Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 16d. 10:57

94-erių Klemensas – apie karo metus, meilę po vestuvių ir gyvenimą sovietmečiu: „Kai užėjo rusai, žmonės verkė“

Aanykštėnas Klemensas Bagdonas
Anykštėnas Klemensas Bagdonas

„Džiaugiuosi, kad sveikata nebloga. Tik galva pasvaigsta. Bet čia jau nieko nepadarysi, nes dvi dideles traumas per gyvenimą turėjau. Labai nukentėjau 1946-aisiais metais Kaune, esu išmirkęs per didįjį Kauno potvynį. Pusantrų metų praleidau ligoninėje. Pleuritas, paskui – tuberkuliozė. Gulėjau vienutėje. Mano ūgis buvo 178 cm, o svėriau tik 36 kilogramus. Tėvai buvo atėję jau atsisveikinti. O dabar esu sveikut sveikutėlis“, – sako 94 metų anykštėnas Klemensas Bagdonas.

Anykščiai yra miestas, kurį aplankė bemaž kiekvienas. Čia populiarus Lajų takas, yra Joną Biliūną menantis Laimės žiburys, Puntuko akmuo, Arklio muziejus ir kiti objektai, kurie įtraukti į sąrašą tų, kuriuos verta aplankyti.

Tačiau vieno objekto šiame sąraše nėra. Gal net ir negali būti, nes dabar tai – tik medinis dviejų aukštų daugiabutis namas J.Jablonskio gatvėje.

Žingsniuoju link jo nuo bažnyčios, praeinu tiltą, paskui garsųjį ant Šventosios upės kranto esantį Jazzu restoraną (taip jį vadina patys anykštėnai, mat jo savininkė – dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu), toliau kelias veda Šventosios pakrante, mediniu pėsčiųjų taku. Paeiti reikia netoli, gal apie 150 metrų.

Netrukus prieinu namą, kuris yra garsus savo praeitimi ir istorija. Čia prieškario metais buvo įsikūręs moterų vienuolynas.

Tačiau ne tik buvęs vienuolynas ar jo istorija vieną gražų vasaros vakarą atvedė į Anykščius. Labiau domino dabar čia gyvenančio Klemenso Bagdono, buvusio ilgamečio banko valdytojo, gyvenimas.

Keista detalė. Čia, vienuolyne, prabėgo jo vaikystė. Čia jis sugrįžo ir po daugybės metų, kaip sako pats, tada, kai buvo vagnorkės (laikinieji pinigai). Tada būstą išsipirko ir čia apsigyveno. Klemenso miegamasis yra buvęs vienuolių svečių kambarys.

„Net per širdį perėjo, kai čia po tiek metų įžengiau“, – sako ponas Klemensas.

Klemensui – 94 metai. Jau septynerius metus, mirus žmonai, jis gyvena vienas.

Per kelias pokalbio valandas išgyventi ir išjausti maždaug devynias dešimtis kito žmogaus gyvenimo metų neįmanoma. Niekaip. Bet man visad atrodo, kad žmonių, išgyvenusių karą, Holokaustą, amžių sandūrą klausytis verta – kol dar yra ko klausytis.

Tegul pokalbis ir primena knygą su išplėštais lapais. Tegul kartais ir apleidžia atmintis. Tegul kartais pasiklysti tarp laiko.

15min GYVENIMAS pokalbis su Klemensu Bagdonu – apie jo gyvenimą, kuriame ryškų pėdsaką paliko moterų vienuolynas, apie karą ir pokarį. Ir apie meilę moteriai, kuri prasidėjo jau po vestuvių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šventoji upė Anykščiuose
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šventoji upė Anykščiuose

Gyvenimas vienuolyne

Klemensas ant popieriaus nupiešė planą. Pažymėjo buvusio vienuolyno pastatus. Kas ir kur buvo. Šią vietą jis žino gerai, mat čia prabėgo ir ankstyvoji jo vaikystė.

„Čia, kur pažymėjau kryželiu, tamsta, buvo koplyčia“, – sako.

Kada vienuolynas įkurtas, Klemensas gerai nepamena, tačiau pats namas statytas 1887 metais. Kiti greta esantys pastatai – kiek jaunesni.

Vienuolė buvo ir Klemenso teta, tėvo sesuo. Čia ji gyveno tol, kol buvo kandidatė į vienuoles, o priėmusi įžadus buvo paskirta į Šveicariją: „Ten ji buvo ligoninės vyriausia slaugytoja, kaip pas mus felčerė. Tokį išsilavinimą turėjo. Ji slaugydavo vien tik užsieniečius, laisvai mokėjo aštuonias užsienio kalbas. Atvažiuodavo pas mus į Lietuvą, ir tarybiniais laikais keturis kart buvo.“

Beje, prasidėjus karui visos vienuolės taip pat buvo išsiųstos į Šveicariją, mat vienuolynas priklausė Švento kryžiaus kongregacijai Šveicarijoje, o pačios vienuolės buvo vadinamos „kryžietėmis“.

Klemensas kilęs iš Burbiškio Anykščių rajone. K.Bagdono senelis buvo šio vienuolyno ūkvedys, todėl jam pavyko pasiekti, kad Klemensas mokytųsi vienuolyne esančioje mokykloje.

„Aš šiame vienuolyne gal penkis metus esu gyvenęs, kai mažas buvau. Čia ėjau į vaikų darželį, buvo ir mokykla. Baigiau pirmą, antrą ir trečią skyrius. Kai mokiausi, čia ir gyvenau“, – pasakoja K.Badgonas, savo pieštame plane rodydamas mokyklą.

Mokytojos buvo vienuolės. Viena, sako jis, labai švariai kalbėjo lietuviškai, o kitos – su akcentu: „Jos visos buvo vokietaitės, tarpusavyje kalbėdavosi tik vokiečių kalba.“

Patekti mokytis į vienuolyną buvo prestižas.

Tiesa, buvo ir tokių, kurios lietuviškai nemokėjo – ši kalba būdavo privaloma toms vienuolėms, kurios dirbo mokytojomis.

Gyvenimas vienuolyne buvo ramus ir su savais ritualais. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą pusryčiams būdavo kava. „Patekti mokytis į vienuolyną buvo prestižas. Tai buvo miesto seniūnų, viršaičių, gydytojų vaikai. Mano senelis buvo ūkvedys, tai jis ir paprašė, kad mane, kaip jo anūką, priimtų.

Labai gerai mus mokė, katalikiškai. Visuomet prieš pamokas buvo pamaldos, visur buvo šventi paveikslai. Ypač stipriai mus mokė lietuvių kalbos. Griežtos mokytojos buvo, duodavo namų darbus, užduočių. Jos buvo kantrios: prie kiekvieno vaiko sėdėdavo ir padėdavo. Tai buvo labai pasišventusios vienuolės“, – pasakojo K.Bagdonas.

Tačiau viskas pasikeitė prasidėjus karui. Vienuolynas buvo nacionalizuotas, o vienuolės iškeldintos į Šveicariją: „Liko pastatas. Kai jau vėliau rašėm prašymą butą išsipirkti, tai aš rašiau visų pirma vienuolyno vadovybei.

Bet gavau atsakymą, kad vienuolynas neturi jokių pretenzijų. Liko valdiški namai, kurie priklausė butų valdybai. Leido mums išsipirkti, kai jau buvo vagnorkės.“

Buvęs moterų vienuolynas Anykščiuose
Buvęs moterų vienuolynas Anykščiuose

Karo metai: pirmiausiai buvo susprogdinti tiltai

Iš pat pradžių, prasidėjus karui, Klemensas gyveno Anykščių rajone, kaimelyje. „Viską mačiau ir atsimenu, aš gyvenau senelių name. Ant mūsų namo sprogo devyni sviediniai, ant stogo. Neuždegė pastato, tik sukapojo gegnes, lubas.

Puikiai atsimenu ir kai miestas vėliau buvo bombarduojamas. Buvo penktadienio išvakarės. Užskrido vokiečių lėktuvai, išmetė bombas ir iš karto miesto centras užsidegė.

Pirmiausia buvo susprogdinti tiltai. Metalinis, gražus tiltas per Šventąją. Susprogdino jo kraštus ir visas tiltas – sveikut sveikutėlis – nukrito į upę ir ten stovėjo. Paskui padarė tam tikrus šalutinius įvažiavimus ir tuo tiltu apie trejus metus visas transportas ir pėstieji judėjo.“

K.Bagdono šeima
K.Bagdono šeima

Tiems, kurie neišgyveno karo, jo suprasti, matyt, neįmanoma – vaizdų ir to laikmečio gyvenimo nepadės iki galo suvokti nei jokios knygos, nei filmai.

Tris savaites, kai ėjo frontas, Klemensas nežinojo, ar gyvi mieste likę jo tėvai, o tėvai nežinojo, ar gyvas pas senelius likęs sūnus.

„Čia buvo ir rusai, ir vokiečiai. Ėjo miestas iš rankų į rankas. O visa gudrybė juk vyko dėl Anykščių vyno“, – pasakojo Klemensas.

Anykščių vyno gamykla tada buvo didžiulis fabrikas. „Teko matyti baisų vaizdą, kai pirmą kartą užėjo rusų kariai į gamyklą. Tai pirmiausiai puolė vynu pasivaišinti. Jie sėmėsi ir su katiliukais, ir kaip nori. O ten statinių statinės, rūsiai ir talpyklos, tūkstančiai litrų vyno.“

Balys Karazija, Anykščių vyno įkūrėjas, jį pradėjo gaminti nuo kelių litrų, o vėliau gamybą išplėtė. Vyno gamykla čia įkurta 1926 metais.

„Buvo labai aukštos kokybės vynas. Visi kalbėjo, kad Anykščių Karazijos vynas buvo geriamas net Anglijos karalienės rūmuose. Nežinau, ar tai tiesa“, – sako Klemensas.

Per karą žmonės plojo vokiečiams, kai šie įžengė į Anykščius. Pasitiko juos su gėlių vainikais. O netrukus prasidėjo Holokaustas: „Mieste gyveno daug žydų, beveik 80 procentų jų buvo.“

Kai į miestą įžengė rusai, tada, prisiminė Klemensas, žmonės verkė, nes nujautė, kas bus: „Nekentė komunizmo.“

Mes ruošėm didelį darbą: nušauti Ubagevičių.

Kiek vėliau prasidėjo ir sovietų vykdyti trėmimai: „O mes tai žinojom apie Sibirą tik geografiškai, nežinojom, kas ten bus, kankynių nežinojom. Aš mokyklą baigiau jau Kaune. Jei būčiau nepabėgęs, būtų mane Sibiran išvežę. Mūsų visą klasę suėmė, visi klasiokai gavo nuo 10 iki 25 metų tremties. Dar buvo mokiniai. Dėl ko? Nes mes ruošėm didelį darbą: nušauti Ubagevičių.“

Kaip skelbia portalas anyksta.lt, Antanas Ubagevičius buvo prosovietinės jaunimo grupuotės – pirminės komjaunimo organizacijos sekretorius, vadintas komsorgu. Jis aktyviai agitavo ir provokavo bendraamžius jungtis į šią organizaciją, platino politines agitacines brošiūras. A.Ubagevičius legaliai vaikščiojo ginkluotas pistoletu, nors ginklo laikymas tuo metu buvo draudžiamas ir baudžiamas.

Dėl tokios prosovietinės A.Ubagevičiaus veiklos buvo kilęs gimnazijos mokytojų, dalies mokinių ir į pogrindį pasitraukusių laisvės gynėjų pasipiktinimas. 1947 m. gegužės mėnesį buvo surengtas pasikėsinimas – į A.Ubagevičiaus kambarį buvo įmestos dvi granatos, komsorgas buvo sužeistas į koją ir gydėsi.

1947 m. spalio 15 d. jis buvo nušautas Anykščių gimnazijos kieme pagal laisvės gynėjų parengtą planą. Jo nužudymo organizatoriai ir vykdytojas buvo nuteisti ir kalėjo lageriuose.

„Už tai kai kuriuos mokinius išvežė taip, kaip stovi. Iš mokyklos paėmė, be tėvų. Kitus ištrėmė su šeimom.

O aš gavau signalą, kad reikia bėgti iš Anykščių. Tada mano mama pasakė direktoriui: sūnus susirgo tuberkulioze, turim vežti į Kauną.

Mamytė nunešė samagono ir skilandžio gabalą. Tada direktorius atsinešė dienyną ir man pažymėjimą parašė, kad toliau mokslas netęsiamas, nes aš esu išleidžiamas gydytis. O iš tikrųjų tai nesirgau. Ubagevičius buvo nušautas po dviejų dienų, kai aš išvažiavau“, – pasakojo Klemensas.

Anykštėnas Klemensas Bagdonas
Anykštėnas Klemensas Bagdonas

Žmoną išrinko mama

K.Bagdonas baigė ekonomikos studijas, nors, sako pats, komunistu niekada nebuvęs.

23 metus jis pradirbo banko valdytoju: „Buvo, kas stebėjosi, kad kaip ne komunistų partijoj, ir banko valdytojas. Komunistų partijoje nebuvau niekada, nors ne kartą buvo beveik primygtinai siūloma.“

Po darbo banke K.Bagdonas dirbo skaičiavimo stoties viršininku. Kalbėdamas apie savo santuoką vyras savo žmoną visada vadina mažybiniu žodžiu: žmonele.

„Žmonelė buvo elektros tinklų vyriausioji buhalterė. Turėjau anksčiau ir mergaičių, o su savo žmonyte, visiškai net nemylėta, apsivedžiau.

Kai dar mokiausi ekonomikos, mano kursiokė buvo Marytė. Guvi, graži mergaitė. Rimtai mylėjome, bet nei ten jokių lovų buvo...

Ji atvažiavo pas mano mamytę per Kalėdas, tėvelis dar buvo gyvas. Į Anykščius. Pavalgėm vakarienę, ant rytojaus nuėjome į bažnytėlę. Viskas kaip reikia. Čia buvo dar tarybiniais laikais.

Tada mamytė man pasakė: tau čia ne žmona, o man ne marti. Nežinau, ir po šiai dienai, kodėl“, – pasakojo K.Bagdonas.

Sovietmečiu bankų valdytojus skirdavo iš Maskvos.

Kai baigė studijas, K.Bagdonas pradėjo dirbti Anykščių banke inspektoriumi, o paskui gavo paskyrimą dirbti Kudirkos Naumiestyje, banko valdytoju. Mat sovietmečiu bankų valdytojus skirdavo iš Maskvos.

„Gavau iš Maskvos įsakymą išvažiuot iš Anykščių. Tai buvo gruodžio pabaigoje. Pasakiau tėveliams. O mamytė man sako: aš tavęs nevedusio neišleisiu. Aš sakau jai, kad gi turiu Marytę. Bet ji: ne. Tada ir sakau: mamute, kad aš neturiu panelės. Sako: aš turiu. Ir pasakė, kas tokia. Tikrų tikrumoje, aš tą savąją žmonutę – Bronytę – žinojau puikiai, mes buvome vienose vestuvėse, ji buvo mano pamergiukas. Mes pašokome, o kai mokėmės, buvo, kad ir mūsų klases sujungdavo“, – pasakojo K.Bagdonas.

Kodėl mama ją išrinko, Klemensas sako nežinantis iki šiol. O ir neklausė mamos. Tik, pamena, netrukus ir pasuko pats link Bronytės namų: „Galvojau, reikia nueiti Bronytei pasakyti, kad gavau įsakymą ir išvažiuoju. Sakau: Bronyte, turiu didelį dalyką tau pasakyt. Mane iškelia iš Anykščių. Ar tu su tiktum su manim kartu važiuoti? Ji sako: sutinku. Tokia buvo mūsų kalba. Tai buvo visai pabaiga gruodžio, o sausio 10-ą mes abu jau nuėjome zaksan. Pagreitintu keliu mus sutuokė. Taip tapom šeima, o dar pažįstamas buvo klebonas, tai ir šliūbą davė.“

Klemensas su Bronyte nugyveno 58 metus, o meilė, sako jis, atsirado jau po vestuvių. Šeimoje visada buvo pagarba vienas kitam, pora užaugino du vaikus: dukrą ir sūnų.

„Nei ji manęs barė, nei aš bariau. Gražiai gyvenom, kiekviename linkiu taip gyventi“, – sako K.Bagdonas.

***

Kai pokalbiui pasibaigus atsisveikiname, pagalvoju, kad tai – jau, matyt, paskutinioji karta vyrų, kurie pasisveikindami ir atsisveikindami bučiuoja moterims ranką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką