Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 14d. 10:55

Iškeitę miestą į kaimą, Angelina ir Dainius įkūrė skinamų gėlių ūkį: dėl jo kartais nemiegame

Angelina Kurauskienė ir jos gėlių ūkis
Dovilės Rozmanaitės-Bružienės nuotr. / Angelina Kurauskienė ir jos gėlių ūkis

Angelina (32 m.) ir Dainius (36 m.) Kurauskai prieš septynerius metus iš sostinės persikėlė gyventi į kaimą. Čia gimė ne tik jųdviejų dukros, bet ir verslas – šeima įkūrė skinamų gėlių ūkį, kuriame – tūkstančiai įvairiausių žiedų. Paklausta, ar nors kartą pasigailėjo sprendimo miestą iškeisti į kaimą, Angelina sako: „Niekada, nes gyvenimas gamtoje visiškai pakeičia tavo požiūrį“, o dėl ūkio juokdamasi pridūrė: „Kas antrą savaitę kyla klausimas, kodėl sau ir vyrui uždėjau tokią naštą?“

Angelina su Dainiumi susipažino prieš beveik penkiolika metų. Jie abu kilę iš Širvintų krašto. Angelina į Vilnių atvyko mokytis, paskui pradėjo dirbti vienoje IT įmonėje. Dainius dirbo energijos tiekimo srityje.

Po septynerių metų sostinėje pora priėmė sprendimą keltis į kaimą. „Nutarėme susituokti, susilaukti šeimos ir tai norėjome padaryti kaime. Miestas turi daug galimybių, bet visada traukia atgal“, – sako pašnekovė.

Prabėgus metams po to, kai persikėlė gyventi į kaimą, porai gimė pirmoji dukra, dar po poros metų – antroji. Angelina buvo išėjusi motinystės atostogų, iš noro apsodinti aplinką pradėjo domėtis augalais, konkrečiai – gėlėmis. Po kelerių kaime nugyventų metų, įvairiausių augalų pirkimo ir sodinimo pamąstė, kad pats laikas būtų nebe tik išlaidauti, bet ir kokio nors pelno iš viso to gauti. Taip atsirado „Gėlių upės“ ūkis.

Dovilės Rozmanaitės-Bružienės nuotr./Angelina ir Dainius Kurauskai su dukromis
Dovilės Rozmanaitės-Bružienės nuotr./Angelina ir Dainius Kurauskai su dukromis

Apie jį, auginamas gėles, su kokiais sunkumais tenka susidurti, priežastis, kodėl paliko miestą, 15min GYVENIMAS kalbasi su Angelina.

– Dabar nemažai jaunų žmonių miestą keičia į kaimą dėl ramesnio gyvenimo tempo. Kokia buvo jūsų priežastis?

– Tai buvo natūralus sprendimas. Mano vienintelė baimė buvo tai, kad mieste turėčiau likti dėl darbo. Bet vyras taip natūraliai pastūmėjo į šią pusę, o tokio sprendimo pliusai galiausiai nusvėrė ir tą minusą dėl darbo. Iš pradžių tai buvo savotiškas žaidimas ir iššūkis, kaip viskas pavyks.

Čia gimė mūsų vaikai, visas jų gyvenimas ir pasaulėžiūra yra grįsti gamta. Džiaugiamės, kad dukros tik pabudusios gali išlėkti į lauką, žaisti. Mums tai labai priimtina.

– Kokia buvo pati įsikūrimo pradžia? Ar pasikeitė kas nors, ar dėl to, kad esate iš tų kraštų, nejautėte didelių pokyčių?

Kai esi vaikas, studentas, nematai tų dalykų, kuriais rūpinasi tavo tėvai. Užaugus viskas pasikeičia. O pragyvenus septynerius metus mieste ir atvažiavus į kaimą, vėl viskas pasikeičia, pats tavo gyvenimo būdas.

Aš neįsivaizdavau ateities kaime, bet vyras mane paskatino keltis čia gyventi. Iš šono atrodo romantiškai, bet iš pradžių tikrai užpuola tie kaimiški rūpesčiai, turi rūpintis kad ir tokiais dalykais kaip malkos šildymui. O tik persikėlę ir pirmosios dukros susilaukėme, paskui ir antrosios. Tad tikrai viskas pasikeitė.

Iškilo klausimas ir dėl darbų. Dirbau tarptautinėje Amerikos kapitalo įmonėje, darbas buvo labai intensyvus, jo buvo daug, turėjai jame virti, kad išlaikytum karjerą. Susilaukusi vaikų supratau, kad aš to nesugebėsiu išlaikyti, o gal net ir nenoriu to daryti. Be to, važinėjimas į Vilnių atgrasė, nes atima daug laiko. Taigi svarstėme, kaip galime gyventi, ką daryti.

Buvo etapas, kai ėmiau pirkti viską, kas auga ant šios žemės, ir kišti į savo sklypą (juokiasi).

Iš pradžių pagalvojome, kad labai populiaru auginti šilauoges. Užsisodinome hektarą šilauogių, bet mano aistra visada buvo gėlės. Įsikūrėme vidury laukų esančioje sodyboje, kuriai priklauso hektaras žemės, senas sodas, aplink pievos, o tolumoje – miškai. Pamaniau, kad aplinką reikėtų apsiželdinti.

Tas domėjimasis augalais buvo labai gilus. Buvo etapas, kai ėmiau pirkti viską, kas auga ant šios žemės, ir kišti į savo sklypą (juokiasi). Dabar apie gėles žinau viską – pradedant lotyniškais pavadinimais, baigiant auginimo ypatumais, kilme ir pan.

– O kaip sumanėte savo pomėgį paversti verslu?

– Po trejų ketverių metų pradėjau svarstyti, jog reikia ką nors daryti, kad ne tik išlaidos būtų, bet ir kokį pelną neštų ta aistra, kuri jau buvo tapusi tokia nevaldoma (juokiasi).

Atradau tokią Amerikos vietinių gėlių augintoją, kuri yra kaip ir viena tokių augintojų iniciatorių. Ten vietinės gėlės yra labai populiaru. Ta mada jau yra ir Europoje, ateina ir į Lietuvą. Pradėjau tuo domėtis. Susiradau augintojų ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Vėliau įkūriau savo feisbuko puslapį ir nusprendžiau, kad reikia pradėti tuo užsiimti.

Dovilės Rozmanaitės-Bružienės nuotr./Angelina Kurauskienė
Dovilės Rozmanaitės-Bružienės nuotr./Angelina Kurauskienė

Taigi viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Pradžia buvo 50 bijūnų krūmų, keletas vienmečių augalų, bet tie metai buvo labai blogi – daug lijo. Pernai oficialiai paskelbiau, kad jau rimtai tuo užsiimame. Padidinome plotą, kuriame auginamos gėlės, susiradome klientų. O šiemet mums sekasi gerai: gėlės auga, klientų ratas prasiplėtė, auginamų gėlių plotas dabar užima 15 arų.

– Kokie didžiausi sunkumai, su kuriais tenka susidurti, auginant gėles? Ar būna, kad augalai neprigyja ar žūsta?

– Taip, augalų tikrai žūsta. Šiemet po šiltos žiemos pelėnai iš 4 tūkst. sugraužė 3 tūkst. tulpių svogūnėlių. Taip pat ir dalį kitų augalų. Todėl kitąmet tulpių neauginsime, nes yra rizika, vietoj jų rinksimės narcizus, kurių, regis, pelėnai nepuola.

Medelius dažnai subado stirnos, tad juos irgi reikia apsaugoti. Šiemet buvo sausra ir, nors nutiestas laistymas, augalai augo, bet buvo pernelyg trumpi, tad dalies produkcijos net neskynėme.

Šiemet po šiltos žiemos pelėnai iš 4 tūkst. sugraužė 3 tūkst. tulpių svogūnėlių.

Gyvename atviroje vietovėje, todėl gėles specialiai turime saugoti nuo vėjo, kad šis jų neišlaužytų. Pernelyg didelis lietus irgi nepadeda. Tai gana daug sąnaudų reikalaujantis užsiėmimas (šypsosi).

– Kiek ir kokių gėlių auginate?

– Jų išties nemažai, jei skaičiuosime visus daigelius, jų gali būti iki keliolikos tūkstančių. Rūšių taip pat labai daug – apie 100, reikia siaurinti, tikriausiai kitais metais tuo užsiimsime.

Turime apie 1000 jurginų, 800 bijūnų, rožių, auginame ir Davido Austino rožes, šiemet bandėme auginti ir eukaliptus, eustomas, auginome vėdrynus. Smalsumas praplečia ribas, todėl bandome auginti tas veisles, kurių standartiniai augintojai neaugina, nes šiaip Lietuvoje paplitusios gėlės yra kardeliai, tulpės – sezono pradžioje, narcizai, jurginai, bijūnai. Mes auginame ir žalumos. Praktiškai užpildome rinką nuo pavasario iki vėlyvo rudens.

Asmeninio archyvo nuotr./Kurauskų gėlių ūkis
Asmeninio archyvo nuotr./Kurauskų gėlių ūkis

– Kokių rudens gėlių galima rasti jūsų ūkyje?

– Šiuo metu karaliauja jurginai – jų yra begalė veislių ir spalvų. Dabar žydi ir astrai, ir dekoratyviosios morkos, neseniai nužydėjo pentiniai, pradeda žydėti rusmenės, stiebiasi eukaliptai.

– Sezonas baigiasi vėlyvą rudenį, o ką darote žiemą? Ar gėlės kaip nors išsaugomos?

– Mes neturime šildomų šiltnamių, mūsų ūkis išsiskiria tuo, kad yra gana tvarus gamtai, vengiame naudoti perteklinių pesticidų, herbicidų, trąšos – organiškos, neteršiančios dirvožemio. Kalbant apie šiltnamius – nesinori aukoti savo laiko deginant malkas. Taigi mūsų gėlių sezonas prasideda balandį, nors bandome jį kiek ištęsti – auginame heleborus, kurie jau kovą pradeda žydėti, ir tęsiasi iki pirmųjų stiprių šalnų.

O žiemą turime alternatyvą – džioviname gėles ir jas parduodame. Taip pat ir džiovintas puokšteles, vainikus, jei kas paprašo, bet dažniausiai tai būna žaliava sausoms puokštėms ir vainikams, kurie dabar irgi yra „ant bangos“.

Kitaip tariant, to, kas natūraliai neauga, jokiomis priemonėmis nebandome užauginti. Su vyru ne tik gėlių ūkiu rūpinamės, bet dar dirbame ir kitus darbus – aš grįžau į IT sritį, Širvintose radau mažą įmonę. Aišku, viską suderinti yra sunku, daug žmonių klausia, kaip mes viską spėjame (juokiasi).

Mes neturime šildomų šiltnamių, mūsų ūkis išsiskiria tuo, kad yra gana tvarus gamtai.

– Tai kaip jūs viską spėjate?

– Viską stengiamės daryti apgalvotai. Pas mus visos gėlės auga „ant plėvelės“ (joje padaromos skylės, į kurias sodinamos gėlės – aut.), yra nutiestas laistymas. Pagrindinis sezono darbas yra skynimas. Gėles skiname rytais arba vakarais. Tai taip ir spėjame, kad dirbame kartais ir naktį. Dirbame drauge su vyru, šiemet jis labai į tai įsitraukė. Kad galėtų išvežioti gėles, pakeitė ir savo darbą.

– Kitaip tariant, viską spėjate, tik kartais tenka naktį nemiegoti.

– Na, tokia jau to darbo specifika – negali skinti gėlių dieną, kai karšta.

– Ar nors kartą buvote pasigailėjusi(-ę), kad priėmėte sprendimą keltis į kaimą?

– (Pradeda juoktis vos išgirdusi klausimą) Dėl kaimo niekada nesigailėjome, nes gyvenimas gamtoje visiškai pakeičia požiūrį. Čia yra tavo pasirinkimas, kaip gali, nori čia gyventi. Nebūtinai turi kurti ūkius ir kapstytis žemėje.

Yra daug žmonių, gyvenančių šiuolaikiškai, įsirengusių sodybas ir pan. Viskas priklauso nuo galimybių ir nuo požiūrio. Mes pasirinkome tokį natūralistinį požiūrį, nelabai jaudinamės dėl kokių nors perteklinių piktžolių, kadangi mus supa pievos, laukai, toks ir sodybos stilius palaikomas.

O juoktis pradėjau dėl ūkio, nes kas antrą savaitę kyla klausimas, kodėl sau ir vyrui uždėjau tokią naštą? Iš kitos pusės, mes išvežame tas gėles, ir vėl viskas puiku, vėl komplimentai iš floristų, aplinkinių, tada vėl atrodo, kad kuri kažką gero, gražaus, turinčio pridėtinės vertės, o ne tik dėl pinigų. Tai teikia malonumą.

– Užsiminėte apie pasikeitusį požiūrį – kaip jis pakito?

– Anksčiau nepastebėdavau taip besikeičiančių metų laikų, kada paukščiai čiulba, kas yra lietus, kokią įtaką jis daro, čia kur kas geriau suvoki, iš kur ateina maistas ir t. t. Pradedi mąstyti apie tai, kur ir su kuo tu gyveni, kad esi dalis to tikrojo pasaulio, iš kurio mes visi esame kilę, t. y. – iš gamtos.

Dėl kaimo niekada nesigailėjome, nes gyvenimas gamtoje visiškai pakeičia požiūrį.

– Tikra tiesa. Na, ir pabaigai – pasidalykite bendrais patarimais, ką daryti, kad nuskintos gėlės kuo ilgiau išsilaikytų?

– Yra tokia žmonių daroma klaidelė, kad nusiskina gėlę ir iškart lekia kur nors į puotą. Iš tiesų reikėtų nusiskinti ne prieš pat kur nors išeinant, o likus dviem trims valandoms iki to. Geriausia tai daryti ryte arba vakare.

Nuskintas gėles reikėtų pamerkti į vėsų vandenį. Jos turi jo „pagerti“, pabūti vėsiai, kitaip tariant, – atsipūsti. Reikėtų nuskabyti visus lapelius, kurie merkiasi į vandenį, kad nebūtų jokių bakterijų, pūvimo požymių.

Gavus gėlių, jų kotelius reikia pakirpti ir gėles pamerkti švarioje vazoje į švarų vandenį. Būtų labai gerai tą vandenį keisti kasdien arba bent jau kas dvi dienas, nelaikyti gėlių saulėkaitoje. Ir kas kartą keičiant vandenį pakirpti kotelius po 0,5–1 cm. Išskyrus narcizus. Pagrindinė klaida, matyt, ir yra ta, kad mes pamerkiame gėles ir jas pamirštame.


15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.

VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.

Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką