Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 11:00

Buvęs modelis Ernas iliustravo savo knygą vaikams: pieštukų pasaulis man – kaip kitiems kvepalų ar mašinų

Ernas Moll
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Ernas Moll

Vyrų stiliaus konsultantas, buvęs modelis Ernas Moll (35 m.) sako, kad jo gyvenime nebuvo etapo ar veiklos, kurie būtų iškritę iš bendro konteksto. Nuo vaikystės pieštuką ištikimiausiu bendražygiu laikantis Ernas jo nepaleido net ir tada, kai po pasaulį skraidė dirbdamas modelio darbą. O prieš penkiolika metų gimęs vienas piešinių šiandien virto knyga vaikams „Šiaušiukai“.

Ernui buvo devyniolika, kai vienos modelių agentūrų atstovai pastebėjo jį gatvėje. Tą modelio darbui paskirtą dešimtmetį jaunas vyras vadina praėjusiu smagiu gyvenimo etapu, kuris padovanojo galimybę pažinti pasaulį, pagyventi svetur, sutikti daugybę įvairiausių žmonių, įgyti draugų ir įvairiapusės patirties.

„Man visada buvo įdomu scena, estetika ir visa to pateikimas, taip pat fotografija – spalvų deriniai, kaip žmogus sugeba pateikti drabužį ir pan. Manęs niekada negąsdino kameros, objektyvas, neturėjau scenos baimės ir ten būdamas jausdavausi geriau, nei nulipęs nuo jos.

Daug kartų buvau naujokas eidamas į mokyklą, nes pakeičiau net devynias. Visi žinome, ką reiškia būti naujoku – vis turi atrasti ką nors kituose ir kad tave priimtų, keitėsi ne tik mokyklos, bet ir miestai. Tad manęs tie dalykai nebestebino, dirbdamas modelio darbą tiesiog kažkuriuo etapu vėl buvau naujokas.

Redos Mickevičiūtės nuotr./Ernas Moll
Redos Mickevičiūtės nuotr./Ernas Moll

Be to, tas darbas nebuvo mano vienintelė veikla, visada ką nors dar veikdavau ir be jo, gal todėl taip lengvai į viską žiūrėjau“, – prisiminimais dalijasi Ernas, prieš šešerius metus baigęs modelio karjerą ir iš Niujorko sugrįžęs į Lietuvą, tačiau mados pasaulio nepalikęs – jaunas vyras tuomet priėmė pasiūlymą tapti vyriškos mados konsultantu, juo tebedirba iki šiol.

Paklaustas, kokios buvo tos kitos veiklos, neleidusios panirti tik į mados pasaulį, pašnekovas sako: „Piešimas. Dariau tai visada nuo mažų dienų. Net būdamas trejų ar ketverių piešdavau komiksus apie savo žaislus, kaip jie gyvena man išėjus iš namų, kaip jie leidžia laiką, kokius nuotykius patiria (šypsosi).“

Apie piešimą, naujausią kūrinį – knygą vaikams, ir vis dar nepaliekantį mados pasaulį – sprendimą konsultuoti vyrus stiliaus klausimais, lietuvių vyrų stilių ir į ką kreipti dėmesį, renkantis drabužį, kalbamės su Ernu.

Piešimas man – senas, artimas, visada labiausiai atpalaiduojantis ir džiugesį teikiantis dalykas.

– Sveikinu su pirmąja tokia spalvinga ir nuotaikinga knyga! Daug metų sukatės mados pasaulyje, bet pirmąją knygą išleidote ne apie kostiumą, o skirtą vaikams. Kada ir kaip kilo jos idėja?

– Pati idėja galbūt kilo jau prieš penkiolika metų. Studijavau etiką tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas – aut.). Pamenu, sėdėjau paskaitoje, dėstytojo balsas, ramybė, rytas, pro langą į auditoriją krintantys saulės spinduliai – ta akimirka liko mano atmintyje kaip sustabdytame filme.

Galvojau: gerai, tą jaučiu, tą matau, kas tai? Saulės zuikučiai? Ne, jie jau yra. Nupiešti tiesiog saulės spindulį? Ne. Pati ranka pradėjo piešti nuotaiką keliantį herojų – Šiaušiuką. Nuo to laiko jis nedaug pasikeitė, tik tapo detalesnis.

Studijų tikslas tapo kuo daugiau suprasti ir žmonių psichologiją, ir filosofiją, vaiko raidą, tą pačią spalvotyrą – kaip spalvos veikia žmogų ir pan. Svarsčiau, kaip tą herojų padaryti tokį, kad jis paskui save neštų gana plačią mintį. Tai nėra katė ar šuo, kuriuos visi žinome ir mylime. Tai yra kažkas, ko negali apibrėžti.

Tai akimirka tarp jausenos ir jausmo. Tarkime, šalta žiemos diena, girgžda sniegas ir pašviečia saulė. Visa ta maža atmosfera, kai apsuptas šalčio pajunti šilumą, ta akimirka, kai sau viduj pasakai, kad tau yra gera. Tai viena iš tokių gausybės miliakimirkų, kurių kiekvienas turime labai daug. Tai ir yra Šiaušiukas.

Todėl savo herojaus niekad nebandau įsprausti į jokią amžiaus ribą. Visi žmonės turi akimirkų, kurios išlieka jų atminty. Taigi išėjo bendras mano rankų, minčių ir to, kas virš mūsų, padėliojimas ant lapo. Jeigu mano herojų pamatęs žmogus bent jau nusišypso, vadinasi, jis padarė savo darbą (šypsosi).

„Disco products“ nuotr./Erno Moll knygos „Šiaušiukai“ fragmentas
„Disco products“ nuotr./Erno Moll knygos „Šiaušiukai“ fragmentas

– Šioje knygoje pasakojate istoriją, yra kokia nors siužetinė linija? Koks jos tikslas?

– Aš kaip tik vengiau pasakojimo, kuris turi pradžią, eigą ir pabaigą, ir dar kokį nors moralą. Mes nesame kas nors, kas galėtų moralizuoti kitą. Tam jausmui, kurį sukelia mano sukurtas herojus, nereikia apibrėžimo, kalbos, pasakojimo. Tai yra juntama.

Ši knyga tam, kad leistų tėvams atrasti pagrindinį dalyką – pokalbį su vaiku. Kad išėjus į miestą, gamtą, mokyklą tie mažyčiai dalykai būtų pastebėti. Nes visas tas grožis yra aplink mus, tik mes visada bėgame, lekiame, gal esame kiek užsidarę, neturime natūralaus, gražaus pokalbio, kaip mums sekasi, kaip praėjo mūsų diena, gal visa tai labai nuėję į socialinius tinklus.

Taigi šia knyga gal siekiu iš to šiek tiek ištraukti, kad tėvai vaikams paskaitytų prieš miegą, būtų atsigręžiama į savuosius, kad pasikalbėtų, apkabintų vienas kitą, pasigrožėtų tais rudenį krintančiais lapais, žiemą – snaigėmis ir t. t. Nori nenori esame gamtos dalis, nebus jos, nebus mūsų.

Ši knyga tam, kad leistų tėvams atrasti pagrindinį dalyką – pokalbį su vaiku.

– Kaip gimė pavadinimas „Šiaušiukai“?

– Vaikystėje Kalėdų Senelis man atnešė tokį žaislą – klouną sušiauštais plaukais. Pirmas įspūdis jį pamačius – šiaušė! Taip jį ir pavadinau. Man tai asocijavosi su tuo, kas miela. Kadangi tas mano vaikystėje turėtas žaislas buvo didesnis nei šie knygos herojai, jie įgavo mažybinę šio žodžio formą ir tapo mažyčiais Šiaušiukais.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ernas Moll
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ernas Moll

– Piešimas jus lydi nuo vaikystės. Kaip pats sau įvardijate, ką jis jums reiškia?

– Piešimas man – senas, artimas, visada labiausiai atpalaiduojantis ir džiugesį teikiantis dalykas. Būna, žmonės klausia, koks tavo gyvenimo tikslas? Prieš keletą metų apie tai galvodamas supratau, kad geriausiai jaučiuosi, kai savo darbą padovanoju arba jį kas nors pamato, ir ta miliakimirka, kai nušvinta jį išvyniojančio žmogaus veidas, – to man ir pakanka. Kitam suteikti džiugesio.

– Piešimas – šeimos narių perduotas genas?

– Mano senelis buvo architektas. Aš jo nepažinojau, nes mirė dar iki man gimstant. Bet, matyt, genai vaikšto. Mama buvo dailės mokytoja, bet niekada nesulaukdavau jokių patarimų, visada buvo leidžiama pačiam lipti piešimo kokybės laipteliais.

To, ką pieši, etapai kinta. Iš pradžių į akiratį papuola matomi daiktai, paskui pieši gamtą, komiksinius, animacinius personažus, vėliau pradedi kurti tai, ko nėra. Visi etapai – abstrakcijos, gyvūnai, žmonės, aktai ir t. t., turi skirtingą techniką, pajutimą, medžiagiškumą. Negaunant patarimų ar pamokymų piešti lengviausia, nes niekas tau neužbrėžia ribos, kad tik iki tam tikro laiko turi tiek ar tiek padaryti.

– Ar piešimą galite vadinti savo didžiausia aistra, ar yra dar kas nors?

– Jei sugrįžtume prie mano prieš tai pasakytos minties, kad tai galbūt gyvenimo prasmės suradimas – kitam suteikti džiugesį vien pasitelkus vieną savo gebėjimų ir matyti, kad tai labai veikia ne tik kitą, bet ir tave patį, manau, būtų galima taip ir įvardyti. Piešdamas geriausiai pailsiu, man nėra taip, kad reikia sulaukti mūzų, tiesiog pasiimu pieštuką, lapą ir piešiu. Būna tik: „O ką piešti?“

Vaikystėje sąvoka „dailininkas“ man kėlė labai daug klausimų. Kiekvienas turime savo vaizdinį. Paveikslas, kuris man buvo kilęs mintyse, nesukėlė tiek daug simpatijos. Bėgant laikui man labiau prigijo žodis „kūrėjas“. Visada norėjau nupiešti jutiminius dalykus, kuriuos taip pateikti gana sudėtinga. Taip ir atsirado „Šiaušiukai“.

– Piešiate tik pieštuku ar įtraukiate ir kitų priemonių?

– Tik pieštuku, esu juos įsimylėjęs. Kaip moterys jaučiasi kvepalų parduotuvėje ar kai kurie vyrai – mašinų, taip aš jaučiuosi kanceliarijos prekių, tai man teikia labai daug džiaugsmo (juokiasi).

– Kalbant apie džiaugsmą, nors dabar daug dėmesio skiriama knygai, be piešimo, jūsų gyvenime nemažą vietą užima ir mados pasaulis, kuris, neabejoju, irgi teikia džiaugsmo. Jau šešerius metus dirbate vyrų stiliaus konsultantu. Kaip šis darbas atėjo į jūsų gyvenimą?

– Kadangi pats daug metų dirbau modeliu, įpratau, kaip drabužis turi atrodyti, kaip jį galima pateikti. Sakyčiau, kiekvienam darbui reikia gerokai pasiruošti, o ruoštis šiam man patiko, nes jis man buvo suprantamas. Šiame darbe kiekvienas žmogus man yra tarsi naujas lapas, ant kurio gali piešti, kalbant apie drabužių, spalvų, raštų derinimą.

Piešdamas geriausiai pailsiu, man nėra taip, kad reikia sulaukti mūzų, tiesiog pasiimu pieštuką, lapą ir piešiu.

Manau, kad viskas, ką dariau iki šiol, lipdėsi kaip vienas didelis kamuolys, viskas ėjo greta ir nebuvo etapo, kuris būtų iškritęs iš konteksto.

Neturėjau jokio supratimo apie pardavimus, nebuvau su tuo susidūręs. Džiugu, kad tai, ką darau, nėra tik pardavimas be jokios kūrybos. O mano atėjimas į šią sritį buvo labai paprastas: grįžau iš Niujorko, išsišnekėjau su žmonėmis, pakvietė ateiti pamėginti. Pabandžiau ir likau šešeriems metams (juokiasi).

– Ar nebuvo minčių sugrįžti gyventi, kad ir į tą patį Niujorką, ir ten kuo nors užsiimti? Ar vis dėlto savas kraštas visad labiau traukė?

– Niujorkas man yra labai savas miestas, man ten labai gera būti ir ten visada jaučiuosi lyg tikrame mieste. Man patinka tas judesys, kartais net atrodydavo, kad ten per mažai žmonių (juokiasi). Man tai – miestas, kuris kiekvieną kartą gali labai pakylėti. Išeini ir tiesiog gali pasidžiaugti aplinka, miesto didybe.

Iš savo paties ir kitų daug keliaujančių žmonių praktikos į klausimą: kuo skiriasi visi miestai, išsigryninau tokį atsakymą: niekuo. Vieno pastatai žemesni, kito aukštesni, vieno gatvės siauresnės, kito – platesnės. Visur atrasi kokius nors sau mielus kampelius, o galiausiai viskas priklausys nuo to, su kokiais žmonėmis būsi. Visur gali susikurti ką nors gražaus.

– Kalbant apie ką nors gražaus, dažnai lietuvių stilius apibūdinamas kaip itin pilkas, ypač šaltuoju metų laiku. Kaip jūs vertinate lietuvių vyrų stilių?

– Manau, kad jis drąsėja. Aš pats šiandien atėjau su raudonu paltu (juokiasi). Iš savo darbo srities galiu pasakyti, kad matome, jaučiame, kaip po truputį keičiame vyrų stilių, įnešame į jų spintas spalvų, nes dažniausiai 60 proc. vyrų spintos užima mėlynos spalvos drabužiai.

Vilniuje labai daug elegantiškų žmonių. Pradedama suprasti, kad įdomu ne vien pilka ir juoda. Perėjęs per centrą tikrai pamatai tą įvairovę ir nemanyčiau, kad reikėtų visada sakyti, jog mes tik pilki. Pavyzdžiui, Londonas irgi yra įvairus: tam tikruose rajonuose pamatysi visko, daug spalvų, o yra ir tokių, kur nieko nepamatysi, tą patį industrinį vaizdą. Manau, taip pat yra ir pas mus.

Kalbant apie spalvas, manau, kad kasmet kiekvienam žmogui su jo nuotaika, vidine būsena ateina ir jo mėgstama spalva. Taip viena ar kita spalva pasipildo ir spinta. Nereikia drabužio daryti kultu. Daugiau orientuočiausi į spalvą. Renkitės pagal ją, pagal savo nuotaiką. Nežiūrėkite to, kad šiuo metu jums taip reikia ar būtina. Kiekvienas tapkime šiek tiek individualus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ernas Moll
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ernas Moll

Pavyzdžiui, tą patį mėlyną darbinį kostiumą galima pagyvinti fantazija, marškiniais, įsisegtu ženkliuku. Atrodo, mažytė detalė, o kiek šarmingumo gali suteikti arba kitam kelti klausimą, ką esi įsisegęs ir kodėl? Ir tai jau pokalbio pradžia.

– O jūs pats irgi rytais drabužius renkatės pagal nuotaiką, vidinę savijautą ar yra kokių nors veiksnių, į kuriuos atsižvelgiate?

– Nebent į šaltį (juokiasi). Manęs dažnai klausia: ar segti man čia tą sagą, ar ne, ar taip madinga? Visada sakau, jei yra šalta, nepamirškite, svarbiausia – šiluma, madą pamirškime, pirmiausia būkime sveiki. Nueisime į vidų, būkime gražūs ir savo apranga, ir mintimis. Mūsų šalyje pagrindinis dalykas yra oras, tam tinkama apranga, o dėl spalvų – visada stengiuosi vilkėti derinį, kuris būtų žaismingesnis. Nebūtinos ekstravagantiškos spalvos, galima tiesiog subtiliai, gražiai susidėlioti.

– Kartais atrodo, kad mados pasaulyje dirbantys žmonės, sutikę kitą, jį pirmiausia įvertina pagal tai, kaip šis atrodo. Net nebūtinai specialiai, gal net greičiau tai pavadinčiau profesine liga. Ar jums irgi taip yra?

– Pirminė profesinė liga pasireiškia kalbant apie rankovių, kelnių, kaklo juostos ilgius – tokie techniniai dalykai. Šiaip man įdomiausi yra spalvų deriniai. Aš nežiūriu prekių ženklų, o kreipiu dėmesį į tai, ar visas derinys tinka žmogui, ar ne. Nepaisant to, kokios jis šiandien nuotaikos, nes galbūt drabužiais mėgina sukurti ją kitokią – o tuo mes tikrai galime sužaisti.

Nereikia drabužio daryti kultu. Daugiau orientuočiausi į spalvą. Renkitės pagal ją, pagal savo nuotaiką.

Galbūt yra toks pasidžiaugimas pamačius kitą, kad šiandien gražiai atrodo. Ir, manau, jei matai, kad žmogus atrodo nekaip, nereikia jam imti ir to sakyti. O jei jau tai darai, tai turėtum ir patarimą duoti, kaip tai pagerinti.

Mes apskritai labai mėgstame viską kritikuoti ir nepateikti jokio pasiūlymo ne žodžiu, o gyvu veiksmu, kaip tai būtų galima pagerinti. Todėl siūlau, jei gražu – pagirkite, jei jums negražu – nekritikuokite, o pasiūlykite, kaip būtų galima padaryti geriau. Mes niekada nežinome istorijos, kuri už viso to slepiasi. Gal žmogus belygindamas sudegino marškinius ar juos susitepė ir greit teko ieškoti kito aprangos varianto. Neverta gadinti žmogui nuotaikos tik dėl to, kad jums kažkas atrodo negražu (šypteli).

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką