Sekite 15min Google
Vilniaus universiteto profesorius dr. Darius Plikynas sako, kad aukštos kokybės klastotę atpažinti vien akimis ar ausimis darosi vis sunkiau. Todėl svarbiausias klausimas šiandien turėtų būti ne „ar tai atrodo tikra?“, bet „kas tai paskelbė ir kuo šį teiginį galima pagrįsti?“.
Turinį tikrinkite kituose šaltiniuose
Pamačius „garsaus gydytojo“ rekomenduojamą preparatą ar žinomo žmogaus vaizdo įrašą, pirmiausia reikėtų peržvelgti jo turinį ir įvertinti, ar jis nekelia įtarimų. Pastebėjus abejotinų teiginių, svarbu neapsiriboti tuo pačiu puslapiu, o informacijos ieškoti kituose, nuo jo nepriklausomuose šaltiniuose. Toks tikrinimo būdas vadinamas lateraliniu skaitymu.
Pasak dr. D.Plikyno, svarbu išsiaiškinti, kur paskelbtas įrašas: oficialioje asmens, klinikos, universiteto ar žiniasklaidos paskyroje, ar anoniminiame, neseniai sukurtame profilyje. Mat dezinformacijos skleidėjai sąmoningai pasitelkia citatas, vaizdinius elementus ir tariamus liudijimus, kad sukurtų objektyvumo bei kompetencijos įspūdį. Taip pristatomas „ekspertas“ gali neturėti jokio ryšio su aptariama sritimi ar net būti išgalvotas.
Taip pat profesorius rekomenduoja patikrinti, ar produktas ir apie jį skelbiami teiginiai siejami su realiu, patikrinamu šaltiniu. Jei rekomendacija iš tiesų priklauso žinomam gydytojui ar mokslininkui, ją turėtų būti įmanoma rasti jo institucijos puslapyje, oficialioje paskyroje arba patikimoje žiniasklaidoje.
Informaciją visada reikėtų tikrinti naudojant kritinį mąstymą, nepasiduodant galimam emociniam poveikiui ar manipuliacijoms.
„Praktinė rekomendacija: atidaryti naują naršyklės kortelę ir paieškoti eksperto vardo bei pagrindinių teiginių atskirai nuo šaltinio puslapio, o ne tikėti aklai tuo, ką apie save teigia pati publikacija. Informaciją visada reikėtų tikrinti naudojant kritinį mąstymą, nepasiduodant galimam emociniam poveikiui ar manipuliacijoms“, – pataria mokslininkas.
Patikra, kurią galima atlikti per 5 min.
Greitai faktų patikrai tinka akademinėje bibliotekininkystėje taikomas SIFT metodas. Jo pavadinimas sudarytas iš angliškų žodžių Stop, Investigate, Find ir Trace.
Pirmasis žingsnis – sustoti. Prieš patikint žinute ar ja pasidalijant verta pristabdyti pirminę emocinę reakciją, nes būtent ji dažnai tampa manipuliacijos taikiniu.
Antrasis – patikrinti šaltinį. Naujoje naršyklės kortelėje galima įvesti autoriaus arba organizacijos pavadinimą ir išsiaiškinti, kas tai yra. Informacijos verta ieškoti oficialiuose universitetų, gydymo įstaigų, valstybės institucijų ar gamintojų puslapiuose.
Trečiasis žingsnis – paieškoti, ar tą patį teiginį patvirtina bent vienas ar du nepriklausomi ir žinomi šaltiniai: naujienų agentūros, mokslo žurnalai ar oficialios institucijos.
Galiausiai reikia atsekti pirminį citatos, nuotraukos ar vaizdo įrašo šaltinį. Taip galima nustatyti, ar turinys nebuvo sumontuotas, iškarpytas arba ištrauktas iš visai kito konteksto.
Šiai patikrai, anot dr. D.Plikyno, nereikia mokamų programų ar specialių techninių žinių – svarbiausia išsiugdyti įprotį trumpam pasitraukti iš įtarimą sukėlusio puslapio ir paieškoti informacijos kitur.
Mokslo laipsnis dar negarantuoja kompetencijos
Viešai kalbančio žmogaus kompetenciją profesorius siūlo vertinti trimis lygmenimis. Pirmiausia reikėtų patikrinti jo tapatybę: ar asmuo turi institucinį profilį, mokslinių publikacijų, priklauso profesinėms asociacijoms. Jeigu tariamas ekspertas egzistuoja tik socialiniuose tinkluose ir neturi jokio kito skaitmeninio pėdsako, tai – rimtas įspėjamasis ženklas.
Tačiau net ir realus žmogus nebūtinai yra kompetentingas kalbėti konkrečia tema.
„Tyrimai rodo, kad dezinformacijoje dažnai naudojami tikri ekspertai, tačiau ne savo srities klausimais, pavyzdžiui, kardiologas komentuoja epidemiologiją, inžinierius – klimato mokslą. Todėl verta pasidomėti ne tik žmogaus pareigomis ar mokslo laipsniu, bet ir jo specializacija bei publikacijomis konkrečia tema. Jų galima ieškoti „Google Scholar“, „PubMed“, „Web of Science“, „Scopus“ ir kitose akademinėse duomenų bazėse“, – pabrėžia D.Plikynas.
Jei ekspertas „egzistuoja“ tik socialiniuose tinkluose be jokio institucinio pėdsako – tai raudona vėliavėlė.
Trečiasis patikros lygmuo – institucinė priklausomybė ir galimi interesų konfliktai. Reikėtų įsitikinti, ar nurodyta darbovietė iš tiesų egzistuoja, ar asmuo yra įtrauktas į jos darbuotojų sąrašą ir ar nėra nuslėpęs finansinių ryšių su reklamuojamu produktu.
„Jei ekspertas „egzistuoja“ tik socialiniuose tinkluose be jokio institucinio pėdsako – tai raudona vėliavėlė“, – įspėja profesorius.
Įtarimą turėtų kelti „stebuklingi“ pažadai
Melagingą ar manipuliatyvų turinį dažnai išduoda sensacinga, stipriai emociškai veikianti kalba. Žurnale „Humanities and Social Sciences Communications“ paskelbtas tyrimas, kuriame buvo lyginami melagingi ir patikimi straipsniai, parodė, kad dezinformacijoje vartojama daugiau emocinio žodyno, o jos turinį suprasti reikia mažiau protinių pastangų.
Kitas įspėjamasis ženklas, pasak prof. D.Plikyno, – pernelyg geras, kad būtų tiesa, pažadas. Tai gali būti universalus vaistas, greitas praturtėjimas ar „paslėpta tiesa“, kurią nuo visuomenės esą slepia valdžia, mokslininkai arba kitas „elitas“.
Mokslininkas ragina atkreipti dėmesį ir į tai, kaip tokia informacija pagrindžiama bei kokiais būdais žmogus skatinamas ja patikėti.
„Neįvardytas ar neatsekamas „tyrimas“ – frazės tipo „mokslininkai atrado“ ar „tyrimas parodė“ be nuorodos į konkretų žurnalą, autorius ar instituciją. Raginimas skubėti ar veikti dabar – dirbtinai kuriamas laiko spaudimas, pavyzdžiui, ribotas kiekis ar „ištrins po 24 val.“, trukdo lėtajam, analitiniam mąstymui. Perdėtas ekspertizės akcentavimas, pvz. pertekliniai vardai, titulai, „daktaras“ be konteksto, yra bandymas kompensuoti realaus pagrindimo trūkumą“, – vardija specialistas.
Kodėl patikime tuo, kas populiaru?
Tūkstančiai patiktukų, pasidalijimų ir teigiamų komentarų nesąmoningai tampa patikimumo ženklu. Pasak prof. D.Plikyno, psichologijoje tai vadinama „bandwagon“, arba kaimenės, efektu. Kai neturime laiko ar motyvacijos nuodugniai įvertinti turinio, kitų žmonių reakcijas imame laikyti savotišku jo patikimumo įrodymu.
Mokslininkas remiasi žurnale „Communication Research“ paskelbta eksperimentinių tyrimų metaanalize. Ji patvirtino, kad didesnis patiktukų ir pasidalijimų skaičius reikšmingai padidina suvokiamą informacijos patikimumą. Šis poveikis ypač ryškus, kai žmogui trūksta motyvacijos arba gebėjimų kritiškai įvertinti turinį.
Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį profesorius, matomas populiarumas gali būti sukurtas dirbtinai. Botų tinklai ir koordinuotai veikiančios paskyros imituoja spontanišką visuomenės susidomėjimą. Generatyvinis dirbtinis intelektas leidžia sukurti daugybę skirtingai atrodančių, įtikinamai rašančių paskyrų ir taip „pripūsti“ reakcijų skaičius.
„Didelis skaičius patiktukų savaime nėra įrodymas, todėl verta patikrinti komentarų kokybę: ar jie atrodo autentiški, individualizuoti, ar pasikartojantys, šabloniniai, taip pat paskyrų, kurios dalijasi turiniu, amžių bei aktyvumo istoriją“, – teigia D.Plikynas.
Tai, kas atrodo tikroviškai, nebūtinai yra tikra
Mokslininko teigimu, dirbtinis intelektas gerokai sumažino suklastoto turinio kūrimo sąnaudas ir laiką, todėl tokių klastočių sparčiai daugėja. Kartu gerėja ir jų kokybė.
Jis atkreipia dėmesį į žurnale „Human Behavior and Emerging Technologies“ paskelbtą mokslinės literatūros apžvalgą. Ji parodė, kad žmonės aukštos kokybės „deepfake“ vaizdo įrašus atpažįsta nepatikimai, o jų tikslumas neretai būna tik šiek tiek geresnis už atsitiktinį spėjimą.
Pasak dr. D.Plikyno, sudėtinga atskirti ir dirbtiniu intelektu klonuotą balsą. Žurnale „Scientific Reports“ aprašytame eksperimente dalyviai klausėsi tikro žmogaus balso ir jo DI sukurto klono. Kad tai skirtingi balsai, jie teisingai nustatė vidutiniškai tik maždaug 83 proc. atvejų, o daugiau nei ketvirtadalis dalyvių sistemingai klydo kiekviename bandyme.
Anksčiau klastotę galėjo išduoti nenatūralus mirksėjimas, lūpų judesių ir garso neatitikimas ar keistas apšvietimas. Tačiau, kaip pažymi profesorius, naujausi DI modeliai šiuos trūkumus vis geriau pašalina. Vien intuityviai darosi sunku atskirti ir DI sugeneruotą tekstą nuo žmogaus parašyto turinio.
Ar paprastas žmogus dar gali atpažinti klastotę? „Mokslinė išvada – patikimai, remiantis vien savo pojūčiais, jau dažniausiai nebegali. Todėl rekomenduojama pereiti nuo „ar tai atrodo tikra“ prie struktūrinės patikros (šaltinis, kontekstas, pirminis paskelbimas), o ne pasitikėti akimi ar ausimi“,– aiškina mokslininkas.
Vis dėlto, pasak jo, medijų raštingumo galima išmokti. Žurnale „Communication Research“ paskelbta tyrimų, kuriuose iš viso dalyvavo daugiau kaip 81 tūkst. žmonių, metaanalizė parodė, kad tikslingas ugdymas didina atsparumą klaidinančiai informacijai. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai mokymai vyksta per kelias sesijas, o ne apsiribojama vienkartine paskaita.
Atsparumą informacijai reikia ugdyti praktiškai
Prof. D.Plikynas pabrėžia, kad polinkis pasitikėti dažnai kartojama ar daug reakcijų sulaukusia informacija nėra vien teorinė problema. Emocinis nuovargis, išsekęs dėmesys ir sumažėjęs budrumas stiprėja ilgai būnant nenutrūkstančiame, sunkiai kontroliuojamame skaitmeninio turinio sraute.
„Mat socialiniai tinklai pastoviai tobulėja stebėdami mūsų peržiūrimą srauto turinį, reakcijas, praleidžiamą laiką, komunikaciją ir mokosi kuo tiksliau atpažinti mūsų poreikius, nuotaikas, psichografinius profilius ir pan.“, – aiškina mokslininkas.
Daugiau apie propagandos atpažinimą, jos poveikį ir Lietuvos bei Baltijos regiono informacinį atsparumą galima sužinoti D.Plikyno ir kitų autorių 2026 metais išleistoje mokslinėje monografijoje Propagandos aptikimas ir poveikis informacinio karo kontekste.
Kaip vieną iš praktinių ilgalaikio atsparumo stiprinimo būdų profesorius įvardija sąmoningą ir periodišką pasitraukimą iš skaitmeninio srauto. Anot jo, tai turėtų būti ne vienkartinė atostogų prabanga, o reguliariai kartojama informacinės higienos praktika.
Šį rudenį organizuojami skaitmeninės detoksikacijos savaitgaliai „Atsijungimas“, skirti norintiems bent trumpam sąmoningai atsitraukti nuo ekranų.
„Laikinas atsiribojimas nuo telefonų, laikas gamtoje, mankštos, meno terapija, bendra veikla ir skaitmeninės higienos įpročių plano sudarymas padeda atstatyti išsekusį dėmesį, koncentraciją bei budrumą – tuos pačius resursus, kurių pirmiausia reikia atpažįstant manipuliatyvų ar suklastotą tariamų ekspertų ar DI sugeneruotą turinį“, – teigia prof. D.Plikynas.
Medijų rėmimo fondas projektui „Atsparumo kodas “ skyrė 110 000 eurų dalinį finansavimą.
