Jam itin svarbi ir estetika, ir idėja – abu šie pradai turi susilieti. „Stengiuosi, kad darbas pats kalbėtų. Kad nereikėtų daug aiškinti ir aprašyti – kūrinys turi prabilti savo kalba“, – priduria Eugenijus. Jo paties darbai tai daro – kalba patys už save, be ilgų paaiškinimų, bet palikdami vietos stebėtojo interpretacijai.
Nuo vaikystės atradimo iki studijų Kaune
„Gan nuo ankstyvos vaikystės…“ – taip savo kelią į meną prisimena keramikas Eugenijus Čibinskas. Dar augdamas vienkiemyje prie Nemunėlio upės jis atrado kūrybos džiaugsmą, o persikėlus į Panevėžį molis tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
Panevėžio dailės mokykloje jis akimirksniu pasirinko keramiką ir praleido šešerius metus dirbdamas su moliu. „Man keramika patiko iš karto“, – sako menininkas. Jo talentą pastebėjęs skulptorius Juozas Lebednykas paskatino stoti į Stepo Žuko technikumą Kaune, tai tapo lemtingu posūkiu. „Atrodė, kad ir kur besisukčiau, keramika mane vis tiek pasiveja“, – šypteli kūrėjas.
Panevėžio stiklo fabrikas ir pasaulio atvėrimas
Pirmieji rimtesni Eugenijaus Čibinsko kūriniai gimė Panevėžio stiklo fabriko kūrybinėse dirbtuvėse. Ten vykdavo studentų kūrybinės praktikos, respublikiniai seminarai, o netrukus – ir tarptautiniai simpoziumai. „Po pamainos ar savaitgaliais vis nueidavau palipdyti. Būtent ten gimė pirmi rimtesni darbai“, - prisimena Eugenijus.
Tuo metu Lietuva dar gyveno sovietinės uždangos sąlygomis. Informacijos apie meną beveik nebuvo, dailės žurnalus pasiekdavo vos keli žmonės. Simpoziumai tapo tikru gaivaus oro gūsiu. „Gyvai išgirsdavai apie kitų menininkų patirtis, jų savitas technologijas, pamatydavai naujų formų, susipažindavai su įvairių šalių kultūra. Tai labai praplėtė mano, kaip žmogaus, akiratį“, – sako Eugenijus.
Po sovietinės izoliacijos menininkui atsivėrė pasaulis, o kelionės tapo kūrybos palydovu. 1996-aisiais tris mėnesius praleido Jungtinėse Valstijose – keliavo po universitetus, surengė parodą, dalyvavo konferencijose. „Nemažai prakeliavau, tai – neišdildomi prisiminimai“, – sako jis.
Netrukus sekė kūrybiniai mainai su Ispanija, o vėliau – daugybė simpoziumų, parodų ir susitikimų įvairiose pasaulio vietose. „Tas betarpiškas bendravimas su menininkais buvo labai svarbus. Po izoliacijos tai buvo lyg durys į visiškai kitokį pasaulį“, – prisimena kūrėjas.
Sąmoningi atsitiktinumai – vaikystės aidai
Nors kūryboje yra išbandęs įvairių technikų, šiandien Eugenijus Čibinskas daugiausia dirba su akmens mase. Ši medžiaga jam artimiausia tiek dėl savo fizinių savybių, tiek dėl kūrybinio nenuspėjamumo. „Akmens masė išdegama aukštesnėje temperatūroje – 1200–1300 °C. Tokiu būdu gaminiai tampa itin tankūs, tvirti, atsparūs šalčiui, drėgmei, smūgiams. Jie gali stovėti lauke ir jų nesunaikins nei oras, nei laikas“, – teigia keramikas.
Jam patinka grubesnė akmens masės faktūra, paviršiai ir glazūrų žaismas. „Man visada buvo svarbi jungtis tarp medžiagos ir minties. Paviršiai ir glazūros kalba savita jiems kalba… Nors įtakos turi ir šių dienų aktualijos, visgi temos mane atsiveja iš vaikystės, iš gamtos“, – sako jis.
Kūrybos procesas keramikui niekada nebūna vien techninis. Net naudodamas tą pačią glazūrą, Čibinskas nežino, kokį rezultatą gaus po degimo. „Atspalviai, blizgumas kaskart išeina kitokie. Degimas yra nenuspėjamas, o tai kiekvieną kartą sukuria galimybę atrasti kažką naujo.“
Šis nenuspėjamumas glaudžiai siejasi su gamtos pasauliu, kuris tapo pagrindine 2019 m. personalinės parodos „Sąmoningi atsitiktinumai“ tema. Čibinsko darbuose tuomet dominavo medžių kamienų ir šakų motyvai, organinės formos, primenančios kerpes ar grybus. Kūriniai tarsi apaugo išorinio pasaulio patirtimis ir įspūdžiais, atkartodami gamtos fragmentų netobulumą.
„Kai dariau personalinę parodą, visi darbai buvo susiję su medžių motyvais, su persipynusiais kamienais. Tai visiškai suprantu kodėl, nes tai užsilikę iš vaikystės. Iki penkerių metų augau vienkiemyje – būtent toje paslaptingoje aplinkoje, tarp gamtos, formavosi mano vaizduotė“, – pasakoja menininkas.
Edukacija ir bendravimas su žmonėmis
Be kūrybos studijoje, Eugenijus Čibinskas daug laiko skiria ir darbui su žmonėmis: veda edukacinius užsiėmimus Panevėžio dailės galerijoje, kur į keramikos pasaulį atveda ir vaikus, ir suaugusiuosius. „Neturiu pedagoginio išsilavinimo, bet žmonės sako: kaip gera atitrūkti nuo kasdienybės, nuo darbų. Tokie užsiėmimai tampa lyg terapija, lyg meditacija“, – šypsosi menininkas.
Keramikui svarbiausia – suteikti galimybę patirti kūrybos procesą. „Mane jaunystėje padrąsindavo mokytojai. Dabar pats noriu tai perduoti. Maži vaikai dar nežino, kas gali patikti, o edukacijose jie gali išbandyti, galbūt atrasti ir save. Tas pats galioja ir suaugusiesiems“, – pasakoja Eugenijus.
