15min pokalbis su Pauliumi ir Vytautu – apie regėjimą, kuris nepriklauso nuo akių, įtraukiojo ugdymo pliusus ir minusus bei tai, kas nutinka, kai nematai laiptų žemyn.
– Pauliau, Vytautai, judu gimėte nematantys ar regėjimą praradote vėliau, dėl ligos?
Vytautas: Gimėme keliais mėnesiais per anksti, todėl buvome perkelti į inkubatorius. Jie dar buvo seni, sovietiniai. Dėl per didelės deguonies srovės atšoko akių tinklainės.
– Sunku įsivaizduoti, kaip šią žinią išgyveno jūsų tėvai. Be abejo, patys su jais apie tai kalbėjotės?
Paulius: Pokalbių buvo ne vienas, dažnai kalbėjome, kaip jie su šia žinia susitaikė. Visko buvo, pirmosios dienos jiems buvo tikrai nelengvos. Daug streso, bet bėgant laikui su tuo susigyveno.
Mes patys savo istoriją žinojome nuo mažens. Neregystę priėmėme natūraliai. Reikia džiaugtis tuo, kaip viskas dabar yra. Nematai? Bet vis tiek gali pilnavertiškai, įdomiai gyventi. O jei pradėtum matyti? Aišku, būtų smagu, nors daug ką reiktų pradėti nuo nulio, iš naujo mokytis.
Vytautas: Kai mums buvo vieneri ar dveji metai, du kartus su tėvais skridome į Ameriką. Vieną kartą ten praleidome daugiau nei pusę metų, medikai bandė įvairius gydymo būdus, operacijas. Tuo metu atrodė, kad kažkas pavyko – Pauliaus viena akis lyg ir reagavo geriau. Vėliau regėjimas vėl nusilpo.
Be abejo, tai buvo labai rimtas išbandymas tėvams. Manau, pagrindinis ramstis, kuriuo rėmėmės ir mes, ir jie – suvokimas, kad nesame vieninteliai. Lietuvoje yra visa aklųjų ir silpnaregių bendruomenė.
Taip jau susiklostė gyvenimas. Po mūsų gimė vienas vaikinas, kuriam nutiko tokia pati istorija. Daugiau nesu girdėjęs, matyt, aparatūra buvo patobulinta.
Esmė, kad nesame vieni. Yra daugiau panašaus likimo žmonių, kurie gyvena, dirba, kuria. Nesi vienas – gali kažką daryti. Gal geriau, gal blogiau, bet daryti.
Jei per daug filosofuosi, kaip galėjo būti, nežinau, ką tuo pasieksi. Gal tiesiog taip buvo lemta? Geriau žiūrėti į priekį – ką galima su tuo nuveikti.
