Dabar populiaru
Publikuota: 2015 birželio 23d. 16:48

Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“

Daiva Urbonavičiūtė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr. / Daiva Urbonavičiūtė

Kol laukiu dizainerės Daivos Urbonavičiūtės, ramiai žiūriu pro kavinukės langą. Greta sustoja mašina. Iš keleivio pusės išlipa jauna moteris, iš vairuotojo – vyras sugipsuota koja ir ramentais. Galvoje iškart gimsta istorija su dramatišku tęsiniu – ją pirmiausia išdėstau Daivai.

– Bet juk tai pavojinga!

– O gal čia tikras džentelmeniškumas? Juk tuos pedalus galima paminkyti ir viena – kaire – koja. Gal ji išvis nevairuoja? Žmonės mėgsta kurti istorijas, dėti pliusus ir minusus. Turime labai daug ancient prejudices, pirminių įsitikinimų, ir – ne pozityvių.

– Dažnai su jais susiduri?

– Nuolat. Štai Švedijos ambasadorei pasiuvau suknelę. Net artimiausi draugai nepatikėjo, kad ji – mano: „Kokia graži suknelė! Bet ji turbūt – ne Daivos. Ne, Daiva taip negalėtų.“ Vaikštau ir galvoju: žmonės netiki, kad galiu padaryti gražiai. Turi kažkokių įsitikinimų, kokia esu, ir nebemato nieko kita. Pasiuvome vienai damai ponių kailinukus. Pričiuožia kita: „Tai jau čia iš Italijos, pas mus taip niekas nesugeba.“ – „Kodėl? Jie – Urbonavičiūtės.“ – „Negali būti!..“ Turiu dabar klientę, kuri dešimt metų vaikščiojo pro „Zorazą“ ir svajojo, kad pas mane ateis ko nors siūtis ar bent pabendrauti. Ir vis nedrįso. Aišku, nieko gera. Bet gal ir gerai, kai turi tokį keistą įvaizdį.

– Kuris atbaido? Ar tai reiškia, kad darbų turi daugiau, negu reikia?

– Sakau: kas ryte paskambina pirmas, tas pirmas atsistoja į eilę. Visko nespėju. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Londone kurianti menininkė Paulina Pukytė: „Aš nenoriu būti jokiame gete“

– Tai nesi iš tų, kurios gali savaitę ieškoti užtrauktuko?

– Yra buvę atvejų, kad dėl užtrauktuko į Italiją ir į Rygą specialiai važiavau. Bet retai kada galiu pasiųsti penkis žmones jo ieškoti ar pati patikrinti penkias vietas. Visada visko reikia greitai, ilgos paieškos – prabanga... Pavyzdžiui, vakar man skambina klientė, o aš negaliu atsiliepti, kalbuosi vis su kitu žmogumi. Įsijautęs į vieną, negali iškart persimesti prie kito. Nesu ta, kuri užsidaro namie, viską apmąsto, nupiešia ir tada jau eina į viešumą. Kai yra klientų, turi viską daryti vietoje: šnekėti su jais, gerti arbatą, čia pat kurti projektus.  

Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Daiva Urbonavičiūtė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Daiva Urbonavičiūtė

– Kokią grąžą duoda tas darbas? Galėtum nusipirkti savo suknelę?

Turbūt iš vargo ar iš skurdo atėjo supratimas, kad vienas kokybiškas daiktas yra geriau už šimtą kažkokių. Dėl to kuriu stilingus rūbus, bet ne madingus.

– Jei nebūčiau dizainerė, turbūt dirbčiau vadovaujamą darbą, kur galėčiau vaikyti kitus, ir nusipirkčiau. Savo suknias siuvu iš labai gerų, ilgaamžių medžiagų, tie daiktai nenusidėvi dešimt metų. Turbūt iš vargo ar iš skurdo atėjo supratimas, kad vienas kokybiškas daiktas yra geriau už šimtą kažkokių. Dėl to kuriu stilingus rūbus, bet ne madingus. Matei filmą „Amžinai stilingos“? Ten aštuoniasdešimt vienų metų močiutė sako: „Aš niekada nenorėjau būti madinga – norėjau būti stilinga“, ir kaip atrodo! Bet pagal tai, ką darau, suprantu, kad laiką lenkiu trejais metais. 

– O jei pasakyčiau, kad manęs ta aiškiaregystė neįtikina?

– Bet taip yra! Užsivelku naujus kailinius, ir niekas nepastebi. Vaikštau metus, antrus. O trečią žiemą staiga pasipila komplimentai: „Kokie kailiniai! Kur gavai? Ir aš tokių noriu!“ Suknelę kažkokią turėjau, turėjau, turėjau. Niekam ji nerūpėjo. Ir trečiais metais staiga visi ėmė pastebėti, kokia tai puiki suknelė. Taip ir skaičiuoju.

Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Daiva Urbonavičiūtė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“)/žurnalas „Laima“ nuotr./Daiva Urbonavičiūtė

– Tavo kūryba tokia, kad nelabai suprasi – esi provokatorė ar romantikė.

– Problema, kad noriu ir to, ir to: gražios, saldžios, o kartais – konceptualios provokacijos. Reikia nustebinti save. „Burda“ kostiumėlius visi mokame siūti, ir mano mama siuvo iš tų lekalų. Gal todėl ir esu labiau eksperimentatorė, nes atkratė klasikiniai kostiumėliai. Aš kuriu klasiką, bet modifikuotą. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Marina Abramovič: menininkė, vilkinti „Givenchy“

– Tau gyvenime užtenka romantikos?

– Kai neužtenka, susirandi. Tokios romantikos kaip vakarienė žvakių šviesoje aš nemėgstu. Išvis dabar mano žodynas susiaurėjo ir termino „romantika“ jame nėra. Yra „gėris“, yra „dovana“. Jau metus darau puokštes bažnyčiai, ir man tai – dovana: kad išmokau tą daryti, kad gražiai sudėlioju. Giedu bažnyčios chore – tai irgi dovana. Švedijoje tokie chorai labai populiarūs: žmonės eina į mišias kaip į koncertą. O Lietuvoje mūsų „Langas“ – vienintelis, kuris gerai atlieka liturginę muziką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką