Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 07, 20:59

Dvi mokytojos metė iššūkį sistemai: įkūrė mokyklą, kurioje ugdymas vyksta kitaip nei įprasta

Šiemet liūdnai nuskambėjus matematikos egzaminų rezultatams itin aštriai pradėta kalbėti apie mūsų švietimo sistemos skyles. Mokytojos, lektorės, „Geros pradžios“ mokyklos steigėjos Renata Zakarienė ir Alma Balnienė įsitikinusios, kad tol, kol mokykla vaikui bus streso šaltinis, negalima tikėtis mokymosi rezultatų. 15min GYVENIMAS su pašnekovėmis kalbasi apie tai, kas mokykloje mokiniams kelia stresą, kaip išsiskiria vaikų ir tėvų lūkesčiai ir kuo ypatinga jų pačių mokykloje taikoma ugdymo metodika.
Renata Zakarienė ir Alma Balnienė
Renata Zakarienė ir Alma Balnienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pradinių klasių mokytojos jau daugiau nei 20 metų įprastoje mokykloje dirbo pagal neįprastą „Geros pradžios“ ugdymo metodiką. Čia nėra įprasto pamokų ritmo ir ribų tarp skirtingų mokymosi dalykų. Nėra čia ir įprasto skambučio. Tiesa, jo kartais nebūna ir valstybinėse mokyklose, tačiau jose vis tiek išlieka įprasta pamokų trukmė. Pagal „Geros pradžios“ metodiką pamokos, priklausomai nuo poreikio, gali sutrumpėti ar užsitęsti, o pertrauka yra vienos veiklos pakeitimas į kitą, t. y. vaikai užsiėmimų randa vadinamuosiuose Veiklų centruose.

Pašnekovės taip pat veda seminarus mokytojams įvairiomis temomis. Kaip pačios įvardija, jų tikslas, kad kuo daugiau mokytojų Lietuvoje taikytų šios metodikos privalumus, kad vis daugiau vaikų gautų tuos įgūdžius ir kompetencijas, kurių šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai reikia. O reikia ne iškaltų žinių bei faktų, o kūrybingų, atsakingų ir drąsių asmenybių. Taigi pagrindinis siekis – į mokymosi procesą sugrąžinti visuminio žmogaus ugdymo modelį.

Asmeninio archyvo nuotr./Renata Zakarienė
Asmeninio archyvo nuotr./Renata Zakarienė

Papasakokite, kaip gimė idėja išeiti iš valstybinio sektoriaus ir steigti savo mokyklą?

Renata: Mes su Alma jau daugiau nei 20 metų pagal šią metodiką dirbome įprastoje, valstybinėje mokykloje – turėjome visai kitą tvarkaraštį. Nors ir turėjome šiek tiek derintis prie mokyklos ritmo bei mokytojų dalykininkų, pamokas organizavome probleminio ugdymo principu, vedėme neuroedukacinius užsiėmimus, skirtus emocinio ir socialinio vaikų intelekto ugdymui, susidraugavimui su savo emocijomis, vertybių peržiūrai ir pan. Kitaip tai vadinama trimačiu asmenybės ugdymu.

Pastebėjome, kad tėvai labai domisi šia metodika, tačiau pirmą klasę renkame kas ketverius metus, kai išleidžiame savo mokinių laidą, todėl ne visi vaikai gali pakliūti, o ir klasės – ne guminės. Taip gimė idėja steigti savo mokyklą, kad pakliūti galėtų visi norintieji.

Kokia „Geros pradžios“ metodikos esmė, t. y. kuo šis ugdymas skiriasi nuo įprasto?

Renata: Tiesą sakant, akivaizdžiai suvokiau skirtumą, kai teko pavaduoti kolegę, dirbusią įprastai. Tuo metu aš turėjau pirmokus ir ten buvo pirmokai. Pamačiau, kad, skirtingai nei mano vaikai, jie bijo kelti ranką ir pasakyti, ką galvoja, nes baiminasi, kad suklys, nors klysti yra natūralu. Mano pirmokai jau po kokio mėnesio supranta, kad mokytis nėra baisu, suklysti nėra baisu, draugui pasakyti, ką jis turėtų pataisyti, taip pat nėra baisu. Ir jam pačiam priimti pastabą yra dovana, nes tuomet jis žino, kaip kitą kartą gali padaryti geriau.

Alma: Metodika paremta ne tik žinių perdavimu, bet ir vaiko asmenybės ugdymu. Įprastoje klasėje, kai baigiasi pamoka, vaikai neturi, ką veikti, todėl jie arba sėdi įlindę į telefonus, arba dūksta, todėl įsidirgina. Prasidėjus pamokai mokytojui tenka skirti laiko, kad jie sutelktų dėmesį.

Kai ribos, kuri kažką nutraukia, nėra, per pertrauką tiesiog vyksta kita veikla, todėl mes su vaikais labai daug bendraujame. Po kelių mėnesių pirmoje klasėje jie jau išmoksta pasakyti labai daug komentarų: „tu labai gražiai sugalvojai“, „tu labai įdomiai pasakei“ ir pan. Tuomet mokomės frazių, kaip padėkoti už gražų komentarą. Kas bebūtų, pirmiausia mokome vaikus sakyti teigiamus komentarus – mūsų visuomenėje, kurioje daug negatyvumo, iš tiesų reikia to mokyti.

Trūkumams įvardinti taip pat gali būti vartojamos frazės, kurios nežeidžia kito: „norėčiau tau patarti“, „norėčiau tavęs paklausti, kodėl tu taip pavaizdavai, ar šiek tiek pakeitus nebūtų gražiau?“ Toliau seka dėkojimo frazė už pastebėjimą ir savas komentaras – gal pristigo laiko, gal nešovė tokia mintis, o gal man gražiau taip, kaip padariau, ir nieko nenorėčiau keisti.

Minėjote, kad metodika apima ir vaikų emocijas. Kaip tai vyksta?

Alma: Kasdien veiklą pradedame nuo Ryto rato, kurio metu pamatome, kaip vaikai šiandien jaučiasi. Juk visi puikiai suprantame, kad jeigu vaikas viduje jaučia daug destrukcijos, jam ne mokslai bus galvoje. Todėl pirmiausia stengiamės visi įeiti į tą pačią vidinę būseną, kad žinia, kurią nori perduoti mokytojas, ateitų iki vaikų ir jie sugebėtų priimti informaciją.

Renata: Taip pat ir kiekvieno vaiko adaptacija yra skirtinga. Paskutiniais metais turėjau ypatingą atvejį, kai vaiko adaptacija vyko per sulėtintą veiklą. Jis viską darė be galo lėtai ir su didele baime, kad daro blogai. Jeigu būtų skambučiai ir įprastas pamokų laikas, mokykla jam būtų tapusi streso šaltiniu ir vargiai rezultatas būtų geras. O mes turime galimybę integruoti veiklas – vieni padaro darbą ir eina daryti kažką kita, o kiti gali pabaigti užduotį, skirdami jai tiek laiko, kiek reikia. Po pusmečio jis jau sugebėjo užduotis atlikti net greičiau už kitus ir darė tikrai gerai.

Kaip ir tėvai vakare namo neparsinešė darbo, taip ir vaikas turi pareiti visiškai laisvas.

Mokslo metų pradžioje tėvams opi tema būna vaikų būreliai. Specialistai pastebi, kad tėvai, tenkindami savo lūkesčius, dažnai per daug apkrauna vaikus. Ką jūs manote apie tai?

Renata: Didžiajai daliai vaikų norisi išbandyti įvairias veiklas, jie yra smalsūs. Problema atsiranda tada, kai krūvis tampa per didelis ir vaikas po visos dienos, pavyzdžiui, šeštą valandą vakaro grįžta namo su krūva nepadarytų namų darbų. Mūsų požiūriu, kaip ir tėvai vakare namo neparsinešė darbo, taip ir vaikas turi pareiti visiškai laisvas. Šeima turi bendrauti, valgyti vakarienę, žiūrėti filmą, daryti bet ką, tik ne pamokas. Deja, susiduriame su atvejais, kai vaiką, ypač jeigu jis labai atsakingas, prieš mokyklą pradeda net pykinti, nes jis bijo eiti, kadangi, visą dieną praleidęs muzikos mokykloje nespėjo paruošti namų darbų.

Alma: Ypač pirmokėlių tėvai neįsivaizduoja, kiek vaikas turi mokytis. Dažnai manoma, kad pradinis ugdymas – nerimtas, nes nėra pažymių, todėl parenka dar 3–4 būrelius. Juk būrelyje vaikas taip pat dirba – net jeigu jam patinka šokti, dainuoti ar piešti, jis privalo daryti tai, kas jam sakoma. Kita vertus, šiandien galiu norėti dainuoti, o rytoj – ne, bet kai yra būrelis, aš privalau. O tėvų lūkesčiai labai dideli. Mokytis vaikas turi tik labai gerai, būrelyje pasirodyti taip pat tik labai gerai.

Renata: Nemaža dalis tėvų nepriima vaiko tokio, koks jis yra, nepaskaičiuoja jo galimybių. Ir dalis vaikų pradeda gudrauti – neina į būrelius, už kuriuos tėvai moka, kad spėtų atlikti namų darbus. Tai atidaro vartus vaikų melui. Daug geresnis variantas, kai vaikas į papildomus būrelius užrašomas ne anksčiau kaip po 17 val. Tuomet jis būna ir pailsėjęs, ir pamokas paruošęs.

Asmeninio archyvo nuotr./Alma Balnienė
Asmeninio archyvo nuotr./Alma Balnienė

Alma: Blogiausia, kai būreliai mieste prasideda tokiu laiku, kad vaikui reikia net išeiti iš pamokų. Tokiu būdu vaikui į pasąmonę dedama žinia, kad būrelis svarbiau negu pamokos, nes jis turi išeiti iš pamokų, kad spėtų į būrelį. Ir kai jis bus 15–16 metų, mes stebėsimės, kodėl jis neturi atsakomybės jausmo. O iš kur jis bus, kai prioritetu dedame kitą veiklą? Jeigu užklasinė veikla būtų savu laiku, labai gerai, nes ji lygiagrečiai svarbi, bet kai ji dengia pamokas, jau nėra gerai.

Dažnai kalbama, kad mokykloje vaikų galvos prikemšamos niekam nereikalingų žinių, kurios greitai pasimiršta. Kaip faktinės žinios vertinamos šios metodikos požiūriu?

Renata: Kol mokykla vaikui bus streso šaltinis, tol bus ir žinių stygius, nes tik sąmoninga asmenybė (tarp mažiukų tokių gali būti tik vienetai) gali nuspręsti, kad man nesvarbu, kas vyksta mokykloje, aš noriu tapti, pavyzdžiui, gydytoju ir dėl to labai mokysiuosi. Dažnesnis kitas variantas: jei mokykla yra stresas, turime prigąsdintus, įbaugintus vaikus, kurie visko bijo – bijo neišpildyti tėvų lūkesčių, blogai pasirodyti prieš klasės draugus, suklysti ir pan.

Todėl norėtųsi, kad mokykloje būtų daugiau galvojama apie vaiko vidinę ramybę. Tik tuomet jis turės jausmą, kad mokytis gali būti smagu ir įdomu. Vidinis vaiko stuburas, tikėjimo ir pasitikėjimo savimi pagrindas statomas kaip tik pradinėje mokykloje, todėl ypač svarbu, kaip joje vaikas jaučiasi. Jeigu pagrindo nėra – statyk ant jo kokį nori namą. Tėvai turėtų pasirūpinti, kad vaikas nevėluotų į pamokas, kad nebūtų paimtas anksčiau, kad tėvai nekalbėtų apie tai, jog penktadienis nėra svarbi diena ir galima išvažiuoti atostogų ar apskritai savaitei išvykti, atitraukiant vaiką nuo pamokų. Taip pat visada prašome tėvų nekalbėti apie mokyklą blogai, jeigu namuose yra vaikas.

Norėtųsi, kad mokykloje būtų daugiau galvojama apie vaiko vidinę ramybę.

Alma: Kai vaikas mokosi, jis turi žinoti, kam tų žinių jam gali prireikti. Pavyzdžiui, kam reikia mokėti išmatuoti skersmenį? Ogi „Senukuose“ mums reikia nusipirkti naują žarnelę, o jų ten lentynoje šimtai. Kaip žinoti – kokią? Naujose programose labai akcentuojama, kad, norint vaikus sudominti, reikia kurti problemines situacijas, kurios parodo, kodėl verta tai žinoti.

Dar vienas svarbus aspektas – „nenusodinti“ vaiko, jeigu jis pateikė neteisingą atsakymą. Pavyzdžiui, užduodi klausimą. Vienas kelia ranką, bet jo atsakymas neteisingas. Kaip dažniausiai elgiasi mokytojas? Sako: „Ne, atsakymas neteisingas, kas dar turi atsakymą?“ O galima sureaguoti kitaip: „Taip, tai tavo atsakymas. Kas turi kitą nuomonę?“ Ir tuomet vaikai nebijo pasisakyti, nes dar nežino – suklydo jie ar ne. Galiausiai pasiūlai visiems kartu keliauti teisingo atsakymo link, atrandant jį visiems kartu.

Renata: Liūdna, kad nemaža dalis mokytojų vaiko gebėjimus vertina tik žinių aspektu ir nėra vertinama vaiko pažanga, nors ji gali būti ir labai didelė. Valdiška mokykla neleidžia jo oficialiai pagirti, nes pagirti galima tik tuos, kurie mokslo metus baigė labai gerais rezultatais. Tačiau juk pagyrimas už pažangą ir motyvuoja mokytis, todėl mes mėgstame tokią frazę: „Padaryk geriausiai, kaip gali“. Vaikai taip ir sako: „Mokytoja, padariau geriausiai, kaip galiu“. Ši frazė įgalina žinoti ne tik savo silpnas vietas, kur jis turi pasitempti, bet ir pasidžiaugti stipriosiomis.

Grįžtant prie žinių – ar šiuolaikiniam vaikui iš tiesų reikia jas nešiotis galvoje?

Alma: Vienas iš mūsų šūkių – mes mokome mokytis. Žinoma, tam tikrus dalykus reikia išmokti mintinai, bet dar svarbiau žinoti, kur galiu susirasti reikiamą informaciją. Internetas šiuo atveju – paskutinis šaltinis, bet yra biblioteka, knygos, apklausos, pristatymai. Tokiu būdu gautos žinios, net nesistengiant ko nors iškalti, įstringa vaikų galvose.

Asmeninio archyvo nuotr./Geros pradžios mokykla
Asmeninio archyvo nuotr./Geros pradžios mokykla

Pavyzdžiui, kai mokėmės kalendorių, kiekvienas išsiaiškinome, kurį mėnesį yra gimęs. Kiekvienas vaikas gavo po lapą su kalendoriaus tinkleliu, kuriame turėjo pažymėti savo mėnesį, jo dienas, išsiaiškinti, kur yra šeštadieniai ir sekmadieniai, pasižymėti savo gimtadienio dieną, tuomet susirasti dar bent dvi to mėnesio šventes, galiausiai mėnesį nuspalvinti metų laiko spalva. Jie niekada nepamirš, kad gimė rudenį, tą mėnesį ir kad yra dar keli rudens mėnesiai. Ir nieko nereikėjo iškalti, jie išmoko atlikdami užduotį.

Kadangi dalykai yra integruojami, dažnai vaikai net nepajaučia, kaip pasaulio pažinimo veiklas pakeičia lietuvių kalbos užduotys ar dailės pamokos elementai. Mokydamiesi apie viduramžius, vaikai gali trumpam pavirsti kunigaikščiu Gediminu ir parašyti laišką užsienio amatininkams, pakviečiant juos atvykti į Vilnių vystyti savo verslo, o susukus laišką užantspauduoti jį čia pat susikurtu antspaudu.

Renata: Tai ir yra problemų sprendimu grįstas ugdymas. Galima ramiai planuoti pamokas pagal vadovėlio temas ir užduotis, kurių jame netrūksta, o galima kartu su vaikais pasižiūrėti filmuką apie povandeninį pasaulį ir, kaskart jį stabdant, klausti: pavyzdžiui, kodėl šitas gyvūnas būtent toks, kodėl jis taip elgiasi? Pasirodo, jam reikia pasislėpti, todėl jo kūnas prisitaikęs prie aplinkos. Ir sąvoką „prisitaikymas prie aplinkos“ vaikai sužino visai kitaip.

O štai mokantis sveiko maisto piramidės, gali būti atliekamas tyrimas užduodant klausimą – ar maistas, kurį valgau pusryčiams, suteikia man energijos mokytis? Vaikai savaitę stebi savo įpročius pasirenkant maistą ir fiksuoja duomenis diagramoje. Projekto pabaigoje surenkamos argumentuotos rekomendacijos, kaip susikurti sveiko maisto pusryčių dėžutę.

Atėję į penktą klasę, šie vaikai yra arba labai patogūs, arba nepatogūs, nelygu, ko nori mokytojas.

Dar norėčiau paminėti komandinio mokymosi svarbą. Komandinis darbas – šiuo metu geidžiamiausia kompetencija, visos įstaigos deklaruoja, kad nori tokių darbuotojų. Tačiau pastebiu, kad mokytojai komandinį darbą supranta labai siaurai. Vaikai vis tiek dirba po vieną, daro tą pačią užduotį, tiesiog tarpusavyje pasitikrina ar pasitaria. Arba tam tikrą užduotį gauna grupė, joje iš karto atsiranda lyderiai, kurie jos imasi, o kiti pasėdi ir pakrapšto nosį.

Tai nėra komanda. Komandoje kiekvienas prisiima atsakomybę už savo dalį. Ir jeigu kuris nors užduoties neatliks, jis paves visą komandą. Mes po užduoties netgi leidžiame vaikams pasidalinti indėlio pyragą – pažymėti apskritime, kuri dalis yra jų. Taip jie save įsivertina – jeigu ta dalis šiandien nedidelė, atsiranda motyvacijos kitą kartą pasistengti labiau.

Ar keturias klases baigę pagal tokią metodiką vaikai turi šansų vėliau adaptuotis dalykinėje sistemoje?

Renata: Atėję į penktą klasę, šie vaikai yra arba labai patogūs, arba nepatogūs, nelygu, ko nori mokytojas. Jeigu mokytojas ateina tik pravesti pamokos ir pasiimti atlygio, šie vaikai yra nepatogūs, nes jie smalsūs, jie nori, kad būtų geriau, daugiau, kad būtų iššūkių. Jeigu mokytojas ne visai aiškiai kalba, visa klasė gali tarpusavyje šnibždėtis, kad nieko nesuprato, o jie kels ranką ir prašys dar kartą paaiškinti, nes jie iš tiesų nori suprasti.

Skaitote paskaitas įvairiomis ugdymo temomis ir mokytojams. Kokias problemas dažniausiai jie įvardina?

Renata: Dažnas mokytojas įvardina laiko stoką. Žmonės nemato jo tikrojo krūvio ir įsivaizduoja, kad mokytojai labai gerai gyvena – dirba pusę dienos, turi daug atostogų. Taip nėra. Yra labai daug kitokio darbo – audito grupės, kitokios grupės, ataskaitos ir pan. Visos šios veiklos nesuteikia jokios pridėtinės vertės vaikų ugdymui, bet atima daug laiko. Galiausiai taisymo darbai.

Asmeninio archyvo nuotr./Renata Zakarienė ir Alma Balnienė
Asmeninio archyvo nuotr./Renata Zakarienė ir Alma Balnienė

Aš skaičiavau, kiek užima laiko ištaisyti 27 diktantus, juos aprašyti, duoti refleksiją tėvams. Man tai užtrunka mažiausiai 2 valandas. Taip pat kartą paskaičiavau, kad, sudėjus visus testus, per mėnesį man tenka peržiūrėti 1000 lapų.

Taigi, jeigu nori dirbti gerai, turi dirbti daug. Lietuvoje yra daug labai gerų mokytojų, bėda ta, kad švietimo sistema neleidžia jiems plėstis, nes jie įsprausti į tam tikrus rėmus. Tačiau mes labai tikime tuo, ką darome, o šį tikėjimą sustiprina patirtis: mes matome, kad vaikai, baigę pradinę mokyklą pagal tokią „Geros pradžios“ ugdymo sistemą, į 5-ą klasę ateina drąsūs, motyvuoti, savimi pasitikintys, smalsūs, siekiantys išsikelto tikslo, gerbiantys save ir kitus. Šios savybės tikrai padės jiems išlaikyti gyvenimo egzaminus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką