Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 1d. 08:01

Laidotuvių nuotraukas kolekcionuojantis kaunietis: „Anksčiau į mirtį buvo žiūrima paprasčiau“

Kolekcininkas Jonas Palys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kolekcininkas Jonas Palys

Istoriko Jono Palio namuose galime atrasti ne vieną nuotraukų krūvą – jis itin mėgsta kolekcionuoti tarpukario Kauno miesto ir įvykių nuotraukas, galėtų papasakoti apie Kauno funikulierių to, ko nesame girdėję, taip pat dar viena „aistra“ – senovinių laidotuvių nuotraukų kolekcija.

Galima įvairiai tai vertinti, tačiau laidotuvių nuotraukų pats Jonas Palys nesureikšmina. Pasak jo, dabar mes labai jautriai reaguojame į mirties faktą, tačiau tarpukario ir vėlesniais laikais žmonės į tai žiūrėjo paprasčiau, be to, tai greičiausiai buvo vienintelė galimybė nusifotografuoti.

Laidotuvių nuotraukose – tuometinė kasdienybė

„Nuotraukas kolekcionuoju jau seniai. Daugiausia renku Kauno nuotraukas – jų turiu ne vieną dėžę, tačiau viena sritimi neapsiriboju – ateini, randi tai, už ko „užsikabini“. Taip nutiko su laidotuvių nuotraukomis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nuotraukų kolekcija
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nuotraukų kolekcija

Daugelis žmonių tokių nemėgsta, todėl jas pigu kolekcionuoti, nes nėra konkurencijos. Aš į tai žiūriu kaip į kaimišką antiestetiką, kur vienintelis švarus žmogus dažniausiai yra pats velionis. Kartais susidaro įspūdis, kad žmogus numirė, o jo išlydėti visi atėjo iš lauko darbų taip kaip stovėjo.

Nuotraukų kilmės nebandžiau aiškintis, nebent yra nurodyta, įspausta, kas fotografavo, kuriuo laiku, kokioje vietoje. Taip pat pagal fotopopierių galima atskirti, koks dešimtmetis užfiksuotas.

Daugiausia mano turimose nuotraukose vyrauja tarpukaris, yra ir caro laikų užfiksuotų momentų. O kiek turiu šių nuotraukų – neskaičiavau. Tai hobis, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, jeigu norės koks muziejus nupirkti – neatsisakysiu“, – pasakoja J.Palys.

Žmona namuose laikyti neleidžia

„Palyginti tų laikų ir šiuolaikines laidojimo tradicijas, viskas yra labai pakitę, – žmonės renkasi kremavimą, urnas, todėl patiria ir mažiau streso. Mano nuotraukose, man atrodo, atsiskleidžia, kad anksčiau žmonės į mirtį reagavo paprasčiau. Tarpukaryje fotografavimasis buvo prabanga, ir tos laidotuvių nuotraukos buvo vienintelė galimybė turėti išėjusio žmogaus atminimą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nuotraukų kolekcija
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nuotraukų kolekcija

Savo nuotraukas ištraukiu tik prieš lapkričio pirmąją. Jose galima rasti, pavyzdžiui, ir tokių dalykų, kad kartais žmonės buvo laidojami per mažuose karstuose, matyti, kad netelpa kojos. Ypač daug jautrių vaikų nuotraukų – tokia buvo to laikmečio realybė. Turėjau netgi tokią nuotrauką, kur prie volo pervažiuoto žmogaus išsirikiavę visi kelininkai kolegos, nusprendę įamžinti tokią makabrišką savo darbo akimirką.

Dabar mes labai bijome mirties ir išimame iš pasakų žodžius, jas perpasakodami vaikams, o tais laikais į viską buvo žiūrima kitu kampu, kitaip suvokiami gyvenimo ciklai.

Tarpukaryje fotografavimasis buvo prabanga, ir tos laidotuvių nuotraukos buvo vienintelė galimybė turėti išėjusio žmogaus atminimą.

Tie, kurie žino, ką kolekcionuoju, pasiūlo įsigyti laidotuvių nuotraukų, o štai žmona jų laikyti namuose neleidžia. Bet aš žvelgiu į jas iš istorinės pusės, tai parodo tuometinę realybę, požiūrį į mirtį“, – pasakoja pašnekovas.

Mėgsta lankyti kapines

Lietuvoje mada fotografuotis per laidotuves baigėsi palyginti neseniai – turbūt artėjant link 2000-ųjų metų.

„Anais laikais fotografo vaidmuo buvo labai svarbus, juolab kad pati fotografija buvo brangi, ir žmonės fotografuodavosi retai. Ji atpigo ir prieinamesnė tapo gal 1935–1938 metais, kai atsirado juostiniai fotoaparatai“, – sako J.Palys. Jis pastebi, kad vestuvių nuotraukų, palyginti su laidotuvių, būdavo mažiau.

„Labai daug keliauju po Lietuvą. Jeigu yra galimybė, visada stengiuosi užsukti į kapines, jas aplankau ne tik lapkričio pirmąją dieną. Man įdomūs seniausi antkapiai.

Taip pat šiek tiek bendradarbiauju su „Lapkričio 2-osios draugija“ ir jos pirmininku Valdu Kaminsku, kuris skaitmenina ir surašinėja kapines. Kartais keliaudamas nufotografuoju mažas kapinaites ir informaciją perteikiu draugijai“, – pasakoja pašnekovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką