Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 4d. 11:58

Klimų šeima išsikėlė į Kostą Blanką ir sugalvojo gaminti šokoladą – jų skanėstai žavi ne tik ispanus

Giedrė ir Nerijus su vaikais
Asmeninio archyvo nuotr. / Giedrė ir Nerijus su vaikais

Prieš trejus su puse metų Giedrė ir Nerijus Klimai su savo dviem atžalomis ir laukdamiesi trečiojo vaiko išvyko gyventi į Ispaniją. Ieškoti geresnio gyvenimo jų niekas nevijo, tiesiog, kaip sako pašnekovai, norėjosi pokyčių ir šiltesnio klimato. Giedrė – psichologė, savo darbus nuotoliniu būdu tęsia ir gyvendama Viduržemio jūros pakrantėje, Nerijus Lietuvoje dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos vyr. specialistu Akcizų administravimo skyriuje, o saulėtoje Kosta Blankoje pradėjo gaminti natūralų rankų darbo šokoladą.

„Pagalvojome, kad būtų smagu pagyventi kur nors šilčiau. Taigi į Ispaniją atvažiavome dėl klimato ir norėdami kažkokių pokyčių. Ir dar kartais juokaudami sakome, kad čia atvykome ir dėl grožio“, – kupini geros nuotaikos pokalbį pradeda pašnekovai, paklausti, kokie gyvenimo vėjai atpūtė juos į Ispaniją.

Čia jie persikėlė su dviem dukromis – vyresnėlei tuomet buvo 15-a, kitai – 5-eri, o po keleto mėnesių Ispanijoje gimė ir trečioji šeimos atžala – sūnus. Giedrė ir Nerijus juokdamiesi sako, kad čia atsikraustė ne tik su visais vaikais, bet ir šunimi bei katinu: „Juk visa šeima turi būti drauge.“

Giedrės teigimu, jai gyvenimas darbine prasme beveik nepakito – moteris ir Ispanijoje dirba psichologe – konsultuoja nuotoliniu būdu. O Nerijus, prieš kraustynes į svečią šalį metęs darbą valstybės tarnyboje, pirmus porą metų skyrė sūnui auginti ir tuo pačiu atrado naują pomėgį, kuris virto verslu – susidomėjęs kakavos pupelėmis pradėjo gaminti natūralų rankų darbo šokoladą.

Mums nebuvo tokio jausmo, kad sunkiai adaptuojamės. Tik mūsų vyriausiajai dukrai ši vieta neprilipo.

Su Giedre ir Nerijumi kalbamės apie gyvenimą saulėtoje Viduržemio jūros pakrantėje, ar tikrai daugiau saulės reiškia ir daugiau laimės, ir šokoladą – kaip jis atsirado poros gyvenime, kodėl Nerijus ėmėsi jį gaminti ir kuo jų gaminamas šokoladas toks ypatingas, kad juo taip žavisi ispanai.

– Papasakokite, kaip jums sekėsi įsikurti, pritapti?

Giedrė: Gyventi išsirinkome gražiausią miestelį Alikantės provincijoje – Altėją. Visą laiką iki tol gyvenome Vilniuje, o šis miestelis toks mažas, kad visur gali nueiti pėsčias. Ir, aišku, smagu, kad čia šilta net ir žiemą.

Asmeninio archyvo nuotr./Altėja
Asmeninio archyvo nuotr./Altėja

Nerijus: Ir žmonės čia labiau atsipalaidavę, draugiški.

Giedrė: Čia daug turistų, tad vyrauja atostogų nuotaika, nes gyvename prie Viduržemio jūros – nuo namų iki jos – 100 metrų.

Nerijus: O iki šokolado fabrikėlio – 80 (juokiasi).

Giedrė: Galvojome, kaip viskas bus, nes paprastai užsienyje ta pradžia nebūna lengva. Bet mums nebuvo sunku. Aš nieko nepakeičiau – mano darbas liko tas pats, tik nuotoliniu būdu. Dabar papildomai studijuoju psichologiją Ispanijos universitete, kad pagilinčiau žinias, gaučiau reikiamą pripažinimą ir vėliau galėčiau dirbti ir čia.

Pirmais metais, kai tik čia atsikėlėme, pas mus atvykdavo tiek daug draugų, kad pasimatydavome dažniau, nei gyvendami Lietuvoje. Taigi mums nebuvo tokio jausmo, kad sunkiai adaptuojamės. Tik mūsų vyriausiajai dukrai ši vieta neprilipo, ji grįžo mokytis ir gyventi į Lietuvą.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus vaikai
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus vaikai

– Ispanų kalbą išmokote ten ar jau atvykote mokėdami?

Nerijus: Aš dar ir dabar gerai nemoku. Gal nesu gabus kalboms. Lietuvoje vaikščiojau į kursus, ėjau ir čia, bet vis dar nesijaučiu laisvai kalbėdamas, tai žmona visada kalba.

Giedrė: Jis geriau moka, nei pats mano, bet visad mane stumia į priekį (juokiasi).

– Kaip pasikeitė jūsų pačių gyvenimas emociniu atžvilgiu per tuos kelerius Ispanijoje praleistus metus?

Giedrė: Mums iš tiesų gerai buvo ir Lietuvoje.

Nerijus: Čia gal dažniau esame kartu, nes Giedrė dirba namuose, aš irgi visąlaik šalia. Labai gerai, kad visada galime susiderinti laiką, juolab, kai namuose yra mažas vaikas, kuriam reikia priežiūros. Taigi čia mes gal dar labiau sulipome kaip šeima, bet tai yra gerai.

– Sakoma, kad lietuviai paniurę, nes pas mus mažai saulės. Ar savo kailiu pajautėte, kad daugiau saulės per metus išties duoda gerą poveikį ir laimės pojūtį?

Nerijus: Vitaminas D, be abejonės, duoda.

Giedrė: Aš nemanau, kad lietuviai yra pikti, jie labai faini. Tik skirtumas, kurį pastebėjau, kad čia, Ispanijoje, žmonės labiau kreipia dėmesį į vaikus, daugiau jį išreiškia, visi sveikinasi, bendrauja, nėra tokie santūrūs.

– Ispanija – lietuvių mėgstamas kraštas. Ar teko susipažinti su ten gyvenančiais tautiečiais?

Nerijus: Taip, Alikantėje yra lietuvių bendruomenė, ir gana aktyvi. Mes ne taip dažnai tose veiklose dalyvaujame, bet kartais vis kur nors susitinkame su lietuviais.

Giedrė: Alikantėje taip pat yra ir lietuviška mokyklėlė, kurią lanko mūsų mažieji, aš pati vaikštau į pilateso treniruotes pas lietuvę trenerę.

Belandžiodamas internete užkliuvau už kakavos pupelių, pradėjau jomis domėtis, o dabar esu šokolado meistras (juokiasi).

– Smagu, kad ten gerai jaučiatės. Taigi, išvykote norėdami pokyčių, jų išties įvyko – jūsų gyvenime atsirado nauja veikla, verslas. Nerijau, kaip susidomėjote šokolado gamyba?

Nerijus: Dar gyvendamas Lietuvoje svarsčiau keisti darbą, norėjosi pokyčių. Atvykęs čia dvejus metus buvau pasiėmęs tėvystės atostogas – rūpinausi mažuoju ir vis ieškojau, kuo galėčiau užsiimti.

Norėjosi ko nors, kas būtų širdžiai miela, o ne eiti į statybas ar standartiškai į apelsinų plantacijas. Gyvenime esu bandęs įvairių veiklų, vienu etapu siuvau indėniškas palapines, nes turiu ir siuvimo technologo specialybę, taip pat gaminau gardėsius, kuriuos labai gyrė draugai.

Man apskritai labai patinka maisto gaminimas, ypač eksperimentavimas šioje srityje, tad labai natūraliai, jau būdamas čia, Ispanijoje, belandžiodamas internete užkliuvau už kakavos pupelių, pradėjau jomis domėtis ir dabar esu šokolado meistras (juokiasi).

123RF.com nuotr./Kakavos pupelės
123RF.com nuotr./Kakavos pupelės

Ispanijoje yra ne vienas aukštos kokybės pupelių iš Pietų Amerikos tiekėjas. Parsisiuntėme jų išbandyti ir labai nustebome, kad visos – labai skirtingo skonio. Tai labai įtraukė ir sudomino.

– Tai iš pradžių šokoladą gaminote savo namų virtuvėje?

Nerijus: Pabandėme, nes buvo tokia naivi mintis, kad gali tiesiog nusipirkti pupelių ir patiems namuose pasidaryti šokolado. Aišku, su primityviais buitiniais prietaisais šokolado tekstūra neišėjo, buvo labai grubi. Per tuos eksperimentus vietoj cukraus dėjome šviežias datules. Visas tas procesas išties įtraukė, tad ir kilo noras tuo užsiimti rimčiau.

– Kaip viskas prasidėjo: nusipirkote reikiamą įrangą, išsinuomojote gamybai skirtas patalpas? Kur sėmėtės žinių?

Nerijus: Žinių sėmiausi daugiausia iš interneto, dar labai pravarčios buvo amerikiečių šokolado gamintojų pokalbių svetainės, kuriose gavome visus atsakymus į kylančius klausimus.

O įrangą nusipirkome, bet ne profesionalių šokolado gamintojų, tiksliau mūsų įranga net nėra skirta šokolado gamybai, mes tuos prietaisus tiesiog tam pritaikėme. Tikriausiai taip, kaip mes, gamina tik pietų amerikiečiai, nes jie ragauja mūsų šokoladą ir jiems jis kažkodėl primena namus (juokiasi).

Giedrė: Šokolado gamyboje yra daug procesų, mes savąjį mažiau apdirbame. Mūsų idėja buvo kuo mažiau apdirbti kakavos pupeles, kad kuo daugiau naudingų elementų jose liktų.

Nerijus: Ir, aišku, turime visus leidimus šia veikla užsiimti, mus tikrina, viskas vyksta pagal Ispanijos numatytą tvarką ir įstatymus.

Mūsų idėja buvo kuo mažiau apdirbti kakavos pupeles, kad kuo daugiau naudingų elementų jose liktų.

– Kuo ypatingas jūsų gaminamas šokoladas?

Giedrė: Pupeles perkame iš vieno Venesuelos regiono. Stengiamės jas kuo mažiau apdirbti. Be to, pupelės yra nealkalizuotos. Paprastai kakavos masė, iš kurios gaminamas šokoladas, kurį perkame parduotuvėse, būna apdirbta cheminėmis medžiagomis, šarmais ir taip praranda nemažą kiekį antioksidantų. O mūsiškis šokoladas išlaiko daug gerųjų savybių.

Nerijus: Reiktų paminėti, kad mūsų šokoladui gaminti tinka ne visos pupelės. Didžioji dalis jų yra per rūgščios. Kadangi mes jas apdorojame labai trumpai, rūgštis nespėja išgaruoti. Taigi mūsų šokoladui tinka tik švelnios, nerūgščios ir nekarčios pupelės.

O įdomiausia tai, kad, kai pirmą kartą ragavome keletą skirtingų nekeptų pupelių, būtent šios, kurias dabar ir naudojame, mums labiausiai nepatiko, atrodė neskaniausios. Tačiau jas pakepus atsiskleidė puikus skonis ir tik jas naudojant išeina toks skanus šokoladas.

Giedrė: Į savo šokoladą nededame jokių emulsiklių, lecitinų. Saldiname jį ne cukrumi, o džiovintomis datulėmis. Kiek žinome, mūsų šokoladas yra vienintelis Europoje, o gal ir pasaulyje, iš šokoladų, gaminamų tiesiai iš pupelių (o ne alkalizuotos kakavos masės), kuris yra saldintas datulėmis.

„Fotolia“ nuotr./Džiovintos datulės
„Fotolia“ nuotr./Džiovintos datulės

Jame nėra nei stiprių alergenų, nei jų likučių: pieno, sojos, gliuteno, riešutų, tad jis tinka daugumai alergiškų žmonių.

Nenaudojame ir jokių dirbtinių skonių, ekstraktų. Jeigu šokoladas su apelsinais – dedame apelsino žievelę, jei su mėta – dedame džiovintus mėtų lapelius, jei su vanile – dedame vanilės ankštis. Iš viso turime keturių skonių šokoladus – dar vienas yra su cinamonu.

Dabar dar pradėjome bendradarbiauti su „Labu“ skanėstais, labai patiko, kad jie savo produkciją gamina iš natūralių vaisių tyrių, nes ir mes į savo šokoladą visada norime dėti tik natūralias sudedamąsias dalis. Taigi turime dar keturias šokolado rūšis su šiais skanėstais.

Nerijus: Ir dar turime 85 proc. šokoladą. Čia visi dėl tokių pamišę ir čia labai gajus mitas, kad kuo daugiau šokolade kakavos, tuo jis geresnis ir sveikesnis.

– Kodėl sakote „mitas“? Negi tai ne tiesa?

Nerijus: Tiesa, nes kuo daugiau kakavos, vadinasi, tuo mažiau šokolade cukraus. Bet mūsų šokolado atžvilgiu tai nelabai galioja. Net jei ir yra mažesnė kakavos koncentracija, jis vis tiek yra sveikesnis ir naudingesnis už pramoninius, nes jis yra neapdorotas šarmais ir mažiau apdirbtas. Datulėmis pakeistas cukrus irgi duoda savo naudos, nes cukrus neturi nieko naudinga, o datulėse yra mineralų, vitaminų, skaidulų.

Beje, kalbant apie šokolado tekstūrą, mūsų šokolado tekstūra yra rupesnė. Iš pradžių manėme, kad turėsime ieškoti būdų, kaip mažai apdirbant pasiekti įprastinę tekstūrą, nes manėme, kad to norės vartotojai. Bet, kai pradėjome vaišinti žmones Lietuvoje, jie visi sakė: „O, kitoks! Palikite šią tekstūrą.“

Ispanams mūsų šokoladas primena jų šokoladą, kuris kadaise buvo gaminamas senoviniu būdu trinant kakavos pupeles tarp akmenų.

O ispanams mūsų šokoladas primena jų šokoladą, kuris kadaise buvo gaminamas senoviniu būdu trinant kakavos pupeles tarp akmenų – ispanai pirmieji Europoje pradėjo gaminti šokoladą, iš Pietų Amerikos atsivežę pupeles ir gamybos būdą. Ir dabar jie tą į senovinį panašų šokoladą labai vertina, tik tiek, kad jų šokolade, kurį gamina senoviniu būdu, yra daug cukraus ir į jį dar deda ryžių miltų.

– Ką sužinojote apie šokoladą nuo tada, kai pradėjote domėtis kakavos pupelėmis?

Giedrė: Kad šokoladas pakelia nuotaiką, seniai žinojome. Ir visada mėgome šokoladą, bet anksčiau daug juo nesidomėjome. O per šį laiką sužinojome, kad jis labai pagerina kognityvines funkcijas, turi teigiamos įtakos atminčiai, širdies funkcijoms, taip pat labai daug gerųjų savybių, didelį kiekį antioksidantų.

– Nerijau, ar aš gerai suprantu, kad jūs šokoladą gaminate vienas?

Nerijus: Taip, vienas, mikro partijomis mikro fabrike (šypsosi). Žmona ateina padėti man supakuoti.

Gintarė: Beje, mes šokoladą pakuojame tik į popierių, nenaudojame folijos ir plastiko. Aišku, dėl to yra sunkiau, bet mums svarbi ekologija.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus dukra ir jų gaminami šokoladai
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus dukra ir jų gaminami šokoladai

– Papasakokite, kaip vyksta šokolado gamybos procesas? Kiek jis trunka?

Nerijus: Gana ilgai, nes naudoju ne pramoninę įrangą. Šiaip pati kakavos pupelė gana greitai virsta šokoladu. Kalbant apie procesą, pirmiausia pupeles perrenku, kad nebūtų pažeistų, nebūtų tarp jų šiukšlių, akmenukų. Paskui jas kepu, traiškau, tada išvalau – išpučiu lukštus, ir malu.

Gautą kakavos masę maišau su maltomis džiovintomis datulėmis ir kitais ingredientais – priklausomai nuo šokolado rūšies. Tada masę apdoroju temperatūromis, kad šokoladas kristalizuotųsi, būtų traškus, tolygaus paviršiaus. Paskui supilstau masę į formeles ir dedu į 12 laipsnių šaldytuvą. Šokoladas stingsta apie pusantros valandos. Tada jis gražiai atšoka nuo formelių ir galima pakuoti.

– Savo šokoladą pavadinote „Gguni Dates Cacao“. Kodėl būtent taip?

Giedrė: Galima versti taip: „Gguni“ datulės kakava arba „Gguni“ eina į pasimatymą su kakava – anglų kalbos dviprasmybė. O „Gguni“ reiškia: G – Giedrė, G – Gitė – 9 metų dukra, U – Ugnius – 3 metų sūnus, N – Nerijus ir I – Ilzė – 19 metų dukra.

– O dizainą pakuotei irgi patys susikūrėte?

Giedrė: Ne, pakuotes sukūrė Vilniaus dailės akademijos studentė Austė Dzikaraitė, jai kaip tik reikėjo padaryti tokį darbą, o mums reikėjo pakuočių. O dabar su pakuotėmis mums padeda dizainerė ispanė.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus gaminamas šokoladas
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrės ir Nerijaus gaminamas šokoladas

– Kur galima įsigyti jūsų šokolado?

Giedrė: Turime savo internetinę parduotuvę, produkciją siunčiame į visas Europos Sąjungos šalis, taip pat ir į Lietuvą. Kartais dalyvaujame mugėse Ispanijoje, esame dalyvavę ir Lietuvoje, taip pat mūsų šokoladu prekiauja kai kurios Ispanijos parduotuvės. Dėl prekybos dar tariamės ir su Vokietija. Taigi po truputį plečiame geografiją.

– Kokių su verslu susijusių planų turite ateičiai?

Nerijus: Norėčiau įsigyti našesnę įrangą, kad galėčiau lengviau gaminti šokoladą ir daugiau, nes su turima įranga tenka įdėti labai daug fizinio darbo.

– Tai jūsų šokoladas – pats tikriausias rankų darbo.

Nerijus: Faktas (juokiasi). Bet jau norisi sumažinti to rankų darbo.

– Kaip patys manote, ar Ispanija jau visam laikui, ar kada vėl į Lietuvą sugrįšite?

Giedrė: Kadangi niekada nebuvo planų iš Lietuvos išvažiuoti, tai dabar, kai kas nors užduoda šį klausimą, atsakau: „Nežinau.“ Nes kažkada esu sakiusi, kad niekada negyvensiu niekur kitur, tik Lietuvoje, bet va, kilo noras pagyventi Ispanijoje (šypsosi).

Nerijus: Manau, reikėtų dar klausti, ar neplanuojame kur nors toliau, nes gal dar į Pietų Ameriką sumanysim išvykti (juokiasi). O šiaip nesijaučiame labai nutolę nuo Lietuvos, su šiuolaikinėmis technologijomis gali su visais bendrauti ir nesijausti atitrūkęs.

Giedrė: Dabar jaučiamės labai gerai, o ar kada ateis kitos mintys ir norai, pamatysim.

VIDEO: Procesas, kaip gimsta Giedrės ir Nerijaus gaminamas šokoladas „Gguni Dates Cacao“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką