Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 22d. 19:00

Indoneziją pamilęs Edgaras – apie pilotę žmoną, priimtą islamą, vietos mafiją ir nusipirktus vaikus

Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje
Asmeninio archyvo nuotr. / Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje

Ketvirtoji ciklo „Gyvenu kaip noriu“ istorija – apie žmogų, kurį veikiausiai likimas ar tiesiog gyvenimo atsitiktinumas nubloškė į tolimąją Indoneziją, ten jis rado ir savo laimę, ir meilę, ir net religiją, kuri jam pasirodė kur kas artimesnė už tėvų mėgintą įskiepyti krikščionybę. Penkerius metus salų valstybėje gyvenantis 31-ų kaunietis Edgaras Valutis teigia nė neketinantis grįžti į Europą.

Prabėgo kiek daugiau kaip dešimt metų, kai Edgaras paliko gimtąją Lietuvą ir paskui draugus patraukė dirbti į Didžiąją Britaniją. Vieną dieną, kaip pats pasakojo, jį paliko mergina, o kitą dieną jis savo kišenėje jau turėjo bilietą į Indoneziją – valstybę, apie kurią nieko nežinojo.

Šiandien sostinė Džakarta tapusi lietuvio namais. Čia su penkeriais metais vyresne žmona Riani Valutis, kilusia iš Sumatros salos, juodu augina keturis vaikus: du – iš pirmosios žmonos santuokos, kiti du – įvaikinti, už kuriuos teko ir susimokėti.

Name, be šeimos narių, gyvena dvi auklės, kurios padeda buityje ir prižiūri vaikus. Pats Edgaras yra įkūręs taksi įmonę, kartais rengia kelionių turus, ekskursijas, o jo žmona pilotuoja keleivinį lėktuvą.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani

Pažinęs vietos žmones, jų kultūrą, Edgaras teigė itin susidomėjęs ir islamo religija – ši jam pasirodžiusi kur kas artimesnė už krikščionybę, kurios jis nepripažįsta nuo paauglystėje patirto nuotykio. Jo pažįstamų gretose – žmonės, kurių savo gyvenime, ypač jei esate skolingas, tikrai nenorėtumėte sutikti. Kaip sakė pats Edgaras, geriau turėti tokių draugų nei priešų.

Apie pažintį su Indonezija, grupuote „Laskar Bali“, pilote žmona, vietos kultūra, vestuvių ir laidotuvių tradicijomis Edgaras papasakojo 15min portalui.

– Užsiminėte, kad po penkerių Didžiojoje Britanijoje praleistų metų vieną dieną staiga įsigijote bilietą ir netrukus jau sėdėjote lėktuve, skrendančiame į Indoneziją. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?

– Neturėjau jokios svajonės atsidurti būtent ten. Vieną dieną mane paliko draugė, o kitą aš tiesiog nusipirkau bilietą į Balio salą, nes norėjau viską mesti ir išskristi. Keistas sutapimas, nes nė pats nežinau, kodėl ją turėjau, bet prieš metus, iki palikau Angliją, buvau nusipirkęs ir savo kieme pasisodinęs palmę.

Taigi atsidūriau Balyje, salą išmaišiau skersai išilgai, po kelių mėnesių apsipratau ir taip pradėjo patikti, kad nebeturėjau minčių grįžti. Turėjau pinigų, tad galėjau sau leisti kurį laiką nieko neveikti ir tiesiog keliauti, susipažinti su žmonėmis, jų kultūra, pramokti kalbą. Tai ir dariau.

Turėjau pinigų, tad galėjau sau leisti kurį laiką nieko neveikti ir tiesiog keliauti, susipažinti su žmonėmis, jų kultūra, pramokti kalbą. Tai ir dariau.

– Jūsų žmona – vietinė. Kaip su ja susipažinote?

– Prieš dvejus su puse metų skridau iš Balio į Džakartą. Riani yra pilotė ir kaip tik pilotavo tą lėktuvą. Jiems jaučiu silpnybę, kai gyvenau Anglijoje, mėgau fotografuoti lėktuvus oro uoste, o kai skrisdamas išgirdau, kad pilotė moteris, pamaniau, kad palauksiu jos po skrydžio. Palaukiau ir užkalbinau. Taip daugiau ir neišsiskyrėme (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio žmona Riani
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio žmona Riani

– Kaip jai pasipiršote ir kada susituokėte?

– Susituokėme gana greitai – po poros mėnesių, nes čia tikėjimas neleidžia gyventi nesusituokus. Jei gyventum ir sužinotų tėvai, galėtų net išmesti iš šeimos. O pasipiršo ji man, ne aš jai (juokiasi).

Kartą laukiau jos oro uoste, parašė: „Ar nori pamatyti, kur skrendu?“ Atsakiau teigiamai. Ir gavau nuotrauką (žr. žemiau), kur radare parašyta: „Edgar, would you marry me?“ (liet. „Edgarai, ar vesi mane?“)

Asmeninio archyvo nuotr./Lėktuvos radaras
Asmeninio archyvo nuotr./Lėktuvos radaras

– Štai kaip! Smagu. Turite keturis vaikus: dvi mergaites iš žmonos pirmos santuokos ir du įvaikintus mažamečius. Jei ne per įžūlu klausti – kodėl neturite savų?

– Bandėme ir lyg mediciniškai viskas gerai, tačiau savų susilaukti negalime. Taigi mūsų šeimoje – 18-os ir 14-os metų merginos iš žmonos pirmosios santuokos ir du įvaikinti mažamečiai – 1,2 metų berniukas ir 7 mėnesių mergaitė.

Kalbant apie įvaikinimą, būtų galima pasakyti, kad pagal vietos taisykles mes vaikus nusipirkome. Vaikų nenorinčios mamos, pagimdžiusios juos išmeta į gatvę, bet kam atiduoda, išnuomoja ir pan. Su kiekviena vyksta individualus susitarimas, bet iš esmės reikalavimas toks – turi apmokėti ligoninės išlaidas ir dar šiek tiek sumokėti pačiai motinai. Tuos vaikus įsivaikinantys išgelbėja juos nuo pražūties.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani ir vaikais
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani ir vaikais

– Ar visada reikia susimokėti už vaiką?

– Tai individualu. Būna, kad moteris prašo tik apmokėti jos buvimą ligoninėje, nes gydymas čia labai brangus. Atiduoda vaiką, ir viskas. O šiaip yra labai daug moterų, kurios gimdo, bet tų vaikų nei nori, nei gali turėti ar auginti.

Kitos mamos vaikus pasilieka sau, bet tada juos išnaudoja – nuomoja. Pavyzdžiui, turi vaiką, o tavo kaimynas eina į gatvę prašyti pinigų. Jis gali ateiti tavęs paprašyti vaiko, kad galėtų jį drauge pasiimti – kad graudžiau viskas atrodytų. Ir, sakykime, duodi jam vaiką, bet susitari, kad pusę tų pinigų atiduos tau. Kai atvykęs iš Anglijos pradėjau susipažinti su vietinių gyvenimu, man buvo šokas.

Yra labai daug moterų, kurios gimdo, bet tų vaikų nei nori, nei gali turėti ar auginti. Kitos mamos vaikus pasilieka sau, bet tada juos išnaudoja – nuomoja.

– Su kokiais dar dalykais teko susidurti, kurie įstrigo ar net prisidėjo prie jūsų gyvenimo?

– Su draugu iš vieno žmogaus buvome išsinuomoję automobilį. Pasirodo, tas žmogus, iš kuriuo nuomojomės, buvo skolingas bankui ir jam nemokėjo. Bankas tokiais atvejais siunčia vadinamuosius skolų išieškotojus. Tik tie žmonės priklauso grupuotei „Laskar Bali“, jei panaršysite internete, atrasite informacijos.

Taigi tie vyrai atvyko pas mus, dar mėginome ginčytis, kad mums priklauso mėnuo, už kurį esame sumokėję, o jie atsuko vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip žmogui nukertama galva už tai, kad nemokėjo pinigų už motorolerį.

Sako, mes nenorime jūsų gąsdinti, bet norime, kad suprastumėte, kaip viskas vyksta, jei žmonės nenori bendradarbiauti. Pasisukau į šoną ir pamačiau, kad šalia stovi tas pats žmogus, kuris vaizdo įraše kerta galvą. Atidavėme tą mašiną, kad nekiltų nesklandumų.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje

– Ir jie paliko jus ramybėje? Ar teko dar kada su jais susidurti?

– Tiesą sakant, per šį įvykį susipažinome ir susibendravome. Supranti, kad su tokiais žmonėmis geriau palaikyti gerus santykius, nesipykti ir neturėti jokių problemų. Kartais mane net pasiimdavo, nes man būdavo smalsu, kai vykdavo pas ką nors tvarkyti kokių nors reikalų, išmušinėti skolų. Europoje taip paprastai tokių dalykų nepamatysi. Esu labai bendraujantis žmogus, tad lengvai užmezgu ryšius. O jiems patinka, kai svetimšalis domisi.

– Jie taip paprastai jus įsileido į savo gretas ir darbo užkulisius?

– Su jais susibendrauti sunku, bet kai tampi draugu, ima tavimi pasitikėti. O tada lengva visur patekti.

Tie vyrai atvyko pas mus, dar mėginome ginčytis, kad mums priklauso mėnuo, už kurį esame sumokėję, o jie atsuko vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip žmogui nukertama galva už tai, kad nemokėjo pinigų už motorolerį.

– Tikiuosi, pats į tai veltis neketinate?

– Ne, turiu šeimą ir man ji yra svarbiausia. O su kitais tenoriu palaikyti gerus santykius, neturėti jokių problemų. Kai gyveni tokioje šalyje, gerai turėti tam tikrą užnugarį. Eini į restoraną – gausi gerą staliuką be eilės, išgersi bare – niekas neapvogs ir dar namo saugiai parveš.

– Indonezijoje gyvenate jau penkerius metus. Ar turite kitų planų, ar ketinate čia ir likti?

– Tik čia matau savo gyvenimą. Prieš metus buvau grįžęs į Europą atostogų, pagavo depresija, širdis veržėsi atgal, norėjau, kad atostogos greičiau baigtųsi ir galėčiau grįžti namo.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje

– O kas ten jus taip traukia? Kuo sužavėjo ši salų šalis?

– Traukia klimatas, nes labai mėgstu šilumą, žmonių bendravimas. Merginos labai draugiškos, nėra nosies pakėlusios kaip daug kur kitur. Patinka maistas, tikėjimas. Pakeičiau ir savąjį, prieš kelerius metus priėmiau islamą.

Patinka, kad yra taisyklės, kurių žmonės laikosi: nevogti, nemeluoti, būti geram ir pan. Ir žmonės stengiasi to paisyti. Pavyzdžiui, jei pavogsi ką nors, melskis, kad atvažiuotų policija ir tave išgelbėtų, nes čia yra gatvės teismas – uždaužys pagaliais.

Kalbant apie žmones, jie draugiški, padeda vieni kitiems. Tarkime, šeimos nesiskiria, užaugo vaikai, nusiperka namus šalia tėvų, užauga jų vaikai, ir jie nusiperka. Taip visa šeima gyvena šalia.

Čia pensijų nėra, tad tėvams vaikai yra ramstis senatvėje, padeda išgyventi, išlaiko. Mane žmonos šeima labai priėmė, palaikome gerus ryšius, daug bendraujame.

Traukia klimatas, nes labai mėgstu šilumą, žmonių bendravimas, patinka maistas, tikėjimas. Pakeičiau ir savąjį, prieš kelerius metus priėmiau islamą.

– Kaip reagavo jūsų tėvai, kai sužinojo, kad tapote musulmonu?

– Mama pradėjo vadinti teroristu (juokiasi). Paskui tai nuslūgo.

– Kas privertė priimti sprendimą keisti tikėjimą? Ar tai buvo būtina dėl santuokos?

– Padariau tai dar prieš susipažindamas su būsima žmona, savo apsisprendimu. Bet taip, norint tuoktis, reikia būti tos pačios religijos. Prieš atvykdamas į Balį viskas, ką žinojau apie islamą, tebuvo žinios iš televizijos: Sirija, Irakas, išpuoliai. Atvykęs čia, kai sužinojau, kad vos ne kiekvienas sutiktas žmogus išpažįsta islamą, klausiau jų stebėdamasis: jūs čia taip gražiai ir taikiai gyvenat? Jie juokėsi iš manęs ir mano supratimo, kas tai yra.

Kartą užėjau į mečetę, pamačiau žaidžiančius vaikus, skaitančius, besimeldžiančius žmones, paprašiau vieno jų, kad paskaitytų man Koraną. Viskas, ką girdėjau, buvo apie dorą gyvenimą: nevok, negerk, mylėk savo žmoną, gerbk kitus ir pan. Buvau nustebęs, kad šis tikėjimas labai draugiškas. Turėjau draugų iš Džakartos (ten vyrauja islamas, Balyje – induizmas), jie mane mokė, skaitė, man tai darėsi artima, ėmė patikti ir nutariau, kad noriu priimti islamą, gyventi šioje kultūroje.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis

– O kas paskatino krikščionybę iškeisti į islamą? Juk ir krikščionybėje yra 10 Dievo įsakymų, kurie kalba apie tas pačias dorovės normas.

– Kai buvau vaikas, su broliu patekome į Šv. Mikalojaus (benediktinių) neparapinę bažnyčią, įlindome į rūsius, patekome į vieną kambarį, kuriame buvo daugybė vaikų kaukolių. Esu matęs kaukolių ir žinau, kad ten nebuvo suaugusiųjų. Visų jų šone buvo sulaužytas kaulas. Man buvo didelis šokas, nuo tada daugiau niekad nebekėliau kojos į bažnyčią ir nuo ankstyvos paauglystės iki dabar praktiškai buvau be religijos.

– Įdomi istorija, nieko nėra tekę apie tai girdėti. Nuo religijos peršokime prie tradicijų – papasakokite, kaip švenčiamos vestuvės?

– Mano žmona kilusi iš Padango (miestas Sumatros saloje – red.), jų kultūroje priimta, kad prieš ruošdamasis vesti būsimą nuotaką turi nusipirkti iš jos tėvo. Taigi Riani tėvui turėjau sumokėti 20 mln. rupijų (apie 1200 eurų – red.). Po vestuvių žmona atsisuko į tėvą ir sakė: atiduok pinigus. Jis juos grąžino – Padango moterys labai valdingos, pasakė, ir tėvas nuleidęs galvą atidavė (juokiasi). O šiaip tas mokestis daugiau yra tradicija – derėjimasis, pirkimas. Sakoma, kad pagal tradiciją turėtum mokėti ne rupijomis, o auksu.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani

Yra dar ir kita pusė. Nori nuotakos? Nuo ryto pas tėvus turi ateiti turėdamas naktinukus, dantų šepetėlį, drabužius, kuriais ji dieną vilkės, su maistu, lūpdažiu ir pan. Taip parodai, kad esi pasiruošęs išlaikyti jų dukrą, ja pasirūpinti. Žinoma, iš pradžių turėjau apskritai atsiklausti, ar galiu ją vesti. Paskui vyko ir pokalbis: kas esu, kur dirbu, ką veikiu.

Mano žmona kilusi iš Padango, jų kultūroje priimta, kad prieš ruošdamasis vesti būsimą nuotaką turi nusipirkti iš jos tėvo.

Kalbant apie pačią vestuvių ceremoniją – tėvai atsisveikina su dukra, prie stalo lieku sėdėti aš ir jos tėvas, ji su mama atsisėda šone. O tada vyksta pokalbis: prisistato tėvas, pasako, kad parduoda man savo dukrą, aš turiu pakartoti viską tiksliai, kad imu ją į žmonas už tiek ir tiek pinigų ir pan. Jei viskas gerai, sukerti rankomis, ir baigta.

Tačiau jei suklysti sakydamas savo kalbą, turi ją pakartoti, jei suklysti triskart, tą dieną jau nebegali vesti, reikia laukti kitos. Aš buvau suklydęs du kartus (juokiasi). Kam tai reikalinga? Jie tiki, kad jei meluoji – susimėtysi, jei nemeluoji, tavo žodžiai eina tiesiai iš širdies.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaras Valutis su žmona Riani

– Jokios puotos, vaišių, daugybės svečių nebuvo?

– Mūsų vestuvės buvo mažos. Jei kada išgirsite iš indoneziečio, kad jo vestuvėse buvo tūkstantis žmonių, nesupraskite tiesiogiai – tai reiškia, kad visą dieną pas tave eina žmonės, užsuka trumpam, pasveikina, užkanda ir išeina. Mano šeima taip pat nebuvo atvykusi, nes bilietai kainavo labai brangiai.

– Jūsų žmona dirba nedidelių keleivinių lėktuvų pilote. Ar nebaisu kas kartą išleisti ją į reisą?

– Aišku, baisu, visada nerimauju. Kas kartą, kai atsisveikiname, ji sako: rūpinkis šeima, galbūt matomės paskutinį kartą. Juk niekada nežinai, kas gali nutikti. Ir jos šeima – tėvai, žiūri į tai ramiai, žino, kad, jei lėktuvas suduš, vadinasi, taip buvo lemta, to norėjo Alachas.

Ir apskritai čia, kalbant apie mirtį, jei žmogus iškeliavo, niekas neverkia, palydi su džiaugsmu.

Ir jos šeima – tėvai, žiūri į tai ramiai, žino, kad, jei lėktuvas suduš, vadinasi, taip buvo lemta, to norėjo Alachas.

Tiesa, būna, kad ir pats su ja skraidau, ir kartais nusišypso laimė sėdėti ne salone, o pilotų kabinoje, nors tai ir negalima. Kai sėdi salone, tiek daug įspūdžių nepatiri.

Tarkime, per reisą iš Džakartos į Balį praskrendi ir veikiančius ugnikalnius, ir debesis, sėdint lėktuvo priekyje viskas atrodo kitaip. Visada maniau, kad piloto darbas – tai svajonių darbas, tačiau nieko čia tokio romantiško nėra. Jis tikrai sunkus, reikalaujantis daug atsakomybės.

– Ne pati smagiausia tema, bet užsiminėte apie mirtį ir kitokį žmonių požiūrį į ją. Papasakokite, kokios ten yra laidotuvių tradicijos?

– Mirusiam žmogui rengiama graži ceremonija, o jei neturi už ką tinkamai palaidoti artimojo, jo kūną laikai namuose tol, kol susirenki pinigų. Arba tol, kol miršta dar kas nors ir drauge susimeti laidotuvėms. Kūnas laikomas namuose, tiesiog kambaryje. Kas ledo apdeda, kas vaškuoja, susuka į specialius maišus.

Kai pirmą kartą teko matyti laidotuves Balio saloje – kūnas buvo deginamas, sužinojau, kad tą žmogų namuose laikė tris mėnesius, kol susirinko pinigų laidotuvėms.

Vyko išties graži ceremonija: kūnas buvo nešamas gatvėmis, paskui netoli oro uosto padėtas ant tokių padėklų ir sudegintas. Žmonės aplink vaikšto, kūnas dega, bet jiems tai yra normalu. Tiesa, kūnas deginamas tik Balio saloje, čia, Džakartoje, jis užkasamas arba laidojamas sienoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Laidotuvės Indonezijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Laidotuvės Indonezijoje

– Jums – gimusiam ir užaugusiam visai kitoje aplinkoje, turėjo būti gana sunku apsiprasti su visiškai kita kultūra. Ar daug laiko tam prireikė?

– Taip, kai pirmą kartą atvažiavau, man buvo šokas, čia pasaulis tikrai kitoks. Kai tau tiesiog ant gatvės pakepa mėsą, aplink kurią skraido musės, ir sako: valgyk. Tai taip po žingsnį ir pratinausi: suvalgei tokį patiekalą – nenumirei, nuvažiavai kur nors, išgėrei kažkokio gėrimo – nenumirei. Paskui jau matai, kad lipa ta musė, bet nebereaguoji.

Vienas dalykas, kurio tikrai pasiilgstu Lietuvoje, tai iškylos prie ežero su nakvyne.

– Lietuvoje nebegyvenate jau gerą dešimtmetį. Ar ko nors čia pasiilgstate?

– Tiesą sakant, viskas jau gana svetima atrodo. Tėvai gyvena Norvegijoje, broliai ir seserys – Lietuvoje, bet nostalgijos ar ilgesio šaliai nejaučiu.

Vienas dalykas, kurio tikrai pasiilgstu, tai iškylos prie ežero su nakvyne. Čia, jei pasidarysi, tai gyvatė suvalgys arba dar koks nuodingas padaras įkąs.

– Papasakokite, kokia yra jūsų diena, kuo užsiimate?

– Rytais kelias valandas dirbu, sužiūriu, kaip sekasi taksi vairuotojams. Paskui laiką leidžiu su vaikais. Džakarta yra didžiulis miestas su baisiomis spūstimis. Pagrindas čia – prekybos centrai, į juos ir važiuojame: valgyti, filmų žiūrėti, žaisti.

Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Edgaro Valučio gyvenimas Indonezijoje

– Leidžiate vaikus į mokyklą?

– Mokytojos ateina pas mus į namus. Norime vaikams geresnio išsilavinimo, todėl samdome mokytojas, kurios moko pagal Europos standartus. Turime ir kitą bėdą – mergaitės serga astma, o mokykloje, jei kas nutiktų, niekas greitosios pagalbos neiškviestų, paskambintų mums ir lieptų atvažiuoti pasiimti. Todėl nutarėme, kad namuose bus geriau ir saugiau.

Vietos mokyklų lygis gana žemas, šių – vadinamųjų tarptautinių, kurių mokytojos pas mus ir ateina, kur kas aukštesnis.

– Išvardijote daug gerų dalykų apie Indoneziją ir kodėl ši šalis jums patinka. O ką pastebėjote neigiamo?

– Turistams čia ne pyragai, vietiniai juos visada nori apgauti. Baltaodis yra vaikščiojantis doleris ir mintis viena – kaip tave nugręžti. Jei ką nors pirksi, kaina bus triguba, ateisi į kavinę pavalgyti, gausi kitą meniu, kur kainos dvigubos, gali apgauti ir keičiantis pinigus.

Viskas pasikeičia, kai pradedi kalbėti jų kalba. Tada sako: „A, tu ne turistas.“ Ir kavinėje gauni vietinių valgiaraštį, kur viskas gerokai pigiau (juokiasi).

– Kokių patarimų turite žmonėms, dar nė karto nesilankiusiems Indonezijoje?

– Jei ketina vykti ne į Balį, siūlyčiau be gido nekeliauti. Net su šauktuku patariu gerbti jų kultūrą. Būti atsargiems, kai keičiatės pinigus, ypač Balio saloje, nes net nepastebėsite, kaip apgaus.

Rekomenduoju nepirkti iš karto už tokią kainą, kurią jums pasiūlo. Jei mokėsite pasiderėti, už prekę, kuri pradžioje kainuoja 20 dolerių, galiausiai sumokėsite tik dolerį.

– Ir paskutinis klausimas – kokia jūsų gyvenimo filosofija? Kas jums svarbu ir kas jums yra laimė?

– Pritapti čia nėra lengva, iš dalies turi įrodyti ir pats sau, ir kitiems, kad gali pasikeisti, pakeisti savo gyvenimą. Kalbant apie laimę – dabar jaučiuosi laimingas. Grįžtu namo, ten – pilna žmonių, gera juose būti, man net nereikia draugų, nes juos turiu namuose.

Labai svarbi pagarba tarp žmonių, kaimynų – eini, vieni su kitais sveikinasi, bendrauja. Šeima man yra laimė, o laiminga šeima – pats didžiausias turtas.

15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.

Visus „Gyvenu, kaip noriu“ tekstus rasite ČIA.

Jei jus supa tokie žmonės arba pats esate vienas tokių, parašykite mums gyvenimas@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką