Nors iš pradžių Kristiną su Evaldu šios karvytės šiek tiek ir gąsdino, laikui bėgant, jos tapo mielomis kompanjonėmis, kurių žavesiui sunkiai atsispirsi. Kuo puikiausią įspūdį hailandai palieka ir į Petraičių ūkį užsukantiems lankytojams. Tiesa, kai kuriuos iš jų tenka perspėti, kad šių karvių melžti negalės.
Į Lietuvą grįžo po emigracijos
Kaip portalui 15min pasakoja Kristina, nei ji pati, nei sutuoktinis Evaldas iš tiesų nėra dzūkai: „Mano vyras yra nuo Žemaitijos, nuo Kretingos, bet jo tėtis buvo gydytojas, tad pagal paskyrimą jam teko dirbti įvairiose Lietuvos vietose, o su juo kraustydavosi ir šeima. Aš pati kilusi nuo Prienų, bet vėliau kurį laiką gyvenau Kaune.“
Vaikystėje su šeima gyvendama kaime, Kristina didelio ūkio neturėjo, tačiau akylai stebėjo, kaip senelė prižiūri įvairius gyvulėlius: karvę, arklį, vištas ir triušius. Tuo tarpu savo vyrą pašnekovė vadina miesto vaiku – jam prie žemės ūkio prisiliesti augant neteko. Nepaisant to, abu juos sužavėjo idėja savo ateitį kurti būtent kaime.
Kaipgi viskas nutiko? Iš pradžių Petraičiai, sukūrę šeimą, emigravo į Vokietiją – ten jau kurį laiką gyveno Evaldo šeima. Užsienyje praleidę dešimtmetį, tautiečiai vieną vasarą sumąstė praleisti Lietuvoje – tuo metu Kristina kaip tik buvo išėjusi į motinystės atostogas, pora sūpavo kūdikėlį.
Kur vasaros gimtinėje, šeima žinojo iš anksto – nuvyks į sodybą Alytaus rajone, Arminų kaime. Ten Evaldas prieš kurį laiką buvo nusipirkęs žemės plotą su trobesiu, tačiau nebuvo ėmęsis jo tvarkyti.
„Šioje sodyboje anksčiau gyveno mano vyro giminaičiai. Kai buvo vaikas, atvažiuodavo jis čia atostogauti. Bėgant laikui, sodyba kaip ir liko niekieno, niekam jos nereikėjo. Vyras sužinojo, kad ją pardavinėja, ir nusipirko. Ilgus metus ji stovėjo tuščia, apleista, nebuvo jokių patogumų.
Kai vasarą atvykome čia atostogauti, įsivedėme vandentiekį, po truputį tai vieną kambarį susitvarkėme, tai kitą. Paskui pamatėme, kad jau nebesinori išvažiuoti, smagu čia. Taip ir likome visam laikui Arminuose, jau 14 metų mes čia gyvename“, – sako moteris.
„Iš pradžių išgąsčio buvo“
Įsikūrę Alytaus rajone, Petraičiai puolė svarstyti, o kuo gi čia užsiimti. Kadangi žemės turėjo nemažą plotą, 12 hektarų, norėjosi tai kaip nors išnaudoti. „Mes labai daug visko išbandėme: auginome ir braškes, ir gervuoges, ir smidrus, ir šparagus. Visada galvojome, ką dar galėtume padaryti“, – pasakoja Kristina.
Iš pradžių šeima svarstė laikyti gyvulius. Visgi, anot pašnekovės, jų vietovė didelėms bandoms nelabai tinkanti. Tačiau vis tiek norėjosi, kad kas nors nuganytų pievas. Tokiam „darbui“ pasirodė puikiai tinkantys hailandai – škotų kilmės karvytės, iš prigimties labai nereiklios ir mėgstančios natūralias sąlygas.
„Apie hailandus pirmiausia išgirdau internete. Užmačiau straipsnį apie ūkininkę Rasą Babikienę, kuri link Veisiejų gyvena. Būtent ji pirmoji į Lietuvą ir atvežė hailandus. Mums su vyru pasirodė, kad tikrai šios karvytės gražios ir įdomios. Susiradau ūkininkės adresą, susiskambinome ir nuvykome pasižiūrėti, kaip tie hailandai atrodo. Na, mums jie tikrai įspūdį paliko.
Netrukus parašėme projektą, kad gautume paramą kaip jaunieji ūkininkai, ir įsigijome hailandų. Vienas ūkininkas Klaipėdoje kaip tik pardavinėjo visą bandą, tad mums iš karto atiteko devynios karvytės ir vienas bulius. Aišku, iš pradžių išgąsčio buvo, vis tiek tai gyvūnas didelis, dideli ragai, mes jo kaip reikiant nepažįstame. Bet dabar jau bus aštunti metai, kaip juos auginame“, – atskleidžia Kristina.
Pasak tautietės, jų kaime škotiškoms karvytėms išties labai patinka. Besiganydamos lauke, jos mielai čiauškina žolynus, šakas ir krūmus, o žiemą taip mėgaujasi vėsuma, kad net nelenda į vidų.
„Lietuviškos sąlygos hailandams tikrai tinka. Tiesa, gal vasaros kiek per šiltos. Juk vis tiek tai šiauriečiai gyvūnai, juos škotai, švedai ir norvegai augina kalnuose. Taigi, kai saulė šviečia, jiems nelabai patinka, jiems per šilta, tad jie visada būna sulindę į krūmus, išlenda tik vakare. Tačiau žiemą jiems čia rojus – tuomet net į tvartą nelenda, tupi lauko pavėsinėje arba tiesiog atsigula kur nors miške“, – juokiasi pašnekovė.
Vaikai mielai žaidžia su gyvūnais
Kad į savo hailandų ūkį galėtų prisikviesti atvykti ir kitus žmones, Petraičiai sumąstė tik prasidėjus karantinui. Kadangi tuo metu į grupes burtis nebuvo galima, reikėjo palaikyti atstumą, šeima sugalvojo per „Facebook“ pasiūlyti žmonėms jų didelėje sodyboje pasivaikščioti ir pasidžiaugti karvytėmis nemokamai. Nuo tada žmonės ir nenustojo į jų ūkį plūsti.
„Susidomėjo nemažai žmonių, pradėjo važiuoti. Kai jau baigėsi karantinas, ir toliau sulaukdavome skambučių, atsirado ir mokytojų, kurie klausdavo, ar į ūkį būtų galima atvažiuoti su mokiniais“, – sako Kristina.
Ilgainiui į jų sodybą užsukdavę vaikai Petraičiams pakišo idėją Arminuose laikyti ir daugiau gyvūnėlių – juk visi mažuosius taip domina. Taip, bėgant metams, hailandų ūkis prasiplėtė: škotiškos karvytės ėmė draugauti su avimis, ožkomis, arkliukais, vištomis, antimis bei triušiais. O štai šiemet prie jų dar prisijungė ir alpakos bei stručiai.
„Pas mus šeimos su vaikais mielai atvažiuoja tiek iš pačios Dzūkijos, tiek ir iš visos Lietuvos, ypač Vilniaus. Dauguma jų kaimų jau nebeturi, jiems nėra galimybės pamatyti, pačiupinėti gyvūnėlių. O kai pas mus atvažiuoja, mes jiems leidžiame gyvūnus ir paglostyti, ir pamaitinti.
Kai kurie vaikai apskritai pirmą kartą gyvenime pamato vištą ar antį, todėl jiems tai labai smagu ir įdomu. Aišku, kartais iš pradžių apima baimė: ar man čia neįkąs, ar man čia nieko nepadarys. Bet jie greitai pamato, kad gyvūnai yra tikrai draugiški“, – šypsosi pašnekovė.
Planuose – edukacija, kaip melžti karvę
Kaip pasakoja Kristina, šiuo metu savo hailandų ūkyje jie tvarkosi vieni patys, padėjėjų nesamdo. Anot moters, nors apie vieną kitą naują gyvūnėlį dar pasvajoja, visgi iš savo sodybos jie zoologijos sodo padaryti neketina.
„Noriu, kad ūkis ir liktų toks nedidelis, kad visiems būtų smagu, šilta, kad ir patys sugebėtume apeiti ir neapkrauti savęs. Juk vis tiek norisi atostogų, norisi kažkur išvažiuoti, dar ir vaikų turime“, – aiškina tautietė, su vyru auginanti tris atžalas ir globojanti dar keturias.
Pašnekovė sako labiausiai dėl vaikų ir besidžiaugianti savo veikla – taip gera žinoti, kad jie, augdami kaime, iš arti mato įvairių rūšių gyvūnus, gali jais rūpintis, užuot lindėję telefonuose.
„Gyvūnėliai ypač patinka mano 8-erių dukrai. Ji man čia sureguliuoja, kokių mums dar reikia, ką dar reikėtų laikyti. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikai gali tai matyti, pačiupinėti, su tuo užaugti“, – teigia Kristina.
Pasak pašnekovės, dukra jai yra dar pametėjusi ir idėją apie vieną įdomią veiklą, kuri ypač domintų atvykstančiuosius. Tai – edukacija, kaip melžti karvę.
„Gal kada nors ir prisiruošime tokį dalyką turėti, kad vaikai pamatytų. Tikrai daug kas atvažiuoja ir klausia: „Ar mes ragausime šitų karvių [hailandų] pieno? Ar mes jas melšime?“ Tenka aiškinti, kad ne – jos nemelžiamos. Bet gal kada ir parodysime vaikams, iš kur tas pienas atkeliauja į parduotuves“, – juokiasi Kristina.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
