Mokytoja dirbanti Aistė daug laiko praleidžia su paaugliais, kažkiek žino, apie ką ir kaip šiais laikais kalba jaunimas, kuo jis gyvena, tad pasikonsultavusi su 16-mečiu sūnumi Leonardu suprato, ką knygose skaityti jiems būtų įdomu. Kad istorija skambėtų kuo autentiškiau, jai neliko nieko kito, kaip „įdarbinti“ savo atžalą savotišku knygos redaktoriumi.
Žvelgdama atgal į jų nueitą kelionę, tautietė pripažįsta – skaudūs išgyvenimai, iš tikro gyvenimo nugulę į lapus, ją su Leonardu suartino kaip niekad anksčiau.
Knyga – kaip metinis projektas mokykloje
Kaip portalui 15min pasakoja Aistė, gyvenime ji užsiima ne viena veikla: yra vertėja, ispanų kalbos mokytoja, knygų autorė, be to, augina keturis vaikus, iš kurių jauniausiam – vos 3 metukai. „Sakyčiau, šiais metais labiausiai buvau autorė. Specialiai neėmiau mokinių, atsidėjau vien rašymui“, – prisipažįsta klaipėdietė.
Karantino metu save kaip rašytoją atradusi Aistė iš viso yra parašiusi tris knygas. Pirmosios dvi – skirtos suaugusiems, tuo tarpu trečioji – visiškai kitokia, orientuota būtent į paauglius.
„Paauglystė – sudėtingas laikotarpis. Ir pati auginu vaikus, kurie jį išgyvena. Man atrodo, svarbu kalbėti paaugliams, kaip jiems iš tų emocinių duobių išlipti. Norisi šia knyga jiems suteikti vilties, pakeisti jų požiūrį“, – neslepia pašnekovė.
Pasak Aistės, idėja parašyti knygą kitokiai, nei jai įprasta, auditorijai gimė praėjusiais metais. „Išgirdau, kad Klaipėdos rašytojų sąjunga paskelbė konkursą rašyti knygą paaugliams. Konkurso pavadinimas buvo „Jauna jūra“. Tą jūros elementą ir priėmiau tiesiogiai.
Kai buvau 15-os, nutiko didžiulė nelaimė – nuskendo mano klasiokė. Kartu skendo ir kita klasiokė, tačiau ji išsigelbėjo. Prisiminiau viską, ką tuo metu išgyvenome. Ties ta mintimi ir užsikabinau. Sugalvojau istoriją, papasakojau sūnui Leonardui, nes vis tik čia paaugliams skirta knyga. Jis patikino, kad tikrai skaitytų tokią istoriją ir kad turėčiau rašyti toliau“, – teigia moteris.
Visgi tuo metu knygai išvysti dienos šviesos dar nebuvo lemta. Aistė savo idėją kuriam laikui padėjo į šoną ir ėmėsi kitų projektų, kol galiausiai vieną dieną jai kilo mintis prie knygos dirbti toliau, tačiau jau kartu su paaugliu sūnumi.
„Leonardui tuo metu mokykloje reikėjo daryti metinį projektą ir jis pasirinko lietuvių kalbą. Prisiminiau tą savo istoriją ir pasakiau jam: rašykim kartu knygą. Na, ir kažkaip kartu pradėjome rašyti. Jis toks meniškas, dailės mokyklą lankė, norėjo knygą tik iliustruoti.
Bet ir mokytojai, ir man tarsi neužteko tik iliustracijų, norėjosi, kad jis įsitrauktų ir į patį rašymą. Taip jis tapo pačiu pirmuoju mano redaktoriumi. Su juo visą laiką konsultavausi, kokį žargoną vartoja jaunimas, kokios yra jų reakcijos, apie ką jie apskritai kalba susitikę. Taip kažkaip per mokslo metus bendrai ir užbaigėme knygą“, – šypsosi pašnekovė.
Romaną skyrė per anksti išėjusiam draugui
Aistė ir Leonardas kartu parašytam romanui suteikė dvilypį pavadinimą – „(ne)kaltas“. Šios knygos centre – penkiolikmetis Lukas, nuolat į bėdą pakliūvantis nuotykių ieškotojas, tikras „erelis“, kuris jaučiasi prieš kitus stipresnis. Vieną dieną jis su draugu nusprendžia pabėgti iš namų. Jūros pakrantėje draugeliai vieną dieną svaiginasi „žole“, kitą dieną – alkoholiu. Deja, bet visos šios linksmybės baigiasi tragedija – Luko draugas nuskęsta, o ant jo paties širdies gula neapsakomas kaltės jausmas.
Įdomu tai, kad nors šią istoriją Aistė iš pradžių rašė remdamasi savo pačios praeities išgyvenimais, kūrybos eigoje nutiko dar vienas labai liūdnas dalykas – nusižudė Leonardo draugas. Taigi paauglio tikri jausmai nejučia puslapiuose susipynė su pagrindinio veikėjo Luko emocijomis. Beje, vaikinas per anksti išėjusiam draugui knygą ir dedikavo.
Romane „(ne)kaltas“ Aistė paliečia išties daug sunkių temų: nuo to, kaip paaugliams vis dar sunku kalbėti apie savo emocijas, iki to, kaip psichoaktyviosios medžiagos neretai tampa būdu nuo sunkumų tiesiog pabėgti.
„Situacija, manau, šiek tiek gerėja. Pavyzdžiui, anksčiau psichologai būdavo laikomi bausme: jeigu prisidirbai mokykloje, eik pas psichologę. Dabar jau lyg ir keičiasi psichologo įvaizdis, imame suprasti, kad vis tik geras dalykas yra su juo pakalbėti.
Bet, aišku, dažniausiai blogą įtaką daro socialiniai tinklai. Kai paauglys eina pagalbos ieškoti į „TikTok“, klausosi kitų paauglių, jis dažnai gauna neadekvačių atsakymų, kaip kovoti su savo emocijomis, su kažkokiais sunkumais“, – teigia rašytoja.
Nepaisant visų nelaimių ir skaudžių išgyvenimų, kurie nutinka knygoje, Aistė norėjo, kad romano pabaiga skaitytojams suteiktų vilties ir primintų: kartais į teisingą kelią sugrąžinti gali vos vienas žmogus.
„Mūsų knygoje labai svarbų vaidmenį atlieka Luko mokytojas. Jis yra tobulas, bet tas jo tobulumas slypi netobulume. Jis kaip žmogus turi savo ydų, tačiau per žmogiškumą pamoko ir mūsų pagrindinį veikėją, kad vis tik gal jis yra nekaltas toje situacijoje“, – tikina pašnekovė.
Ryšys su sūnumi kaip niekad stiprus
Kalbėdama apie tai, kokios sėkmės sulaukė romanas „(ne)kaltas“, Aistė neslepia – ji nuo pat pradžių tikėjo, kad jos ir sūnaus istorija palies skaitytojų širdis.
„Džiaugiuosi, kad žmonėms taip surezonavo. Mums rašo paaugliai, kad knyga juos paliečia nuo pat pirmųjų žodžių. Viena mergaitė net sakė, kad knyga tarsi uždėjo pleistrą ant jos pačios žaizdų. Tai jeigu mūsų knyga skaitytojams turi tokį poveikį, man atrodo, savo lūkesčius pasiekėme“, – šypsosi moteris.
Ne ką mažiau džiaugsmo klaipėdietei neša ir tai, jog rašydama knygą, ji su sūnumi Leonardu dar labiau suartėjo. Nors ir šiaip jų santykiai visuomet buvo geri.
„Gal jam ir nelabai malonu būtų girdėti, bet mes labai panašūs, aš matau jame labai daug to, kokia buvau pati. Aš jį iš pusės žodžio suprantu, žinau, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip, nes aš būčiau lygiai taip pat pasielgusi. Aš irgi paauglystėje nebuvau labai paklusni, mėgdavau ribas išbandyti. Na, ir mano sūnus dabar toks pat“, – atvirauja Aistė.
Jeigu parašyti šį romaną kartu sekėsi taip puikiai, gal su Leonardu mama ketina darbuotis ir toliau? Išgirdusi šį klausimą, Aistė nuoširdžiai juokiasi – naujajai knygai ji bandė „įdarbinti“ ir kitą atžalą, tačiau nesėkmingai.
„Šiuo metu rašau dar vieną knygą paaugliams. „(ne)kaltas“ pagrindinis veikėjas buvo vaikinas „erelis“, kuris nieko neklauso, neturi ribų, neturi autoritetų, iš kitų šaiposi. O dabar istorija kitokia – rašau apie mergaitę, iš kurios šaiposi, kuri turi gyventi su vienišumu, liūdesiu, neturi kam pasiguosti.
Norėjau, kad prie naujosios knygos rašymo prisidėtų mano 12-metė dukra, bet ji atsisakė, nenorėjo, gal ji dar ne tame etape. Tad rašau knygą viena. Tačiau Leonardas pažadėjo istoriją iliustruoti, tai vis tiek išeis tarsi bendras darbas“, – sako pašnekovė.
