Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 15d. 21:01

Filme apie savižudybes savo gyvenimo patirtimi pasidalijęs C.Milleris: „Dabartis man buvo maža erdvė tamsoje“

Craigas Milleris Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Craigas Milleris

„Ar jautiesi taip, lyg norėtum mirti? Ar nori save žaloti? Ar svarstai apie savižudybę? – visų šių klausimų nuolat sulaukdavau iš gydytojų, terapeutų, konsultantų, bet niekas niekada manęs nepaklausė, ar norėčiau gyventi?“ – sakė 43-ejų Craigas Milleris, amerikiečių režisierės Lisos Klein dokumentiniame filme „Žodis iš S raidės“ (angl. „The S Word“), kuris šią savaitę pristatomas Lietuvoje, pasakojantis skaudžią savo gyvenimo patirtį ir tai, kaip jam pavyko iš tos tamsos išbristi.

Savižudybių tema aktuali ne tik Lietuvoje. Tai vyksta visame pasaulyje. Išgyvenusi tėvo ir brolio savižudybes, filmo režisierė L.Klein atsimušė į tylos sieną.

„Daugelį metų buvau kankinama įvairiausių „kodėl“, kartu patirdama gėdą, kaltę ir sumišimą, kurie lydi po artimųjų savižudybės. Šiuo filmu siekiau pradėti pokalbį, sumažinti gėdą ir tylą, per ilgai lydinčias savižudybės temą. Ir apsaugoti žmones nuo kas dešimtos mirties priežasties Amerikoje“, – kodėl ėmėsi kurti filmą „Žodis iš S raidės“, pasakojantį bandžiusių nusižudyti žmonių istorijas, atskleidė režisierė.

VIDEO: Filmo "Žodis iš S raidės" anonsas

Vienas filmo herojų – drauge su režisiere L.Klein šiuo metu Lietuvoje viešintis C.Milleris – atviras: „Buvau aštuonerių, kai pirmą kartą pagalvojau apie savižudybę.“ Jis daug metų gyveno su šiomis mintimis, būdamas 20-ies apsisprendė, kad kitos išeities nebėra. Tačiau likimas jam suteikė antrą šansą, progą viską įvertinti iš naujo, į savo tuštumą įsileisti mintį: noriu gyventi.

Savo patirtį C.Milleris aprašė knygoje „Štai koks tai jausmas: bandymas nusižudyti ir gyvenimo atradimas“ (angl. „This is How it Feels: Attempting suicide and finding live“), kuri skleidžia žinią, jog gyvenimas yra galimybė, o ne našta. Jis dirba vadybininku vienoje inžinerijos bendrovėje, tačiau visą savo laisvą laiką skiria kelionėms po JAV užsiimdamas savižudybių prevencija. Yra laimingai vedęs ir turi dvi nuostabias dukreles.

„Yra labai daug prieštaravimų ir diskusijų visuomenėje, kokio amžiaus vaikas turi būti, kad pradėtume su juo kalbėti apie savižudybę. Žmonės laukia, kad vaikas suaugtų, nes mano, kad, jei kalbės jam esant mažam, kaip tik gali pasėti tokias mintis jo galvoje. Visiškai su tuo nesutinku.

Yra labai daug prieštaravimų ir diskusijų visuomenėje, kokio amžiaus vaikas turi būti, kad pradėtume su juo kalbėti apie savižudybę.

Kai man buvo aštuoneri, galvodavau: jei visa tai yra gyvenimas, nenoriu su juo turėti nieko bendra, nenoriu čia būti, man viso to gana. Savižudybė atrodė kaip išeitis.

Todėl manau, kad kalbėti su vaikais kuo ankstesniame amžiuje yra gerai. Mano nuomone, jei kas nors yra pakankamai užaugęs, kad svarstytų apie gyvenimą ir mirtį, tuomet tikrai yra pakankamai užaugęs šiuos jausmus suprasti“, – išskirtiniame interviu 15min GYVENIMUI teigė amerikietis C.Milleris.

– Atrodo, juk būdamas aštuonerių esi gerokai per jaunas, kad galvotum apie tokį dalyką, kaip savižudybė... Kokia buvo jūsų vaikystė, kokie veiksniai galėjo tam turėti įtakos?

– Būdamas aštuonerių tikrai esi gerokai per jaunas, kad galvotum apie savižudybę, bet aš neturėjau, kaip su tuo tvarkytis, neturėjau jokios vilties: buvau seksualiai išnaudotas, tėvai gyveno atskirai, gėrė, mokykloje patyriau patyčias. Neturėjau nieko, kuo galėčiau pasitikėti ar kas mane palaikytų, tėvai nieko nežinojo ir nieko niekada nepastebėjo.

Tuo metu pradėjau nirti į depresiją, pradėjau justi obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomus. (Tai vienas nerimo sutrikimų, pasižymintis pasikartojančiomis įkyriomis mintimis, kurios kyla prieš žmogaus valią, yra nemalonios, beprasmiškos, varginančios – aut.). Būdamas vaikas suvokiau, kad ne tik negaliu pasitikėti mane supančiais žmonėmis, šeima, bet net ir savimi. Aplink mane nebuvo nieko gero, mačiau tik blogus dalykus, priežastis, kodėl būdamas vaikas nepakėliau prieš save rankos, buvo tai, kad, nors ir negalėjau niekuo pasitikėti, širdyje tikėjau, kad gyvenimas turi prasmę, kad vieną dieną viskas bus gerai.

Žmonės dažnai mano, kad savižudybė susijusi su psichikos sutrikimais, aš manau, kad tikėjimas čia lemia labai daug. Savižudybė nėra tik mūsų galvoje, ji „nutinka“ ir mūsų širdyje. Augant problemų daugėjo, vis mažėjo tikėjimas, kad gyvenimas kada nors pagerės, mano širdis ėmė skaldytis, o savižudybė vis labiau ėmė atrodyti kaip vienintelė išeitis.

– Iš jūsų pasakojimo suprantu, kad nei tėvai, nei aplinkiniai nė nenutuokė, ką išgyvenate ir kokios mintys jus kankina. O ar pačiam, jau vėlesniame amžiuje, irgi nekilo minčių į ką nors kreiptis?

– Buvo šiokių tokių pokyčių: su šeima išsikėlėme gyventi į kitą miestą, ten viskas buvo nauja, jaučiausi, tarsi pradedu naują gyvenimo lapą. Vis dėlto būdamas 16-os palikau namus, grojau vienoje grupėje, maniau, kad tai ir darysiu gyvenime. Tikriausiai tai nebuvo geras sprendimas, nes atmosfera nebuvo stabili, bet tuo metu man tai buvo saugiau, nei būti namuose.

Tai buvo pirmas kartas, kai nuėjau į vietą, kur žmonės kreipiasi, jei turi psichinės sveikatos sutrikimų, į vietą, kur tikėjausi sulaukti pagalbos, o gydytojas tiesiog išrašė vaistų ir pasakė, kad galiu eiti.

Vieną kartą, dar būdamas 15-os, pamėginau nueiti pas psichiatrą. Išpasakojau jam viską, o jis man sako: kadangi tau obsesinis kompulsinis sutrikimas, depresija ir visa kita yra ligos padariniai. Jis man tiesiog išrašė vaistų. Jam visiškai nerūpėjo.

Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai nuėjau į vietą, kur žmonės kreipiasi, jei turi psichinės sveikatos sutrikimų, į vietą, kur tikėjausi sulaukti pagalbos, o gydytojas tiesiog išrašė vaistų ir pasakė, kad galiu eiti.

Kai kalbu auditorijoms apie savo patirtį, miniu šią dieną kaip svarbiausią savo gyvenime po santuokos ir dienos, kai su žmona susilaukėme vaikų. Tai buvo visiškai kritinė diena, galėjusi pakeisti mano gyvenimą. Žinoma, ne visi gydytojai tokie ir ne visi jie buvo tokie, su kuriais vėliau teko susitikti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Craigas Milleris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Craigas Milleris

– Ką tada jautėte ir kaip apskritai jautėtės?

– Buvau pasiekęs labai gilią depresijos stadiją. Žmonėms, kurie serga depresija, labai sunku paaiškinti, ką jie jaučia. Kiti mano, kad tau viskas pasidaro juoda ir nereikšminga, gyveni savo mažame pasaulyje. Tačiau tikrovė kiek kitokia. Manau, kad kaip tik mintys tampa labai konceptualios ir didelės.

Kai žiūriu į praeitį depresijos akimis, nematau detalių, nesakau, kad buvo gerų ar blogų dienų, sakau, kad buvau išnaudojamas, kad turėjau blogus tėvus, kad iš manęs buvo tyčiojamasi, kad turiu psichinės sveikatos sutrikimų – visos šios etiketės yra tai, kas aš esu. Ir, kai pradedi žiūrėti į ateitį, per depresijos akinius tu nieko nematai, imi tai, kas buvo praeityje, ir projektuoji ateitį, vadinasi, matai tik tai, kad visada būsi auka, visada būsi tas nepakankamai geras žmogus, kad niekas niekada nepagerės.

Turėdamas tą praeitį ir tą ateitį mintyse tiesiog stengiesi išgyventi dabartyje, kuri yra maža erdvė tamsoje. Bėgant laikui ta erdvė vis mažėjo. Manęs netrikdė mintis apie savižudybę, tai nebuvo kažkoks emocinis dalykas. Aš tiesiog pasiekiau tašką, kai sau pasakiau: viskas. Daugiau nieko nebedarysiu.

– Ir būdamas 20-ies apsisprendėte pasitraukti iš gyvenimo.

– Taip, man buvo 20. Perdozavau, tėvas ryte rado mane kambaryje. Tris dienas praleidau Intensyviosios terapijos skyriuje, kur medikai mėgino išgelbėti mano gyvybę. Po to nutikimo pasakiau sau, kad turiu priimti rimtą sprendimą – jei ketinu gyventi, vadinasi, turėsiu iš tiesų gyventi, ir daugiau niekada prie to nesugrįžti. Tik noriu pabrėžti, kad ne tai, jog mėginau nusižudyti ir po to likau gyvas, tapo priežastimi, dėl ko tos mintys pasikeitė.

Tikrasis dalykas, privertęs mane susimąstyti kitaip, buvo tai, kad suvokiau, jog iš tiesų buvau pasiekęs visišką savo gyvenimo dugną.

Tikrasis dalykas, privertęs mane susimąstyti kitaip, buvo tai, kad suvokiau, jog iš tiesų buvau pasiekęs visišką savo gyvenimo dugną. Supratau, kad nebeturiu, ko bijoti, nes nieko blogiau už tai nebegali būti. Tada aš nieko neturėjau – nei darbo, nei buto, nei mašinos, bet svarbiausia, kad nieko neturėjau savo viduje. Tai buvo visiškas dugnas. Atmerkiau akis ir suvokiau, kad turiu ką nors daryti, jei gyvensiu – tai gyventi, siekti karjeros, sukurti šeimą, atrasti meilę ir pan.

Viskas, ko norėjau, – tiesiog gerai jaustis, nesibaiminti dėl to, kas nutiks rytoj. Tai buvo mano motyvacija.

– Filme užsimenate apie brolio užduotą klausimą jums, kurio niekas kitas gyvenime nebuvo jūsų paklausęs: „Craigai, kas priverstų tave norėti čia pasilikti?“ Kaip tai pakeitė jūsų mintis ir gyvenimą?

– Tas klausimas viskam padarė didelę įtaką. Mudu su broliu labai skirtingi, mąstome ir pasaulį matome skirtingai. Kai gulėjau ligoninėje, net nežinojome, ką vienas kitam pasakyti. Ir vieną akimirką jis palinko prie manęs ir paklausė: „Craigai, kas priverstų tave norėti čia pasilikti?“

Galėjau išvardyti milijoną priežasčių, kodėl noriu mirti, bet nė karto nesusimąsčiau nė apie vieną, kodėl norėčiau gyventi.

Man šie žodžiai buvo tokie stiprūs, niekada nebuvau apie tai susimąstęs. Galėjau išvardyti milijoną priežasčių, kodėl noriu mirti, bet nė karto nesusimąsčiau nė apie vieną, kodėl norėčiau gyventi. Skaudžiausia, kad aš tos priežasties net neturėjau.

Ilgainiui jo klausimą man paverčiau savo klausimu sau: kas yra tie dalykai, dėl kurių norėčiau gyventi? Supratau, kad tai – ne šeima, ne karjera, ne laimė ir ne kas nors kita. Tenorėjau jaustis gerai, atsibusti ryte ir nejusti baimės dėl to, kas gali nutikti. Nes ta baimė, kurią visą laiką jaučiau, mane žudė.

Po to dešimt metų dėjau dideles pastangas, dirbau su savimi. Tikiu, kad patys galime rinktis ir kad viskam yra priežastis. Ir kad tai, kas mums nutinka, yra pamokos, kurias galime išmokti.

– Kaip po šio įvykio jautėsi jūsų tėvai?

– Jie buvo palūžę. Niekada nieko nepastebėjo. Visa tai mus su tėvu suartino, o su mama priešingai – dar labiau atitolino. Manau, kad ji jaučia didelę kaltę, nes daugelis dalykų, kurie vyko, nutiko, buvo jos namuose.

Ji nėra patenkinta, kad apie visą savo patirtį kalbu viešai, rašau knygas, filmuojuosi, kalbu auditorijoms. O tėvas mane palaiko. Manau jis taip pat viduje išgyvena labai daug ir tam tikra prasme kartais jaučiuosi kalbantis už jį.

– Kaip manote, kodėl žmonės bijo kalbėti apie savižudybę?

– Jūs teisi, jie bijo. Ir dėl to, kad jie bijo, mes ir kalbame. Vyrauja labai klaidinga nuomonė, bent jau Jungtinėse Valstijose, kad jei su žmogumi kalbėsi apie savižudybę, gali ir jo galvoje pasėti tokią mintį. Tai juokinga. Žmonės visada bijo to, ko nesupranta.

Mano nuomone, pasaulyje nėra savižudybių ekspertų, nes jei tokių būtų, neturėtume tų atvejų tiek, kiek turime šiandien. Yra ekspertų tam tikrose srityse, kurios susijusios su savižudybe, bet niekas neturi atsakymų, kodėl tai vyksta.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Craigas Milleris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Craigas Milleris

Kiekvienas žmogus yra labai individualus – tai, kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam, ir tai gąsdina – kaip tuomet tai kontroliuoti? Tai ne tas pats, kaip išgerti vaistą nuo galvos skausmo ir jis praeina. Tai yra mūsų mintyse, širdyse, mūsų gyvenimuose, tai labai sunku išgydyti, todėl tai gąsdina žmones. Įsivaizduokite, kas būtų, jei niekada nebūtume garsiai kalbėję apie vėžį. Skirtumas tas, kad į tokius dalykus nežiūrime kaip į vėžį ar širdies ligas.

– Kaip manote, jei vaikystėje ar paauglystėje būtumėte galėjęs su kuo nors apie visa tai pasikalbėti, ar tai būtų ką nors pakeitę, žvelgiant į viską, kaip įvykiai rutuliojosi jūsų vėlesniame gyvenime? Kaip svarbu yra apie tai kalbėti?

– Yra dvi šio medalio pusės. Viena, jei jaučiatės taip, kad svarstote apie savižudybę, turite su kuo nors apie tai pasikalbėti. Kita – žmonės, kurie yra aplink jus, turi būti pasiruošę tai išgirsti. Jei žmogų ištinka infarktas, žinome, kad turime kviesti greitąją.

Tačiau, jei išgirstumėte iš žmogaus, iš kurio mažiausiai tikėtumėtės, kad jis svarsto apie savižudybę, nežinotumėte, ką daryti, nes niekas niekada mūsų nemokė, kaip su tuo turėtume tvarkytis, kaip tai spręsti. Taigi ne tik turi šviesti žmones, kurie svarsto apie savižudybę, ne tik juos įkvėpti ieškoti pagalbos, bet to paties reikia mokyti ir visus kitus, kad sugebėtų palaikyti ir padėti.

Manau, kad didelę naudą neša tie žmonės, kurie garsiai apie tai kalba pasauliui, tie, kurie patys bandė nusižudyti, tie, kurių artimieji nusižudė.

– Kokią žinutę jūs siunčiate pasauliui?

– Manau, kad didelę naudą neša tie žmonės, kurie garsiai apie tai kalba pasauliui, tie, kurie patys bandė nusižudyti, tie, kurių artimieji nusižudė. Aš pats, kalbėdamas su auditorija, sakau: paklausykit, aš ten buvau, maniau, kad niekada iš ten neišeisiu, bet buvau neteisus, man pavyko ir štai, kaip aš tai padariau.

Galiu jums pateikti sąrašą su šimtais organizacijų visame pasaulyje, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausią ir tikriausią palaikymą radau savižudybių prevencijos bendruomenėje – sutikdamas žmones, kurie patys norėjo, bandė nusižudyti, ir tuos, kurių artimieji tai padarė, o jie paaukojo savo gyvenimą, kad padėtų kitiems.

Nemokamos filmo „Žodis iš S raidės“ peržiūros:

Balandžio 16 d. 12.00 Kelmės kultūros centre, Vytauto Didžiojo g. 73;

Balandžio 16 d. 18.00 Tauragės kultūros centre, Dariaus ir Girėno g. 3;

Balandžio 17 d. 12.00 ir 17.30 Ukmergės kultūros centre, Kauno g. 8;

Balandžio 18 d. 12.00 ir 17.30 Kupiškio kultūros centre, Gedimino g. 40;

Balandžio 19 d. 12.00 ir 18.00 Zarasų kultūros centre, Vytauto g. 1A.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
00:03
03:14

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Jauskitės gražūs

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką