis niekada nematęs, jų meilės ir rūpesčio nepatyręs
„Spėju, kad mama buvo lenkė, nes jos pavardė dokumentuose buvo Sadovska. Tačiau aš pasikeičiau pavardę ir dabar esu Bronius Sodaitis. Taip pat ir tautybę iš lenko pasikeičiau į lietuvio, – pasakoja Bronius. – Prisimenu, kad kitų vaikų tėvai, kuriems taip pat buvo atimtos tėvystės teisės, žinojo, kur jų vaikas gyvena. Net ir įkaušę jie ateidavo pasižiūrėti, aplankyti, atnešdavo saldainių. Juk vaikui reikia dėmesio ir šilumos – tai svarbiausi dalykai. Manyje ir liko antspaudai – kad pas kitus kažkas ateidavo, o manęs niekas nelankydavo.
Gyvenau kūdikių, vėliau – Panevėžio vaikų namuose iki 6-erių ar 7-erių metų, o nuo 7-erių buvau atvežtas į Marijampolės vaikų namus. Ten išgyvenau apie penkerius metus. Vasaromis mus veždavo į pionierių stovyklas, ir viena vasara pakeitė mano gyvenimą ir gyvenimo kryptį. Tada, prisimenu, atkeliavome į Birštoną, apsistojome vienoje mokykloje“, – sako pašnekovas.
Šeimos glėbyje
Tą vasarą, kaip pasakoja Bronius, jam teko pabuvoti trijose stovyklose. Vienoje jų, Birštone, jis su vaikais pradėjo peštis. Kasdien stovykloje dirbusi valytoja pamanė, kad dūkstantys vaikai Bronių skriaudžia, tad greitai visus išvaikė su šepečiu. „Išties, aš buvau mažiausias toje grupėje. Kadangi ta moteris mane apgynė, aš jai įsikabinau į atlapus, į sijoną ir sakau – būk mano mama“, – nuoširdžiai pasakoja B.Sodaitis.
Valytoja ateidavo kiekvieną dieną, jie pradėjo bendrauti. Pašnekovas prisimena, kad ji turėjo net šešis sūnus, todėl jai nebuvo lengva išlaikyti visą šeimą.
„Aš jai tiesiai šviesiai pasakiau, kad noriu į svečius. Kadangi valytoja gyveno visai šalia, vieną dieną ji mane parsivedė į savo namus. Kad ir kaip norėjau, kad ji mane priimtų gyventi, tai nebuvo įmanoma. Moteris sakė, kad jai labai gaila žmonių, tačiau manęs priimti į namus negalėjo, kadangi ir taip juose gyveno šeši vaikai, be to, ji juos išlaikė viena, be vyro. Ji ir taip man labai padėjo – apgynė, parsivedė mano namo ir supažindino su savo šeima“, – prisimena B.Sodaitis.
Tačiau likimas Broniui buvo nenuspėjamas, kadangi vieną vasaros vakarą išėjęs pažaisti su vaikais į kiemą ten susipažino su draugu, kuris parsivedė jį į savo namus.
„Jo tėvai buvo gydytojai – tėvas dabar miręs, o mamai šiandien jau 85-eri metai. Susipažinau su ta mama, ji augino 3 berniukus. Mes labai susidraugavome, ir aš pas ją atvažiuodavau praleisti atostogas, tačiau visam laikui negalėjau persikelti. Tuometinė valdžia tai gydytojai taip ir pasakė – pirmiausia išsiauklėk savo vaikus. Be to, ta moteris buvo labai labai tikinti, ir tai tuo metu taip pat užkirto kelią mano globai. Kai ji man pasakė, kad negali manęs globoti atvažiavusi į Marijampolę, pradėjau labai verkti. tačiau ji liepė nenusiminti, kadangi ieškos kitos išeities“, – sako Bronius.
Situacija susiklostė taip, kad atsirado kita šeima iš Prienų rajono, kurią surado gydytojos šeima – jie susitvarkė visus dokumentus ir pradėjo Bronių globoti. „Taip aš gyvenau tarp dviejų šeimų, su kuriomis palaikau draugystę ir dabar. Džiaugiuosi, kad jie manęs laukia ir kad mus sieja glaudus ryšys“ , – pasakoja B.Sodaitis.
Kunigystės kelio pradžia ir mokslai Italijoje
Vasaromis mus veždavo į pionierių stovyklas ir viena vasara pakeitė mano gyvenimą ir mano gyvenimo kryptį.
Savo šeimos Bronius nesukūrė, kaip sako, čia jau kita istorija. „Mokydamasis ir globojamas gydytojos šeimos atsidūriau religingoje aplinkoje, kurioje nemačiau nieko blogo. Kiekvieną vakarą matydavau, kaip šeimoje meldžiamasi. Ta aplinka, religija man patiko. Jau paauglys priėmiau komuniją, sutvirtinimo sakramentą, lankiausi bažnyčioje, kur jaučiausi saugus. Baigdamas mokyklą patarnaudavau mišiose, glaudžiai bendravau su dvasininkais, todėl mačiau bažnyčios pasaulį iš vidaus. Trumpai tariant, tuo metu svajonė dirbti vairuotoju nuslinko užmarštin“ (juokiasi).
Baigęs vidurinę mokyklą Bronius įstojo į kunigų seminariją, o po to išvažiavo mokytis į Italiją. „Man pasitaikė tokia galimybė – niekada apie tai nesvajojau ir negalvojau. Tačiau parapijoje bendravau su vienu kunigu – saleziečių vienuolyno atstovu. Jis pamatė, kad aš veiklus, bendraujantis su vaikais, jaunimu, šeimomis, organizuojantis vakarones, susitikimus, tad paklausė manęs, ar aš norėčiau tapti vienuoliu kunigu ir mokytis Italijoje?“, – prisimena jis.
Bronius sutiko ir iškeliavo – ten mokėsi šešerius metus, todėl šiandien visiškai laisvai kalba itališkai, o tai jam puikiai praverčia ir dabartiniame darbe.
Tačiau kodėl iš Italijos Bronius grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti autobuso vairuotoju, o ne tapo kunigu? Sako, kad pirmiausia yra skirtumas tarp kunigo ir kunigo vienuolio bei jų duodamų įžadų. Kunigas duoda paklusnumo ir skaistybės įžadus vyskupui, o vienuolis – tris įžadus: paklusnumo, neturto ir skaistybės.
„Būdamas toje „virtuvėje“ aš džiaugiuosi patyręs pasakiškai įdomių dalykų, tačiau galiausiai priėmiau kitokį sprendimą. Kai praėjo šešeri metai ir turėjau duoti amžinuosius įžadus, nusprendžiau jų nepriimti. Laikinus įžadus reikėjo duoti kas kelerius metus – taigi, jų neatnaujinau ir jie baigėsi. Tapau laisvu žmogumi, neįsipareigojęs ir su niekuo nesusietas – iš dvasininkų luomo perėjau prie civilio gyvenimo“ , – prisimena B.Sodaitis.
Kaip Bronius pradėjo vairuoti autobusą
Grįžęs į Lietuvą Bronius nusprendė ieškotis darbo. Iš pradžių dirbo Vilniuje, vėliau nusprendė grįžti į Kauną. „Grįžęs neakivaizdiniu būdu baigiau socialinės pedagogikos studijas, gavau diplomą. Prieš pradėdamas dirbti „Kauno autobusuose“ mokytojavau – buvau tikybos mokytojas, dirbau parapijoje, vertėjavau. Buvau dar kartą išvykęs į Italiją, tačiau ten darbo neradęs grįžau į Lietuvą.
Kai pamačiau skelbimą, kad „Kauno autobusai“ ieško vairuotojo, nusprendžiau pabandyti. Pasakiau, kad vairuotoją pažymėjimą turiu, tačiau niekada nedirbau vairuotoju – nepaisant to, kad patirties neturėjau, darbą gavau.
Bronius Italijoje mokėsi šešerius metus, todėl šiandien visiškai laisvai kalba itališkai, o tai jam puikiai praverčia ir dabartiniame darbe.
Mokytojas, kuris mane apmokė, man labai tiko – man viskas buvo įdomu, viską norėjau žinoti, daug ko klausinėjau, o jis labai kantriai atsakinėjo į visus mano klausimus. Kiekvieną dieną man buvo vis įdomiau ir įdomiau“, – sako B.Sodaitis, jau dešimt metų vairuojantis autobusą.
Prisimena jis ir tai, kad atėjęs į kolektyvą buvo dažnai kunigėliu pavadinamas – pasirodo, dar tada, kai atliko praktiką parapijoje, ten lankydavosi nemažai jo bendradarbių, kuriems buvo neaišku, ką „kunigėlis“ čia veikia.
Pirmasis jo autobusas buvo senokas ir gesdavo kas antrą dieną. „Kas antrą dieną mane partempdavo, duodavo naujesnį ir taip užbaigdavau darbą (juokiasi). Apskritai per dešimt metų dirbau tik su dviem autobusais! Dirbu vienas, porininko neturiu. Nors autobusas nėra pirmos jaunystės, tačiau geras. Beje, jau visi autobusai yra su automatine pavarų dėže – vairuoti su tokį mieste labai patogu“, – pasakoja jis.
Mėgstamiausio maršruto Bronius neturi, kadangi visi savaip įdomūs, vaizdingi ir jam patinka, neatsibosta, nes kasdien būna vis kas nors naujo. Nesvarbu jam ir keleivio statusas – moksleivis ar vaikas, studentas, išsilavinęs žmogus ar senjoras – visiems Bronius pasiruošęs padėti: „Su kiekvienu reikia surasti žmogišką kalbą ir bendrauti gražiai ir kultūringai. Tačiau taisyklių laikytis reikia – kaip ir kasdieniame gyvenime, taip ir autobusuose. Nė vienam nesu atsakęs pavežti, kai paprašo – tik pasakau, kad jeigu bus kontrolė, aiškinsitės patys.“
Nuotykių šiame darbe pasitaiko visokių, kaip ir radybų – tai ir piniginės, kortelės, telefonai, skėčiai ir begalė kitų daiktų, kurie grįžta savininkams – dažnai Bronius pats suranda ir į rankas atiduoda „priklydėlius“.
Ne taip seniai darbo metu B.Sodaitis išgirdo, kad pora autobuse kalba itališkai, tad užkalbino juos ir pasiūlė aprodyti Kauno apylinkes ir net nuvežė paskanauti tipiškų lietuviškų patiekalų – italai išgyrė šaltibarščius, paragavo ir bulvių plokštainio. „Italų kalba man tikrai praverčia“, – juokiasi pašnekovas.
Save Bronius vadina pedantu, todėl tiek autobusas, tiek jo automobilis yra labai tvarkingi – kaip jis pats sako, „aplinka, kurioje esu, turi būti tvarkinga. O jeigu ji neskoninga, tuomet aš turiu ją keisti, kad man tiktų ir patiktų“.
Bronius sako, kad dirbant tokį darbą labai svarbus bendravimas su žmonėmis, o jam – tai vienas malonumas. „Jeigu keleiviai grubiai pažeidžia taisykles, galiu pakelti toną, tačiau jokių keiksmažodžių. Esu gavęs ne vieną padėką. Reikia mokėti atsiprašyti visais atvejais – tai yra mano klientas ir reikia jausti vienas kitam pagarbą“, – pastebi jis.
Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? „Turiu draugų ir Italijoje, ir visoje Lietuvoje, todėl stengiuosi juos aplankyti, važiuoju pas savo šeimą į Birštoną, lankau baseiną, todėl veiklos netrūksta. Kadangi mano darbas yra sėdimas, stengiuosi kuo daugiau judėti, bėgioti, kad atgaučiau jėgas ir geriau jausčiausi.“
Ar nekilo noras iškeisti autobusą į kitą transporto priemonę, pavyzdžiui, troleibusą? „Ne, dabar taip įsikabinęs, kad nuo autobuso niekur (juokiasi). Aišku, troleibusas irgi įdomu, bet už autobusą nėra man įdomesnio. Teko ir ilgiausią – rekordinį – autobusą vairuoti, parvažiavau iš pačios Klaipėdos.
Kalbant apie šitą darbą, esu tikrai labai laimingas ir patenkintas – pirmiausia man jis patinka, o materialūs dalykai antroje vietoje. Man turi būti tikrai gerai, o jeigu nėra gerai, tada man to nereikia.“
Norėjau pagyventi tikrą gyvenimą, pamatyti kitokį pasaulį – tai ir buvo mano bandymas, kuris pavyko. Aš to nesigailiu, džiaugiuosi savo gyvenimu.
Ar per dešimt metų pasikeitė autobuse važiuojantys žmonės? „Senjorai visada mandagūs, ir apskritai dauguma elgiasi kultūringai. Jaunimas irgi neatsilieka – ir malonūs, ir pozityvūs. Per dešimt metų viskas keliauja tik į priekį, o dėl to labai džiugu. Bet ir vairuotojas turi būti nusiteikęs taip pat – negali pasiduoti blogai nuotaikai ar kokiai nesėkmei. Būna juk, ir autoįvykių pasitaiko, tačiau džiaugiuosi, kad per tiek metų nieko rimto nenutiko“, – sako B.Sodaitis.
Prisimindamas, kaip pasikeitė jo gyvenimas, Bronius sako turėjęs daug draugų, su kuriais puikiai sutarė, kai ruošėsi tapti kunigu. Tačiau kai situacija pasikeitė, jie nusisuko ir nenorėjo bendrauti, nesuprato, kodėl jis metęs kunigystę.
„Aš tada bandžiau aiškinti, kad nebuvau tapęs kunigu ir davęs įžadų, o tik ruošiausi juo tapti. Norėjau pagyventi tikrą gyvenimą, pamatyti kitokį pasaulį – tai ir buvo mano bandymas, kuris pavyko. Aš to nesigailiu, džiaugiuosi savo gyvenimu“, – linksma gaida pokalbį baigia Bronius.
