Pastaraisiais metais visa tai tapo ypač aktualu dėl sparčiai kintančios demografinės ir migracijos situacijos. Per pastarąjį dešimtmetį į Lietuvą atvyko beveik 215 tūkst. žmonių, daugiausia – iš Ukrainos ir Baltarusijos. Integracijos klausimas, kaip šie žmonės mokysis lietuvių kalbos ir prisitaikys prie kultūrinės bei socialinės aplinkos, tapo itin svarbus.
Kaip lapkričio 18 d. vykusioje konferencijoje pabrėžė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsieniečių integracijos grupės patarėja Gražina Genė, „priimančiosios šalies valstybinės kalbos mokėjimas laikomas vienu svarbiausių sėkmingos integracijos elementų“, nes nemokant kalbos sudėtinga užsitikrinti orias pajamas, dirbti pagal kvalifikaciją ir išvengti socialinės atskirties.
Šiame kontekste valstybė imasi konkrečių sprendimų. Nuo 2026 m. sausio 1 d. visi užsieniečiai, dirbantys paslaugų sektoriuje ir tiesiogiai bendraujantys su klientais, privalės juos aptarnauti lietuviškai. Taip pat svarstoma, kad profesinę kvalifikaciją Lietuvoje užsieniečiai galėtų įgyti lietuvių kalba, numatant pereinamąjį laikotarpį ir galimybę dalį mokymosi vykdyti kita kalba. Vis dėlto kartu su reikalavimais kyla esminis klausimas – ar pakankamai investuojama į kokybišką lietuvių kalbos mokymą?
Po 2022 metų situacija gerėja
Kaip portalui 15min pabrėžia dr. Violeta Meiliūnaitė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė, svarbu pradėti nuo to, jog šiuo metu reikalavimai užsieniečiams pramokti lietuvių kalbos yra „labai empatiški ir nesunkiai įgyvendinami“.
„A1 lygis, kurio dabar reikalaujama pirmuosius dvejus gyvenimo Lietuvoje metus, yra tikrai nesudėtingas – jis apsiriboja pačiomis paprasčiausiomis frazėmis“, – tikina specialistė. Tad iš esmės lieka tik motyvacijos klausimas. O motyvacija, sako VLKK vadovė, gali būti tiek vidinė, kai žmogus jaučia poreikį kalbėti vietos kalba, tiek išorinė – kai visuomenė palaiko norą ir pastangas prabilti lietuviškai.
Ji pastebinti vis dar dažnus atvejus, kai norėdami padėti žmogui, sunkiau renkančiam lietuviškus žodžius, patys imame kalbėti kita kalba. „Bet tai meškos paslauga – mes silpniname žmogaus norą mokytis kalbos ir ją vartoti. Juk akivaizdu, kad viskas prasideda nuo pradmenų, tad turime pasidžiaugti pastangomis kalbėti lietuviškai ir geriau pasiūlyti lietuvišką žodį, kurio pašnekovui stinga, o ne pereiti prie kitos kalbos“, – teigia V. Meiliūnaitė.
Pasak pašnekovės, kursų, mokymo priemonių ir interaktyvių užduočių, padedančių mokytis, yra jau gana daug. Palyginti su 2022 metais, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, situacija gerokai pasikeitė – tuo metu tikrai labai trūko mokytojų, metodinės kompetencijos ir mokomųjų priemonių.
„VLKK kitakalbių mokymui skiria daug dėmesio – remia kalbos mokymo kursus, mokomųjų priemonių rengimą ir (ar) leidybą, taip pat organizuoja paskaitas tiems, kas dėsto lietuvių kalbą kaip negimtąją. Paskaitos rengiamos nuo 2022 m., jos tebėra aktualios, nes leidžia ne tik susipažinti su kalbos dėstymo metodikomis, bet ir užduoti konkrečius klausimus, aptarti iš tikrųjų susidarančias, o ne teoriškai galimas situacijas ir tiesiog pasikeisti patirtimi. Klausimų nestinga, o ir, neabejoju, visada bus tokių, kuriuos vertės aptarti.
Akivaizdu, kad labai reikėjo ir metodinių priemonių – ne tiek tradicinių popierinių, kiek iš bet kur prieinamų elektroninių. Taip atsirado pluoštelis leidinių, parengtų VLKK lėšomis ir skelbiamų Komisijos svetainėje – įvairaus lygio tekstų rinktinės, lietuvių–ukrainiečių kalbų žodynas, rašybos ir skyrybos taisyklių rinktinės, praktinė lietuvių kalbos gramatika. Tokių – elektroninių ir neatlygintinai prieinamų – leidinių nuolat daugėja“, – pasakoja dr. V. Meiliūnaitė.
Sunku perlipti per baimę suklysti
Įvairiomis tiek VLKK, tiek kitomis mokymosi priemonėmis šiuo metu aktyviai naudojasi Kauno įvairių tautų kultūrų centras. Pasak šios organizacijos vadovės Eglės Rušinskaitės, lietuvių kalbos mokymas čia vyksta įvairiomis formomis – nuo kalbos ir kultūros pažinimo kursų iki pokalbių klubų, viktorinų ir bendrų valstybinių švenčių minėjimų. Tokios veiklos leidžia kalbą mokytis ne tik formaliai, bet ir per patirtį, bendravimą bei dalyvavimą miesto gyvenime.
Kaip pabrėžia E.Rušinskaitė, patys užsieniečiai galimybes mokytis lietuvių kalbos išties labai vertina, tačiau kai kuriems gana sunku perlipti per baimę suklysti. „Didžioji dauguma besimokančiųjų supranta ir gali kalbėti, bet kalbėdami su lietuviais išsigąsta ir pradeda kalbėti kita bendrai suprantama kalba.
Viena iš smagių situacijų buvo, kuomet organizavome lietuvių kalbos klubo susitikimą, kuriame į pagalbą įsitraukė kolegės lietuvės ir savanoriai, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių. Pastebėjome, kad dalyviai kalbėjo puikiai, tačiau su ne lietuviais jautėsi gerokai drąsiau. Matome, kad kartais trūksta mūsų visų padrąsinimo užsieniečiams kalbėti lietuviškai, nebijoti klaidų, pasidžiaugti nors vienu pasakytu žodžiu ir sakiniu lietuviškai“, – tikina Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovė.
Panašias tendencijas sako pastebinti ir Klaipėdos universiteto (KU) Lituanistikos ir užsienio kalbų centro vadovė dr. Kristina Blockytė-Naujokė. Anot jos, užsieniečių patirtys rodo, kad didžiausi sunkumai dažniausiai susiję su lietuvių kalbos gramatika ir kasdienės praktikos stoka. Dažniausiai įvardijami keblumai yra gana universalūs: sudėtinga linksnių sistema, veiksmažodžių daryba bei tartis. Daugeliui trūksta kasdienės praktikos už auditorijos ribų, ypač jei jie dirba tarptautinėse komandose, kuriose lietuvių kalba nevartojama. Vis dėlto motyvuojanti aplinka ir palaikymas padarius klaidą duoda akivaizdžių rezultatų.
„Tai liudija ir kursantų atsiliepimai. Štai, pavyzdžiui, Julija iš Ukrainos pasakoja: „Prieš kursus nelabai pasitikėjau savimi. Bijojau būti viešose vietose, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, užduoti jiems klausimus, rodyti iniciatyvą. Tai taip pat apribojo mano galimybes susirasti darbą. Tačiau visa tai jau už nugaros, nes kursai suteikė ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo ateitimi, savo jėgomis. Labai draugiška atmosfera padėjo įveikti kalbos barjerą“, – buvusią mokinę cituoja KU atstovė.
K. Blockytė-Naujokė prisimena ir kitą nuo karo pabėgusią ukrainietę Nataliją Andriushchenko, pradėjusią mokytis lietuvių kalbos A1 lygio kursuose, per 3 metus pasiekusią B2 lygį ir išlaikiusią šio lygio valstybinį egzaminą. Šiuo metu Natalia dirba didelėje įmonėje personalo vadybininke.
Dar vienas įkvepiantis sėkmės pavyzdys galėtų būti Bergamo universiteto (Italija) studentas Flavianas Bertaina, kelerius metus lankęs lietuvių kalbos ir kultūros vasaros ir žiemos kursus. Anot KU centro vadovės, jis taip gerai išmoko kalbėti lietuviškai, kad buvo atrinktas atstovauti Lietuvai EXPO parodoje Dubajuje. Vėliau įstojo į KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorijos ir archeologijos krypties doktorantūros studijas ir šiuo metu rašo disertaciją Lietuvos istorijos tema.
Yra kur tobulėti
Kaip pasakoja dr. K. Blockytė-Naujokė, KU lietuvių kalbos mokymus užsieniečiams vykdo jau nuo 2002 metų. Jie organizuojami visus metus, pagal lankstų grafiką, suteikiant galimybę mokytis tiek kontaktiniu, tiek nuotoliniu būdu. Ypač plačiai žinomi dukart per metus vykstantys intensyvūs vieno mėnesio trukmės kursai – lietuvių kalbos ir kultūros vasaros ir žiemos akademija.
„Dalyviai šių mokymų metu ne tik įvairiais lygiais (nuo A1 iki B2) tobulina lietuvių kalbos gebėjimus, bet ir gilinasi į Lietuvos istoriją, susipažįsta su sociokultūriniais šalies ypatumais. Programą sudaro lietuvių kalbos paskaitos, kultūrinė-edukacinė veikla, pažintinės išvykos, skatinančios dalyvius kurti asmeninį ryšį su Lietuva, o lietuviškas šaknis turinčius dalyvius – puoselėti lietuvišką tapatybę“, – tikina pašnekovė.
Nepaisant to, anot dr. K.Blockytės-Naujokės, problemų vis dar iškyla nemažai. Nors kursų, skaitmeninių platformų ir įvairių mokymosi priemonių pasiūla šiandien plati, tebetrūksta specializuotos, praktikai skirtos metodinės medžiagos, padedančios kryptingai pasirengti valstybinės kalbos egzaminams.
„Kitas svarbus iššūkis – kvalifikuotų dėstytojų stygius, ypač tų, kurie geba dirbti su suaugusiaisiais, atsižvelgdami į labai skirtingą jų kalbinę patirtį. Kokybiškas mokymas įmanomas tik tuomet, kai investicijos į dėstytojų rengimą, metodinės bazės kūrimą ir suaugusiesiems pritaikytą ugdymą yra nuoseklios, o visuomenė palaiko besimokančiųjų pastangas ir skatina lietuvių kalbą vartoti kasdienėse situacijose“, – teigia specialistė.
Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovė E.Rušinskaitė savo ruožtu priduria, jog sunkumų užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos sudaro ir nepakankama nemokamų kursų pasiūla. „Kalbant apie Kauną, per pastarąjį pusmetį stebime labai smarkiai išaugusį skelbimų apie lietuvių kalbos kursus skaičių. Tačiau kursų kainos labai stipriai varijuoja, ir kai kurios tikrai gąsdina žmones.
Mums norėtųsi, kad galėtume organizuoti daugiau įvairių kursų skirtingoms užsieniečių grupėms. Be abejo, skaitlingiausia šiuo metu yra ukrainiečių bendruomenė. Visgi norisi taip pat sudaryti daugiau galimybių ir kitų tautų Lietuvos gyventojams išmokti lietuvių kalbos“, – akcentuoja specialistė.
VLKK pirmininkė dr. V. Meiliūnaitė sutinka, kad valstybėje dar tik kuriama bendroji kalbinės ir sociokultūrinės integracijos sistema, tačiau negalima paneigti jau nuveiktų darbų – kursų gausu, mokymo priemonių pasirinkimas jau tikrai nemažas, mokytojai nuolat kelia savo kvalifikaciją, ieškoma būdų optimizuoti kalbos mokėjimo lygį patvirtinančių egzaminų sistemą. Svarbu ir tai, kad kalbos mokymo tinklas apima visą Lietuvą ir nėra sutelktas tik sostinėje.
Ji linkėtų nebijoti lietuvių kalbos ir mokytis jos taip, kaip mokėmės vaikščioti – mažais žingsneliais, bet nuolat ir jaučiant aplinkos palaikymą.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
