Apie tai atvirai kalba Edvinas Rupšys, „Vyrų kalvės“ akademijos vadovas – žmogus, kartu su bendraminčiais sugebėjęs suburti šimtus paauglių į kelerių metų trukmės savęs pažinimo kelionę.
Netrukus po visuomenę sukrėtusio įvykio, kai sostinėje vienas paauglys nužudė kitą, socialiniuose tinkluose Edvinas paviešino žinutę ir kreipėsi į verslininkus bei visuomenę, prašydamas prisidėti, kad kuo daugiau paauglių galėtų prisijungti prie jų organizuojamų studijų.
„Savo veikloje kasdien susiduriu su įvairiomis paauglių istorijomis. Netašytomis, jautriomis ir dažnai verčiančiomis susigūžti. Matau didžiulius paauglių tėvų šešėlius, slenkančius vaikams iš paskos, kad ir kur jie pasisuktų. Matau paauglių užsidarymą ir nebylų vidinį skausmą, kurį jie malšina tuo, ką turi po ranka. Pasaulis nesirūpina vidiniu jauno žmogaus pasauliu, jam rūpi jo pasiekimai, jam rūpi, kas bus, kai jis užaugs, jam rūpi, kaip šis atrodo kitiems, o ne tai, kaip jaučiasi savo viduje.
Tačiau iš kitos pusės matau didžiulius pokyčius, kuriuos į šeimas ir jauno žmogaus gyvenimą atneša vaikino išmoktas gebėjimas atsiverti, būti pažeidžiamam ir tikram“, – rašė Edvinas.
Pokalbis su E.Rupšiu – apie paauglius, jų baimes, uždarumą, vienatvę, apie visuomenėje klestinčią menkinimo kultūrą ir kodėl mums reikia sabonių ne tik krepšinyje, bet ir bendruomenėse. Taip pat – apie tikslą, kurio horizontas driekiasi šimtmečiui į priekį.
– Edvinai, jums – dvidešimt devyneri. Kokia buvo jūsų paauglystė ir kaip ji skiriasi nuo dabartinių paauglių?
– Ar tarp mano paauglystės ir tos, kurią matau dabar – kurioje tarpsta žmonės – yra skirtumas? Didžiulio skirtumo ne. Bet, pavyzdžiui, mano tėtis, kuriam dabar 50, paauglystę išgyveno visai kitaip, nei dabartiniai jaunuoliai. Skirtumas labai didelis. Jo paauglystė buvo kupina aktyvumo, nuolatinio ribų bandymo, iššūkių, noro pažiūrėti, kaip į tai reaguoja pasaulis.
Šiandienos paaugliai linkę mažiau rizikuoti, pasaulį mato gal net labiau grėsmingą nei anksčiau – dėl tam tikrų kultūrinių fenomenų ir panašių dalykų. Todėl jie dažniau renkasi užsidaryti, ypač vaikinai.
Aš paauglystėje atsidūriau viduryje šio virsmo – jau radau paguodą ir komfortą tarp keturių sienų prie kompiuterio, bet dar buvo daug socialinių situacijų, kur tekdavo išlįsti iš savo kevalo: eiti į konfrontaciją su baimėmis, nepasitikėjimu savimi, noru patikti.
Šiandien paaugliai, nors ne visi, dažniau renkasi pasyvų poilsį. Prieš 30 metų buvo vienas kraštutinumas – aktyvumas, o dabar švytuoklė nusisvėrusi į kitą pusę. Anksčiau reikėdavo vaiką iš lauko tempti namo, dabar reikia į lauką jį stumti.
Tai, kas vyksta šiandien – daug skandalų dėl seksualinės prievartos, dėl vyrų negebėjimo susitvarkyti su savo psichika – yra baisu. Apie tai būtina kalbėti, nes švytuoklės poveikį jaučiame visi, ypač vyrai.
– Parašėte gana jautrų įrašą socialiniame tinkle. Suprantu, kad jis atsirado po visuomenę sukrėtusio įvykio, kai vienas paauglys nužudė kitą. Kaip jūs pats reagavote į žinią?
– Nežinau… Negaliu pasakyti, kad labai nustebau. Pirmiausia turbūt pagalvojau apie tai, kaip turėtų jaustis artimiausi abiejų vaikinų žmonės – tiek to, kuris buvo nužudytas, tiek to, kuris tai padarė. Kadangi pats neturiu vaikų, negaliu įsivaizduoti skausmo, tačiau šis įvykis, be abejo, sukrėtė.
Jei atsitraukčiau ir pažiūrėčiau iš platesnės perspektyvos ir kodėl sakau, kad nenustebino? Galbūt todėl, kad šiandieniniame pasaulyje visko vyksta daug, o turinys, kurį matome žiniose, portaluose, visur kitur, mus padaro vis labiau atsparesnius tokiems įvykiams.
Bet kartu tai buvo dar vienas patvirtinimas, kokiame vienišume ir emociniame paliktume tarpsta paaugliai. Dar vienas įrodymas, kokioje gilioje kultūrinėje ir sociokultūrinėje duobėje mes esame, apleidę jaunų žmonių – ypač vaikinų – psichiką.
Gavau dar vieną patvirtinimą, kad jauni vyrai, negebantys susitvarkyti su savimi, vėliau, jau suaugę, linkę radikaliai veikti. Man atrodo, kad per ateinančius penkerius metus ši radikalizacija tik augs.
– Viena iš jūsų veiklų – „Vyrų kalvės“ akademija. Kokia tai veikla?
– Darbas su 14–19 metų vaikinais, kuriuos kviečiame į dvejų metų trukmės programą. Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria paaugliai, patys sąmoningai to nesuvokdami – jie neleidžia sau būti savimi, tokiais, kokiais norisi būti.
Iš aplinkos jie tarsi gauna signalą, kad turi būti „suaugę“, bet kai pabando tokiais būti – aplinkiniai jais nepasitiki, jie tampa „nepakankamai suaugusiais“. Tada atsiranda paauglių reakcija – jie užsidaro.
Jauni žmonės nuolat gauna per kepurę už tai, kad elgiasi ne taip, kaip, suaugusiųjų manymu, turėtų. Tėvai, mokytojai pamiršta, kad patys buvo paaugliai, ir sūnų ar dukrą vertina pagal savo dabartinį psichinį pajėgumą bei suvokimą. Užmiršta, kad paauglys yra besiformuojantis jaunas žmogus, o ne suaugęs.
Mes – tėvai, mokytojai, treneriai ir visi kiti – jiems užkrauname milžinišką krūvį. Paauglys galiausiai sako: „Eikit jūs visi š…“, ir užsidaro savo kevale. Jame ima „virti“. Tada mes stebimės, kodėl jaunas žmogus yra užsidaręs, sėdi tarp keturių sienų, nebendrauja, neįsileidžia į savo pasaulį.
Stebimės, kodėl vyksta baisūs dalykai, kodėl jauni žmonės radikalėja. Taip nutinka todėl, nes jie tiek kartų gavo per kepurę ir patvirtinimą: „Būti savimi – blogai“. Jie – netobuli, kartais arogantiški, šiurkštūs ar visokie kitokie – už tai baudžiami. Tuomet savo tapatybės konstravimą iškeičia į tokį, kuris patogus aplinkai. Tačiau už tai sumoka tiek jie, tiek visa mūsų visuomenė, o kaina – milžiniška.
Viduje kaupiasi liūdesys, pyktis, pagieža, neteisybės jausmas, kurio nėra kur „išventiliuoti“.
Vietoje to, kad kylančius vidinius klausimus jis galėtų spręsti kalbėdamasis, gauti atsakymus – vengia kontakto, nes bijo vėl gauti per kepurę.
Viduje kaupiasi liūdesys, pyktis, pagieža, neteisybės jausmas, kurio nėra kur „išventiliuoti“. Mes neturime terpės, kurioje paauglys galėtų būti toks, koks yra, o ne toks, kokį jį nori matyti kiti. Visa jo aplinka – šeima, mokykla, treniruotės – yra orientuota į tikslus. Tarkime, tėvai nori didžiuotis savo sūnumi ar dukra, mokykloje kalbama apie pasiekimus. Bet kur jam būti su savo vidiniu pasauliu, kur galėtų būti toks, koks yra, o ne toks, kokį jį nori matyti kiti? Paaugliai emociškai paliekami vieni. Tame vidiniame pasaulyje visko yra labai, labai daug.
Gyvenime nutinka įvairių dalykų ir kai kyla stresas, su kuriuo jaunas žmogus nesusitvarko, jis pratrūksta. Kalbu ne tik apie paauglius – tą patį matau ir tarp jaunų suaugusių vyrų. Kalbu apie dažną prievartą, nes matome antraštes apie seksualinį smurtą, tačiau nereiktų galvoti, kad tie vyrai turi tikslą taip elgtis. Jie nesusitvarko su savo psichika, su užspaustomis dalimis, kurios vėliau tam tikrose situacijose, kai kas nors vyksta ne pagal jų planą, pratrūksta. Jie jaučiasi vieniši, nesaugūs, jų psichika nebrandi – užstrigusi uždarytame, bejėgiame paauglio „aš“.
Tai didžiulė problema, ir ji tik didėja. Pagrindinė bėda, kad paaugliai nesijaučia galintys būti savimi. Taip atsiranda užsidarymas nuo pasaulio, vienišumo jausmas. Reakcija būna dvejopa – arba visiškas pasyvumas, dreifavimas per gyvenimą, arba kraštutinis protestas ir priešinimasis viskam, bandymas visiems „įkąsti“.
– Klausantis jūsų man kilo klausimas, kuris gal ne visai tiesiogiai tinka šiai temai, tačiau surezonavo. Jūs kalbėjote apie paauglių radikalėjimą. Bet ir mes, visuomenė, radikaliai elgiamės. Danieliaus Narausko pavyzdys. Kodėl neužtenka tiesiog pasakyti, kad „tu padarei blogai“, tačiau viešoje erdvėje buvo cunamis patyčių. Ką tai duoda?
– Ką tik prieš mūsų pokalbį baigiau rašyti esė „Kiekvienam, bandančiam išgelbėti pasaulį. Arba kodėl taip malonu menkinti kitą“.
Taip, mes randame nepaprastai daug pasimėgavimo kito menkinime. Man atrodo, taip yra dėl to, jog nebesusitvarkome su pasaulio chaosu. Neturime pagrindo, kaip jame orientuotis. O kai tarpstame chaose, kuriame sunku apčiuopti, kas prasminga, kas ne, kas gerai, kas blogai, atsiranda mėsmalė.
Filosofiškai kalbant, mes esame linkę viską supaprastinti. Supaprastinimas reiškia ir kategorizavimą – kuo stipriau kategorizuoju, tuo saugesnis jaučiuosi.
Dažnai tai pasireiškia menkinimu, patyčiomis. Kaip grupė mes tuomet jaučiamės vieningi – kartu ant kažko „stumiame“, esame prieš kažką arba už kažką. Tame yra saldumo, apie kurį garsiai nekalbame, tik nusisukę tyliai apsilaižome lūpas. Labai šlykštu.
Bet tai gyvena manyje. Tai gyvena ir jumyse, Jurgita. Kiekviename iš mūsų tai gyva.
Jei nemokame to pastebėti ir prižiūrėti, jei visuomenė mus orientuoja tik į išorinį pasaulį, o ne į gebėjimą pažinti save ir savo psichikos procesus, mes tokių dalykų net nepastebime.
Taip pat, kaip ir vieniši vaikinai ar merginos – visas pasaulis juos moko žiūrėti į išorę, bet neparodo, kad, žiūrėdamas į viršų nematai, kas vyksta viduje.
Kai to nematome, mūsų veiksmai radikalėja. Pradedame daryti siaubingus dalykus. Ir jeigu viskas taip tęsis, man atrodo, reikėtų bijoti ne išorinių grėsmių, o vienas kito „suvalgymo“ valstybės viduje. Ir aš to tikrai bijau.
– Grįžtant prie paauglių, ką mes, visuomenė, galime keisti? Ir ką galėtų padaryti tėvai?
– Nežinau, ar galiu tiksliai pasakyti, ką tėvai turi keisti, bet galiu pasidalinti tuo, kas pasiteisina „Vyrų kalvės“ akademijoje ir mamų bei merginų akademijoje, kai dirbame atskirai su paaugliais.
Jauni žmonės savyje nešiojasi daug užspausto vidinio turinio – to, kokie jie iš tikrųjų nori būti. Dažnai to nerodo, nes nori patikti aplinkai ir būti priimti. Tačiau turinys niekur nedingsta – jis lemia jų mintis, jausmus ir veiksmus.
Mūsų programoje pirmas žingsnis – vadovai savo pavyzdžiu rodo atvirumą. Mokome vaikinus ir merginas „įsiūti užtrauktuką krūtinei“ ir, kai reikia, nebijoti jį atsegti – ištraukti plakančią širdį, paduoti ją kitam be baimės, kad ji gali būti sužeista, kad ją kažkas galbūt apspjaus. Prisiimti šitą riziką.
Mes, vadovai, su paaugliais irgi esame šimtu procentu pažeidžiami ir tikri, kai paaugliai mūsų klausia apie seksualines patirtis, pirmus kartus, pačius intymiausius dalykus, kurių dažnai net su draugais neaptariame. Vedame juos link to, kad drąsiai užduotų klausimus, kad matytų: šie suaugę žmonės – „diedai“ ir „tetos“ – atsako be noro pamokyti, pakeisti ar ką nors įrodyti.
Mes tiesiog atsakome, kaip buvo, nors dažnai tos istorijos nėra saldžios – jos karčios. Apie tai, kaip jaučiausi palikęs kitą arba kai paliko mane, koks buvo mano pirmas kartas. Kaip kompleksavau dėl savo kūno, arba kaip kažkas kompleksuoja dėl penio dydžio.
Kai paaugliai pamato, kad gali būti tokiame atvirume – po truputį pradeda paleisti savo ilgai užspaustą turinį.
Kadangi dirbame patirtinio ugdymo metodais, jie patenka į situacijas, iš kurių nėra kur trauktis. Akis į akį susiduria su savo arogancija, savanaudiškumu, gėda ir kitais dalykais. Jie stovi, žiūri į tai, ką ilgai slėpė.
Po truputį padedame šiuos nepatogius dalykus integruoti. Kitaip sakant, dirbame su ta paauglių asmenybės dalimi, kurią visuomenė dažnai laiko nepatogia ar „bloga“.
Akis į akį susiduria su savo arogancija, savanaudiškumu, gėda ir kitais dalykais.
Dirbame jungišką darbą, remdamiesi Carlo Gustavo Jungo požiūriu, vedame juos individualizacijos keliu. Parodome, kad žmogus turi ne tik gražių, visiems priimtinų savybių, bet ir tokių, kurios galbūt nėra „fainos“. Ir su tuo viskas gerai. Klausimas tik: ar tu žinai, kad jas turi? Ar moki valdyti?
Jeigu žmogus užauga neturėdamas tokio suvokimo, vėliau matome visuomenėje, kuo tai baigiasi – jis nesugeba suvaldyti savo neigiamo turinio. Todėl mes pirmiausia rodome savo pavyzdžiu – atvirumą, pažeidžiamumą ir gebėjimą būti pavyzdžiu be jokių moralų.
Tą patį sakome ir tėvams. Kadangi „Vyrų kalvės“ akademijoje dirbame ne tik su paaugliais, bet ir su jų tėvais, pabrėžiame: paauglystės užduotis yra visai kita. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų burbulo ir jiems pasipriešinti. Psichoanalitiškai kalbant, jis turi „susidoroti“ su savo tėvais – ir tam reikia juos tam tikra prasme nuneigti. Todėl misija „būti pavyzdžiu“ savo paaugliui – beveik neįmanoma.
Tačiau tie tėvai, kurie leidžia savo vaikui susidurti su jo veiksmų pasekmėmis, kurie patys būna atviri ir pažeidžiami, dalijasi savo pasauliu, o ne tik nurodinėja, kokiu vaikas turi būti, – pasiekia daug daugiau.
Kai sūnus ar dukra daro ką nors, kas tėvui ar mamai nepatinka, dažniausia reakcija būna: „Nedaryk taip. Taip negalima“. Mes kviečiame į kitokį atsakymą: „Tai tavo pasirinkimas, bet aš jaučiuosi nepaprastai pažeidžiamas ir bejėgis, kai matau, kad tu darai A, B ar C.“
Toks pasidalinimas be noro nuvesti ir be noro sukontroliuoti – veikia. Paaugliai išgirsta, supranta, kaip jaučiasi tėvai dėl vieno ar kito jų veiksmo, bet kartu gauna erdvės patirti savo sprendimų pasekmes ir kažko išmoksta. O įgūdžiai tvarkytis su pasekmėmis įgyjami būtent paauglystėje. Jei to nėra, suaugęs žmogus vėliau gyvenime nebesusitvarko.
Todėl tėvus visada kviečiame: nereaguokite iš karto. Kalbėkite su savo sūnumi ar dukra apie tai, kas vyksta jūsų viduje, o ne bandykite pakeisti patį vaiką. Duokite erdvės, bet kartu nustatykite aiškias, sutartas ribas – nes ribos paaugliui yra saugumo jausmas.
– Jūs kalbėjote apie „užtrauktuką“. Jeigu, tarkim, mama, tėvas, sesuo ar net svetimas žmogus prieitų prie užsisklendusio, prie kompiuterio sėdinčio paauglio ir tą užtrauktuką… atidarytų?
– Niekas to užtrauktuko negali atidaryti – jis atsisega tik paties turėtojo dėka. Kuo labiau bandome žmogų priversti kalbėti, tuo labiau jis užsidaro. To neįmanoma padaryti iš išorės.
– Bet mano klausimas kitas: jeigu vis tik būtų įmanoma, ar nebūtų baisu tai, ką ten pamatytume?
– Aišku, kad būtų baisu. Mes neseniai turėjome paskutinę pirmokų stovyklą. Po žygio aplink Asveją paskutines dvi dienas skiriame pabaigai, remdamiesi geštalto filosofijos principais. Pabaigas darome neapčiuopiamoje erdvėje.
Įprastai pasaulyje viskas vyksta taip: paskutinis skambutis – veiksmas, veiksmas, veiksmas – išsiskirstome. Arba darbas, jo pabaiga ir grįžtame. Pas mus kitaip – metų programai einant į pabaigą, paskutines 48 valandas praleidžiame neapibrėžtume. Būname vieni su kitais ir sakome tai, ką norime pasakyti, bet galbūt neišdrįsome.
Tai labai nepatogus būvis, nes mums sunku išbūti nežinomybėje, tačiau norime perduoti jauniems žmonėms būtent šį gebėjimą – išbūti.
Šiemet, kai paskutinį vakarą sėdėjome rate ir reflektavome, aš, žiūrėdamas į paauglių nugaras, pamačiau, kaip iš jų kyla didžiuliai tėvų šešėliai. Pradėjau gūžtis ir klausti savęs: ką dabar su tuo darysiu? Su tuo, ką girdžiu, kas yra baisu ir nepaprastai jautru?
Bet tada supratau: tai yra mano reikalas – išbūti su šiais dalykais. Jei vaikinai drįsta atvirai pasidalinti tuo, kas vyksta jų gyvenimuose, vadinasi, jau turi vieną esminį gebėjimą – jie žino, kad nėra vieni, kad aplink yra žmonių, kuriais gali pasitikėti. O tai labai, labai daug.
Man atrodo, kad kiekvieno tėvo ir mamos užduotis – kartu su ribomis ir kontrole neperspausti, palikti bent šiek tiek erdvės skleistis tikrajai paauglio tapatybei.
Ir tėvai, beje, nenorėtų išgirsti to, ką vaikas gali pasakyti… Nežinau, ar jie sugebėtų su tuo susitvarkyti. Nes visi tėvai labai nori būti tobuli.
– Jūsų manymu, kaip mus keičia aktyvus gyvenimas? Turiu omenyje, kad jūs ir pats minėjote – jauni žmonės daug laiko praleidžia prie ekranų. Vyresnius, tiesą sakant, irgi reikia išstumti į lauką. Bet kalbu plačiąja prasme – apie žygius, treniruotes, bėgimą, ėjimą. Kaip tai keičia emocinę būseną?
– Mes patirtinio ugdymo metodą taikome ne šiaip sau. Kai sėdime vienoje vietoje ir teoriškai bandome kažko išmokti, iš esmės perimame tik kito žmogaus perspektyvą, jo teorijas, matymą. Tai vyksta intelektualiai.
Kai einame į patirtį – tarkime, į lauką – susiduriame su įvairiais stimulais, kurių negalime prognozuoti. Tuomet ugdome gebėjimą veikti ir reaguoti į skirtingus dirgiklius.
Jei sėdžiu namie tarp keturių sienų, savo dešimtyje kvadratinių metrų, su mažu ekranėliu ir neužrakintu šaldytuvu – mano psichika siaurėja, o veikimo diapazonas labai ribotas. Dar turiu eiti į mokyklą, kuri – valstybinė – primena kalėjimą, hierarchinę piramidę, ten reikia stengtis neatsidurti dugne, nebūti patyčiu objektu.
Bet kai išeinu į kitas aplinkas – socialines, gamtines, fizines – daug plačiau pažįstu save: kaip reaguoju į įvairias situacijas. Tada mano tapatybė konstruojama iš daug daugiau elementų. Priešingu atveju žmogus susikuria „dėžutę“ ir tiki, kad tai – visas jo gyvenimas.
Kuo daugiau patiriame ir leidžiame sau patirti, kuo atviresni esame laukui, „nulipę“ nuo kompiuterio – tuo platesnis mūsų akiratis ir tuo daugiau mūsų psichika gali sutalpinti.
– Tai galioja ir bendravimui? Bendravimas – vienas mūsų bazinių poreikių. Reikia kito žmogaus ne tik virtualiam pokalbiui, bet ir gyvam santykiui.
– Taip, ypač dabar, kai ši paauglių karta yra paženklinta COVID laikotarpio, kuris tikrai paliko didelį pėdsaką. Jiems bendrauti yra sunku. Tai dar viena priežastis, kodėl mes juos vedame į patyrimus.
Pavyzdžiui, vienas pirmųjų išbandymų „Vyrų kalvės“ akademijoje – Katedros aikštėje deklamuoti eilėraštį nepažįstamiems žmonėms. Iš pradžių reikia ir patiems vadovams perlipti per save, kad parodytume pavyzdį. Kol pagaliau bent vienas vaikinas išdrįsta prieiti – ir tai jau daug.
Man patinka filosofas Emanuelis Levinas, kuris sakė, kad bet kokia gyvenimo prasmės paieška skleidžiasi kito veide. Dabar mano prasmė skleidžiasi jūsų veide – santykyje, nes jūs patvirtinate, pripažįstate tai, ką sakau.
Mes, žmonės, esame suformuoti vertybiškai ir kultūriškai, tačiau mums vis tiek reikia kito žmogaus žvilgsnio, santykio su juo. Kuo labiau bijome santykio, kuo labiau nusisukame nuo kitų, tuo dažniau pradedame galvoti, kad visi aplink – blogi, siekiantys išnaudoti, apgauti, menkinti. Ir tada patys imame menkinti.
Klausimas – ką aš pats galiu padaryti, kad padėčiau augti tam, kas gražu, o ne tam, kas griauna?
Bet pastebėkite – kuo daugiau žmonės bendrauja, tuo jie atlaidesni, pakantesni pasaulio žiaurumui. Jie supranta, kad realybė yra įvairi: pasaulyje blogo yra tiek pat, kiek ir gero. Klausimas – ką aš pats galiu padaryti, kad padėčiau augti tam, kas gražu, o ne tam, kas griauna?
Jei žmogaus matymas siauras, jis dažniau renkasi auginti kas negražu, nes pats taip jaučia, mato pasaulį.
O tie, kurie priima pasaulį per santykį su kitu žmogumi, per išėjimą į lauką – mato plačiau. Nepaisant visų pasaulio žiaurumų, jie renkasi elgtis gerai. Ne menkinti, ne šmeižti. Ir man atrodo, kad mūsų paaugliams dabar labai reikia tokio pavyzdžio. Reikia erdvės, kur jie gali būti tikri ir kad toje erdvėje esantys suaugusieji būtų pakankamai sąmoningi susitvarkyti su tuo tikrumu – ne rodyti pirštais į juos ir sakyti, kad jie kažkuo blogi. Jie nėra blogi.
– Grįžkime prie jūsų feisbuko posto. Ko reikia, kad „Vyrų kalvės“ siūlomomis studijomis galėtų pasinaudoti daugiau paauglių? Nes suprantu, jog tai kainuoja, ir ne visi tėvai gali sau tai leisti.
– Taip, mano asmeninis tikslas – parodyti verslui, kokį poveikį tai daro. Mes jau turime trejų metų pavyzdžių, kokie užaugo jaunuoliai ir ką jie veikia.
Pavyzdžiui, vienais metais jie su Giedriumi Buču ėjo aplink Baltijos jūrą. Šiais metais – nukalė unikalią kalavijų kolekciją, vertą 120 tūkstančių eurų, ir išvežė ją pristatyti į Vokietiją. Tai – paaugliai! 120 tūkstančių eurų vertės kolekcija jų rankose.
Tokie dalykai priverčia suaugusius žmones gūžtis iš nuostabos. Yra unikalių pavyzdžių, kurie rodo – tai įmanoma. Turime vaizdo įrašų, kur vaikinai reflektuoja apie savo patirtį ir verkia – jiems nebaisu tą daryti prieš kamerą.
Mano tikslas – parodyti verslui: jei susitelksime, galime Lietuvai užauginti daug sabonių. Prisiminkime tą didįjį mačą – simbolį Lietuvos laisvės – kai „Žalgiris“ žaidė prieš CSKA. Tada, turbūt, 99 iš 100 lietuvių būtų ėję paskui Sabonį. Lietuvai reikia tokių merginų ir vaikinų – žmonių, kurie galėtų suburti aplink save.
Šiandien mes turime daug mažų mikro-apjungėjų, bet jie dažnai tarpusavyje konkuruoja, pešasi. Mums to nereikia, reikia vienybės.
Todėl ir sakau, kad svarbu užauginti sabonių. Jei užauginsime ne vieną, o dvidešimt žmonių, paskui kuriuos eis kiti – galime sukurti neįtikėtinai gražią Lietuvą. Lietuvą, kurioje žmonės veiktų ne iš noro pasipelnyti, o iš noro pasirūpinti kitu. Lietuvą, kurioje džiaugsmą keltų rūpestis, o ne asmeninis interesas ar siekis, pavyzdžiui, išbūti ilgiau Seime.
Bet tam reikia didelio pokyčio, kad pasikeistų kartos. Mūsų orientyras – ne penkerių metų „kadencija“, ne net dvidešimt metų į priekį. Mūsų tikslas – šimtas metų į priekį.
Labai svarbu, kad šis tikslas pranoktų mus, įkūrėjus, nes jei jis būtų trumpesnis nei mūsų gyvenimo trukmė, taptų labai sunku susitvarkyti su visais ego klausimais ir šešėliais. Tikslas turi būti daug didesnis už mus pačius ir pergyventi mus.
– Kai jūs kalbate apie Sabonį, kalbate ne apie krepšinį, o apie sabonius bet kur: sporte, kultūroje, bendruomenėje?
– Taip, kaip apie archetipą – žmogų, gebantį apjungti visą tautą. Ne pavienius žmones, o visą tautą. Menkinimas visada bus, kol bus „aš“ ir „kiti“. Bet mums reikia žmonių, kurie gebėtų apjungti ir parodyti, kad viduje nėra „aš“ ir „kiti“ – yra „mes“. Kad mūsų viduje ir mūsų tautoje neliktų sienų, kad, nepaisant skirtumų ir nuomonių nesutapimo, mes vis tiek galėtume vieningai prisijungti prie bendro tikslo ir nukreipti savo energiją ten, kur ji iš tiesų reikalinga.
– Paskutinis klausimas: ką jums pačiam davė šis darbas su paaugliais?
– Esu atsargos karininkas, prieš tai tarnavau Lietuvos kariuomenėje, Dragūnų batalione. Susipažinau su Mindaugu Vidugiriu – žmogumi, kuris prieš daugiau nei dešimt metų įkūrė „Vyrų kalvę“ kaip tėčio ir sūnaus stovyklą, skirtą jų ryšiui stiprinti. Jis pakvietė mane, kad padarytume kažką kartu. Išėjau į atsargą ir pradėjau būti šalia jo.
Jei atvirai – „Vyrų kalvės“ akademija neatsirado iš mano gražiausių savybių. Ji gimė ir iš noro būti pripažintam, iš troškimo padaryti kažką labai didelio. Kraštutiniu atveju – kad kiti man lenktųsi ir sakytų: „Edvinai, koks tu šaunuolis.“ Galbūt todėl, kad kažkada man irgi pritrūko patapšnojimo per petį, pripažinimo.
Kai kartu su Mindaugu pradėjome kurti akademiją, mano pasąmonės „šešėlis“ – poreikis būti pripažintam – labai stipriai reiškėsi. Po pirmųjų, antrųjų metų studijų šis noras vis mažėjo. Dabar, kai trečioji laida eina į pabaigą, jis man jau nebeatrodo kaip didžiulis akmuo, kuris trukdo judėti. Jis tik akmenukas kišenėje – vis tiek yra, nes taip buvau suformuotas, bet aš savo šešėlinei daliai nebevergauju.
Šiandien matau, kiek daug gėrio ir grožio sukuria „Vyrų kalvės“ akademija. Jei trumpai atsakyčiau į klausimą – ji man padėjo atrasti geresnį savo psichikos vientisumą, įsisąmoninti ir priimti tą „mėšlą“, kurį savyje turiu.
Aš supratau, kad kartais, siekdamas padaryti kažką didelio, galiu įskaudinti žmones. O kai matau, kad taip darau, galiu pasirinkti – ar tikrai noriu pataikauti tam savo šešėliui, ar gal geriau sustoti. Tai labai išlaisvinanti patirtis.
Ir čia matau paralelę su paaugliais. Jie, norėdami elgtis taip, kaip „reikia“, užspaudžia įvairius savo šešėlius – tas psichikos dalis, kurios, jei neįsisąmonina, vėliau ima valdyti jų gyvenimą.
Iš tokių neįsisąmonintų šešėlių kyla didžiulės pasekmės, kurios vėliau atsiduria naujienų portalų antraštėse: smurtas prieš moteris, prievarta, negebėjimas susitvarkyti su savimi. Tai daro ir „didieji“ žmonės, kurstantys karus. Galvoja, kad gelbėja pasaulį, bet iš tikrųjų jų neįsisąmoninti šešėliai kuria chaosą.
