Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 13d. 10:56

Edgaras metė kunigystę dėl tapybos ir floristikos: „Didžiausia laimė yra nevaidinti, būti savimi“

Edgaras Vegys
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Edgaras Vegys

Dar mokydamasis mokykloje Edgaras Vegys (33 m.) mėgo tapyti ir manė, kad studijuos Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau po mokyklos įstojo į Kunigų seminariją. Po 15 metų ėjimo kunigystės keliu Edgaras paprašė arkivyskupo atleisti jį iš kunigo pareigų. „Neatradau savęs kunigiškoje tarnystėje. O noras kurti niekada nedingo, tik stiprėjo“, – sako jaunas vyras, šiandien vėl grįžęs prie tapybos ir net tapęs floristu.

Diakono tarnystę atlikęs Vilniaus Matulaičio parapijoje, dirbęs Druskininkų šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios) parapijos vikaru, dabartinio Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo asmeniniu sekretoriumi, vėliau – karo kapelionu Lietuvos kariuomenės ordinariate, prieš porą mėnesių E.Vegys arkivyskupui parašė laišką su prašymu atleisti jį iš kunigo pareigų, o popiežiui Pranciškui – grąžinti jį į pasauliečių luomą. Kol laukia patvirtinimo iš popiežiaus, Edgaras vis dar yra kunigas, tik jau nebeina savo pareigų.

Šiandien laisva ir atvira širdimi, kaip pats sako, gali užsiimti tuo, ko visada norėjosi, – kurti. Jis tapo paveikslus ir dirba floristu – šio amato mokėsi pastaruosius dvejus metus, dar tarnaudamas.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys

„Aš nepraradau tikėjimo, tikrai ne. Ir šios veiklos, mano galva, galėtų būti suderinamos su kunigyste. Tačiau suderinti šių dalykų nepavyksta, nes mūsų visuomenė tam tikrais klausimais mąsto dar tikrai šabloniškai, o bažnyčia irgi negali prieštarauti bendrai nusistovėjusiai nuomonei“, – paaiškina pašnekovas ir priduria, kad, nesvarbu, kuo gyvenime užsiimi, svarbiausia yra būti sąžiningam pačiam su savimi.

Su Edgaru kalbamės apie pasirinkimus, pokyčius, tikėjimą, savirealizaciją ir ateities viltis.

– Pradėdamas pokalbį užsiminėte, kad sprendimui stoti į Kunigų seminariją įtakos turėjo jus supanti aplinka, susiformavęs požiūris. Kokia buvo ta aplinka?

– Nuo 14 metų buvau labai smarkiai įsitraukęs į krikščioniškų nevyriausybinių organizacijų jaunimo veiklą. Iš pradžių priklausiau Lietuvos Kolpingo draugijai – būdavo daug stovyklų, seminarų su tais žmonėmis. Paskui mano gyvenime atsirado Vilniaus arkivyskupijos centras, Lietuvos jaunimo dienos, Pasaulio jaunimo dienos, Taizė suvažiavimai. Aš visur dalyvaudavau.

Atėjo momentas, kai pradėjau galvoti, kad smagu būti su tuo jaunimu, užsiimti tomis veiklomis, ir Kunigų seminarija, gal kiek idealistiškai, pasirodė kaip kelias, kuriuo galėčiau eiti.

Bet štai, prabėgo penkiolika metų: septyneri – studijų, metai Diakono tarnystės ir septyneri metai kunigystės, ir viskas apsivertė.

Pirminis jausmas buvo begalinė ramybė. Kad man nebereikia vaidinti, galiu drąsiai, viešai daryti tai, kas man patinka.

– Kas pasikeitė, kad nusprendėte visko atsisakyti ir išeiti?

– Poreikis kurti, noras save realizuoti visą laiką buvo viduje. Per tuos 15 metų nelabai turėjau galimybių užsiimti tapyba, o tai man yra labai artima. Tapiau mokyklos laikais, paskui viskas buvo užmesta, bet, man atrodo, nuo savęs nepabėgsi – koks esi, toks esi, ir tas noras kurti visada mane lydėjo.

Tik, žinote, baigi seminariją, paskui pradedi pasvarstyti, kad gerai, išeisiu, o ką aš darysiu, juk nieko daugiau nemoku – esu baigęs teologiją, filosofiją, tai kam aš dar reikalingas. Pradedi save šiek tiek nuvertinti. Ir arba priimi sprendimą, kad esi čia, nebepasiduodi tokioms nuotaikoms ir nesiblaškai, arba – kad esi dar gana jaunas ir dar daug ko gyvenime gali pasiekti, išmokti ir tą kryptį pakeisti.

– Suprantu, kad nebuvo taip, jog mintys užplūdo ir jūs staiga, per trumpą laiką, priėmėte sprendimą?

– Ne. Apie tai svarsčiau kelerius metus.

– O būnant kunigu tapyti negalima?

– Galima (šypsosi). Atradau ir kitą sritį, artimą širdžiai, – floristiką. Tiek ji, tiek tapyba, mano manymu, suderinama su kunigyste.

Moraline prasme čia nėra nieko blogo, tačiau suderinti šių dalykų nepavyksta, nes mūsų visuomenė tam tikrais klausimais mąsto dar tikrai šabloniškai, žmonėms sunku įsivaizduoti kunigą ne tik prie altoriaus, bet ir besidarbuojantį kitose srityse, o bažnyčia irgi nelinkusi prieštarauti bendrai nusistovėjusiai nuomonei.

– Tačiau jūs vis dar esate kunigas, tik nebeinate pareigų?

– Taip. Arkivyskupas mano laišką su prašymu grąžinti mane į pasauliečių luomą turi išsiųsti popiežiui. Kadangi nėra jokio konkretaus dalyko, dėl ko negalėčiau būti kunigu, pavyzdžiui, šeimos, vaikų, nėra pagrindo mane greitai grąžinti į pasauliečių luomą. Šis procesas gali užtrukti, bažnyčios ganytojai dažniausiai nedaro skubotų sprendimų, bet palieka laiko išeinančio kunigo motyvams ištirti ir galiausiai įsitikinti, ar šis sprendimas tikrai yra sąmoningas.

Dabar aš galiu dirbti savo norimus darbus, bet popiežius sprendimą gali priimti ir po dešimties metų.

– Viskas dar labai šviežia, prabėgo tik kiek daugiau kaip porą mėnesių, gal dar anksti klausti, bet ar jaučiate kokį pokytį? Koks tas jausmas?

– Pirminis jausmas buvo begalinė ramybė. Kad man nebereikia vaidinti, galiu drąsiai, viešai daryti tai, kas man patinka. Pastaruosius kelerius metus vyko ieškojimai, kuo galėčiau užsiimti. Bandžiau ir juvelyrikos pasimokyti, bet ten reikia didžiulio kruopštumo. Supratau, kad esu žmogus, kuriam būtinas greitas rezultatas.

– Ir floristika pasirodė tam tinkama sritis – sukuri puokštę čia ir dabar ir turi rezultatą? Kaip apskritai ją atradote?

– Taip, būtent tokia ji ir yra. Pastaruosius dvejus metus visos atostogos buvo skirtos mokslams. Tai nebuvo neleistina veikla, bet vis tiek tokia, apie kurią niekam nepasakodavau. Todėl dabar labai džiaugiuosi, kad apie visa tai galiu kalbėti laisvai.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys

Pirmiausia grįžau prie tapybos, o paskui supratau, kad Lietuvoje, nebaigus Dailės akademijos, nepriklausant Lietuvos dailininkų sąjungai, kai esi nežinomas, sunku prasimušti. Meno rinka siaura ir požiūris toks, kad vis dar žiūrime diplomo. Taigi ir nutariau, kad reikėtų dar ką nors pabandyti. Taip atradau floristiką.

Lankiau skirtingus kursus Vilniuje, internetu baigiau kursą pas vieną Nyderlandų floristą, jau beveik metus mokausi Klaipėdoje esančioje Sigučio Kaminsko tarptautinėje floristikos mokykloje, kur dėstyti iš Maskvos atvyksta žinomas floristikos pedagogas Stasas Zubovas.

– Jūsų naujoji karjera dar tik prasideda, dirbate ne pats sau, o su kitais floristais. Kokia atmosfera šioje srityje Lietuvoje? Ar noriai priimami naujokai? Ar jaučiama konkurencija?

– Man labai smagu, kad tenka susipažinti su naujais žmonėmis, ir jie geranoriškai mane priima, nejaučiu konkurencijos, kad štai čia dar vienas naujokas ir nereikėtų jam padėti. Labai įdomūs, savo darbą išmanantys žmonės, ir man labai smagu drauge su jais dirbti. Nežinau, kaip viskas bus toliau.

Savo darbais kviečiu žmogų mąstyti apie jį supančią kasdienybę, neapsiriboti lengvai suprantamais dalykais.

– Kita svarbią vietą jūsų kūrybiniame gyvenime užimanti sritis yra tapyba. Ką tapote, koks jūsų stilius?

– Tapyboje pasirinkau abstraktų vaizdavimo būdą, kuris daugiausia ir atsispindi mano darbuose. Savo darbais kviečiu žmogų mąstyti apie jį supančią kasdienybę, neapsiriboti lengvai suprantamais dalykais, bet įdėti proto pastangų, kad pamatytų tai, kas iš pirmo žvilgsnio nematoma. Kadangi menas iš esmės yra kitoks mąstymo būdas, noriu, kad per mano darbus žmogus pasinertų į savo pasąmonės begalybę ir joje atrastų naujų įkvėpimų savo gyvenimui.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Vegio tapybos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Vegio tapybos darbas

– Iš kur pats semiatės įkvėpimo savo darbams?

– Įkvėpimas – labai skambiai pasakyta, pats darbas yra įkvėpimas: sėdi, dirbi, štai tau ir įkvėpimas (šypsosi). Negali laukti, kol tas tariamas įkvėpimas ateis, nes jis taip niekada gali ir neateiti. Kūryba yra darbas, tik man šis darbas, be abejo, yra labai malonus, tai yra mano gyvenimo dalis, todėl net sunku tai vadinti darbu.

O kuriami paveikslai, vaizdiniai ateina iš aplinkos, iš įvairių potyrių, jausmų, išgyvenimų. Tai, ką matau, jaučiu, sugeneruoja tolesnes mintis, vaizdinius, iš kurių atsiranda vienoks ar kitoks kūrinys.

– Kaip reagavo jūsų šeima, tėvai, kai nutarėte stoti į Kunigų seminariją ir kai nutarėte visa tai palikti?

– Mamos nuotaikos buvo ryškiausios. Kai stojau į Kunigų seminariją, ji labai nustebo, jai buvo skaudu. Sunkiai reagavo į šį mano pasirinkimą. Kadangi visada buvau auklėjamas taip, jog mano pasirinkimas yra mano pasirinkimas, ji su tuo susitaikė. O per tuos 15 metų taip susitaikė, kad jai vėl buvo labai sunku ir skaudu, kai nusprendžiau išeiti (šypsosi).

Draugai labai palaikė. Skaudžiau sureagavo draugai iš studijų laikų, kunigai, kad štai išeina dar vienas kunigas. Tikintiems vyresnio amžiaus žmonėms iš mano pažįstamų rato ir iš bendruomenės irgi buvo šokas. Bet didžioji dalis tikrai palaikė.

Išeidamas ir pats sau nusistačiau tikslą, kad noriu, jog su tais žmonėmis išliktų gražus santykis, o ne tai, kad metu kunigystę ir paskui bijau užeiti į bažnyčią, pažiūrėti buvusiems kolegoms į akis ir su niekuo nebendrauti. Visiems viską paaiškinau, kad paskui nebūtų interpretacijų, jog išėjo dėl moters, vaikų ar dar ko nors. Norėjau, kad visiems būtų aišku, jog išeinu dėl to, kad kunigiškoje tarnystėje neatrandu savęs.

Visiems viską paaiškinau, kad paskui nebūtų interpretacijų, jog išėjo dėl moters, vaikų ar dar ko nors.

Man nesinori meluoti žmonėms stovint prie altoriaus. Nors iš šono ir gali atrodyti, kad viskas gerai, bet viduje jauti, jog prieštarauji pats sau. Taigi norisi būti sąžiningam ir su jais, ir su savimi.

– Kaip bėgant metams pasikeitė jūsų požiūris į bažnyčią, tikėjimą, bendruomenę?

– Kai buvau jaunesnis, mane supo jaunimas. Tikėjimą tie žmonės priima labai jausmiškai, per potyrius, buvimą kartu. Vėliau susiduri su iššūkiais, kad bažnyčioje yra visko – ne tik smagumo, džiugesio, kad bažnyčią taip pat sudaro žmonės, o jie yra klystantys, kaip ir visi kiti.

Sunku vertinti, galiu tik pasakyti, kad, kai išeidamas rašiau laišką arkivyskupui ir atsakinėjau sau į klausimus, sakiau, kad aš jokiu būdu neišsižadu nei Dievo, nei Bažnyčios – kaip tikinčiųjų bendruomenės, nes man tai yra svarbu – ir žmonės, ir religinis gyvenimas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Edgaras Vegys
Luko Balandžio / 15min nuotr./Edgaras Vegys

Tačiau Bažnyčios pozicija tam tikrais klausimais prieštarauja mano įsitikinimams. Manau, kad, jeigu kalbame apie Dievą ir jo meilę žmonėms, jo gailestingumą, turėtume būti atlaidesni kitaip mąstantiems.

Mano galva, Bažnyčia turėtų labiau galvoti apie tai, ko ji moko. O žmonės yra protingi, turi protą, laisvą valią, kad patys atsirinktų. Bažnyčiai nereikėtų kištis į tam tikrus visuomenės pokyčius, priešingai – reikėtų rūpintis, kaip žmones šviesti, kad jie patys suprastų, jog tai, ką skelbia Evangelija, Bažnyčia, yra tikra.

Kai diskutuoju apie tikėjimą su savo draugais, sakau, jog tikiu, kad Dievas yra vienas, kaip ir skelbia Katalikų bažnyčia. Bet mes visi Dievą interpretuojame skirtingai. Čia kaip ant stalo stovintis mineralinio buteliukas: jūs jį matote iš vienos pusės, aš – iš kitos. Ir jei aš ginčysiuosi, kad buteliukas atrodo tik taip, kaip jį matau aš, tai kas iš to? Geriau eikime į dialogą, ir jūsų dėka aš pamatysiu, koks jis yra iš kitos pusės.

Jeigu kalbame apie Dievą ir jo meilę žmonėms, jo gailestingumą, turėtume būti atlaidesni kitaip mąstantiems.

Lygiai taip pat ir kalbant apie Dievą – jei būtume atviresni dialogui su tikinčiaisiais ir netinkinčiais, pamatytume platesnį Dievo vaizdą. Juk Dievas yra begalinis, mes jo negalime įrėminti savo suvokimo rėmuose, tad negalime pretenduoti ir į absoliučią tiesą.

Mano asmenine nuomone, mes dažnai Bažnyčią susiauriname iki savo bendruomenės, vyskupijos lygmens, ką pasakė vietos kunigas. Tačiau Bažnyčios matymas yra daug platesnis, ir matytume tai, jei skaitytume, ką sako popiežius, kokie pranešimai išeina iš Vatikano, tikrai suprastume, kad Bažnyčia nemąsto taip siaurai.

– Kaip manote, ar žmonių pasitikėjimas Bažnyčia mažėja? Tokie dalykai, kaip pasaulinio masto kunigų pedofilijos skandalai, paliečia tikinčiuosius. Yra žmonių, kurie tiki į Dievą, bet nebetiki Bažnyčia. Ir kartais atrodo, kad žmogus į Bažnyčią eina iš inercijos, tik tam, kad užsidėtų varnelę, o ne vedamas tikro vidinio jausmo, tikėjimo.

– Pas mus dar yra to varnelių dėjimo. Sudėtingas čia klausimas, bet gerai pati pasakėte apie tikėjimą į Dievą ir netikėjimą Bažnyčia. Pirmiausia reikia tikėti į Dievą.

Kita vertus, kas yra Bažnyčia? Tai nėra hierarchai, kunigai, pastatas. Jei žiūrėtume į ištakas, Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, jų susibūrimas. Todėl ir sakau, kad man buvo labai smagu dalyvauti jaunimo susibūrimuose, mes melsdavomės visur: stadionuose, aikštėse, miškuose, ant ežero kranto ir tose pačiose bažnyčiose.

Taigi į bažnyčią žmonės turėtų ateiti ne kaip į pastatą, o todėl, kad ten juos supa žmonės, su kuriais juos jungia ta pati patirtis, tikėjimas ir pan. Tai yra tikroji Bažnyčia.

O kalbant apie neigiamus atspalvius, natūralu, kad tokie dalykai žmones atstumia. Čia tas pats, kaip vienas gydytojas ką nors padaro, o šešėlis krinta ant visos medikų bendruomenės. Vienas kunigas ką nors padaro, šešėlis puola ne tik ant kunigų, bet ir visos Bažnyčios. Nors ta žmonių bendruomenė yra niekuo dėta.

Man atrodo, kad posovietinės šalys dar yra atsilikusios nuo Vakarų Bažnyčios, nors jau ir pas mus po truputį pradedama įtraukti bendruomenę. Žmonės turėtų suprasti, kad bažnyčia yra jų, o ne kunigo, nes jis čia pabus penkerius, dešimt metų, paskui bus perkeltas, o jie liks. Tikėjimo jėga yra tai, kad turime būti kartu kaip bendruomenė.

– Dievas ir likimas laikomi skirtingais dalykais. Ar tikite, kad yra likimas ir ar tikite, kad šiame gyvenime niekas nevyksta be priežasties?

– Be priežasties, be abejo, niekas šiame pasaulyje nevyksta. Kalbant apie likimą, žiūrint, kaip čia mes jį įsivaizduojame. Jei mintyje turime tai, kad mūsų gyvenimas jau yra sudėliotas, daryk, ką nori, bet viskas vis tiek bus taip, kaip jau nuspręsta, tai tokio likimo nepripažįstu ir juo netikiu.

Aš tikiu, kad Dievas žmogų sukūrė laisvą, davė jam protą ir laisvą valią, žmogus nėra Dievo marionetė, kurią jis pririšo ir sako: dabar tu taip gyvensi. Mes patys kuriame savo gyvenimą. Dievas duoda mums kelius, o mes patys pasirenkame, kuriais jų eiti. Dėl to krikščionybė man yra pati liberaliausia religija. Ji be galo gerbia žmogų, kalba apie žmogaus orumą ir laisvę ir tos laisvės nevaržo, o tik pasiūlo kelius, duoda patarimus, kurių laikydamasis žmogus gali nugyventi tikrai gražų gyvenimą.

Tikiu, kad Dievas žmogų sukūrė laisvą, davė jam protą ir laisvą valią, žmogus nėra Dievo marionetė, kurią jis pririšo ir sako: dabar tu taip gyvensi.

Pasaulio kūrimas nėra baigtas, bet jį mes kuriame kartu su Dievu. Tad vykstant šiam kūrybos procesui, kalbėti apie likimą nėra protinga, nes tai, ką sukuriame, toki „likimą“ ir turime.

– Norėčiau dar paliesti laimės sąvoką. Natūralu, kad žmogus gyvenime daro pokyčius, nes vis ieško, kas jį darytų laimingą. Jūs tuos pokyčius irgi padarėte. Ar pasikeitė laimės sąvokos suvokimas, palyginti dabartinį laikotarpį ir tą ankstesnį, kai buvote pasirinkęs kunigo kelią?

– Ne, nepasikeitė. Nežinau, ką pasakytų mano kolegos ir draugai, bet pats manau, kad visada buvau labai laisvas. Visada stengiausi gyventi sąžiningai su savimi ir taip, kaip noriu. Visada stengdavausi būti laimingas toje situacijoje, kurioje esu.

Buvau laimingas, kai dirbau parapijoje, kai buvau vyskupo sekretoriumi ir kai dirbau kariuomenėje. Dabar lygiai taip pat esu laimingas. Tiesiog, kai ateina akimirka, kad jauti, jog tai – ne tau, ieškai tos laimės. Šią akimirką jaučiuosi ją atradęs. O jei ji kada nors pradės blėsti, galbūt ieškosiu ko nors naujo.

Svarstant apie laimę – kas tai yra? Mes veikiausiai darome daug dalykų gyvenime, kad būtume laimingi. Ir aš stengiuosi daryti tai, kas man teikia laimės. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas yra būti laimingam, net nesvarbu, iš kokios perspektyvos mes apie tai kalbame.

Su gyvenimo patirtimi ateina jausmas, kad nereikia daug, jog būtum laimingas, – užtenka gerų žmonių aplink, draugų, kad turėtum, kur gyventi, ir pan. Laimei pasiekti daug nereikia. Supranti tai, kai pradedi kitaip mąstyti.

Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas yra būti laimingam, net nesvarbu, iš kokios perspektyvos mes apie tai kalbame.

Man svarbiausias dalykas yra žmonės ir geri santykiai. Didžiausia laimė yra nevaidinti, būti savimi. Kitus priimti tokius, kokie jie yra, ir stengtis, kad tie žmonės tave priimtų tokį, koks tu esi. Jei jauti, kad esi ne savo vietoje, reikėtų nebijoti bandyti tai pakeisti. Jeigu kartais nepavyksta, manau, geriau gailėtis to, kad pabandei, nei to, kad nepabandei.

Visi mes turime idėjų, minčių, svajonių, tad kodėl nepabandžius viso to realizuoti, juk pats procesas, kai sieki to, apie ką svajoji, jau teikia žmogui laimės, o jeigu visa tai dar ir pavyksta, lieka tuo tik džiaugtis. Svarbu nebijoti ir negyventi mąstant: „Kaip būtų, jeigu būtų“, svarbu išdrįsti būti laimingam.

Visi šioje vietoje esame šiek tiek egoistai, nes mums norisi kaip nors save įprasminti. Galbūt kiti to įprasminimo būdo ir nesupras, bet čia kalbame ne apie kitus. Kad ir tapymas: darau tai, nes man yra gerai. Jei tai dar kam nors patiks, puiku! Bet tapau pirmiausia dėl to, kad man pačiam to norisi ir dėl to jaučiuosi geriau.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Vegys

Kuriu puokščių kompozicijas – man smagu, kad kitiems patinka, bet visų pirma man smagu, kad man pačiam tai patinka, kad jaučiu džiaugsmą visa tai daryti, važiuoti mokytis, kurti.

– Kad jau užsiminėte apie tapybą ir floristiką – išduokite, kokią turite svajonę?

– Artimiausia mano svajonė – surengti asmeninę tapybos darbų ir floristikos instaliacijų parodą. Tikiuosi, kad pavyks ją įgyvendinti. O tolesni planai – bus matyti. Svajoti reikia po truputį (šypsosi).


15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.

VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.

Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką