Keramikoje save atrado ne iš karto
Kaip portalui 15min pasakoja Indrė, menai ją lydėjo nuo pat mažens. Iš pradžių ji lankė dailės mokyklą, vėliau, baigusi vidurinę, išvyko į Vilnių mokytis dailės pedagogikos, išbandė keletą kitų specialybių, dirbo administratore, čiuožimo snieglente instruktore. Kad galiausiai pasuks būtent keramikos kryptimi, druskininkietė nesitikėjo – tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Kai mokiausi tiek dailės mokykloje, tiek universitete, savęs su keramika nesiejau. Tiesą pasakius, man ji netgi nelabai patiko. Bet po mokslų praėjus nemažai laiko pagalvojau, kad reikia gal dar kartą pabandyti. Pabandžiau ir man labai patiko – patiko dirbti su moliais, kurie kitokie, su kuriais dirbant, atrodo, net ir rankų neišsipurvini.
Mane labiausiai sudomino pati medžiaga, nes ji gali būti tokia skirtinga – tiek apdirbimo metodais, tiek pačia technologija. Ir apskritai – molį tiek tūkstančių metų žmonės naudoja, o jis vis dar aktualus, su juo vis dar dirbama. Tai pabandžiau ir užsikabinau už tos keramikos“, – atvirauja Indrė.
Kurį laiką pašnekovė molio subtilybių mokėsi savarankiškai. Tačiau vėliau, kuomet kilo idėja turėti savo keramikos studiją, ji nusprendė įgyti ir profesinį išsilavinimą. „Iš tikrųjų labai norėjau daugiau žinių chemijos srityje – kas vyksta su glazūromis krosnyje, kaip jos reaguoja, kodėl būtent taip reaguoja“, – savo sprendimą stoti į profesinę mokyklą aiškina moteris.
Būtent besimokydama ten, Indrė ir atrado išraiškos formas, kurias dabar myli labiausiai. Ji ėmė kurti keramikos gaminius, įkvėptus Dzūkijos miškų ir juose pasislėpusių trobesių puošmenų.
„Mane žavi senovės dzūkų architektūrinės detalės: tiek medinės namų puošmenos, langinės, jų ornamentika, tiek ir mažosios architektūros paminklai, tokie kaip koplytėlės, koplytstulpiai ir altorėliai, kurie kabėdavo medžiuose. Jų anksčiau, aišku, būdavo gerokai daugiau, dėl laiko, dėl to, kad yra mediniai, jie sunyko.
Man kilo idėja pasigaminti panašų, bet pati su medžiu nedirbu. Todėl tą patį tiesiog pabandžiau atkartoti keramikoje ir pritaikyti kaip interjero detalę“, – teigia dzūkė.
Molis susijęs su mūsų prigimtimi
Pastaruosius kelerius metus Indrė darbuojasi savo studijoje, įsikūrusioje „Menų kalvėje“ Druskininkuose. Tai kūrybinė erdvė, kurioje po vienu stogu atvirose dirbtuvėse susibūrę įvairių sričių menininkai. Užsukę pasižiūrėti, kaip gi dirba keramikė, žmonės lieka sužavėti: jos kūriniai atrodo tokie gyvi, su banguotomis linijomis, išraizgymais. Sunku patikėti, kad tą įmanoma padaryti iš molio.
„Galbūt kai kas, išgirdęs apie molį, įsivaizduoja ąsočius ir lėkštes, kurie labai tikslių formų, vienodi, lygūs. O aš stengiuosi išgauti jame plonumą, nelygumą, virpėjimą. Jeigu tai artišokas, gėlė ar lapas – noriu atkartoti jo bangavimą. Man netgi patinka, kada molyje lieka mano pirštų įspaudai. Jie tarsi tampa savotiška gamtos dalimi“, – šypsosi dzūkė.
Paklausta, ar tokie dirbiniai nepareikalauja daug kantrybės, pašnekovė nusijuokia – nekantriausia ji būna tada, kai reikia išlaukti, kol atvės krosnis ir bus aišku, ar viskas pavyko taip, kaip tikėjosi. „Tuo pačiu tas momentas būna ir pats smagiausias, truputėlį primena Kalėdų rytą, kai reikia išpakuoti dovanas ir nežinai, kas laukia viduje“, – sako ji.
Pasak Indrės, lygiai taip pat ji nekantrauja ir dėl to, kaip pasiseks darbai žmonių, kurie ateina lipdyti į jos pamokas. Moteris džiaugiasi – mokinius, kad ir kokio amžiaus jie bebūtų, darbas su moliu labai įtraukia. Neretai jie net pasimeta laike.
„Žmonėms keramika tampa savotiška terapija. Manau, iš dalies taip yra dėl to, nes molis yra labai susijęs su mūsų prigimtimi. Tai yra žemės dalis, kurią mes galime naudoti, liesti ir per ją išsikrauti. Būtent dėl to, manau, keramika dabar taip atsigauna. Tiems, kurie dirba prie kompiuterio biure, labai norisi prie gamtos prisiliesti daugiau“, – tikina pašnekovė.
Kalbėdama apie ateities planus, Indrė prisipažįsta – idėjos galvoje jai sukasi nuolatos. Keramikė žada ir toliau tyrinėti liaudies ornamentiką bei perkelti ją į savo darbus, vesti mokymus ir ruoštis parodai, kuri Druskininkuose planuojama kitais metais.
„Labai tikiuosi, kad studija išsiplės ir šiuo metu savo rankomis statomose dirbtuvėse Dzūkijos miškuose atsiras vietos didesniems mokymams, galbūt ir molio plenerams, kur būtų galima atvažiuoti ir ilgiau palipdyti, praleisti savaitgalius gamtoje“, – atvirauja moteris.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
