Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 18d. 18:58

Dėl sveikatos darbo atsisakiusi Aurelija: netikėtai tapau močiute vaikams iš globos namų

Aurelija Janušienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Aurelija Janušienė

Tauragiškė Aurelija Janušienė (57 m.) sušlubavus sveikatai turėjo atsisakyti pardavėjos darbo, nes šis moteriai pasidarė per sunkus. Gavusi invalidumą ji dienas galėjo leisti namuose, tačiau sėdėti ir nieko neveikti, pašnekovės teigimu, – ne jos būdui. Viskuo besidominti ponia Aurelija, ieškodama, kuo galėtų užsiimti, kam būti naudinga, įsitraukė į Europos socialinio fondo projektą „Atrask“, kuris jai suteikė galimybę dalyvauti įvairiuose mokymuose, pradėti savanoriauti vaikų globos namuose ir taip, moters žodžiais, realizuoti save.

Pakvietė dalyvauti projekte

Ponios Aurelijos veikla visada sukosi parduotuvėje: dirbo pardavėja, paskui – parduotuvės vedėja, kaip pati sako, veiklos niekada netrūko. Vėliau, metusi darbą parduotuvėje, moteris įsitraukė į tinklinę rinkodarą, kur jai labai gerai sekėsi.

„Visada sukausi tarp žmonių ir patiko tai, ką dariau. Tačiau sustreikavo sveikata, turėjau dvi stuburo operacijas, atsirado bėdų ir su sąnariais, darbai sustojo, vėliau sugrįžau į parduotuvės gyvenimą. Vis dėlto sveikata ilgai taip dirbti nebeleido, gavau invalidumą ir jau porą metų nebedirbu“, – pasakojo pašnekovė.

Man ten labai patinka, ta veikla atitinka mano charakterį, poreikius, nes sėdėti namie užsidarius yra visiškai ne man.

Pasak moters, jai visada viskas buvo įdomu ir ji ne iš tų, kurie užsiregistruoja Užimtumo tarnyboje ir laukia pasiūlymų. „Pati vis pasidomėdavau, kur dar kas Tauragėje vyksta. Ir viskas taip sutapo, kad ir pati ieškojau, kur man save realizuoti, kuo užsiimti, jog būtų naudos, ir kaip tik tuo metu sulaukiau kvietimo iš Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro vadovės Nijolės Meilutienės dalyvauti projekte „Atrask“, – sakė A.Janušienė.

Šio Europos socialinio fondo projekto tikslas – didinti vyresnio darbingo amžiaus asmenų (55 m. ir vyresnių) socialinę įtrauktį į darbo rinką ir visuomenę, siekiant didinti jų užimtumą ir mažinti skurdo riziką.

Organizuojamos įvairios veiklos, tokios kaip vyresnių darbingo amžiaus asmenų įtraukimas į savanorišką veiklą, jų mokymas, motyvavimas, konsultavimas ir psichologinė pagalba, siekiant grąžinti juos į darbo rinką, mokymai skirti vyresnių darbingo amžiaus asmenų pagrindiniams svarbiausiems bendriesiems gebėjimams ugdyti.

„Vyksta įvairiausi mokymai, pernai kaip tik tokiu laiku mokėmės kompiuterinio raštingumo, buvo ir verslumo pamokos, vasarą vyko anglų kalbos kursai, šiuo metu lankau labai įdomius mokymus apie tai, kaip kvapai ir spalvos veikia mus, mūsų gyvenimą.

Kai lieki visiškai vienas, vaikai užauga, smagu, kad gali ne tik namuose knygas skaityti, bet ir kam nors būti naudingas.

Sakyčiau, kad visi šie kursai yra tai, ko reikia kiekvienai moteriai. Žinoma, į kai kuriuos jų ateina ir vyrų. Man ten labai patinka, ta veikla atitinka mano charakterį, poreikius, nes sėdėti namie užsidarius yra visiškai ne man“, – džiugesio neslėpė pašnekovė.

Realizuoja save savanoriaudama globos namuose

Ponia Aurelija jau kurį laiką savanoriauja Tauragės vaikų globos namuose „Šaltinėlis“, kurie šią vasarą buvo pervadinti į šeimos gerovės centrą, ir vadina tai savotišku savęs realizavimu.

„Kai lieki visiškai vienas (ponios Aurelijos vyras mirė prieš dešimt metų – aut.), vaikai užauga ir anūkų kasdien nematau, nes dukros gyvena užsienyje, smagu, kad gali ne tik namuose knygas skaityti, bet ir kam nors pagelbėti, būti naudingas. Taigi, kad neapkerpėčiau, nueinu pas vaikus.

Pasidėlioju savo laiką, kai nebūna kursų ar kokių kitų veiklų, dieną ar dvi per savaitę lankausi vaikų globos namuose. Kartais ten nueinu be jokio grafiko, pavyzdžiui, kad ir sekmadienį, kai neturiu, ką veikti.

Vieni vaikai išeina į mokyklą, kiti – serga, būna, kad grupėse lieka po vieną du. Tai ir nueini su tuo vaiku pabendrauti, išeini į lauką, susigalvoji kokį žaidimą. Nuo pat pradžių ši savanorystė man buvo labai didelė saviraiškos priemonė.

Asmeninio archyvo nuotr./Aurelija Janušienė su globos namų vaikais
Asmeninio archyvo nuotr./Aurelija Janušienė su globos namų vaikais

Nežinau, kaip atrenka žmones, kurie čia gali savanoriauti, manau, mane rekomendavo mūsų centro direktorė. Bet, žinokit, tas, kuris nemyli vaikų, ten nepabus. Arba tam žmogui, kuriam artimesnės kitos veiklos, ar jis mėgsta labiau būti vienas, jam bus neįdomu. O man labai įdomu.

Su vaikais susigalvojame įvairiausių dalykų, kartais nusiperku ir atsinešu kokių knygučių ar plastilino. Vasarą važinėjome paspirtukais, dviratukais, riedučiais, rengėme vaikams rungtynes, piešėme su kreidelėmis, su mergaitėmis žaidėme klases, siuvome drabužėlius, ko mes tik nesumąstome (juokiasi). Kai nori, tos veiklos atrandi, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad visad smagu sutikti vaikus gatvėje: – Pamatę mane šaukia: „Močiute Aurelija!“ (juokiasi). Susitikę pasikalbame, kaip jiems sekasi, tikrai labai smagu.“

Svarbiausia – norėti ir daryti

Paklausta, kaip dukros reaguoja į mamos veiklas, ponia Aurelija teigė, kad jos labai palaiko. „Sako, mes labai džiaugiamės, kad tu tokia veikli, kad eini, darai, kad tau įdomu, nesėdi namuose, nors man ir sąnarius skauda, ir stuburas neleidžia tam tikrų dalykų, sunkesnių darbų. Bet dar spirga, akys blizga, norisi ką nors nuveikti“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.

Kalbėdama apie dabartines veiklas ji užsiminė, kad neatsisakytų ir darbo, kuris atitiktų jos galimybes. „Esu registruota darbo biržoje, jei man kada pasiūlys kokį darbą, kuris atitiks mano galimybes, jėgas ir sveikata leis tuo užsiimti, aš tikrai priimčiau pasiūlymą, – sakė A.Janušienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Aurelija Janušienė
Asmeninio archyvo nuotr./Aurelija Janušienė

– Man dabar siūlo socialinio padėjėjo kursus. Turėčiau važinėti iš Tauragės į Klaipėdą šešis ar aštuonis mėnesius kas savaitę, man tai sudarytų sunkumų. Gyvenu ne bute, o name, dabar tas laikas, kai ir ugnį reikia pasikurti, ir kitų darbų yra. Bet tuos kursus labai norėčiau išklausyti, gal juos baigusi net galėčiau kur nors įsidarbinti, atlyginimą gauti ir šioje veikloje save realizuoti. Dar neatmetu ir šios galimybės, žiūrėsiu, kaip viskas dėliosis, galbūt pavasarį ir pavyktų“, – planais dalijosi moteris.

Išgirdusi klausimą, ką pasiūlytų kitiems, kurie galbūt dėl sveikatos ar kitų problemų nebedirba, laiką leidžia namuose ir jaučiasi praradę gyvenimo džiaugsmą, ponia Aurelija sakė: „Kiekviename mieste yra kokia nors moterų ar kita organizacija, kuri rengia mokymus ar kokius nors užsiėmimus. Ir per darbo biržą tų veiklų galima atrasti. Tiesiog reikia norėti, ieškoti, eiti ir daryti.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką