Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 5d. 19:23

K.Mišinienė apie besikeičiantį prostitucijos veidą: viešnamiai siūlo savo „prekes“ be sienų ir apribojimų

Sekso vergija
123RF nuotr. / Sekso vergija

Kai pradedama diskutuoti prostitucijos tema, neretai sektinu pateikiamas Olandijos pavyzdys – „moterys gali legaliai užsiimti tuo, kuo nori“. Tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pabrėžia, kad nepriklausomai nuo to, ar prostitucija įteisinta, ar ne, sekso industrija įtraukia itin pažeidžiamus, kenčiančius asmenis, kurių išnaudojimas neatsiejamas nuo fizinio ir psichologinio smurto, ir visais atvejais tai visapusiškai traumuojanti patirtis.

K.Mišinienė pažeria kritikos tiek valstybinėms institucijoms, tiek pačiai visuomenei. Su ja 15min GYVENIMAS kalbasi apie moterų išnaudojimą prostitucijoje ir šios prekybos žmonėmis formos tendencijas Lietuvoje bei Europoje.

Kokiais mastais Lietuvos moterys yra išvežamos užsiimti prostitucija? Kaip šiuo požiūriu Lietuva atrodo regiono kontekste?

– Jei peržiūrėtume kelių pastarųjų metų nacionalines ataskaitas dėl prekybos žmonėmis situacijos, jose rastume skaičius, tarsi teigiančius, jog moterų išnaudojimas prostitucijai mažėja, o didėja vyrų išnaudojimas nelegaliam darbui ir kriminalinių veikų vykdymui.

Visgi sunku tiksliai pasakyti, kokia situacija yra iš tikrųjų. Manau, čia veikia keletas veiksnių: ribotos teisėsaugos pajėgos tirti šiuos sudėtingus nusikaltimus; naujos prekybos žmonėmis formos; pokyčiai pačioje sekso industrijoje, kai pradėta ieškoti būdų, kaip parodyti parduodamas moteris „patenkintas ir laimingas“, vos ne verslo dalininkes, mat sumuštos, iškankintos aukos greičiau patraukia teisėsaugos dėmesį.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./15min studijoje : Linas Slušnys ir Kristina Mišinienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./15min studijoje : Linas Slušnys ir Kristina Mišinienė

Aš pati kritiškai žiūrėčiau į mūsų valstybės negebėjimą pateikti gilesnės situacijos analizės, interpretuoti skaičių, reiškinių.

Palaikau Europos nevyriausybinių organizacijų nuomonę, jog prostitucija kaip prekybos žmonėmis forma niekur neišnyko – paklausa yra milžiniška. Turtingesnių Europos šalių viešnamiuose, gatvėse pardavinėjamos Rytų ir Pietryčių Europos moterys ir mergaitės – to nesustabdo nei jokios konvencijos, nei tarptautiniai šalių bendradarbiavimai, nei milijonai, skiriami konferencijoms ir projektams.

Kokios moterys tai dažniausiai būna?

– Metų metus centre atsakinėjame į šį klausimą: tai bet kokio amžiaus ir bet kokios socialinės padėties moterys, kurios tapo pažeidžiamomis dėl patirto smurto, sunkios šeimyninės, finansinės situacijos ir pan.

Tačiau kas išgirsta šiuos atsakymus? Ar nors vienas šalies regionas pakoregavo savo socialinę politiką, sužinojęs, kad, pavyzdžiui, mergaitės iš globos įstaigų verbuotojus ir sutenerius traukia kaip magnetas? Kad reikia papildomų pastangų, lėšų norint jas šviesti ir apsaugoti nuo galimo išnaudojimo?

Panašu, kad visuomenė pakankamai pripratusi girdėti apie pažeidžiamas grupes, tai jau mažai ką jaudina. Gal reikėtų daugiau kalbėti apie paklausą, apie tai, kas gi perka šias moteris? Gal, atrodytų, neišsprendžiamos problemos sprendimas slypi sekso pirkėjo portrete?

Suabejokime teise pirkti kitą žmogų, ieškokime to priežasčių – neabejoju, jog tai padės geriau suvokti ir aukų situaciją.

Kalbant apie sekso pirkėjus, jų moralę, ar vis dar nėra gajus požiūris visuomenėje, kad turėtume legalizuoti prostituciją, nes tai „seniausia profesija“, o pirkti moterį – normalu, jei ji pati „siūlosi“?

– Nesiimčiau niekam moralizuoti – praktika rado, kad tai neveikia.

Tarp sekso pirkėjų nerasime užuojautos jų perkamai moteriai. Atvirkščiai: tarp jų vyrauja moters, kaip lytinės aistros tenkintojos, įvaizdis. Jiems svarbu tik tiek, ką ir kaip ji gali duoti už tą keliasdešimt sumokėtų eurų.

Gal neišsprendžiamos problemos sprendimas slypi sekso pirkėjo portrete?

Sutinku, kad daliai net išprususios visuomenės gali atrodyti, jog prostitucijos legalizavimas yra vienintelė išeitis iš to sunkiai valdomo, smurtingo sekso pramonės keliamo chaoso. Vis dėlto šalys, kuriose toks sprendimas buvo priimtas, signalizuoja apie drastiškai išaugusias prostitucijos apimtis, apie nesuvaldytą šešėlį.

Dažniausiai apie legalizavimą svaigsta sekso pirkėjai. Juk tokiu atveju, prekė tampa prieinama, patikrinta; susimoki ir pati valstybė tau atveria kambarėlio duris, stumteli geismo objekto link. Ne moterų saugumas, sveikata ir materialinė gerovė čia pirmoje vietoje – neapgaudinėkime savęs.

O Lietuvoje mes įklimpę dar ir į kitą kraštutinumą: parsiduodančios moterys yra teisiškai persekiojamos, baudžiamos administracinėmis baudomis. Man teko sutikti moterų, kurios turi milžiniškus įsiskolinimus dėl nesumokėtų baudų antstoliams, – jos niekada neišsivaduos nuo šios naštos.

Užsiminėte apie pokyčius sekso industrijoje. Kaip kinta prostitucijos verslo tendencijos ir paslaugos?

– Vis tik šiame kontekste žodis verslas – netinka. Ar čia verslas sutrikusią, be išsilavinimo, atvykusią iš skurdžių namų merginą psichologinėmis manipuliacijomis įtraukti į parsidavinėjimą?

Kuo „tingesnė“ šalies socialinė politika, tuo palankesnės sąlygos klestėti sąvadavimo mentalitetui, viliojant frazėmis – „jokių pastangų, lengvi pinigai“, „tai darbas, kuriame aptarnauji klientus“, „tu gali turėti viską – malonumas ir pinigai garantuoti“.

Šiuolaikinės technologijos smarkiai veikia prostitucijos reiškinį: dauguma sandorių sudaromi internete, viešnamiai siūlo savo „prekes“ be sienų ir apribojimų. Tačiau esmė yra nekintanti – sekso pirkėjui reikia kūno, kad patenkintų savo poreikius. Nusipirkęs kito žmogaus kūną, gali su juo daryti, ką nori.

Taip pat norėčiau pastebėti, jog prekyba moterimis vyksta ne tik užsienio šalyse – tas pats reiškinys jau seniai klesti ir mūsų šalyje. Dar daugiau: mes esame ne tik aukų kilmės šalis, bet ir jų išnaudojimo šalis, į kurią atvyksta nebūtais pažadais atviliotos moterys iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos.

Policijos nuotr./Demaskuotas prostitucijos tinklas
Policijos nuotr./Demaskuotas prostitucijos tinklas

Kaip moterys yra verbuojamos prostitucijai? Galbūt pasidalintumėte keletu istorijų.

– Aštuoniolika metų centre teikdami pagalbą nukentėjusiems asmenims, matome, jog suteneriams pavyksta įtikinti ir suvilioti moterį, esančią pažeidžiamoje situacijoje. Pavyzdžiui, kai ji nori ištrūkti iš smurtaujančios aplinkos, viena augina vaikus, turi skolų, neranda darbo. Jau nekalbant apie tai, kad dažnai moteriai neleidžia įvertinti verbuotojų demagogijos, suprasti jų veiksmų prasmės psichikos problemos, įvairios priklausomybės.

Tikrai nesunku apsukriam, išvaizdžiam sutenerių parankiniui „apsukti galvą“ mergaitei, augusiai globos įstaigoje, arba įtikinti jauną motiną, kad tik tapusi prostitute ji galės tinkamai pasirūpinti savo vaikais ir išspręsti savo asmenines problemas.

Tikrai nesunku apsukriam, išvaizdžiam sutenerių parankiniui „apsukti galvą“ mergaitei.

Taip pat matome ir atvejų, kai moterims nesakoma, jog užsienio šalyje jos turės santykiauti už pinigus su sekso pirkėjais. Ir kai tokia moteris atvyksta į Jungtinę Karalystę, Airiją, Italiją ar Prancūziją, žadėtas darbas „išgaruoja“, o vietoj to jai pateikiamas ultimatumas kitokiu būdu grąžinti neva darbdavio patirtas dideles išlaidas.

Su kuo tos moterys susiduria ir kaip tai paveikia jų gyvenimus?

– Prostituciją visada lydi fizinis ir psichologinis smurtas – nesvarbu, ar žmogus pardavinėjamas šalyje, kur prostitucija yra įteisinta kaip darbas, ar yra nelegali.

Smurtas pasireiškia valios palaužimu, siekiant kuo ilgiau išlaikyti moterį kaip „pelno šaltinį“. Teko susidurti ne su viena tikrai dramatiška situacija, kai po kurio laiko apgauta, iškankinta moteris jau nebesiveržia atgal, susitaiko su išnaudojimu, o kai kuriais atvejais pati pradeda verbuoti kitas aukas.

Traumą, patiriamą prostitucijoje, įvardyčiau kaip naikinančią moters asmenybę, jos socialinį gyvenimą, psichikos sveikatą. Ir nesvarbu, jog dalis tų moterų sugeba išgyventi ir prisitaikyti sekso industrijos mėsmalėje – didžiulė joms pagarba už kasdienę kovą dėl išlikimo. Visuomenė vis tiek neturėtų palikti jų vienų.

Teko susidurti ne su viena dramatiška situacija, kai apgauta, iškankinta moteris jau nebesiveržia atgal.

Deja, iki šiandien Lietuvoje nėra jokios valstybinės išėjimo iš prostitucijos programos. Jei NVO sektorius, sugraibęs pinigėlį, pasiūlo kokią fragmentišką pagalbą, tai ir yra viskas, ką gali gauti nukentėjusios moterys.

Kaip padėti moterims, atsidūrusioms prostitucijos tinkle? Kokia tikimybė iš jo ištrūkti ir sugrįžti į Lietuvą?

– Užsienio šalyse daug pagalbos veiksmų koordinuojame per Lietuvos ambasadas. Su nedidelėmis išimtimis diplomatai reaguoja, domisi, organizuoja saugų grįžimą į Lietuvą, perduoda informaciją mūsų centrui.

Mes visada skatiname asmenis, patekusius į pavojingas situacijas, kreiptis į vietos policiją – tiesiog nėra kito būdo išsivaduoti, apsisaugoti nuo galimo persekiojimo.

Tačiau reikia suprasti, jog nemokant kalbos, nesakant tiesos, kas iš tikrųjų atsitiko, nepasitikint, labai sumažėja šansų gauti greitą užsienio teisėsaugos pagalbą. Tik kino filmuose aukos tėvas ar herojiškas pareigūnas, sugriovęs pusę rajono, ištraukia iš griuvėsių dėkingą, verkiančią, nuskriaustą merginą.

Realybė tokia, kad jei nurodytu adresu atvykusiam pareigūnui niekas neatidarys durų ir nepaprašys pagalbos, moteris nesulauks pagalbos.

Žinoma, matėme daugybę sėkmingai ištrūkusių iš prekybos žmonėmis aukų, liudijančių teismuose prieš nusikaltėlius, tačiau tam reikėjo didžiulių visų mūsų bendrų pastangų.

Prevencija neturėtų būti pavienių projektų reikalas, nes situacija yra tikrai rimta.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) SOS pagalbos numeris veikia visą parą – skambinkite +370 679 61617.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką