Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 16d. 18:59

Katare paveikslus iš dervos kurianti Ieva – apie įdomybes ir karantiną vienoje turtingiausių šalių: „Niekur nepateksi be telefono“

Katare gyvenanti lietuvė Ieva kuria paveikslus iš dervos
Ievos Horup asmeninio albumo ir Ruslano Bolgov nuotr. / Katare gyvenanti lietuvė Ieva kuria paveikslus iš dervos

38-erių Ievos Horup gyvenimo kelias didžiąja dalimi nulemtas jos vyro iš Danijos karjeros vingių. Pora jau spėjo pagyventi septyniose pasaulio šalyse, o pastaruosius 2,5 metų leidžia viena turtingiausių pasaulio valstybių laikomame Katare. Iš epoksidinės dervos sukurtais meno kūriniais stebinanti lietuvė 15min atskleidė įdomybių apie šią tolimą dykumų šalį. Kai kurios jų, pažadu, jus priblokš.

Labiau pažinęs Ievą, imi suprasti, kad kraustynės iš vienos šalies į kitą, prisitaikymas prie skirtingų kultūrų, nuolatiniai iššūkiai bei pokyčiai – jos gyvenimo varikliukas. Ši Kaune gimusi, Vilniuje nuo 12 metų augusi lietuvė neįsivaizduoja savęs sėdinčios prie to paties darbo stalo 15 metų iš eilės. Kur benublokštų likimas, Ieva ras kuo užsiimti.

Išsižadėjusi artimųjų pirštos inžinierės karjeros (senelis dirbo dėstytoju universitete, tad Ieva įstojo mokytis į VGTU, tačiau „ištempė“ tik keletą mėnesių), ji atrado save renginių organizavime – baigė konservatorijoje renginių vadybos mokslus ir suvokė, kad žmonės toje aplinkoje – sielos draugai.

Ruslano Bolgov nuotr./Ieva Horup
Ruslano Bolgov nuotr./Ieva Horup

Vis dėlto, įsikūrimas Katare pakurstė Ievą žengti kitu savirealizavijos keliu – pasinerti į meną. Šiuo metu lietuvė, bendradarbiaudama su įvairiais architektais bei interjero dizaineriais, kuria išskirtinius paveikslus su epoksidine derva bei gintaru, dalyvauja tarptautinėse parodose, veda užsiėmimus savo dirbtuvėlėse ir svajoja apie nuosavą galeriją.

Kur benublokštų likimas, Ieva ras kuo užsiimti.

Neišvengiamos kalbos apie pandemiją

Susisiekusios su Ieva iš pradžių pliurpėme visai ne apie meną, o, koks „netikėtumas“, – pandemiją ir karantiną. Kai Lietuva vasarą džiaugėsi keliais šimtais COVID-19 susirgimų per parą, beveik tiek pat gyventojų turinčiame Katare buvo išgyvenamas ligos pikas. Šiuo metu situacija – atvirkštinė – Katare per dieną nustatoma 150-200 atvejų.

Suvaldyti koronaviruso protrūkį, anot jos, padėjo visiškas skrydžių atšaukimas – norėdamas įskristi į šalį, turi gauti specialų Vyriausybės leidimą, vietiniams išskristi iš šalies neleidžiama. Užsieniečiai iš Kataro išvykti gali, bet sugrįžti – nebe, tad išskridęs automatiškai netektum darbo. Tie, kurie gauna leidimą atvykti, privalo izoliuotis viešbutyje ir jame gyventi už savo lėšas. Pigiausias kambarys atsieis 80 eurų nakčiai, nes įskaičiuotas visos dienos maitinimas. Atvykus į oro uostą, net ir turint neigiamą testą, daromas COVID-19 tyrimas. Po 10 dienų reikia vėl atlikti testą ir tik tuomet, jei jis bus neigiamas, įgysi „žalią“ statusą.

„Daugelis užsieniečių, netekę darbo, išvyksta į savo gimtines, nes čia labai aukštas pragyvenimo lygis, iš santaupų neišgyvensi“, – patikino Ieva.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ievos kurtas darbas
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ievos kurtas darbas

Antra priemonė, padėjusi suvaldyti pandemijos rodiklius Katare – privalomas specialios programėlės telefonuose įdiegimas.

„Nuo pat pandemijos pradžios tie, kurie nori būti viešose erdvėse, turi turėti išmanųjį telefoną. Įeidamas į parduotuvę, ligoninę, degalinę, vaistinę, mokyklą, biurą, turi apsaugai parodyti įjungtą telefone programėlę „Ehteraz“, kuri parodo, ar šiuo metu nesergi COVID-19, neturi izoliuotis. Neparodęs, niekur neįeisi.

Kartą nuvykau vaiko pasiimti iš mokyklos ir pamiršau telefoną namuose – turėjau vykti atgal pasiimti, neįleido. Buvo atliekami ir reidai – važiuojant gatve stabdė ir tikrino. „Bluetooth“ pagrindu veikianti programėlė privaloma – užsieniečių neišleis iš oro uosto, kol jos neįsidiegs. Ji reikalinga tam, kad tie, kurie turi izoliuotis, niekur nevaikščiotų. Tiems, kurie pasidaro testą, galioja „įtariamojo“ statusas. Jei testo rezultatas neigiamas – pasikeis statusas į „žalią“, jei teigiamas – į „raudoną“. Jei šalia tavęs atsidurs sergantis žmogus, programėlė apie tai praneš.

Iš pradžių visi bijojo, priešinosi, išjunginėdavo „Bluetooth“, bet dabar visi jau apsiprato. Gyvenimas grįžta į savas vėžes, tik vis dar vaikų tik 50 proc. eina į mokyklas, pusė gyventojų dirba kas antrą savaitę iš namų, bet parodos jau vyksta“, – su nauja kasdienybe Katare supažindino Ieva.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare visur privaloma parodyti šią programėlę
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare visur privaloma parodyti šią programėlę

Apie tai, kaip veikia Kataro sveikatos sistema, vestuvių Persijos įlankos šalyse papročius, pasiruošimą 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatui, 15 eurų kainuojančią vyno taurę ar milijoną eurų atsieinančius sakalus, Ieva papasakojo išskirtinai 15min duotame interviu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras

– Ieva, galėtumėte atskleisti, kokia yra Kataro sveikatos sistemą? Ar ji patikima, ar kilus stipriai pandemijos bangai, atlaikytų?

– Pasiruošta puikiai. Pastatytos dykumoje tokios kaip karo lauko ligoninės, o dviejų jau veikusių ligoninių net pusė patalpų buvo perleista COVID-19 ligoniams. Jei dirbi Katare, darbdavys pasirūpina tavo sveikatos draudimu. Turi teisę eiti į bet kurią privačią kliniką. Labai gražios ligoninės, nereikia laukti vizito pas gydytojus koridoriuose, registracija vyksta internetu, primenama apie apsilankymą SMS. Tyrimai, jei reikia, siunčiami į užsienį, Katare veikia puikios laboratorijos.

Ligoninėse dažniausiai dirba specialistai iš kitų arabų šalių – Egipto, Alžyro. Taip pat daug indų ir rusakalbių. Rusakalbiai gydytojai labai vertinami. Kai kurie sirai, egiptiečiai, marokiečiai net būna baigę universitetus Rusijoje, nes ten labiau prieinamas mokslas.

Beje, dauguma darbdavių apmoka ir už darbuotojų vaikų mokslus privačiose mokyklose, jei tų vaikų – ne daugiau nei 3. Viešose mokyklose berniukai ir mergaitės mokosi atskirai. Universitetas Katare prieinamas ir užsieniečiams – mano draugė lietuvė studijuoja ir moka apie 2 tūkst. eurų pusmečiui. Prieinama kaina.

Dauguma darbdavių apmoka ir už darbuotojų vaikų mokslus privačiose mokyklose.

– Kaip vyksta Katare vakcinacijos nuo COVID-19 procesas?

– Aš visiškai nebebijau skiepų, nes važiuodami su šeima gyventi į Afriką, apturėjome po 8 skiepus – niekas nebebaisu (nusijuokia). Katare jau pradėjo vakcinuoti žmones nuo COVID-19. Yra mažiau nei 3 mln. gyventojų, o užsisakė 10 mln. vakcinos dozių. Žada, manau, paskiepyti visą šalį. Pasiskiepijusiems, tikėtina, galios tam tikros privilegijos.

Mes ir visa šalis labai mylime emyrą Tamimą bin Hamadą Al Tanį. Jis vienas iš pirmųjų pasiskiepijo.

„Scanpix“/AP nuotr./Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas Al Thani
„Scanpix“/AP nuotr./Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas Al Thani

O jūs matėte kokio grožio yra 61-erių metų šeicho mama Moza bint Nasser? Tikra grožio ir elegancijos ikona. O dar 6 vaikų mama! Kai atvažiavau į Katarą, maniau, kokio grožio yra emyro žmona, o pasirodo, ji – jo mama! Ši moteris yra puikiai žinoma Jungtinių Tautų Organizacijoje, įgyvendina daug įvairių projektų, ypač Afrikos šalyse. Per pastaruosius dvejus metus ji suteikė galimybę mokytis 5 milijonams mergaičių iš įvairių pasaulio šalių. Neprivilegijuotose šalyse stato mokyklas, remia universitetus, žinoma daugelyje pasaulinio lygio labdaros organizacijų. Remia mokslą, meną. Ji dažnai dalyvauja parodose, tad viliuosi, kad vieną dieną kokioje susitiksime ir mes.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Moza bint Nasser
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Moza bint Nasser

– Jungtiniuose Arabų Emiratuose emyrai taip pat dievinami vietinių gyventojų. Nesunku suprasti kodėl, kai vadovas garsėja didžiais gestais – pavyzdžiui, kokios šventės proga atleidžia visus piliečius nuo likusios neišmokėtos paskolos sumos. Ar kažkuo panašiu pasižymi ir Kataro emyras?

– Kuveite, kai šalis šventė nepriklausomybės dieną, visiems, kiekvienai gyvai galvai, į sąskaitą valdžia pervedė, rodos, po 2,5 tūkst. eurų. Pamenu, sklandė tuomet juokelis, kad 2 dienas Kuveite niekas nemirė (nusijuokia).

123rf.com nuotr./Salmija, Kuveitas
123rf.com nuotr./Salmija, Kuveitas

Katare apie tokius gestus negirdėjau, tačiau čia ir taip visi, ypač dirbantys valstybinėse įstaigose, pakankamai gerai gyvena. Dėl to katariečiai ir tuokiasi su katariečiais – egzistuoja vienkartinė išmoka vestuvėms. Jei katariečiai tuokiasi, gauna apie 25 tūkst. eurų, suteikiamos puikios sąlygos įsigyti pirmąjį šeimos būstą. Omane, štai, duoda, žemės gabalėlį, bet tik tuomet, kai omanietis su omaniete tuokiasi. Mokamas Katare ir priedas prie algos, jei tu esi sukūręs šeimą, o ne vienišas.

Susituokti su užsieniečiu Katare leidžiama, tačiau vyras, pavyzdžiui, turi įrodyti, kodėl nepasirenka katarietės. Kokie įrodymai? Liga arba senatvė, turi įrodyti, kad tavęs katarietės nenori. Jauniems katariečiams, manau, nėra šansų vesti užsienietę. Vietinių gyventojų Katare tiesiog yra labai mažai – 300 tūkst. iš 2,7 milijono.

– Tiesa, kad viena turtingiausių pasaulio valstybių padengia vietinių gyventojų gydymo, elektros, vandens ir kitas komunalines paslaugas?

– Taip, bet tik už pirmąjį būstą. Jei turi daugiau, moki kaip ir visi. Daugelis katariečių turi keletą būstų – nuomoja kokį užsieniečiams. Kadangi pastatė naujus valymo įrenginius, pabrango dabar Katare 10 proc. vanduo, tai visi sukilo. Bet čia ir taip visi mažai moka už komunalinius mokesčius (nusišypso). Tiek, kiek žiemą Lietuvoje už šildymą, tiek Katare vasarą mokame už šaldymą.

Dabar pas mus žiema – 22 laipsniai, vakare nukrenta temperatūra iki 14 laipsnių, tai stengiamės kuo dažniau laikyti atidarytus langus, džiaugtis šviežiu oru, nes kai vasarą tvieskia 45 laipsniai karščio, be kondicionieriaus niekas neišgyvena. Kadangi geras oras, draugė atsivežė iš Lietuvos sėklų – bandėme auginti pomidorus, agurkus, – sunkiai auga. Tai ir nežinom tiksliai, ar dėl katarietiškos žemės ir orų, ar dėl to, kokios mes sodininkės (nusijuokia).

123rf.com nuotr./Arabiškas gyvenimas Dohoje artėja prie vakarietiško
123rf.com nuotr./Arabiškas gyvenimas Dohoje artėja prie vakarietiško

Kol vyravo Kataro blokada, trūko įvairesnių vaisių ir daržovių – daugiausiai visko parduotuvėse rasdavome iš Turkijos, Libano. Katare ką auginti – sudėtinga. Vis dėlto, žiemą užsisakinėju dėžę vietinių ekologiškų daržovių – kartą per savaitę atveža. Tai, kas atkeliauja į Katarą laivais ir lėktuvais, suprantama, yra apipurkšta, kad negestų ilgiau. Nėra sveikatai itin paranku. Kaip ir vandens Katare gėrimas – tai išvalytas jūros vanduo. Šiaip visko parduotuvėse galima gauti, išskyrus kiaulieną.

Jei katarietis sukuria Katare šeimą su katariete, mokamas priedas prie algos.

– Kažkada Kataro sostinė Doha tebuvo perlų žvejų kaimelis, kol 1940 metais šalyje nebuvo atrasti įspūdingi naftos ir iškastinio kuro rezervuarai. 2019 metų duomenimis, šalis turėjo daugiau nei 900 trilijonų standartinių kubų iškastinio kuro ir 15,2 milijardo barelių naftos. Tai viena iš greičiausiai besivystančių ekonomikų pasaulyje. Vis dėlto, teko girdėti, kad Kataras – šalis be mokesčių. Ar imigrantui, dirbančiam ir gyvenančiam Katare, reikia daryti kokias įmokas į valstybės biudžetą?

– Jokių mokesčių. Nėra net gyventojų pajamų mokesčio. Šalis išgyvena iš dujų, dirba su investiciniais fondais, perka labai daug nekilnojamojo turto užsienyje, investuoja Afrikoje, perka verslus. Štai ir Anglijoje veikiantis žymus parduotuvių tinklas „Harrods“ priklauso katariečiams.

„Scanpix“/AP nuotr./Universalinė parduotuvė „Harrods“
„Scanpix“/AP nuotr./Universalinė parduotuvė „Harrods“

– Esate gyvenusi ir kitose Persijos įlankos šalyse – Kuveite, Omane. Galite palyginti šias valstybes su Kataru? Kas labiausiai įsiminė iš gyvenimo ten?

– Kuveitas – sausa šalis, nėra alkoholio. Tai labai moderni valstybė, nes neseniai sukurta. Maža kultūrinių vietovių, renginių, – tiesiog dykumoje pastatyti dangoraižiai. Tačiau moterys ten gali vairuoti, neprivaloma nešioti abajos (laisvas viršutinis drabužis, tarsi suknelė, kurią dėvi kai kurios moterys musulmoniško pasaulio dalyse – aut. past.).

„Scanpix“/AP nuotr./Moteris su abaja Katare
„Scanpix“/AP nuotr./Moteris su abaja Katare

Dirbau Kuveite 2,5 metų renginių, pavyzdžiui, verslo konferencijų, produktų pristatymų, organizavimo srityje – niekad nepakliuvau į situaciją, kurioje būčiau pasijutusi nepatogiai. Kultūrinių renginių Kuveite labai mažai, nes šioje šalyje viešai negalima šokti, dainuoti, jokių viešų susibūrimų. Pasaulinio lygio atlikėjai atvykdavo čia tik į kokias privačias vestuves. Vienose jų dainavo Shakira.

Puikūs prisiminimai iš Kuveito. Kadangi europiečių nebuvo joje daug, vieni kitus palaikėme, organizuodavome bendrus susitikimus, renginius, vakarėlius, pavyzdžiui, britų ar JAV ambasadoje. Pažinojome daug rusakalbių, tris lietuves. Viena jų mokė kuveitiečių rinktinę šaudyti, kita – įkūrusi itališkų drabužių parduotuvę.

– Papasakokite daugiau apie vestuves Persijos įlankose šalyse.

– Vestuvės vyksta atskirai: moterys švenčia tik su moterimis, vyrai – tik su vyrais. Esu dalyvavusi vestuvėse Omane. Iš pradžių moterys buvo su abajomis, vėliau jas nusirengė, o po abajomis – nepaprasto grožio ir seksualumo specialiai italų dizainerių pasiūtos suknelės. Makiažus daro iš Holivudo atvykęs specialistas.

Ilgą laiką galvojau, kodėl moterys vis vien taip stipriai puošiasi, stengiasi. Pasirodo, vestuvėse gali dalyvauti tau patinkančio vaikino motina ir pašnekesio metu, įtikus jai, gausi tarsi neoficialų patvirtinimą susitikti su jos sūnumi. Pažintys vyksta ne per „Tinderį“, o per patinkančio vaikino motiną (nusijuokia).

Savaitę prieš vestuves vyksta mergvakaris, kurio metu daromos laikinos tatuiruotės su hena. Mano pačios dirbtuvėlėse kartą katarietės moterys atšventė mergvakarį. Kiek svečių susirenka vestuvėse, priklauso nuo biudžeto, bet 400-600 moterų – normalios vestuvės. Vyriškoji vestuvių dalis vyksta nebūtinai tą pačią dieną, jų šventė nebūna tokia prabangi – susitinka palapinėje, pavalgo rankomis ryžius su aviena, pasimeldžia ir viskas. Jie, kiek žinau, net dovanų nedovanoja jaunikiui. Dovaną, beje, nebūtina vestuvių dieną atnešti, tam skirtas koks mėnuo (šypteli). O ir patys svečiai gauna dovanų iš jaunosios – ant stalo padėti dizainerių darbai, makiažo priemonės, suvenyrai.

Omane net reikia dovanoti jaunajai kraitį – tokią pinigų sumą, kurios užtektų įsigyti mažam butui. Jaunoji gali rinktis: dėti šiuos gautus pinigus į banko sąskaitą arba išleisti juos vestuvėms. Jei padės į banką, skyrybų ar vyro mirties atveju tie pinigai – neliečiami, jos asmeninis garantas, tai nėra šeimos biudžetas.

– Užsiminėte apie skyrybas. Jos leistinos Katare?

– Taip, skyrybos šiais laikais vyksta. Viena iš mano vyro vadovių pasakė: „Šiuo metu man svarbiausia gyvenime yra mano sūnus ir darbas“. Vyro nėra, o ji dirba nuostabų vadovaujantį darbą. Moterys čia – tikrai stiprios ir emancipuotos. Katariečių dirbančių moterų, manau, yra koks 80 proc. Kokiose srityse jos dirba? Nuo senų laikų žinomas katariečių tėvų noras, kad jų dukra taptų gydytoja, mokytoja arba inžiniere. Tai prestižinės specialybės Katare. Ar turi teisę dukros nuvilti tėvus? Šiais laikais jaučiamas didžiulis pokytis – daugelis katariečių moterų yra savo verslo savininkės. Keičiasi viskas ne dienomis, o valandomis. Yra ir menininkių katariečių. Nežinau, ar jų tėvai yra laimingi (nusijuokia). Man svarbu, kad pačios moterys yra laimingos.

– Teko susipažinti su tam tikrų specialybių atlyginimais Katare. Štai jūsų paminėtas mokyklos mokytojas neva uždirba apie 3 600 eurų, vaistininkas – 6 000 eurų, gydytojas – apie 8 341 eurą, slaugytojas – 4 200 eurų, McDonald’s darbuotojas – 1 400 eurų, o štai odontologai – net 10 200 eurų. Šios sumos yra tiesa? Išties odontologai Katare uždirba daugiau už gydytojus?

– Taip, Katare labai svarbi Holivudo šypsena, dantų tvarkymas – labai brangus reikalas. Tačiau tai, iki tam tikro lygio, apmoka sveikatos draudimas, – aš per metus galiu išleisti apie 1,5 tūkst. eurų.

– Kuveite dirbote renginių organizatore. Tuo toliau užsiimate ir persikėlus į Katarą?

– Jei nori kažką pasiekti renginių organizavimo srityje, turi 100 proc. save atiduoti darbui, kadangi dabar jau turiu šeimą, nebegalėjau tiek tam skirti laiko. Šiuo metu dirbu su menu, kuriu paveikslus, dalyvauju įvairiuose konkursuose, parodose. Taip pat rengiu kursus, mokau kitus lieti paveikslus iš epoksidinės dervos – namuose esu įkūrusi dirbtuvėles.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ievos kurtas darbas
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ievos kurtas darbas

Tokių, kurie ant didelių drobių kuria meną su epoksidine derva Katare – mažai. Dažniausiai juk daro ant kieto pagrindo, pavyzdžiui, medžio. Epoksidinė derva – pakankamai sunki, išliejus ant minkšto pagrindo – įdumba per vidurį, tačiau aš atradau būdą, kaip tai daryti ant drobės. Į paveikslus įkomponuoju ir gintarų, kurie yra itin vertinami Katare. Tai prilygsta brangakmeniui. Pernai dalyvavau gintaro parodoje, kurioje sutikau daug kūrėjų iš Lietuvos. Tačiau maniškiai paveikslai išsiskyrė abstraktumu.

Turiu daug užsakymų, dirbame kartu su architektais, interjero dizaineriais – labai įdomu. Dažniausiai mano paveikslus užsisako užsieniečiai. Katariečiai labiau pageidauja to, kas aišku: paveikslų su kupranugariu, sakalu, šeicho atvaizdu.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva prie savo kurto paveikslo
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva prie savo kurto paveikslo

Prisipažinsiu, labai sunku parduoti savo sukurtus paveikslus. Tai tas pats – kas dienoraštis. Parašei ir kažkas sako: „Perku“. Dovanoti galiu, bet parduoti... Dovanodamas žinai, kad jei bus paroda, galėsi paprašyti paveikslą pasiimti atgal. Man lengviau sukurti paveikslą pagal kliento užsakymą. Svajoju apie nuosavą galeriją, dirbčiau joje su kitų menininkų darbais, ne tik savo.

Katariečiai labiau pageidauja to, kas aišku: paveikslų su kupranugariu, sakalu, šeicho atvaizdu.

– Katare sakalai – rimtas reikalas. Paaiškinkite, iš kur kilo sakalų lenktynių tradicija. Dohoje egzistuoja net ir sakalų turgus.

– Juokiausi, kad man reikia keisti specialybę. Katare įprasta, kad europietės merginos renginiuose dirba kaip asistentės: registruoja svečius, palydi iki vietos. Už valandos darbą jos gauna apie 100 eurų. O štai katarietis ar kitų arabų šalių pilietis vyras, stovintis renginyje su sakalu ir siūlantis nusifotografuoti, uždirba 350 eurų per valandą. Mes, kaip renginių organizatoriai, taip ir skaičiuojame išlaidas: jei pastatysi merginą prie stendo, kuri reklamuos kosmetiką, jai mokėsime 100 eurų už valandą, jei vyrą su sakalu – 350 eurų (nusijuokia).

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare Ievos užfiksuotas vyras su sakalu
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare Ievos užfiksuotas vyras su sakalu

Katare sakalas – istorinis gyvūnas. Kompanijų prekės ženkluose, reklamose negali būti atvaizduojami sakalai ar kupranugariai. Tai nacionaliniai gyvūnai, kurie yra apsaugoti visomis teisėmis. Kai kurie sakalai ar kupranugariai kainuoja daugiau nei milijoną eurų. Sakalų netgi ligoninė veikia, vyksta lenktynės, parodos. Turėti sakalą – prestižo reikalas. Kartą esu mačiusi žmogų, kuris skrido iš Kuveito į Dubajų ir visos kelionės metu ant rankos turėjo sakalą. Arba kartą mūsų rajone dingo sakalas iš namų. Buvo paskelbta paieška, atradusiam – 2 000 eurų. Matyt, ne milijoninis sakalas buvo dingęs (šypteli).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras

Viena draugė, beje, dirba Katare su žirgais. Žirgyne samdomi specialistai iš viso pasaulio, žirgai turi savo SPA. Įsivaizduojate? Masažinės vonios žirgams. Taip pat ir kirpyklos. Pandemijos metu mažai kas jodinėjo žirgais, nes jodinėjimo mokyklos buvo uždarytos, tad buvo samdomi žmonės, kurie prajodinėtų žirgus, palaikytų jų fizinę formą, nes kitaip prarastų vertę.

– Jungtiniai Arabų Emiratai turistus vilioja savo Gineso rekordais, įmantriais pastatais, didžiausiais pramogų parkais. Kataras, rodos, dėl to nekonkuruoja, nuėjo kitu – mokslo, kultūros ir meno keliu. Šioje šalyje veikia didžiausias pasaulyje Islamiško meno muziejus, Kataras siekia laimėti teisę organizuoti visus pasaulinio lygio sporto renginius. Jums, pasinėrusiai į meno pasaulį, rodos, tai pati geriausia šalis šiuo metu gyventi.

– Tikra tiesa. Kataro vizija – sportas ir kultūra, nori organizuoti, kad ir siaučia koronavirusas, teniso, rankinio, skvošo čempionatus. Šiemet į sportinius renginius bus susikoncentravusi visa šalis. Infrastruktūra pastatyta, nieko netrūksta.

Lietuviai pergyvena dėl alkoholio draudimų, tai galiu nuraminti. Pernai vyko kažkokios svarbios futbolo rungtynės, buvo įrengta fanų zona. Europoje, kiek žinau, stadionuose alaus nebepardavinėja, o čia, fanų zonoje, buvo galima alkoholio įsigyti. Labai linksma buvo, nuostabūs renginiai: viename kampe – afrikietiška muzika, ant scenos – britų atlikėjai, kitame kampe – naujausi skaitmeniniai sprendimai, pavyzdžiai, spiri kamuolį ir išmatuoja jo skriejimo greitį. Vaikai mirė iš įdomumo. Katariečiai tikrai bus pasiruošę 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatui. Visi dabar užsikrėtę futbolu, su kitomis sporto šakomis – silpniau. Bet lieps šeichas, visi eisim žiūrėt (šypteli).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kataras

Iš viso pasaulio atvykusius futbolo sirgalius čempionato metu, beje, žadama apgyvendinti specialiai atplukdytuose kruiziniuose laivuose. Jie jau yra supirkti. Eini, eini pakrante ir įlipi į kruizinį laivą, ten apsistoji. Šalia – nuostabi, graži jūra, dirbtinės salos, vadinamasis perlas ant vandens. O futbolo komandoms – čempionato dalyvėms – jau visas miestas pastatytas.

Koronos metu visi čia ėmė labiau sportuoti. Kokį dešimtmetį kasmet Kataras švenčia sporto dieną. Jos metu skiriamas laisvadienis, vyksta varžybos.

O dėl manęs ir meno... Visad paveikslus tapiau be teptuko – mėgdavau labiau lieti. Meno gyslą užčiuopiau Vilniuje apsilankiusi indų šokiuose. Šokome, po to vyko meditacija, spalvų terapija. Labai patiko spalvų abstraktas. Užsikabinau. Gyvendama Danijoje lankiausi pas vieną mokytoją dailininkę. Epoksidinę dervą atradau tik prieš dvejus metus, jau gyvendama Katare. Kadangi pasaulį sukaustė pandemija, džiaugiuosi, kad Katare nepradėjau darbuotis su renginiais. Būtų buvę labai sunku. Menas gelbsti.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare gyvenanti lietuvė Ieva kuria paveikslus iš dervos
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare gyvenanti lietuvė Ieva kuria paveikslus iš dervos

– Pasaulio futbolo čempionatas eis ir praeis, į infrastruktūra investuoti milijonų milijonai, ar jau aišku, ką Kataras darys su naujai pastatytais stadionais, kurie kaip ir taps nebereikalingi?

– Visi sako, kad pasaulio futbolo čempionatas Katare vyks minėtos šeicho motinos dėka. Daug pažįstamų dirba su šiuo projektu. Žinau, kad vienas iš stadionų bus išrinktas dalimis ir atiduotas Afrikos šalims. Nemanau, kad Katarui pastatyti stadionai – didelės išlaidos (nusijuokia).

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva stadione Katare
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva stadione Katare

– Visuomet save matėte gyvenančią užsienyje? Kaip prasidėjo jūsų, kaip emigrantės, gyvenimo kelias?

– Mano vyras – danas. Susipažinome su juo Lietuvoje, kai man buvo 21-eri. Gimtinėje pragyvenome penkmetį, išvykome į Latviją. Tuomet vyras gavo pasiūlymą dirbti telekomunikacijų kompanijoje Kuveite. Net nebuvo minties pasakyti „ne“. Labai džiaugiuosi tuo.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva su vyru ir sūnumi
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Ieva su vyru ir sūnumi

Persikėlęs į naują šalį, bandai prisitaikyti, atrasti kažką savo. Man tai labai patinka. Gyvenimas vietoje nestovi. Visas pasaulis kenčia dėl pandemijos, daug kas guodžiasi, kad viskas kardinaliai pasikeitė, o mano gyvenimas keičiasi kas 2,5 metų – nauja šalis, naujas darbas. Didžiuojuosi žmonėmis, kurie gali dirbti vienoje šalyje 15 metų, tačiau tai – ne mano charakteriui. Man patinka pokyčiai, nauji iššūkiai, savyje kažką naujo atrasti, patinka mokytis. Kai kažką pasiekiu kokioje srityje, man tampa nebeįdomu.

Net nežinau, kur toliau nuves likimas. Kataras – nuostabi šalis, labai mums čia viskas patinka. Nežinau, kodėl visi nori vykti į Dubajų, o bijo atskristi į Katarą. Čia gal tik viešbučių pasirinkimas menkesnes – 80 proc. yra 5 žvaigždučių. Graži dykuma, kurią galima pervažiuoti su visureigiu. 40 minučių dykuma ir privažiuoji prie jūros, kitoj pusėj Saudo Arabija jau matosi. Įspūdinga. Be to, Katare – labai saugu. Grįžtu į Europą pamiršusi, kad reikia saugoti rankinę, telefoną, jog kas nepavogtų. Katare nerakiname nei automobilio, nei namų. Neseniai dar rankas už vagystę kapojo.

Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare gyvenanti lietuvė Ieva
Ievos Horup asmeninio albumo nuotr./Katare gyvenanti lietuvė Ieva

Įdomu tai, kad Katare iki šiol negali pastoti netekėjusi užsienietė. Jei aš, pavyzdžiui, būčiau vieniša mergina ir pastojus pagimdyčiau vaiką, manęs lauktų dviejų mėnesių įkalinimas.

– Ar yra dar kažkas, prie ko netgi jūs nepriprantate Katare?

– Smėlio audrų. 2019 metais jų vyko labai daug – gal 10, o 2020 metais – vos kelios. Dievas, nežinau, kuris, bet pasigailėjo mūsų. Dėl koronaviruso ir taip visi buvo užsidarę namuose, o jei dar ir smėlio audros būtų siautusios... Iš tikrųjų, tai net ne smėlio, o dulkių audra. Kartu su dulkėmis sklinda ir bakterijos bei virusai – būtų labai blogai. Užsikemša per tokias audras visi oro kondicionavimo filtrai, labai nesveika ir organizmui – įsivaizduoju, kaip plaučiai atrodo po jų. Kilusi audra trunka dvi ar tris dienas. 2019 metais dar ir daug lijo Katare, o infrastruktūra tam nėra pritaikyta. Jei lyja, sukyla vanduo, visos gatvės būna užlietos – niekas vairuoti nebegali.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Smėlio audra užklupo dviratininkus
AFP/„Scanpix“ nuotr./Smėlio audra užklupo dviratininkus

– O jau norėjosi klausti, ar nepasiilgote, gyvendama dykumų šalyje, lietaus, sniego ir gardaus vyno taurės.

– Vyno turime čia tiek, kiek norime. Viešbučių restoranuose galima įsigyti. Mes, kaip ne musulmonai, iš savo darbovietės gauname leidimą įsigyti alkoholio – tam skirti 5 proc. nuo uždarbio. Su tuo leidimu nuvažiuoji į specializuotą alkoholio parduotuvę ir perki už tuos 5 proc. Tie leidimai yra tam, kad žmonės neužsiimtų alkoholio perpardavimu.

Katare už vyno taurę teks atseikėti 15-20 eurų.

– Teko skaityti, kad nealkoholinio vyno butelis Katare kainuoja kone 30 eurų, o už bokalą alaus teks atseikėti 8 eurus.

– Taip, alkoholio kainos čia labai didelės. Dirbau Afrikoje (Ieva su vyru gyveno Zambijoje – aut. past.) – buvau ten pradėjusi savo verslą, susijusį su grožio industrija, tai galiu palyginti: Afrikoje valandos trukmės veido procedūra, pavyzdžiui, valymas, kaukės uždėjimas, kainuos tiek, kiek kainuoja viena vyno taurė Dubajuje (nusijuokia). Katare už vyno taurę teks atseikėti 15-20 eurų, nes dažniausiai leidimą prekiauti alkoholiu turi tik 5 žvaigždučių viešbučiai, pastatyti prie vandens.

– O kokia naftos šalyje yra benzino kaina?

– Tikrai gera. Į mūsų visureigį telpa 70 litrų. Už pilną baką, kurio man užtenka savaitei, sumokame apie 30 eurų. Benzino litro kaina – 0,3 euro.

– Katare galioja šariato teisė, kuri yra itin griežta ir draudžia daugelį Vakaruose įprastų kasdienio gyvenimo atributų, – ar jaučiate jūs, kaip imigrantė moteris, kokius nors gyvenimo apribojimus, suvaržymus?

– Tik tai, kad lankantis viešose vietose – pašte, policijoje, biurokratinėse įstaigose, ligoninėse – reikia dengti pečius ir kelius. Katarietiems abajos privalomos viešose įstaigose, jos yra įleidžiamos į restoranus, kur pardavinėjamas alkoholis, bet į naktinius klubus įeiti neturi teisės.

– Statybų bumo Katare pandemija nesustabdė?

– Ne, juk ruošiamasi 2022 metų Pasaulio futbolo čempionatui. Sostinėje jau yra pastatyti ar 8 stadionai – visi skirtingai atrodo: vienas – kaip arabiška kepurė, kitas – kaip beduinų palapinė, trečias – kaip paukščių lizdas. Katare daug įdomios formos pastatų, yra ir velnio ragus, falą ar moterišką lytinį organą primenančių. Įdomu, kas tvirtina tokius miesto plėtros projektus (nusijuokia).

Pernai naują metro atidarė. Kasdien važiuoji ir nežinai, ką naujo pamatysi, kur atsirasi – nauji keliai, tuneliai. Be navigacinės „Waze“ programėlės – niekaip. Infrastruktūra Katare – nuostabi. Keliai – 6 juostų, aptarnavimo sritis – puiki. Katare – patogus ir geras gyvenimas. Todėl ir saugu, visi bando laikytis taisyklių, kad nebūtų atskirti nuo dangaus.

– Užsiminėte apie Kataro atžvilgiu vyravusią blokadą. Persijos įlankos regiono šalių lyderiai sausio 5 dieną pasirašė „solidarumo ir stabilumo“ susitarimą, sugrąžindami Katarą į regiono bendriją po trejus metus trukusios nesantaikos. Kaimynės vėl atvėrė Katarui sausumos, jūrų ir oro sienas. Kiek tai svarbu eiliniams žmonėms, gyvenantiems Katare?

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas al Thani ir Saudo Arabijos karališkasis princas Mohammedas bin Salmanas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas al Thani ir Saudo Arabijos karališkasis princas Mohammedas bin Salmanas

– Labai džiaugiamės dėl šio taikos susitarimo su Saudo Arabija. Neturėjome, pavyzdžiui, tiesioginių skrydžių į Dubajų. Lėktuvai turėdavo skristi „per aplinkui“, per neutralias oro erdves. O dabar jau galima skristi virš Saudo Arabijos. Įsivaizduokite, skrydis Doha-Dubajus trunka 45 minutes, o mums tekdavo skristi 6-8 valandas per Omaną. Kaip į Rygą skristume per Stokholmą. Negalėjome atsisiųsti daiktų, prekių iš Dubajaus, jokie komerciniai mainai nevyko. Lygiai taip pat, kaip Lietuva per Rusijos blokadą, kai neturėjome dujų ir viso kito.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką