Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 9d. 19:00

Dėl patyčių brolį praradusi romė Rasma: „O tėvai dar iki šiol vaikus gąsdina čigonais“

Rasma Pažemeckaitė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Rasma Pažemeckaitė

„Mokykloje mane vadindavo „čiga, niga, čiurka“. Buvau smarkiai sumušta dėl to, kad esu romė. Buvau atleista iš darbo, nes esu romė. Mano brolis nusižudė neatlaikęs patyčių, kad yra romas, – apie skaudžius diskriminacijos, su kuria tenka susidurti nuo vaikystės, padarinius pasakoja Panevėžyje gyvenanti 32-ejų romų tautybės Rasma Pažemeckaitė ir priduria: – Bet šiandien aš esu stipri ir už save pastoviu. Kadangi esu Lietuvos pilietė, visi įstatymai turi galioti ir man, nepaisant to, kokios spalvos yra mano oda.“

Rasma užaugo tarp Vilniaus ir Panevėžio, būdama 14-os ji pabėgo iš Vilniuje esančio taboro, nes ją norėjo ištekinti. Jos mama – romė, tėtis buvo lietuvis, turintis žydų kraujo, mirė, kai jai tebuvo devyneri.

Rasma gimė šešių vaikų šeimoje, jos žodžiais tariant, mamai teko sunki dalia – palaidoti net keturis savo vaikus. Kalbėdama apie brolį, kurio neteko praėjusiais metais, pašnekovė susigraudina: „Jis pakėlė prieš save ranką, nes nebeatlaikė diskriminacijos, su kuria mums tenka susidurti.“

Paprašyta papasakoti apie save, Rasma sako, kad šeimoje ji – jauniausias vaikas ir vienintelė išsilavinusi: „Mano tėtis buvo išsilavinęs žmogus, visada mane spaudė mokytis ir sakydavo: mokslas yra tavo duona, jei nori eiti gatvių šluoti, prašom, gali nesimokyti kaip ir kiti romai. Aš nepasakodavau, kokį atmetimą ir diskriminaciją jaučiu mokykloje, man ji buvo kaip kalėjimas.“

Baigusi vidurinę ir muzikos konservatoriją, Rasma įgijo įvairios darbinės patirties, vėliau ėmėsi savo verslo – atidarė šokių studiją, o netrukus ketina atidaryti ir grožio saloną.

Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė

Paklausta apie šokius linksmai sako: „Žinote, mes daininga ir šokius mylinti tauta, aš jau gimiau šokdama. Šokau net sverdama 127 kg. Man sakydavo: tu tokia putli. Ne, putli tai čia per gražiai pasakyta, aš tikrai buvau begemotas. Ir nors buvau begemotas, buvau labai lanksti. Moku šokti savo tautinius šokius, bet žinau, kad nė vienas lietuvis neateis ir nenorės jų išmokti. Todėl mano studijoje yra daug stilių: pilvo šokis, bačiata ir kt.“

Pagiriu pašnekovę, kad ji atrodo išties puikiai, ir pasiteirauju, kas padėjo atsikratyti tų kilogramų? „Būdama 19-os svėriau 121 kg. Norėjau susirasti vyrą, nes niekas į mane nežiūrėjo. Vienuolika metų lankiau dziudo ir laikiausi griežto režimo – nebuvo jokios ypatingos dietos, tiesiog skaičiavau kalorijas ir šokau“, – sako Rasma.

Šiandien jauna moteris su savo penkerių metų dvynukėmis gyvena Panevėžyje. Nuo jos pačios vaikystės ir paauglystės prabėgo daug metų, bet, kaip teigia Rasma, niekas iš esmės nepasikeitė.

Šis pokalbis dvelkia jaunos moters stiprybe, ji – tikra kovotoja, bet skaudi praeitis tarsi veidrodis atsispindi dabartyje. Nors ji puikiai kalba lietuviškai ir, kaip pati sako, jai ant kaktos neparašyta, kad yra romė, mato, kaip pasikeičia kai kurių žmonių veidai, išgirdus, kad ji – „čigonė“.

– Rasma, iš mūsų pokalbio suprantu, kad patyčias ir diskriminaciją savo atžvilgiu patyrėte nuo mažumės. Kaip viskas buvo tada ir kaip yra dabar?

– Žinote, vaikai yra negailestingi, bet jų aš nekaltinu. Kaltinu tėvus, kurie nemoka vaikams įdiegti tokių vertybių, kaip išmokti priimti kitokį.

Nesakau, kad buvau šventoji. Mokykloje tyčiodavosi iš manęs, atsakydavau atgal. O tyčiodavosi, nes esu romė. Vadindavo „čiga, niga, čiurka“ ir visaip kitaip. Be to, buvau didelis storas vaikas, tad tyčiodavosi ir dėl to. Gal ir apranga mano išsiskirdavo.

Į mane iš tušinuko spjaudydavo susuktus popierėlius. Mano buvo prastas regėjimas, nors buvau aukšta, sėdėjau pirmame suole. Turėjau ilgus plaukus, nešiodavau juos supintus į kasas. Kartą per kontrolinį jaučiu, kaip man nukrenta plaukų kasa – ją man tiesiog nukirpo. Ir niekas į tai nesureagavo – net socialinė darbuotoja.

Žinote, vaikai yra negailestingi, bet jų aš nekaltinu. Kaltinu tėvus, kurie nemoka vaikams įdiegti tokių vertybių, kaip išmokti priimti kitą kitokį.

Skaudžiausia, kad tėvai nemoko vaikų. Pati prieš porą metų eidama gatve išgirdau, kaip mama savo mažamečiam vaikui sako: „Jei tu manęs neklausysi, matai, eina čigonai? Aš tave jiems atiduosiu!“ Jau tokio amžiaus vaikai yra nuteikiami, ir paskui žmonės ima mūsų bijoti. Ne visi mes esame vagys ar dar kokie, kaip mus apibūdina. Yra daug romų, kurie yra darbštūs, turi savo verslus, bet jie slepiasi, apie tai nekalba, nes bijo.

Dabar man į akis niekas nieko bjauraus nebesako, nes iš to bjauraus ančiuko ir tylenės tapau kovotoja. Bet, kalbant apie patyčias, niekas, kas vyko prieš 15 metų, nepasikeitė. Dabar, kai tokie aktyvūs socialiniai tinklai, vyksta ir tokie dalykai, kad kur nors nufotografuojami romai, įdedamos nuotraukos į socialinius tinklus ir parašoma, kad saugokitės jų ten ar ten. Kodėl aš nepuolu fotografuoti žmonių ir skambinti kaimynams: „Saugokis, po mūsų kiemą vaikšto lietuvis.“

Aš jums pasakysiu – patys romai bijo lietuvių. Jie vakarais gatvėmis nevaikšto. 17 metų berniukai aiškino, kaip eidami gatve užkliuvo prie vyninės buvusiems keturiems lietuviams vien dėl to, kad jie – romai. Buvo išvadinti čigonais ir palydėti sakymais: „Varykit į savo Rumuniją.“ Šiaip jau rumunai ir romai yra dvi skirtingos tautos. Bet nieko, aš kartais, kai pasakau, kad esu romė, išgirstu: „A, tai tu iš Italijos!“ Arba: A, tai tu iš Rumunijos!“ (juokiasi) Kai nebeiškenčiu, pasakau, esu „čigonė“. Balso tonas iškart pasikeičia: „A, čigonė...“

Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė

Yra žmonių, kurie, sužinoję, kad esu romė, su manimi nebebendrauja. Kad esu romė, turėjau slėpti ir nuo savo vyro, nes jo požiūris buvo kitoks. Bet turiu draugų ratą, žmones, kurie man su visu tuo padeda kovoti. Tik gaila, kad dėl to, jog bendrauja su manimi, ir patys yra diskriminuojami.

Šiandien aš esu stipri, už save pakovoju. Kadangi esu Lietuvos pilietė, visi įstatymai turi galioti ir man, nepaisant to, kokios spalvos yra mano oda. Šiandien aš nepriekaištingai kalbu lietuviškai, šiek tiek išmanau įstatymus, esu tai, kas esu.

Bet pakalbėkime apie romus, kurie neturi išsilavinimo. Kurie neturėjo galimybės mokytis. Dažnai girdime: eikit dirbti. Kai išgirstu šią frazę, man viskas sukyla, širdis ima smarkiau plakti. Tai jūs duokit tam žmogui darbo.

Kodėl norėdami įsidarbinti Lietuvoje mes turime keisti savo stilių – moterys turi išlįsti iš ilgų sijonų? Taip, aš prisitaikau: būdama su romais esu romė, būdama visur kitur – europietė. Bet yra tradicinių romių, gyvenančių romų bendruomenėje, ir joms tikrai sunku per save perlipti. Yra moterų, kurios nori dirbti, bet kas jas priima?

– Jūs pati taip pat esate patyrusi atleidimą iš darbo dėl to, kad esate romė, tiesa?

– Taip, aš dirbau vienoje draudimo įmonių, tada man buvo 22-eji. Įsidarbinau, dar maniau, kad man nepavyks, bet sekėsi puikiai. Buvau viena rezultatyviausių įmonės darbuotojų. Kartą pasikviečiau savo mamą pietų. Ji užsuko pas mane į darbą. Įsivaizduokite, koordinatorius pamatė mano mamą, pasižiūrėjo į mane – jo veide pamačiau sutrikimą. Po keturių dienų man pasakė, kad nebegaliu čia dirbti. Tiksliai neatkartosiu, ką jis man pasakė, bet leido suprasti, kad gali kas nors dingti ir pan., kad būdama kitokia negaliu dirbti šito darbo.

– Gyvenate Panevėžyje, bendraujate su romų bendruomene. Su kokiais sunkumais susiduria jie?

– Galiu papasakoti jums keletą istorijų. Kartą paskambino man viena romė, paprašė palydėti ją į Darbo biržą (Užimtumo tarnybą – aut.). Jos lietuvių kalbos žodynas skurdokas, bet ji pati nori dirbti, savo iniciatyva ieško darbo. Ten nuėjusi išgirdo, kad ji neturi išsilavinimo. Sakau: „Bet juk valytojai nereikia išsilavinimo?“ O biržos darbuotoja tai moteriai: „Tai dabar gauni pašalpą kas tris mėnesius, gali gyventi.“ Aš jai: „Miela ponia, jos vaikas nori valgyti ne kas tris mėnesius, o kasdien.“

Yra žmonių, kurie, sužinoję, kad esu romė, su manimi nebebendrauja. Kad esu romė, turėjau slėpti ir nuo savo vyro, nes jo požiūris buvo kitoks.

Viskas baigėsi tuo, kad ta moteris įsidarbino viešbutyje valytoja, o mus priėmusi darbuotoja paskambino to viešbučio savininkei: „Ar žinote, kad į darbą priėmėte čigonę?“ Tai papasakojo pati viešbučio savininkė, ji tokia tolerantiška moteris, sako tai darbuotojai: „Taip, žinau, o kas čia tokio?“ O ji: „Žiūrėkite, kad niekas nedingtų.“ Su ta pačia darbuotoja buvo ir kitas analogiškas atvejis, kai viena mergina įsidarbino kebabinėje, ta darbuotoja paskambino ir tos įstaigos vadovui.

Kitas niuansas – vieša pirtis. Aštuonerius metus romai negali įeiti į pirtį, nes neva jie triukšmauja. Man atrodo, jie ten eina ne triukšmauti, o maudytis, ir kas čia tokio, jei patriukšmauja, tarsi lietuviai to nedaro. Dabar neva kartais įleidžia jau moteris su mažais vaikais, bet vyrų ne. Tai čia jau ne tik tautybės, bet ir lyčių diskriminacija. Žinau vieną šeimą, kuri gyvena be patogumų ir prausiasi, nepaisant oro, prie vandens kolonėlės, nes negali eiti į pirtį.

Nepriima vaikų į darželius, mokyklose niekas nekreipia daugiau dėmesio į vaikus, kurie turi tam tikrų sutrikimų, nes tie vaikai – romai. Visus romų vaikus stengiamasi išstumti mokytis namie – izoliuoti. Todėl visiems lietuviams sakau: kalbate apie tai, kokie mes neišsilavinę, apie mūsų integraciją, bet būkime teisingi patys sau: jei taip elgsimės su tais vaikais, užauginsime mauglius, dar vieną kartą tarzanų, kurie nieko nemoka. Ir kam tada sakysime ačiū?

Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė su dukromis
Asmeninio archyvo nuotr./Rasma Pažemeckaitė su dukromis

Patyrusi tiek daug rasizmo, lietuvius galėčiau laikyti savo priešais. Bet nesu prieš juos nusiteikusi. Savo gyvenime lygiai tiek pat, kiek susidūriau su diskriminacija, susidūriau ir su gerais, labai tolerantiškais žmonėmis. Turiu draugę lietuvę, kuri man užpakalį spardo ir sako: „Kovok! Tavo priešai – mano priešai.“ Kartą po tokių žodžių net apsiverkiau.

– Išties sunku klausyti, su kuo jums tenka susidurti. Kaip pati manote, iš kur tas tarsi nuo gimimo visų galvoje pasėtas požiūris, kad romais reikia nepasitikėti, jų vengti ir pan.?

– Visa tai tęsiasi nuo Antrojo pasaulinio karo. Aš gana kategoriška, daug kalbu apie holokaustą – apie didžiausią nusikaltimą visame pasaulyje ir apie didžiausią provokaciją, žmonių nuteikimą. Tai, ką padarė Hitleris. Jis nekentė žydų, juodaodžių ir romų. Tokiomis egzekucijomis, kurios buvo daromos su žydais ir romais, pats Hitleris parodė, kaip galima elgtis su kitokiu žmogumi. Turime 75 metus padarinių...

Dažnas ir toks atvejis: vienas pasakė, kad čigonas tą ar aną, ir išnešamas gandas.

Nesakau, kad visur viskas taip pat. Vilniuje matau daug tolerantiškų žmonių. Po vieno podkasto buvau pastebėta kavinėje, kur užsisakiau kepsnį, o juo netikėtai mane pavaišino vienas vyras. Jis net manęs atsiprašė už tai, ką su manimi padarė lietuviai. Buvau nustebinta ir labai fainai pasijaučiau.

Užgauk mane fiziškai – man sugis, bet kai užgausi mano dūšią – man niekada nesugis.

Jei netiesime bendradarbystės tiltų, taip viskas ir liks. Kaip aš sakau, tiek romas lietuviui, tiek lietuvis romui turi, ką vienas kitam parodyti, papasakoti. Pabandykite pažinti mane. Tie, kurie daugiau žino apie mūsų kultūrą, tradicijas, stebisi, gėrisi. Turiu draugę lietuvę, kuri, pažinusi mūsų kultūrą, sakė, kad nori vyro romo ir ketina pati elgtis kaip romė – nešioti ilgas sukneles. Ir ji tai daro (šypsosi).

Kai kurie lietuviai sako, kad romai yra dykaduoniai. Tai pasakysiu jums, kad kai kurie jų iš tos mažytės pašalpėlės moka dalytis. Per Kalėdas, Velykas ir kitas šventes pasidarome daugiau vaišių ir einame į gatvę, pas kaimynus ir juos vaišiname. Romai lanko senelių namus, nors niekas apie tai nekalba, anksčiau, kai dar buvo, eidavo ir į vaikų namus. Visada kalbama tik apie pačius blogiausius dalykus. Mes darome ir daug gražių dalykų, tik niekas to nemato.

Pažiūrėkite, ką apie lietuvius mano užsienyje. Pasakykite Norvegijoje, kad esate lietuvis, iškart išgirsite – vagis! Pati turėjau patirtį, kai vykau į Norvegiją vesti plaukų priauginimo kursų ir vienam žmogui paklausus, iš kur aš, pasakiau, kad iš Lietuvos. Jis man sako: „Lietuviai... Atvažiuoja vyrai iš jūsų šalies, apvagia parduotuves, pasiima paskolas ir dingsta.“ Nurijau seilę ir pagalvojau: „Negana to, kad Lietuvoje esu diskriminuojama, nes esu romė, čia sulaukiau to paties, nes pasakiau, kad esu lietuvė.“ O galiu taip sakyti, nes pase taip parašyta.

Ir juokiesi iš šitos situacijos, nes ji absurdiška. Ir, manau, jei būčiau prisistačiusi rome, nebūčiau sulaukusi diskriminacijos. Bet čia tuo pačiu akcentas lietuviams, kad vertėtų pasižiūrėti į save, ką kiti apie juos mano.

– Kaip jaučiatės, kai tenka patirti engimą, kai turite nuolat kovoti? Ar jaučiatės saugi?

– Dieną jaučiuosi saugi. Panevėžyje mane daug kas atpažįsta. Dažnai juokiuosi, kad Panevėžyje esu tokia pat populiari kaip „Maxima“ (juokiasi). Kalbant apie vakarą – aš, kaip ir jūs, noriu nueiti į kiną, į kavinę ar klubą. Nueinu į vieną, kuris priklauso gruzinui, ten yra tamsesnės odos žmonių, tad jaučiuosi sava. Bet ir ten teko susidurti su lankytoju, kuris man pareiškė: „Ko čia atėjai? Čigonams čia vietos nėra.“ Pasakiau apsaugininkui. Maniau, įspės, kad daugiau taip nebekalbėtų, ir viskas. Bet ne, tas apsaugininkas jį už pakarpos ir išmetė lauk. Man tai patiko.

Manau, kad esu tikrai draugiška. Po tiek, kiek visko patyriau, nenuleidžiu rankų, susipažįstu su naujais žmonėmis – ir tikrai yra gerų žmonių. Nesakau, kad visi lietuviai yra diskriminuojantys kitus. Bet sakau, kad neturėtume vieni kitų žaloti, nes visi esame žmonės. Ir, kaip dažnai mėgstu sakyti: užgauk mane fiziškai – man sugis, bet kai užgausi mano dūšią – man niekada nesugis.

Praėjo daugiau kaip penkiolika metų po to, kai mane žiauriai sumušė mokykloje. Šiandien jau galiu apie tai kalbėti ir net turiu tai daryti, nes jei to nedarysiu, mano dvynės, nesvarbu, kad yra šviesios, bet visi žinos, kad yra šitos romės dukros, lygiai taip pat gali nukentėti. Gyvename XXI a., ir tokie dalykai nebegali tęstis.

– Kokį matote sprendimo būdą?

– Realaus sprendimo būdo nematau. Tik žinau, kad didžiausią diskriminaciją patiria tie, kurie bando integruotis. Suprantu, kad visiems diskriminuojantiems parankiausia būtų, jei visi romai pabėgtų iš Lietuvos. Panevėžyje romų buvo 350, liko apie 150. Vieni išskrido į Londoną, kiti dar kur. Jie bėga. Ten jie nėra diskriminuojami, ten gali dirbti ir, žinokit, ten visi romai dirba, juos ten priima į darbą, tikrai ne iš pašalpų gyvena.

O jei aš būčiau romė lesbietė? Mane tikriausiai užmuštų.

O šiaip visi tik gražiai pakalba, bet niekas nieko nedaro. Man teko kalbėtis su viena Seimo nare, kuri buvo labai susidomėjusi esama situacija, bet tai irgi buvo tik kalbos. Man atsibodo važinėti į Vilnių, eiti kažkur ir kalbėti. Vyriausybė daro eksperimentus: 69 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi greta romų, apie 20 ar kiek procentų nenorėtų gyventi greta musulmonų, likusi dalis – greta LGBTQ bendruomenės narių.

Mano kaimynystėje gyvena gėjų pora, jie – labai geri mano bičiuliai. Tai šiandien aš, būdama romė, moku priimti kitą kitokį, o lietuvis, būdamas europietis, nesugeba. O jei aš būčiau romė lesbietė? Mane tikriausiai užmuštų.

Praėjusiais metais palaidojau savo brolį. Jis nusižudė. Turėjo šeimą, suaugusią dukrą, anūkų, o ranką prieš save pakėlė nebeatlaikęs patyčių.

Dabar labai graudinuosi apie tai kalbėdama, bet sakau visiems: mes pradėjome žudytis dėl jūsų. Žinau, kad bus komentarų, jog, ačiūdie, pradėjo valytis, bet linkiu – nespjaukite į vandenį.

Komentarai: 52

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką