Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 21d. 19:01

Knygą iliustravęs penkiolikmetis neregys Reinoldas auglį savo galvoje vadina „nuomininku“: esu labai linksmas ir pozityvus žmogus

Reinoldas Kelpša
Asmeninio archyvo nuotr. / Reinoldas Kelpša

Penkiolikmetis Reinoldas pasaulį mato pojūčiais ir prisilietimais. Neseniai jį vėl operavo, nes atsinaujino galvoje esantis auglys. Kaip sako jis ir jo mama Asta – auglys parodė savo ragus. Pati pirmoji operacija berniukui atlikta netrukus po gimimo, o kai jam buvo ketveri – jo pasaulio spalvos užsivėrė. „Mes žinojome, kad taip bus. Bet nežinojome, kad bus taip sunku“, – prisipažįsta Asta. Bet kelionė kartu su liga, sako mama, juos užaugino.

Pastaruoju metu Reinoldui jau teko duoti interviu, o jo vardas viešoje erdvėje skambėjo ne kartą. Socialinio verslo įmonės „Verslas ar menas“ įkūrėja Eglė Jokužytė, išvydusi Reinoldo piešinius, pasiūlė jam iliustruoti jos naująja knygą pagal Viktoro Miliūno apsakymą „Neringa ir Naglis“.

Piešinius-aplikacijas, karpydamas kartoną, regėjimo negalią turintis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje besimokantis Reinoldas Kelpša kūrė kelis mėnesius. Knygą gali skaityti ir paveikslėlius matyti ne tik regintys, bet ir regėjimo negalią turintys vaikai.

„Šias knygas vadinu meno kūriniais, – 15min yra sakiusi E.Jokužytė. – Jas gali ne tik skaityti, bet ir paliesti bei užuosti. Jos sužadina skirtingus pojūčius, žmoguje pažadina kažkokį keistą jausmą. Tiek pažintis su regėjimo negalią turinčiais vaikais, tiek šių knygų leidyba, mėginimas perteikti meną iškiliuoju būdu – to imuosi pati, kad jis būtų „matomas“ ir neregiui vaikui, pakeitė ir mane, ir mano gyvenimą. Pažadino manyje šeštą jausmą – ne tik matyti, bet ir jausti kitą žmogų.“

Iliustruoti knygą buvo nauja patirtis ir Reinoldui. Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Kūryba penkiolikmečiui yra svarbi kaip oras, o prisilietimai prie jos sužadina vaizduotę ir įkvepia.

15min GYVENIMAS pokalbis su Reinoldu ir jo mama Asta – apie sunkią, tačiau tuo pačiu ir gražią jų kelionę, apie patirtis, kurios užaugina.

– Kaip į Reinoldo gyvenimą atėjo kūryba?

Asta: Eglė pamatė jo darbus. Menininkė juk juos mato kitaip, nei aš. O šią techniką jam parodė dailės mokytoja, taip jis ir pradėjo piešti. Dažais užtepa kartoną ir atspaudžia ant kito lapo. Taip gimsta piešiniai.

Tada E.Jokužytė pagalvojo, kad nereikia spalvinti ir dažais dengti jo kūrinių – kad juos reikia palikti tokius, kokius Reinoldas iškarpo iš kartoninių dėžių, paliekant vaizdų ir tekstų detales. Norėjo, kad spalvos susidėtų intuityviai taip, kaip Reinoldas iškerpa nematydamas jų. Juk tai ir yra pats įdomumas – pamatyti regintiems spalvų žaismą, kuris nieko nereiškia neregiui.

Reinoldas: Kartais ir nuobodu būdavo, atsibosdavo. Bet jau kad pasiryžau, tai reikėjo eiki iki galo.

Asmeninio archyvo nuotr./Egle Jokužytė su knyga „Neringa ir Naglis“ bei knygą iliustravęs Reinoldas Kelpša
Asmeninio archyvo nuotr./Egle Jokužytė su knyga „Neringa ir Naglis“ bei knygą iliustravęs Reinoldas Kelpša

Asta: Knyga yra išleista dviem būdais. Vienas – mums įprastu, kurią gali skaityti regintys, o kita knyga yra interaktyvi regintiems ir neregiams – liečiamais vaizdais, papildyta Brailio raštu, kad tokie kaip Reinoldas galėtų skaityti drauge su reginčiu broliu ar draugu.

– Tačiau knygų iliustravimas patiko?

Reinoldas: Patiko. Reikėjo skaityti tekstą, aiškintis, kokių piešinių, iliustracijų reikia. Vėliau šiek tiek reikėjo taisyti. Bet pataisėm ir viskas išėjo gerai.

– Kiek laiko šis darbas tęsėsi?

Reinoldas: Visą knygą iliustruoti? Maždaug nuo gegužės mėnesio iki rugpjūčio. Laikas spaudė mane, reikėjo paskubėti.

– Reinoldai, sakot, kad kuriant iliustracijas reikėjo skaityti ir tekstą. Ar jūs skaitot Brailio raštu, nes teko girdėti, kad kai kurie taip skaityti tiesiog tingi – juk dabar yra galimybė ne skaityti, o tiesiog klausyti įrašų?

Reinoldas: Aš skaitau Brailio raštu. Aišku, jeigu mokytoja duoda knygą, tai tada ir klausom, nes Brailio raštu nėra išleista daug egzempliorių. Bet man labiau patinka skaityti, nei klausyti. Jei tik klausau, tai galiu ir užmigti.

– O apskritai kūryba gyvenime – svarbi?

Reinoldas: Taip. Pirmiausia buvo karoliukų vėrimas. Tai buvo apyrankės ir pakabukai telefonams. Paskui vėliau iš vilnos, mezgiau, tada ėmiau piešti.

Man labiau patinka skaityti, nei klausyti. Jei tik klausau, tai galiu ir užmigti.

Asta: Dalyvavo Kaziuko mugėje su savo savo dirbiniais. Glaudžiai bendravome su „Rugutės“ fondu, jis mus globoja. Dalyvauti Kaziuko mugėje – toje, tikroje – buvo Reinoldo svajonė.

Dirbo daug mėnesių, padėjo ir draugai. Vėrė tuos pakabukus, karoliukus. Mugėje per šimtą pardavė – visus, kiek turėjo. Net ir prezidentė Dalia Grybauskaitė pirko. Dar Reinoldas labai gražiai mezga.

– Ką?

Reinoldas: Šalikus, kepures. Anksčiau mezgiau, o dabar tik kartais pamezgu.

Asta: Bumas mezgimo praėjęs. Dabar klijuoja paveikslus.

Reinoldas: Ateityje aš save įsivaizduoju kaip menininką. Kaip piešinių kūrėją.

Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša
Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša

– Ir dar girdėjau, kad renkate kamštelius nuo vaisvandenių, mineralinio vandens?

Reinoldas: Pradėjau rinkti, kai norėjau iš jų padaryti kalėdinę eglę. Bet tada mane atkalbėjo mokytoja. Paskui atėjo mintis iš kamštelių sudėlioti mokyklos pavadinimą. Irgi atkalbėjo mokytoja. Tada pagalvojau, kad reikia dėlioti Lietuvą. Vėl atkalbėjo mokytoja. Ji pasiūlė dėlioti baltų kultūros ženklus. Tad ties tuo ir sustojau. Renku toliau kamštukus. Kai surinksiu 20 tūkstančių, tada reikės pradėti dėlioti.

– Kiek jau yra?

Reinoldas: Devyniolika tūkstančių keturis šimtai trisdešimt aštuoni.

– Suskaičiavot???

Reinoldas: Iš pradžių skaičiavau, paskui atsibodo. Galvoju, reikia kažką daryti. Pradėjau tada užsirašinėti kompiuteryje, kiek jų turiu. Kiek prisideda – tiek užsirašau. Taip ir išeina.

Noriu siekti rekordo. Lietuvos rekordas dabar yra 12 tūkst. kamštelių. Juos rinko keturios studentės, kurios iš jų sudėliojo, berods, mandalą. Mačiau internete. Norėjau surinkti 14 tūkst. Kai tiek jau buvo, pamaniau, kad reikia rinkti toliau ir didinti rekordą.

– Iš kur gavot tiek kamštelių?

Reinoldas: Mama buvo įdėjus į feisbuką nuotrauką, kai aš išsiverčiau dėžę kamštelių. Nufotografavo mane, o tada žmonės ėmė siūlyti. Vieną kartą parašė toks žmogus, kad gali atvežti 14 tūkst. vienspalvių – žalių – kamštelių. Aš sutikau, o jis atvežė. Turėjau ką veikt su 14 tūkstančių kamštelių, nes jie buvo su tais plastiko žiedeliais – reikėjo juos visus nuimti. Kviečiausi ir draugų, kad padėtų. Nuėmėm.

Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša
Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša

– Kas jums teikia daugiausia džiaugsmo?

Reinoldas: Reikėtų pagalvoti. Džiaugsmas yra šeima. Ji pirmoje vietoje. Antroje vietoje mano visas menas. O paskui draugai.

– Laukiat Kalėdų?

Reinoldas: Taip.

– Ką veiksit?

Reinoldas: Kaip tai ką? Namuose sėdėsim. O ką veikti per karantiną?

– Reinoldai, ar mūsų aplinka yra pritaikyta neregiams?

Reinoldas: Man labai nepatinka, kad viduryje šaligatvio stovi šviestuvai. Nei patogu, nei smagu. Eidamas gali atsitrenkti. Yra vietų, kur reikia garsinių šviesoforų. O šiaip tai viskas gerai.

Mamą labai gundau, kad kada nors leistų man iš mokyklos grįžti vienam autobusu. Bet mama su tuo nesutinka, ir aš ant jos pykstu (juokiasi). Labai noriu vienas išbandyti. Kažkaip reikės prikalbinti.

Namuose sėdėsim. O ką veikti per karantiną?

– Kodėl toks noras?

Reinoldas: Nuo mokyklos iki stotelės labai lengvas maršrutas, o nuo stotelės iki iki namų irgi labai lengvas maršrutas.

Asta: Jų mokykloje yra mobilumo pamokos. Juos moko, kaip vienam judėti gatvėje.

– Klausant Reinolodo negali nesišypsoti – jo pasakojimai, emocija kelia šypseną.

Reinoldas: Aš esu labai linksmas ir pozityvus žmogus.

– O ką dar mėgsta labai linksmas ir pozityvus žmogus?

Reinoldas: Mėgstu įrašinėti įvairius garsus. Ne visada gaunu garsų, kurių noriu, bet kartais pavyksta juos įrašyti. Noriu, kad žmonės paspėliotų, kokie tie garsai. Atpažintų juos.

– Kokie tie garsai?

Reinoldas: Pavyzdžiui, puode verdančio vandens garsas. Arba sunkesnis – aklųjų stalo tenisas. Dažniausiai jo neatpažįsta. Dar vienas garsas – adatos badymas į vilną.

– Šis veiksmas turi garsą?

Reinoldas: Taip, turi. Dar glamžomo popieriaus garsas. Mokykloj teko tą daryti, man labai patiko.

Su tokiu vaiku, kuriam reikia visko, tikrai neliūdna.

– Asta, spėčiau, kad su Reinoldu jums neliūdna?

Asta: Ne, su tokiu vaiku, kuriam reikia visko, tikrai neliūdna. Kai jis ką nors sugalvoja – visada priimu teigiamai, iš karto, tiesa, atsargiai žiūriu, ar neatsibos. Taip buvo ir su tais kamšteliais.

Pamačiau, kad tai užsitęs labai ilgai, o jo noras neblėsta. Jis nori siekti Lietuvos rekordo, o paskui ir patekti į Guinnesso rekordų knygą. Jo ambicijos labai didelės. Jis pozityvus, optimistas.

Štai ir dabar, prieš paskutinę operaciją... Mama visa užsistresavusi, jaudinasi. O jis man: mama, viskas bus gerai. Jis mane ramina, o ne aš jį.

Žinoma, būna, kad ir Reinoldui liūdna. Taip nėra, kad visada linksma ir smagu. Bet man svarbu, kad ateina, pasisako, pasikalba. Pasitiki manimi, neužsidaro savyje.

Asmeninio archyvo nuotr. /Asta Kelpšienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Asta Kelpšienė

– Tai vienintelis jūsų sūnus?

Asta: Ne, mūsų šeimoje trys vaikai. Dukra jau suaugusi, Reinoldas – vidurinysis ir dar yra jaunėlis sūnus.

– Jūs esate klaipėdiečiai, tačiau dėl Reinoldo pakeitėte gyvenamąją vietą ir dabar gyvenate tarp dviejų miestų – Klaipėdos ir Vilniaus?

Asta: Taip, į Vilnių atvažiavome dėl Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Mes gyvenome Klaipėdoje apie 16 metų. Kai atėjo laikas Reinoldui eiti į pirmą klasę, apsisprendėme. Klaipėdoje nėra tokios mokyklos, o integruoti (bendrojo lavinimo įstaigoje) nemaniau, kad gera idėja. Tada patiems tėvams reikia įdėti labai daug pastangų. Yra tėvų, kurie tam atsiduoda, bet aš nesuvokiu, kaip jie sugeba tai padaryti.

Įsilieji į tą aplinką, mokaisi su tuo gyventi.

Aš pati augu kartu su Reiniu. Su jo nerega aš mokausi kartu. Nėra taip, kad sėdėčiau nuolat šalia jo – vaikas auga, ir tu augi kartu. Įsilieji į tą aplinką, mokaisi su tuo gyventi.

Ugdymo centre Vilniuje yra daug puikių socialinių darbuotojų, kurie aiškina ir padeda. Mokykla verta dėmesio, ir tikrai mus buvo verta persikraustyti.

Dar kalbant apie apsisprendimą, į internatą nenorėjau atiduoti. Jam tada buvo tik 7 metai, o dar ir puokštė ligų. Auglys – tai viena, tačiau po operacijų liko hormoniniai pakitimai. Kaip tu tą vaiką vieną paliksi? Pasiėmiau visus tris vaikus ir išvažiavau.

Tikėjomės, kad po metų Vilniuje apsigyvens ir mano vyras, vaikų tėtis. Bet jo gyvenimas ir darbas yra uosto statyba, ir kai tai darai jau daugiau nei 20 metų, labai sunku pakeisti specializaciją. Tad metams bėgant susitaikai ir pripranti taip gyventi – tarp dviejų miestų. Aštunti metai taip gyvenam. Mes su vaikais Vilniuje, o visa šeima – tik savaitgaliais.

– Kokia yra Reinolodo liga?

– Viskas prasidėjo netrukus po gimimo... Gimė sveikas. Namo grįžome po trijų parų, bet nepraėjus nė dviem savaitėms, vėl atsidūrėme ligoninėje. Aš atsigėriau apelsinų sulčių, ir jį išbėrė.

Kai nuvykome į ligoninę, bėrimą greitai išgydė, bet didžiausią susirūpinimą kėlė Reinoldo kraujas, kuris, pasak gydytojos, buvo labai tirštas. Ji nusprendė, kad vaikas badauja.

Tik vėliau supratau, kad kraujas jau tada rodė nelaimę, kuri vėliau, maždaug po 2,5 mėnesių, pasireiškė pirmais išoriniais požymiais. Reinoldui atsirado akių nistagmas – jo akutės lakstė į šonus.

Praėjo dar dvi savaitės, ruošėmės išvykti į kalnus, todėl nuvykome pas pediatrę pasiskiepyti. Tada gydytojos užklausiau dėl vaiko akyčių. Gydytoja sunerimo, skubai liepė vykti pas neurologę konsultacijai. Tą patį vakarą įsiprašėme pas neurologę konsultacinėje poliklinikoje. Apžiūrėjusi ir padariusi galvytės echoskopijos tyrimą, ji paskyrė 10 dienų gerti vaistus ir stebėti vaiko būklę.

Tik vėliau supratau, kad kraujas jau tada rodė nelaimę.

O ji negerėjo. Mums pasiūlė gultis į Klaipėdos vaikų ligoninę. Atsisakėme ir paprašėme siuntimo į Kauno medicinos universiteto akių ligų kliniką. Kai ten nuvykome, okulistas akių dugne pakitimų nerado. Tą pačią dieną mus nusiuntė pas neurookulistus, o neurookulistai skubiai nusiuntė neurochirurgų konsultacijai. Vienintelis dalykas, dėl ko sutapo visų gydytojų nuomonės, kad Reinoldui reikia atlikti galvos magnetinio rezonanso tyrimą. Jį buvo galima atlikti tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Tada šiam tyrimui buvo reikalinga narkozė, magnetinio rezonanso aparatūra – tik Vilniuje.

Kai atvykome į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės pediatrijos centrą, visus tyrimus atliko iš naujo. Manau, kad tuomet mums pasisekė labiausiai, nes patekome konsultuotis pas labai gerą neurologę. Ji gera ne vien kaip specialistė, bet ir kaip žmogus. Darydama galvytės echoskopiją pirmoji pamatė darinį. Sulaukiau ypatingos psichologinės paramos.

Buvo atlikta kompiuterinė tomografija. Vėl spėlionės – koks tai darinys? Skubiai buvome išsiųsti konsultuotis pas Kauno medicinos universiteto klinikų neurochirurgus, ir vėl sėkmė – patekome pas nuostabų, atsidavusį savo darbui gydytoją. Jis mums paaiškino, kad tai kraniofaringioma, kurią reikia pašalinti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša su šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša su šeima

– Kada Reinoldą pirmą kartą operavo?

– Jam buvo šeši mėnesiai. Operacijos metu gydytojai pamatė, kad auglys apėmęs regos nervus. Tada padarė tik biopsiją. Nustatė diagnozę, skyrė chemoterapiją, kuri tęsėsi dvejus metus.

Kai Reinoldui buvo metukai, buvo dar viena operacija. Po to chemoterapija tęsėsi toliau. O auglys, nors lėtai, bet augo. Pradėjome ieškoti pagalbos užsienyje.

Važiavome į Prancūziją, Vokietiją. Kai Lietuvos medikai pasakė, kad auglį reikia šalinti, svarstėme, kur Reinoldą gali operuoti geriausi medikai.

Pradėjome ieškoti pagalbos užsienyje.

Prieš tai rašėme laiškus į Švediją, Šveicariją, kelias Vokietijos klinikas. Visi sakė tą patį – šalinti. Jam buvo ketveri, o auglys buvo devynių centimetrų. Vaikui tik keturi metai, o auglys toks, įsivaizduojat?

Tada su draugais nuvažiavome į vieną Vokietijos kliniką. Mes su vyru kalbos nemokame, o draugai labai gerai moka vokiečių kalbą, tad jie mus lydėjo, vertėjavo. Vokiečių medikai paskaičiavo, kad operacija kainuos beveik pusę milijono litų. Operacija, reanimacija, gydymas – dvi savaitės.

Kai grįžome, „Rugutės“ fondas jau buvo pasiruošęs rinkti pinigus. Pamenu, tada nuėjau pas mūsų gydytojus – konsultacijai. Jie ir sako: ar jūs galvojate, kad mes padarysime blogiau?

Ir kažkaip įtikino, patikėjau mūsų gydytojais. Ryžomės operuotis čia, Lietuvoje. Bet kai ryžomės, jau žinojome, kad po šios operacijos Reinoldas visiškai nebematys. Liks neregiu.

Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša
Asmeninio archyvo nuotr. /Reinoldas Kelpša

– Iki tol jis matė?

Asta: Jis matė šviesą, kontūrus. Kai atsibudo po operacijos, paprašė įjungti šviesą. Ir nuolat to prašė. Vėliau paprašė telefono. Jam buvo jau ketveri metai, tad žaisdavo su telefonu. Pamenu, maigo telefoną ir klausia, kodėl neveikia? Nes jis nieko nemato. Ir tada tu supranti, kad viskas – vaikas liko tamsoje.

– Bet jūs žinojote, kad taip bus?

Asta: Žinojome. Bet mes nežinojome, kad bus taip sunku. Labai sunku psichologiškai. Vėliau mums ir psichologai patarė, kad grįžus namo sakytume, jog viskas sugedo, todėl tamsu. Mes nežinojome, kaip elgtis. Grįžęs namo, pamenu, visas lemputes patikrino. Tėtis paaiškino, kad čia viskas sugedę.

Pradžioje buvo visko, buvo ir ašarų. Kai grįžom iš ligoninės, Reinoldas visą savo laiką leido lovoje. Nežinau, kiek laiko praėjo, – gal savaitė, gal dvi? Tada pradėjo išlipti iš lovos, drąsėti.

O paskui jis pats su ta situacija susigyveno. Pradėjo pažinti pasaulį kitaip. Dabar visi stebisi, kaip jis gerai orientuojasi, kad pats pasigamina sau maistą. Man su juo dabar nėra problemų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Asta Kelpšienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Asta Kelpšienė

– Asta, o kada jūs pradėjote sakyti Reinoldui, kas jam yra? Kada jis pradėjo klausti?

Asta: Net neatsimenu. Gal tik neseniai apie viską? Nors jis girdėdavo, ką mes kalbame, aš visada kalbėjau nesislėpdama. Tada turbūt jis perleidžia per save. Jei kyla kokių klausimų, tada paaiškini. Nors, manau, suprato ir mažas būdamas. Tarkim, išėjo Anapilin jo draugai, kur kartu per ligą ėjo. Vienas iš tų draugų negalėjo vaikščioti. Tada jam ir aiškini: jis negali vaikščioti dėl savo ligos, o tau liga atėmė regėjimą. Tu negali matyti. Kažkas girdėti negali. Taip ir kalbėdavom.

Šiemet buvo kitaip. Pasakėm jam, kokia situacija, kad auglys vėl savo ragus parodė. Jis su savo klasės drauge, žinot, kaip auglį vadina? Jie abu turi vienodus auglius. Tai jie juos vadina nuomininkas. Sako: čia yra mūsų nuomininkai, kurie nemoka nuomos.

Reinoldas: Reikia tą nuomininką iškrapštyti.

– Kaip gyvenote po operacijos?

Asta: Buvo viskas stabilu, gal apie dešimt metų. Žinoma, buvo konsultacijos su medikais, buvo kasmetiniai patikrinimai. Padaro magnetinį rezonansą, pažiūri, kokia situacija su augliu. Nors jį išoperavo, bet likučiai liko – viso išimti negalėjo, nes tai buvo pavojinga gyvybei.

Liko ir kitos sveikatos problemos – necukrinis diabetas, kitos pagrindinę ligą lydinčios ligos. Visus tuos metus yra skiriama pakaitinė hormonų terapija. Jis visada jau taip gyventi turės, o ir išmoko to kuo puikiausiai. Prisitaikė. Atsakingai geria vaistus.

– Tačiau dabar, kai mes kalbame, jūs vėl po operacijos?

Asta: Gydytojai pamatė, kad auglys auga. Atrodo, milimetras po milimetro, bet jau žiūrėk – ir centimetras. Gydytojų konsiliumas pasiūlė operuoti, tačiau kitu būdu – gama peiliu. Labai gerai, kad nereikia niekur važiuoti, o tokios operacijos yra atliekamos Kauno klinikose – jos vienintelės Lietuvoje turi gama peilį.

Į konsultaciją Kauno klinikose šį kartą mes važiavome kartu. Norėjau, kad Reinoldas pats su gydytoju bendrautų.

Reinoldas: Aš visų pirma išsigandau, kai jis man pradėjo viską sakyt.

Asta: Gydytojas atsisuko į Reinoldą, jis tiesiogiai kontaktavo su juo, net jei Reinoldas nemato. O neregiams tai labai svarbu.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kauno klinikose vyksta gama peilio pristatymas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Kauno klinikose vyksta gama peilio pristatymas

– Ko išsigandot?

Reinoldas: Nežinomybės. Visą pastarąjį mėnesį naktimis blogai miegodavau. Buvo nerimas, gal kažkokia baimė. Gėriau raminamąsias arbatas.

– Kada Reinoldą operavo?

Asta: Lapkričio 30 dieną, o gruodžio 4 dieną jau išleido.

– Kaip vysta operacija gama peiliu?

Reinoldas: Ateini, tave paguldo, uždeda tokią kaukę, kuri prispaudžia visą galvą. Aš visiems žmonėms sakau: nebent žmogui turi labai skaudėt, ar ant kažko jis būti labai supykęs, kad pradėtų galvą judint. Ten prispaudžia tiek, kad sunku pajudinti. Ir viskas. Tada tokias kaip sienas pastato, įveža tavo galvą tarsi į tunelį. Ir prasideda gydymas.

Asta: Valandą laiko reikia išgulėt.

Reinoldas: Jo, bet man tai nebaisu.

Asta: Buvo kelios gydymo sesijos. Ir man buvo keista – maniau, kad tik vieną kartą. Per pirmąją sesiją jį migdė, operacija buvo su pilna narkoze. Gydytojai galvojo, kad taip jiems bus mažiau streso.

Po narkozės pamatėme, kad jam sunku – Reinoldas pusdienį neatsigauna. Tada gydytojas pasiūlė be jos. Esmė, kad žmogus gydymo metu turi apie valandą gulėt visai nejudėdamas. Sunku ne dėl to, kad skauda, čia psichologiniai momentai. O jei bent kiek sujudi, aparatas stoja ir vėl viskas nuo pradžių. Ir tada tai užsitęsia labai ilgai.

– Kiek buvo tų sesijų?

Reinoldas: Penkios.

– Iš pasakojimų suprantu, kad operacija yra kažkuo panaši į magnetinio rezonanso tyrimą?

Reinoldas: Panašiai.

Asta: Ir neįtikėtina, kokie gydytojai! Aš gi žinau, ėjau su Reinoldu per jo ligą. Ne tik profesionalumas, tačiau ir empatija. Esu labai dėkinga sutiktiems gydytojams.

Ir neįtikėtina, kokie gydytojai!

– Asta, jūs labai gražiai sakote: ėjau per ligą. O kas jums padėjo eiti?

Asta: Žmonės. Man visą laiką sekėsi su aplinkiniais žmonėmis, draugais, kurie šalia atsirasdavo. Šeima, mūsų su vyrų tėvai – taip. Bet atsirasdavo draugai, žmonės kurie padėjo. Tai ir suteikė stiprybės. Kai būdavo labai sunku, visada šalia būdavo žmonės. Turim nuostabius draugus iš Klaipėdos, kurie visada yra šalia.

– Sakoma, kai Dievas kažką atima, jis kažką ir duoda. Tiesa?

Asta: Duoda. Jis man davė Reinoldą.

***

Reinoldo iliustruotą knygą galite įsigyti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką