Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 26d. 18:01

Dailės terapeutė D.Skrabulienė: pamiršti poreikiai ir emocijos gali susprogdinti iš vidaus

Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Dainora Skrabulienė

Sakoma, kad paprasta mylėti savo vaiką tada, kai jam sekasi, tačiau pabandykite jį mylėti tada, kai jam viskas nesiseka. Tam reikia neapsakomai daug kantrybės ir išminties, todėl daug paprasčiau pykstančiam papriekaištauti, kad pykti yra negražu, o liūdinčiam liepti tiesiog neliūdėti, kad negadintų nuotaikos ir kitiems. Vaikystėje gavę pamoką nerodyti tikrųjų savo jausmų, įprantame bendrauti apie tai, ką valgėme ir ką veikėme, bet nekalbame apie tai, kaip jaučiamės.

„Aplinkos ir šeimos esame priimami tada, kai mums viskas gerai, kai šypsomės, kai nesakome tikrų savo išgyvenimų ir bėdų, o nukreipiame kalbą apie kažkokį „aboutizmą“ (nuo žodžio about – angl.). Ir tai yra pabėgimas nuo savo jausmų, tikrosios patirties. Jeigu pradėtume kalbėti apie jausmus, būtų keista, nes taip nepriimta. Po truputį tas emocijas imame neigti ir sau, nes jei nerūpi aplinkiniams, tai gal visai nesvarbu? Ilgainiui pasakyti, kaip jaučiuosi, tampa labai sunku, nes mes jau nebeskiriame savo emocijų“, – sako edukologė, dailės terapijos ir geštalto terapijos praktikė D.Skrabulienė.

Su meno terapijos specialiste šiandien kalbamės apie tai, kas su mumis vyksta, kai nuolat užgniaužiame savo emocijas? Kodėl tai virsta ligomis ir ar galime ką nors pakeisti? Ir kaip tas paslėptas emocijas atpažinti bei išreikšti gali padėti meno terapija.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė

Mūsų protėviai žinojo geriau

Meno terapija yra labai plati sritis – tai gali būti ir judesio, šokio, muzikos, dailės terapija ir t.t. Menas net be žodžio terapija žadina daugiau emocinę patirtį ir asociacijas, metaforinius vaizdus nei kažkokius loginius smegenų procesus. Todėl norintys suprasti meną logiškai ir prašantys paaiškinti paveikslą susiduria su iššūkiu, nes meniniai procesai yra paremti jausmais ir išgyvenimais. Meno terapija yra tiesiogiai susijusi su emocine patirtimi ir kaip išraiška yra daug ankstesnė nei kalba.

Tyrinėjant pirmykštį meną atrandama, kad tų laikų žmonės baimę nugalėdavo šokdami ritualinius šokius ir taip sustiprindami save bei įgaudami resursų. Po medžioklės savo džiaugsmą išreikšdavo piešdami ant uolų visą žvėries nugalėjimo procesą. Niekas jų nemokė, kaip reikia daryti, kad būtų lengviau, nes visas gyvenimas buvo natūralus, paremtas pirminiais procesais ir instinktais.

Anot D.Skrabulienės, mūsų kūnas yra toks išmintingas, kad jeigu jo nekontroliuotume, o įsiklausytume, jis dažnai pasakytų, kaip mums elgtis. Todėl meno terapija padeda mums ir vėl atrasti tą pirminį savo pajautimą, kuris iš kartos į kartą buvo labai stipriai užslopintas. Spontaniška kūryba, kartais net nežinant nei ką, nei kodėl darau, atgaivina tam tikrus pojūčius, kurie pirmiausia suaktyvėja piešiant. O tada po truputėlį atsikuria ir emocinė patirtis, kuri labai dažnai būna užslopinta dėl paprasčiausios priežasties: jausti yra labai sudėtinga, todėl lengviau nejausti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė

Kaip išmokti atskirti savo jausmus

Meno terapeutės teigimu, mes pirmiausia viską bandome suprasti protu, o jausmus dažniausiai žinome tik bazinius – tai baimė džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Tačiau labai dažnai jausmai būna įvairių emocijų rinkinys, vienas iš tokių – pavydas.

„Bazinio pavydo jausmo nėra, jis susideda iš atskirų emocijų. Pavyzdžiui, aš galiu vyrui jausti pyktį, nes jis nepareina laiku namo. Pykstu. Tada man trūksta jo dėmesio – aš ilgiuosi. Dar kažko negaunu – liūdžiu. Ir iš viso šio komplekso išeina, kad pavydžiu. O kas su manimi vyksta, kodėl, iš kur ta reakcija, labai sunku atpažinti“, – analizuoja pašnekovė.

Labai dažnai mes patys atimame iš savęs laiką, meilę sau.

Anot specialistės, bet kokiu atveju labai svarbu pripažinti, kad emocijos yra susijusios su mūsų poreikiais – tarpasmeniniais poreikiais ir poreikiais sau – ką aš sau duodu ir ko neduodu? Nes labai dažnai mes patys atimame iš savęs laiką, meilę sau. Tarsi kitiems galima skirti, o sau jau gaila. Tačiau D.Skrabulienė pabrėžia – tai yra baziniai poreikiai, iš kurių atsiranda viduje nepasitenkinimo jausmas, kuriam kaupiantis atsiranda pyktis, ilgesys, liūdesys ir nerimas. Ir nors viskas atrodo gerai – einu į darbą, uždirbu, ir šeima yra, bet viduje vis tiek nuo ryto iki vakaro negera.

„Tokiu atveju pirmiausia reiktų atsisukti į save ir pažiūrėti, ką aš darau dėl savęs, dėl savo emocinės sveikatos, kaip aš tenkinu savo poreikius. Nes poreikiai yra kaip maži vaikai mūsų viduje. Jeigu jie negauna dėmesio, jie kelia sumaištį“, – vaizdingai iliustruoja pašnekovė.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė

Savo poreikius suprasti padės savistaba

Dailės terapija moko sustoti ir nepabėgti nuo savęs, savo jausmų ir kūno pojūčių, bet pabūti su savimi tiek kokybiškai, kad leistum sau jausti tai, ką jauti.

„Mes labai dažnai norime keisti savo jausmus, nejausti to, ką jaučiame ir tarsi reikalauti iš savęs ar prašyti jaustis kitaip. Tai nei gerai, nei blogai, kognityvinė psichologija kalba apie tai, kad keičiant mintį keičiasi jausmas, pakeitus jausmą, keičiasi ir mintis. Bet kartais norint pajausti save reikia išmokti iš viso pabūti su savimi, nebėgti užsiimti kuo nors, susitikti su kuo nors, netgi pabūti tuštumoje ir sužinoti, kaip aš jaučiuosi, kai esu visiškai vienas? Kas tada vyksta su manimi, su mano kūnu? Ar jis įsitempia?“ – vardija D.Skrabulienė.

Žmonėms, kuriems sunku atpažinti savo jausmus bei emocijas, lengviausia tai padaryti stebint savo kūną.

Galima įvardinti daug dalykų: suka pilvą, kažkur spaudžia, kažkas skauda. Ir po truputėlį per kūno pojūčius galima prisiliesti prie tam tikrų emocijų. Dažnai tie jausmai gali vykti visiškai skirtingose kūno vietose.

„Pilvas ir bambos sritis yra vieta, susijusi su išgyvenimu ir baimės jausmais – tai įvertinimo, pasmerkimo, atstūmimo ir palikimo baimė. Visų šių baimių metu mums labai suka pilvą, nes pradeda rutuliotis ir suktis ankstesnės patirtys, kurias projektuojame į ateitį, o tada gauname jas dabartyje. Ir nors dar niekas nevyksta, o mes jau bijome, kad mus atstums, mes blogai pakalbėsime, susimausime vesdami seminarą. O kai tai ateina ir tame atsiduriame, tiesiog kažką darome, net nesuprasdami, bijome ar ne. Kartais tas baimės jausmas perauga į paranoją, nerimo sindromo priepuolius“, – pasakoja meno terapeutė.

Baimė ir pyktis, pašnekovės teigimu, dažnai eina kartu. Galime bijoti, kad mus atstums, paliks ir dėl to pykti ant žmogaus, kad jis tikriausiai taip padarys

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė

Užspaustos emocijos apsigyvena kūne ir sukelia ligas

D.Skrabulienės teigimu, mes visiškai nemokame pasitikėti pasauliu ir aplinkiniais, todėl norime viską kontroliuoti. Jeigu aš nepadarysiu, tai niekas nepadarys, jei aš nesukontroliuosiu, tai bus negerai ir negražu. Taip mes įsitempiam ir gyvename autopilotu, vadovaudamiesi senomis patirtimis.

Dažnai tokias baimes turi žmonės, kurių vaikystėje neišklausydavo tėvai, kurie jausdavosi nesvarbūs ir nuvertinti.

„Kas yra pasitikėjimas apskritai? Pasitikiu diena, pasitikiu gyvenimu, kad viskas vyksta kaip ir turi vykti, kad viskas jau yra tobula, net jeigu dabar ir esu labai pavargęs. Pasitikiu, kad manimi bus pasirūpinta, kad turiu į ką atsiremti, kad esu kažkam įdomus. Tai pasitikėjimas, kad kažkam rūpi. Kai žmogus pasitiki gyvenimu, jo kūnas tampa minkštas ir plastiškas, per jį laisvai teka energija. Kaip tie šuniukai, kurie visiškai pasitiki savo šeimininkais, atsigula ant nugaros, išverčia pilvą, nes nebijo, kad juos sumuš ar dar kažką padarys.

O mes esame labai išgąsdinti, nepasitikime, labai bijome ir slepiame, kad tik nesumuštų, nenuskriaustų. Ir tada kūnas įsitempia, nes jeigu aš nepasitikiu kitais, kad galiu turėti atramą gyvenime, tada mano kūnas prie to prisitaiko, nes jam reikia išgyventi. Ir nors tai yra mano fantazija, pasąmonė gauna impulsą ir kūnui persiunčia, kaip man gyventi. Tai reiškia, kas man reikia gyventi su pakeltais ir įtemptais pečiais, nes turiu save paremti“, – pateikia pavyzdžius pašnekovė.

D.Skrabulienė pastebi, kad dažnai tokias baimes turi žmonės, kurių vaikystėje neišklausydavo tėvai, kurie jausdavosi nesvarbūs ir nuvertinti. Jie ir suaugę jaučiasi niekam neįdomūs, o savo emocijas kaupia kūne. Stresas bei įtampa dažnai kaupiasi diafragmoje, žmonės netgi nebemoka laisvai kvėpuoti pilvu, giliai įkvėpti ir iškvėpti. Specialistė pabrėžia, kad būtent iškvėpimas yra labai svarbus, nors daugeliui atrodo priešingai. Atiduoti, viską išleisti iš savęs būna labai sunku, tačiau iki galo viską iškvėpus, įkvėpimas ateina natūraliai. Klubai – dažna moterų problema, nes tai yra vienas iš emocinių konteinerių, kuriuose mes kaupiame savo emocijas, kaip ir keliai bei pėdos.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dainora Skrabulienė

Skirtingas emocijas padeda išreikšti skirtingos priemonės

D.Skrabulienės teigimu, kiekviena dailės priemonė leidžia prisiliesti prie skirtingų emocijų. Pavyzdžiui, akvarelė naudojama, kai žmogus yra labai įsitempęs ir mėgsta kontroliuoti. Liejant akvarelę ant šlapio popieriaus galima stebėti, kaip aš negaliu valdyti to lašo. Į vidų tada integruojasi žinia, kad ne viskas nuo manęs priklauso ir kad aš galiu pasitikėti, nes visai gražiai išeina. Atrodo, tokia elementari žinia, o žmogui integruojasi į vidų nauja patirtis.

Guašas labai tinkamas tapyti rankomis, nes jis leidžia prisiliesti prie savo kūno pojūčių. Tai nebūtinai turi patikti ar nepatikti, kai kam gali būti net šlykštu, šalta liesti tuos dažus ir tepti, ypač jei nėra sau leidžiama turėti artimo kontakto su kažkuo. Jeigu emocijos yra užspaustos, dažniausiai nesinori liesti dažų rankomis, nes tai labai atpalaiduoja agresiją ir pyktį, kurie kaupiasi galūnėse.

Kai terapijos metu išlaisviname agresiją ir pyktį, išsilaisvina tokie gražūs jausmai kaip meilė, šiluma, nes jie dažnai būna užspausti.

Molis labai tinka agresyvioms emocijoms bei baimei išlieti. Molį galima mėtyti, daužyti, transformuoti. Tai sukuria naują patirtį, kad tai, ką aš nulipdau, galiu sugriauti. Mokomės griauti, nes labai dažnai gyvenime žmonės bijo ką nors keisti, griauti, nes mus mokė ne griauti, o statyti ir saugoti. Tačiau nesugriovus seno, nepastatysi naujo.

„Žmogus bijo išeiti iš darbo, nors jis nepatinka, moteris bijo palikti vyrą, kuris geria arba smurtauja, nes tai reiškia kažką sugriauti. Mes labai bijome pokyčių gyvenime, o nuo to labai susispaudžia visa energija ir pavirsta agresija, pykčiu, kas tiesiogiai susiję su mūsų esybe, su savęs apgynimu, ribomis. Kai terapijos metu išlaisviname agresiją ir pyktį, išsilaisvina tokie gražūs jausmai kaip meilė, šiluma, nes jie dažnai būna užspausti“, – pasakoja specialistė.

Būdų sau padėti yra daug

Anot D.Skrabulienės, padėti išreikšti emocijas gali ne tik meno terapija – tam puikiai tinka ir įvairūs hobiai bei tiesiog buvimas gamtoje.

„Neigiamas emocijas iš mūsų gali paimti tiek vėjas, vanduo, žemė, kai vaikštome basomis. Mes esame gyvi organizmai ir gamta tampa kaip resursas, jai galime atiduoti tai, ko turime per daug. Atiduodami neigiamus dalykus, mes pasisemiame jėgų, nes visos gamtos stichijos ir guodžia, ir atgaivina“, – tikina specialistė.

Meno terapeutės teigimu, mes labai dažnai kenčiame dėl to, kad netikime, jog mums gali kas nors padėti, kad gali paremti, suprasti, kad galime kam nors rūpėti ir esame ko nors verti. Ir kai nejaučiame to palaikymo iš žmonių, susidaro iliuzija, kad aš tik vienas šitame pasaulyje turiu kovoti su vėjo malūnais ir vienas turiu būti stiprus, galingas. Tada kūne suaktyvėja negatyvios emocijos.

D.Skrabulienės pastebėjimu, ypač kenčia didmiesčių gyventojai, kurių darbas yra tik nuolat mąstyti logiškai spręsti, priimti sprendimus. Tada kūnas tarsi visiškai atskiriamas nuo galvos, jame kaupiasi ir spaudžiasi emocijos, kurioms nerandame būdų išreikšti. Todėl pašnekovė labai džiaugiasi matydama įvairius hobius puoselėjančius žmones, nes jie tiesiog švyti. Ir nors tai nėra meno terapija, bet užimtumo terapija, ji neaktyvina sunkių minčių, kurios įtempia kūną.

„Kartais žmonės gėdijasi liūdėti dėl savęs ar savo jausmų. Tai tiesiog linkiu būti geru emociniu draugu sau pačiam, kad galėtume leisti sau jausti tai, ką jaučiame. Ir kai emocijos yra nesuspaustos, jos praeina, išsijaučia. Ir, be abejo, linkiu neužsifiksuoti savo mintyse, negyventi vien galvoje, nes aplinkinis pasaulis yra pakankamai nuostabus. Ir kai imi stebėti išorę naujoko žvilgsniu, dažnai nueina fokusas nuo savo vidinio skausmo į išorę ir taip pat gaunasi kaip resursas, kad ne viskas yra taip blogai. Kai liekame visada tik savo viduje su savo skausmu, dažnai pamirštame, kas yra aplinkui. Stebėkime, stebėkimės, žavėkimės ir dalinkimės visu tuo pirmiausia su savimi, o tada galėsime pasidalinti ir su kitais“, – linki D.Skrabulienė.

Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką