Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 15d. 19:30

Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis: vėžį įveikusi mergina nė karto nesuabejojo, kad pasveiks

Jekaterina
Asmeninio archyvo nuotr. / Jekaterina

Jekaterina šiandien yra visiškai sveika mergina. Ji sėkmingai baigė mokslus, dirba ir kuria ateities planus. Tačiau vasario 15-ąją minima Tarptautinė vėžiu sergančių vaikų diena – jai ne tik skambūs žodžiai. Kai Jekaterinai buvo dvylika, jai buvo diagnozuota sparčiai besivystanti leukemija. Išgyvenimų būta tiek, kiek tikrai per daug tokio amžiaus vaikui. Kita vertus, būtent jie prisidėjo prie dabartinės jos sėkmės.

– Ar prisimenate, kaip buvo nustatyta diagnozė?

– Tai buvo 2005-ųjų liepa. Tuomet man buvo 12 metų. Liga buvo nustatyta visiškai atsitiktinai. Tuo metu lankiau dailės mokyklą ir už gerus pasiekimus man buvo pasiūlyta vykti į vaikų meno stovyklą, tik reikėjo nueiti pas šeimos gydytoją ir gauti sveikatos pažymą.

Šeimos gydytoja pasižiūrėjo, kad seniai darytas kraujo tyrimas, ir pasiūlė jį atlikti. Tuo metu jokių grėsmingų simptomų nejaučiau, tik vėliau susiejau, kad paskutiniu metu dažnai būdavo išopėjusi burna, kraujuodavo dantenos, buvo atsiradusios mėlynės. Tačiau per daug nesureikšminau šių simptomų – juk dantenos kraujuoti gali dėl daug ko, net dėl netinkamai parinkto dantų šepetėlio. Kartkartėmis tekėdavo kraujas iš nosies ar jausdavau bendrą silpnumą, bet kadangi buvo vasara, atrodė normalu – gal saulėje perkaitau.

Tačiau tą dieną, kai gydytoja nusiuntė pasidaryti kraujo tyrimo, buvo itin silpna. Pamenu, kai reikėjo lipti į septintą aukštą priduoti kraujo, pati stebėjausi, kad vos užlipau. Vėliau su mama nuvažiavome į parduotuvę apsipirkti, ji mane netgi juokais pašiepė, kad nepadėjau nešti krepšių iš mašinos, o skubiai nubėgau namo prigulti. Tačiau man iš tiesų buvo silpna. Po poros valandų paskambino šeimos gydytoja ir paragino tuoj pat vykti į Kauno klinikas, nes leukocitų kiekis kraujyje daugiau nei kelis kartus viršijo normą.

Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina
Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina

Kadangi buvo atostogų metas, tąkart ligoninėje nebuvo hematologo. Teko atvažiuoti kitą dieną, dar kartą paėmė kraujo tyrimą, tuomet paguldė į ligoninę ir po dienos išsiuntė į Vilniaus Santariškių klinikas, kur, paėmus kaulų čiulpų mėginį, buvo diagnozuota mieloblastinė leukemija. Iš kraujo tyrimų buvo matyti, kad liga aktyviai vystėsi ir iš karto buvo pradėta chemoterapija.

– Kaip sutikote šią žinią?

– Iš pradžių nelabai supratau, kas man yra. Mačiau vėžiu sergančius vaikus Vaikų onkohematologijos skyriuje ir jutau jiems labai didelį gailestį. Prašiau tėvų, kad paaukotume jiems pinigų. Tik po kelių savaičių supratau, kad ir man nustatyta ši liga.

Praėjau visą gydymą – pusės metų chemoterapiją, spindulinį gydymą, tada metus laiko palaikomąjį gydymą (taip pat chemoterapija, tik mažomis dozėmis). Žinoma, buvo nuslinkę plaukai, bet dėl jų susigraudinau tik kartą – kai pirmąkart gydytoja pasakė, kad jie nuslinks.

Kiek atsimenu, per visą gydymą išlikau labai pozityvi ir net nebuvo minties, kad gali blogai baigtis. Aš ligą vertinau kaip blogą gyvenimo etapą, kuris greitai pasibaigs. Tėvai prie manęs taip pat nerodė jokių blogų emocijų, nepamenu, kad mama būtų kada prie manęs apsiverkusi, taip pat iš visų aplinkinių jutau begalinį palaikymą – labai daug šypsenų, labai daug gražių palinkėjimų.

Aišku, būdavo tokių akimirkų, kai būdavo sunku: kai visą naktį iš nosies nesustodamas bėga kraujas, nes trombocitų kiekis ties kritine riba ir kraujas beveik nekreša, pykina visą naktį, prasideda įvairūs uždegimai ar atsiduri intensyvios terapijos skyriuje. Buvo daug nuopolių, bet neabejojau, kad pasveiksiu, todėl sugebėdavau juos ištverti.

Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina
Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina

– Jei susirgtumėte dabar, jau ne vaikas, ar sugebėtumėte būti tokia pat rami?

– Nežinau, gal iš tiesų vaikystė apsaugo. Nors apie ligą ir tuomet žinojau daug, nuo manęs niekas nebūdavo slepiama. Ir su tėvais daug kalbėdavome, ir gydytojai paaiškindavo, kas ir kodėl su manimi darosi. Man buvo įdomu viską žinoti. Kad pasveiksta ne visi, taip pat žinojau. Apie pusė vaikų, su kuriais gulėjau vienoje palatoje, yra išėję.

Mačiau mirtis, būdavo labai liūdna ir skaudu, bet sau tokios baigties netaikiau, niekada nepasidaviau blogoms emocijoms. Juolab kad ir pati buvau apsupta gerų emocijų. Tiek tėvai mane labai palaikė, tiek bendraklasiai, draugai, kiti artimieji.

Liga šeimai kerta ir finansiškai, kadangi ligoninėje beveik neišeidama iš jos praleidau apie pusmetį – mama buvo priversta atsisakyti darbo ir gulėti kartu su manimi ligoninėje, tėtis po darbo kasdien važinėdavo pas mane iš Kauno į Vilnių.

Man buvo atlikti penki chemoterapijos kursai. Kai pagerėdavo kraujo rodikliai, namo išleisdavo daugiausia savaitei. Ligoninėje sutikau ir Naujuosius metus, ir savo gimtadienį.

Po ligoninės dar apie pusmetį negalėjau eiti į mokyklą, į masinius žmonių susibūrimus, renginius, net į parduotuvę, o tais retais atvejais, kai kažkur išeidavau, turėdavau dėvėti respiratorių, nes mano imunitetas buvo nusilpęs, reikėjo labai saugotis. Ši adaptacija praėjo netgi sunkiau nei laikas ligoninėje, nes jaučiau atskirtį.

Taip pat buvo nejauku, kad tekdavo vaikščioti su skarele, kadangi neturėjau plaukų, bet tikėjau, kad, kaip man sakė, po chemoterapijos plaukai užauga vešlesni ir stipresni, todėl vis svajojau, kokius ilgus plaukus užsiauginsiu. Jau ne kartą esu juos ir užsiauginusi, ir nusikirpusi.

Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina
Asmeninio archyvo nuotr./Jekaterina

– Ar šiuo metu esate laikoma visiškai sveika?

– Taip, visiškai sveika. Jei liga neatsinaujina per penkerius metus, tikimybė susirgti vėžiu tokia pati, kaip ir kiekvieno sveiko žmogaus. Ilgalaikių chemoterapijos pasekmių taip pat nejaučiu, laikau save visiškai sveika mergina. Pernai baigiau teisės magistro studijas Vilniaus universitete, šiuo metu dirbu tarptautinėje įmonėje teisininke.

– Ar galėtumėte įvardinti, kaip liga jus pakeitė?

– Jeigu galima būtų pasirinkti, aišku, nesinorėtų viso to pakartoti. Kita vertus, dėl ligos greičiau subrendau, lyginant su bendraamžiais. Į ligą žiūriu kaip į sunkų išbandymą, kurį sėkmingai įveikiau.

Nepaisant to, šio gyvenimo etapo nepamiršau, dalyvauju „Rugutės“ labdaros ir paramos fondo, teikiančio pagalbą vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms, veikloje.

Šį savaitgalį buvau nuvykusi į „Palankaus vėjo malūnėlių dirbtuves“, kurios iki Kaziuko mugės vyksta kiekvieną šeštadienį fondo patalpose, o už juos surinktos lėšos skiriamos vėžiu sergantiems vaikams. Prisidedu prie kitų renginių.

Pati jaučiu „Rugutės“ fondui didelį dėkingumą už įvairiapusę paramą, ir dabar, kai esu sveika, norėčiau, kaip įmanoma, prisidėti ir padėti. Savo laiku aš gavau palaikymą, dabar pati jį teikiu vaikams, nes žinau, koks jis svarbus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką