Pagrindinės tradicijos susijusios su šokiais – gegužinėmis. Gegužę iš tiesų atrodo, kad visa gamta šoka, ieško poros, klesti ir leidžia į pasaulį palikuonis. Kadangi žmogus – taip pat gamtos dalis, todėl ir jis Mildos dieną sužydi ir myli, poruojasi.
Senovės lietuviams įvairūs dievai ir deivės buvo labai svarbūs, visgi dėl deivės Mildos iki šiol daugiau klausimų nei atsakymų. Kas yra žinoma apie deivę Mildą: kada pirmą kartą ji paminėta šaltiniuose, kokie yra faktai apie ją, portalas 15min paklausė mokslininkės, Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistės Astos Valiukevičienės.
„1835–1840 m. istorikas Teodoras Narbutas išleido 9 tomus „Lietuvių tautos senovės istorijos (lenk. Dzieje starożytne narodu Litewskiego). Pirmasis tomas buvo skirtas lietuvių mitologijai. Tai ir yra pirmasis rašytinis Mildos deivės paminėjimas. T.Narbutas Mildą dar vadina Aleksota ir priskiria jai meilės ir piršlybų funkciją.
Deja, bet tokio T.Narbuto teiginio negalime patvirtinti jokiomis liaudies dainomis, sakmėmis, pasakomis ar kokiais nors kitais žmonių atmintyje išlikusiais pasakojimais“, – sako A.Valiukevičienė.
Pasak jos, T.Narbutas, minėdamas Mildą, remiasi 1315 m. kryžiuočių dokumentu, kuriame paminėta Mildos upė. Tačiau nėra aišku, kur tokia upė tekėjo.
„Varėnos rajone, šalia Perlojos, šiandien teka nedidelis upelis vadinamas Mildupiu, o Žemaitijoje žinomas Mildos slėnis. Tai bene vieninteliai vietovardžiai, siejami su šiuo vardu. Vargu ar to pakanka drąsiai teigti, kad senovės lietuviai iš tiesų gerbė deivę Mildą. O latvių mitologas Pėteris Šmitas apskritai neigė baltišką Mildos kilmę argumentuodamas, kad tai vokiškas krikšto vardas ir baltų kultūroje jis nėra sutinkamas“, – pažymėjo papročių specialistė.
Jos teigimu, sunku nuspėti, ką galvojo T.Narbutas, pateikdamas Mildą kaip piršlybų deivę. Viena iš versijų – norėta rasti ir turėti baltišką meilės, aistros ir erotikos deivę.
„Graikai turi Afroditę – meilės ir grožio deivę, romėnai Venerą – meilės, aistros ir erotiškumo deivę. Galbūt ieškota baltiško atitikmens. Beje, Venera visų pirma buvo kaip žydėjimo, atbundančios pavasarinės gamtos deivė. O T.Narbuto raštuose su deive Milda gretinamas balandžio mėnuo, kuomet taip pat atbunda gamta ir prasideda žydėjimas. Tačiau tai tik spėliojimai“, – teigia mokslininkė.
Lygiai taip pat galima tik daryti prielaidas, kodėl pasirinktas būtent Mildos vardas.
„Viena iš versijų – nuo lietuviško žodžio „milti“. Tai yra – pradėti mylėti, darytis meiliam ir mielam. Juokais galima prisiminti ir žemaičių tarmę. Jei žemaitis norėtų pasakyti, kad kažkas kažką dar myli, jis sakytų „myl da“. Žinoma, tai nėra rimti argumentai. Greičiausiai P.Šmitas buvo teisus sakydamas, kad baltų kalbose Mildos vardas nebuvo vartojamas“, – sakė A.Valiukevičienė.
Jaunausia baltų deivė, gimusi iš poreikio
Pastarąjį dešimtmetį gegužės 13-oji – meilės deivės Mildos diena – vis dažniau minima. Organizuojami renginiai, gegužinės. Atsakydama, ar ši deivė ir jos garbei skirta šventė jau rado vietą Lietuvoje ir galbūt ateityje taps tokia populiari, kad galės konkuruoti su Šv. Valentino diena, pašnekovė pasidalino savo mintimis.
„Pusiau rimtai, pusiau juokais visad sakau, kad Milda yra pati jauniausia baltų deivė, užgimusi jau šiais laikais. Greičiausiai iš poreikio. Visoje gamtoje pavasaris „kalba“ apie meilę. Pavasarį poruojasi paukščiai ir žvėrys. Tai kada dar minėti meilės laiką, jei ne pavasarį? Gal ir Šv. Valentino diena prisidėjo prie to, kad išpopuliarėjo Mildos šventė – norėjosi kažko labiau savo, labiau lietuviško. Ir nors dievybės egzistavimas mažai pagrįstas, tačiau, kaip atsitiktinai pasėta augalo sėkla, ėmė ir sudygo“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, logiška ir tai, kodėl šiandien Mildos diena nusistovėjusi gegužę, o ne balandį, kaip teigė T.Narbutas.
„Šiandien Mildos šventė atspindi XIX a. jaunimo gegužinių papročius ir tradicijas. Gegužinėms jaunimas rinkdavosi gamtoje, kai sužaliuodavo berželiai – vadinasi, jau pakanka šilumos – tomis dienomis grodavo muzikantai, buvo dainuojama, šokama. Tikima, kad šokant gali ir į porą „susišokti“. Gegužės mėnesį užkukuoja gegutė – ta, kuri „išburia“ už kiek metų bus vestuvės. Iki šiol gegužės pirmąją dieną minima gegutės diena“, – teigė A.Valiukevičienė.
Pasak papročių žinovės, senovės lietuviai garbino daug dievybių, kurių kai kurios funkcijos apima ir priskiriamas deivei Mildai. „Neabejotinai senovės lietuviams buvo svarbūs Perkūnas, Žemyna, ugnį globojanti Gabija, likimą nulemianti Laima (dar vadinama Dalia), požeminį, pomirtinį pasaulį sergintis Velinas, bites globojanti Austėja. Beje, ji turi panašių funkcijų, kurias T.Narbutas priskiria deivei Mildai. Austėja ne tik globoja bites, bet yra ir šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja. Tai – tik kelios dieviškos kilmės būtybės, kurias nesunku pagrįsti tautosakoje išlikusiomis maldelėmis, pasakomis, sakmėmis, gausiais vietovardžiais. Bet reikėtų suprasti, kad visi dievai, deivės ir dievybės egzistuoja tik tuomet, kai žmogui jų reikia. Tai jeigu mums šiandieniniame pasaulyje reikia deivės Mildos, kodėl negalėtume jos turėti?“ – kalbėjo A.Valiukevičienė.
Koks buvo senovės lietuvių santykis su meile?
„Meilės jausmas nepavaldus laikmečiui“, – įsitikinusi pašnekovė ir priduria: „Kaip žmonės įsimyli dabar, taip įsimylėdavo ir anksčiau. O šio jausmo raiškos būdai kiekvienam laikotarpiui savi. Anksčiau buvo daug daugiau bendruomeniškumo: ir šventės švenčiamos, ir darbai dirbami buvo bendruomenėje. O ten ir progų parodyti simpatijas netrūko. Būta ir įvairių apeiginių šokių-žaidimų, kur tiek mergina, tiek vaikinas gali pasirinkti sau patinkančią antrąją pusę. Taip pat įvairūs dovanų teikimo momentai buvo proga parodyti meilę. Kad ir Velykų metu: kuomet jaunuoliai eidavo lalauti, tai iš prielankios merginos gaudavo gražiausiais raštais ir spalvomis numargintą margutį.“
Visiems gerai žinoma šventė – Rasos (Joninės) – taip pat turėjo savo ritualus: Rasos šventės matu vaikinai iš upės stengdavosi išgriebti patikusios merginos vainiką.
Pasak A.Valiukevičienės, daug įvairiausių sužaidybintų elementų kalbėjo meilės kalba.
„Mūsų dainynuose yra didelis kiekis meilės dainų. Jose apdainuotos ir sėkmingos ir ne tokios nusisekusios meilės istorijos. Tačiau meilės ir susimylėjimo svarba nenuginčijama. Sakoma: bernas su merga susimilo ir susiženijo“, – sakė papročių specialistė.
