Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 30d. 19:55

Jos mus saugo. VST kinologė K.Misiūnaitė: „Šuns praradimas man tolygus artimo žmogaus netekčiai“

Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

Būdama paauglė ji buvo be galo susižavėjusi žirgais ir kelerius metus skyrė žirgų sportui. Iki akimirkos, kai jos namuose atsirado belgų aviganis Brendis. „Nuo mažumės esu labai prilipusi prie gyvūnų, kai atsirado šuo, juo reikėjo rūpintis, jį dresuoti. Man tai labai patiko, tada pajutau norą šį savo pomėgį paversti darbu, į kurį eičiau su šypsena“, – sako 25-erių Viešojo saugumo tarnybos (VST) Kauno dalinio 2 kuopos 3 (K-9) būrio jaunesnioji specialistė, kinologė Kotryna Misiūnaitė.

Praėjusią savaitę portalas 15min pradėjo straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.

Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai, o prieš tai kviečiame į trumpą pažintį su kiekviena jų.

Pirmoji šio ciklo herojė – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė, antroji – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė, prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinė Simona Daumantienė.

Šiandien kviečiame susipažinti su VST kinologe dirbančia Kotryna Misiūnaite.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

Kotryna užaugo Kaune (ten ir tebegyvena), nuosavame name, kur turėjo savo kiemą, netoliese šniokštė miškas ir tyvuliavo upė. Galbūt dėl to ji linkusi save vadinti labiau gamtos ir kaimo, o ne miesto žmogumi.

Paauglystėje gimusią meilę žirgams vis dėlto įveikė meilė šunims. Būdama 16-os ji tėvų paprašė dovanos – belgų aviganio. Kaip pasakoja pati pašnekovė, tėvai patikėjo jos noru rūpintis augintiniu, dovaną ji gavo, o kartu su ja – ir supratimą, ką nori veikti gyvenime.

Dar mokykloje mergina pradėjo ieškoti vietų, kuriose galėtų dirbti kinologe. Jos teigimu, tuo metu svarbiausias buvo darbas su šunimi. „Iš pradžių tiesiog norėjau dirbti tai, kas man patiko. Tačiau su įgyta patirtimi, nenustumiant į šalį to, kad ir pati augau, brendau kaip asmenybė, atsirado jausmas, kad garbinga yra tarnauti savo šaliai, ją saugoti ir ginti“, – sako Kotryna, jau ketverius su puse metų VST dirbanti kinologe.

Su įgyta patirtimi atsirado jausmas, kad garbinga yra tarnauti savo šaliai, ją saugoti ir ginti.

Apie tai, kodėl išsirinko būtent šią tarnybą, kas nutiko pirmą kartą apsilankius kalėjime, dėl ko ant jos pyksta bičiuliai, ar šuns netektis tolygi žmogaus, kokių savybių išugdė darbas tarnyboje, kam jaučia pačius nemaloniausius jausmus, Kotryna papasakojo 15min.

– Kaip mokykloje prasidėjusios darbo paieškos atvedė jus į VST?

– Žinojau, kad paprastose įstaigose, įmonėse darbo su šuniu kaip kinologė nerasiu, tad mano žvilgsnis nukrypo į tarnybas. Ieškojau jos aplink savo miestą, nes tuo metu dar gyvenau su tėvais. Vienas artimiausių pasirinkimų buvo VST. Pasidomėjau, sužinojau, kad ten yra kinologai, ir viską apsvarsčiusi nutariau, kad tai yra vieta, kurioje norėčiau dirbti.

– Ko prireikė, kad ten pakliūtumėte?

– Svarbiausia yra žmogaus motyvacija – turi būti motyvuotas ir parodyti, kad nori dirbti tokioje tarnyboje. Reikėjo išlaikyti tam tikrus fizinius normatyvus, pereiti mokymus. Prieš patenkant čia buvau tikrinama, ar mano praeitis švari ir pan. Iš to didelio noro stipriai ruošiausi fiziškai, atitikau visus kriterijus ir patekau į tarnybą.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

– Dirbti pradėjote būdama labai jauna, daugelis, sulaukęs 20-ies, mėgaujasi studentišku gyvenimu. Kas jus paskatino, o galbūt privertė pradėti dirbti jau tada?

– Buvau įstojusi mokytis – visada maniau, kad aukštojo mokslo diplomas ateityje pravers, nors įmonių ir įstaigų administravimas su kinologija nesusijęs, bet ateityje yra ir kitų su mokslu susijusių planų. Labai norėjau dirbti, nesėdėti tėvams ant galvos. Ir dar man buvo labai svarbu dirbti darbą, kuris tikrai patiktų. Džiaugiuosi, kad tokį radau.

– Kaip reagavo jūsų šeima į tokį pasirinkimą?

– Šeima mane labai palaikė, matė, kad tuo keliu einu labai užsidegusi, užsispyrusi, atsakinga. Kai man buvo 16-a, mano labai didelė užgaida buvo šuo – belgų aviganis. Jis tikrai reikalauja labai daug laiko, dėmesio, dresūros treniruočių. Tėvai, tikėdami manimi ir mano motyvacija, man tą šunį nupirko.

Kai augini šunį nuo mažų dienų, su juo žaidi, sportuoji, jį treniruoji, važiuoji į tarnybą, su juo gyveni, man tas praradimas tolygus artimo žmogaus netekčiai.

– Šią vasarą netekote savo tarnybinio šuns, dar pavasarį įsigijote kitą, kurį pradėjote dresuoti. Žmonės, kurie labai myli gyvūnus, juos augina, žiūri į juos kaip į draugus, šeimos narius. Tam tikra prasme, kai netenkama gyvūno, netenkama ir to šeimos nario ar bičiulio. Koks jūsų požiūris į šunį, žmogaus ir šuns santykį ir kaip reagavote į savo šuns netektį?

– Kai augini šunį nuo mažų dienų, investuoji į jį daug savo laiko, su juo žaidi, sportuoji, jį treniruoji, važiuoji į tarnybą, labai juo pasitiki, su juo gyveni, man tas praradimas tolygus artimo žmogaus netekčiai. Bet kuriuo atveju tai yra skausminga. Dar skausmingiau, kai tai yra netikėta.

Mano buvęs tarnybinis šuo nebebuvo pirmos jaunystės, sirgo, buvo matyti, kad ima lėtėti jo fiziniai sugebėjimai, trumpėjo jo ištvermingumas treniruotėse ir tarnyboje, mačiau ir supratau, kad jam jau reikės pamainos, o jį reikia išleisti į vadinamąją pensiją, duoti jam ramybę, leisti pasimėgauti užtarnautu poilsiu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

Dėl to ta netektis man nebuvo labai netikėta, iš dalies aš jau buvau susitaikiusi su ateinančia pabaiga, bet, be abejo, tai buvo skaudu ir savo tarnybinio šuns niekada neužmiršiu.

Manau, kad taip ir reikia manyti, kad ateina laikas, turi išleisti šunį į garbingą pensiją, leisti jam gyvenime pasidžiaugti tuo, ko tarnybos metu neleidi, tarkime, gulėti ant sofos ar gauti skanuką tiesiai iš lėkštės ir jam padėkoti už tai, kad su tavimi buvo visą tarnybos laiką, kad tave saugojo ir dirbo komandoje.

– Papasakokite, kokia yra jūsų darbo diena? Kokios atsakomybės jums tenka?

– Ne visada žinau, kokia darbo diena manęs laukia. Atėjusi į tarnybą galiu tikėtis vieno, o bus visai kas kita. Gali būti skelbiamas aliarmas ir teks kur nors važiuoti. Gali to aliarmo ir nebūti, tada darbas vyksta pagal dienotvarkę.

Mano darbo diena prasideda nuo pasirūpinimo tarnybiniu šunimi, reikia jį išvedžioti, sutvarkyti voljerą. O jau po šio kasdienio ritualo pagal suplanuotus grafikus vykdome užsiėmimus. Turime tiksliai suplanuotą užsiėmimų tvarkaraštį.

– Kaip įprastai dirbate – dienomis, naktimis, paromis?

– Mūsų darbas pamaininis. Dirbame arba paromis, arba nuo 8 iki 17 val. Kai dirbame paromis, dažniausiai važiuojame į kokius nors tarnybos iškvietimus, o kai dirbame dienomis, būna ir šaudymo, ir fizinio pasirengimo, ir kovinio rengimo pratybos, tai reiškia, kad būna dienų, kai šunys gauna poilsio dieną, o mes laikomės nurodyto savo kuopos grafiko ir su visa kuopa dalyvaujame užsiėmimuose.

– Kokio pobūdžio būna tie iškvietimai?

– Dažniausiai vykstame į įkalinimo įstaigas, padedame Kalėjimo departamentui, departamento prevencinei grupei, prižiūrėtojams atlikti kratas, pervežimus. Esame pasitelkiami kaip apsauga prižiūrėtojui. Mes patys kratų neatliekame.

Kai gauname iškvietimus, vykstame ir į dingusių žmonių paiešką. Kaip kinologai mes visada einame pačiame priekyje, kad šuo užuostų dingusio žmogaus pėdas, jis greičiau susiorientuoja toje aplinkoje ir greičiau gali atrasti dingusį žmogų, jo kvapo židinį. Be abejo, tos paieškos vyksta pagal vadų sprendimus, kokia kryptimi eiti ir pan. Kartais turime patikrinti tam tikrą teritoriją ar pastatus, o kartais einame drauge su visais pareigūnais šukuodami mišką.

Buvo panaudotos specialiosios priemonės, kilo didelis chaosas, pirmą kartą atsidūriau tokioje atmosferoje: širdis virpėjo, jaučiau šiokią tokią baimę ir pasimetimą.

Taip pat policijos pareigūnams padedame užtikrinti saugumą, vykstame į renginius – tai gali būti ir krepšinio ar futbolo rungtynės, ar tam tikros miestų ir miestelių šventės. Vasarą vykstame patruliuoti į pajūrį.

– Pasidalykite kokiu nors įsimintinesniu įvykiu iš tarnybos.

– Anksčiau moterys į įkalinimo įstaigas nevažiuodavo. Pirmus darbo metus ir aš nevykau. Kartą įkalinimo įstaigoje įprasta tvarka vyko krata, vykome ten kaip visada užtikrinti saugumą. Man tai buvo pirmas išvažiavimas į įkalinimo įstaigą, ir tą dieną įvyko nuteistųjų pasipriešinimas.

Buvo panaudotos specialiosios priemonės, kilo didelis chaosas, pirmą kartą atsidūriau tokioje atmosferoje: širdis virpėjo, jaučiau šiokią tokią baimę ir pasimetimą. Tokie įvykiai nėra dažni. Tačiau, kai einu į tarnybą su šuniu, jaučiuosi labai saugi, nes pirma jo funkcija yra apsaugoti mane, o paskui jau vykdyti visas mano komandas. Taip buvo ir tą kartą – kad ir padrebėjo širdis, jaučiausi drąsiai, nuteikinėjau save, kad viskas bus gerai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

Man tada, pirmą kartą atvykusiai į įkalinimo įstaigą, apskritai viskas buvo nauja, ir štai toks įvykis. Buvo planuota, kad ten užtruksime labai trumpai, o išėjo, kad praleidome beveik parą, kol buvo atkurta viešoji tvarka ir užtikrintas saugumas.

– Su kokiais dar iššūkiais, sunkumais tenka susidurti darbe?

– Tikriausiai, kaip ir daugeliui kinologų, sunkiausia, kai kas nors nesiseka su šunimi: čia vienas tų variantų, kai rankos svyra, nežinai, ką daryti. Atsisėdi ir svarstai, galbūt pats ką nors ne taip darai...

Pačioje tarnyboje lyg ir nesusiduriu su sunkumais, važiuodama į darbą save nuteikiu, kad viskas bus gerai, su visomis užduotimis susitvarkysiu. Niekada neleidžiu sau pradėti ko nors bijoti ar panikuoti, stengiuosi į viską žiūrėti realiai ir su viskuo susitvarkyti. Sunkiausias etapas bet kuriuo atveju yra ruošiant šunį, kad vykdydama tarnybą galėčiau juo pasitikėti.

– Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti tokio pobūdžio tarnyboje kaip VST?

– Manau, kad čia visiems reikia labai daug kantrybės: ir konvojaus pareigūnams, bendraujantiems su nuteistaisiais, ir kinologui, ruošiant šunį, ir vadams, bendraujant su pavaldiniais bei dėliojant tarnybos strategijas ar veiksmų planus tarnybų metu. Manau, kad čia vertybė yra kantrybė, ryžtas, atsakingumas, noras visas savo funkcijas atlikti kuo geriau, taip pat gebėjimas mokėti dirbti komandoje.

– Kaip apibūdintumėte save keliais žodžiais?

– Manau, kad esu atsakinga, stengiuosi laikytis savo duoto žodžio, esu ryžtinga, labai nemėgstu neatlikti darbo iki galo, todėl visada stengiuosi viską padaryti.

Tikrai neturiu jokių fobijų. Tik štai gana neseniai atsirado vienas dalykas, keliantis labai nejaukius jausmus, – tai varlės!

– Ką jums davė šis darbas tarnyboje per tuos kelerius metus?

– Išugdė didelę kantrybę, išmokė žiūrėti į situaciją logiškai, o ne karštai, nešokti į akis – būna situacijų, kai esi teisi, bet turi nusileisti, patylėti, o ne pulti įrodinėti savo tiesą, nes tavo pareigos žemesnės. Išmokė ir susikaupimo bei greito mąstymo besikeičiančiose situacijose. Savo įprastame gyvenime to neišmoksi, bet taip jau yra, kad tai, ką išmoksti tarnyboje, panaudoji ir gyvenime, gal kartais to net nejauti.

– Nė neabejoju jūsų drąsa ir ryžtingumu. Tačiau tikiu, kad kiekvienas ko nors bijo, arba bent jau yra dalykų, kurie kelia labai nemalonius jausmus. Ko bijote jūs?

– Tikrai neturiu jokių fobijų. Tik štai gana neseniai atsirado vienas dalykas, keliantis labai nejaukius jausmus, – tai varlės! Negaliu pro jas praeiti: pradedu bėgti, šokinėti į kitą pusę (juokiasi). Atrodo, toks mažas padariukas, nieko tau nepadarys, bet aš jų labai pradėjau vengti ir jas kelyje aplenkti. Anksčiau jų tikrai nebijojau. Mano sesuo turėjo ir tebeturi panišką varlių baimę, vaikystėje pati ją erzindavau, o dabar jau pati prie jų nebejaukiai jaučiuosi.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kotryna Misiūnaitė. Viešojo saugumo tarnyba.

Neseniai turėjau situaciją, kai miške vedžiojau šunį, jis rado varlę, aišku pasiėmė ją ir nešė man parodyti. Aš bėgau nuo jo rėkdama, o jis paskui mane su ta varle (juokiasi). Liepiau ją mesti, o jam tai buvo toks žaidimas, manė, kad ir aš čia su juo žaidžiu.

– Išties juokingos tos situacijos, pati varlių lyg ir nebijau, bet tikrai malonių pojūčių nekelia. Na, ir pabaigai, kad jau prakalbote apie žaidimus, laiką su šuniu, papasakokite, kaip atrodo jūsų laisvalaikis, ką mėgstate veikti?

– Tokio įprasto laisvalaikio gal ir nebeturiu, nes visas jis susietas su šunimi. Kai turiu laisvo laiko, vykstu į rengiamus seminarus, tobulinu savo žinias ar važiuoju į varžybas su savo asmeniniu šunimi Toniu. Iš tiesų mano laisvalaikis, kol nėra vaikų, yra šunys (juokiasi). Jau ir draugas, ir draugai, ir šeima kartais piktinasi, kad nebeskiriu laiko jiems. Tiesiog šiuo laikotarpiu toks yra mano gyvenimas ir aš juo džiaugiuosi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką