Sekite 15min Google
Artėjant Vėlinėms apie tai kalbamės su Psichologinių krizių pagalbos centro Mobiliosios psichologinių krizių įveikimo komandos psichologe, gedulo konsultante Elnora Jachjajeva, baigusia gedėjimo konsultavimo (grief coaching) mokymus pas tarptautiniu mastu žinomą gedėjimo ekspertą Davidą Kesslerį, rašoma pagalbos centro pranešime žiniasklaidai.
Netikėta netektis – stiprus psichologinis sukrėtimas
Pasak E. Jachjajevos, vienas ryškiausių staigios netekties bruožų yra šokas, apsunkinantis žmogaus gebėjimą suvokti ir priimti pasikeitusią tikrovę. Kai artimojo mirtis numatoma, pavyzdžiui, dėl sunkios ligos, žmogus gali iš anksto pradėti išgyventi netektį, atsisveikinti, ieškoti emocinės paramos ir palaipsniui ruoštis pokyčiams. Psichologijoje tai vadinama išankstiniu gedėjimu.
„Staigios netekties atveju žmogus neturi galimybės pasiruošti. Per labai trumpą laiką jam tenka suvokti visiškai pasikeitusią realybę, susidurti su gyvenimo trapumu, nežinomybe ir prarastu saugumo jausmu. Gedėjimas gali persipinti ir su psichologinės traumos reakcijomis“, – aiškina psichologė.
Pirmosiomis valandomis ar dienomis po netekties gali sutrikti dėmesio koncentracija, gebėjimas priimti sprendimus, atsirasti emocinis sąstingis ar intensyvios emocinės reakcijos.
Vis dėlto žmonių reakcijos į netektį labai individualios ir glaudžiai susijusios su jų atsaku į stresą.
„Kai kurie žmonės stipraus sukrėtimo akivaizdoje mobilizuojasi – rūpinasi kitais, sprendžia praktinius klausimus, organizuoja būtinus veiksmus. Išoriškai jie gali atrodyti ramūs, tačiau tai nereiškia, kad nepatiria skausmo. Kartais emocinės reakcijos išryškėja vėliau, sumažėjus įtampai“, – pasakoja specialistė.
Psichologė pabrėžia, kad išorinis žmogaus stiprumas neturėtų tapti priežastimi nepastebėti jo emocinių poreikių. Net ir tiems, kurie geba pasirūpinti aplinkiniais, svarbu sulaukti dėmesio, palaikymo ir galimybės kalbėti apie savo išgyvenimus.
Kaltės jausmas – bandymas susigrąžinti kontrolę
Po netikėtos artimojo mirties dažnai kyla kaltės jausmas. Žmonės mintyse grįžta prie ankstesnių įvykių, svarsto, ar galėjo ką nors pastebėti, pasakyti ar padaryti kitaip.
Pasak psichologės, tokios mintys neretai susijusios su poreikiu paaiškinti tai, kas įvyko, ir susigrąžinti prarastą kontrolės jausmą.
„Netikėtos netekties akivaizdoje žmogaus protas ieško paaiškinimų ir galimų alternatyvų. Tačiau svarbu atskirti realią atsakomybę nuo vertinimo, kurį atliekame jau žinodami įvykių baigtį. Tuo metu, kai priėmėme sprendimus, neturėjome informacijos, kurią turime šiandien“, – pabrėžia E. Jachjajeva.
Specialistės teigimu, kaltės jausmo nereikėtų nei ignoruoti, nei skubėti paneigti. Svarbu suteikti žmogui galimybę išsakyti savo mintis ir jausmus, padėti įvertinti situaciją ne vien iš dabartinės perspektyvos. Jeigu kaltė išlieka itin intensyvi, stipriai veikia savijautą ar kasdienį gyvenimą, rekomenduojama kreiptis psichologinės pagalbos.
Gedėjimas nėra nuoseklus etapų procesas
Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad gedėjimas vyksta tam tikrais etapais, kuriuos žmogus turi nuosekliai pereiti. Tačiau šiuolaikinis gedėjimo supratimas pabrėžia šio proceso individualumą.
„Nėra vieno teisingo būdo gedėti. Žmogus vieną dieną gali jaustis geriau, o kitą vėl išgyventi stiprų liūdesį, pyktį ar bejėgiškumą. Šios būsenos gali keistis ir per kelias valandas. Tai nereiškia, kad žmogus grįžta atgal ar netinkamai išgyvena netektį“, – teigia psichologė.
Gedėjimo eigai įtakos turi emocinis ryšys su mirusiuoju, netekties aplinkybės, ankstesnės patirtys, žmogaus psichologiniai ištekliai ir socialinis palaikymas.
E. Jachjajeva atkreipia dėmesį ir į kitą paplitusią nuostatą – kad laikas savaime išgydo netekties skausmą.
„Svarbu ne tik tai, kiek laiko praėjo, bet ir tai, kas per tą laiką vyko. Ar žmogus turėjo galimybę išsikalbėti, ar jo skausmas buvo pastebėtas, ar šalia buvo palaikančių žmonių? Būtent šios patirtys padeda palaipsniui prisitaikyti prie pasikeitusios realybės“, – aiškina specialistė.
Gedėjimas neturi nustatyto termino. Ilgainiui emocijų intensyvumas gali keistis, tačiau prisiminimai ir ryšys su mirusiu žmogumi išlieka svarbia gyvenimo dalimi.
Gyventi toliau nereiškia pamiršti
Pasak psichologės, gedėjimas nebūtinai reiškia poreikį nutraukti emocinį ryšį su mirusiu artimuoju. Gedėjimo psichologijoje vartojama tęstinių ryšių samprata pabrėžia, kad santykis su mirusiu žmogumi gali išlikti per prisiminimus, vertybes, tradicijas ar prasmingas veiklas.
„Žmonės išsaugo ryšį labai įvairiai – tęsia artimojo pradėtas tradicijas, prisimena bendras patirtis, rašo laiškus ar įprasmina netektį veiklose, kurios jiems svarbios. Tai gali padėti integruoti netektį į savo gyvenimą, kartu išsaugant emocinį ryšį su mirusiuoju“, – pasakoja E. Jachjajeva.
Pati psichologė prieš kelerius metus neteko artimo draugo. Ši patirtis tapo viena iš paskatų gilintis į gedėjimo temą ir dalytis sukauptomis žiniomis su kitais.
„Vesdama mokymus apie gedėjimą kartais prisimenu savo draugą. Tam tikra prasme mūsų ryšys išlieka per tai, ką šiandien darau. Tai vienas iš būdų atrasti prasmę netekties patirtyje“, – dalijasi specialistė.
Kaip padėti gedinčiam žmogui?
Susidūrę su kito žmogaus netektimi dažnai nežinome, ką pasakyti ar kaip tinkamai reaguoti. Tačiau, pasak psichologės, svarbiausia ne rasti tinkamiausius paguodos žodžius, o suteikti žmogui emocinį saugumą ir palaikymą.
„Vienas svarbiausių gedinčio žmogaus poreikių – kad jo skausmas būtų pastebėtas ir pripažintas. Kartais pakanka pasakyti: „Matau, kad tau sunku. Esu šalia.“ Svarbu leisti žmogui kalbėti apie savo išgyvenimus, o jeigu jis nenori kalbėti – tiesiog pabūti kartu“, – teigia E. Jachjajeva.
Ne mažiau reikšminga ir praktinė pagalba: pasirūpinimas maistu, poilsiu, kasdieniais poreikiais ar pagalba sprendžiant būtinus klausimus.
Specialistė primena, kad palaikymas svarbus ne tik pirmosiomis dienomis po netekties. Praėjus laidotuvėms ir aplinkiniams grįžus prie įprastos kasdienybės, gedintis žmogus gali dar stipriau pajusti pasikeitusį gyvenimą ir vienišumą.
Artėjant Vėlinėms svarbu prisiminti, kad netekties išgyvenimas neturi vienos teisingos formos. Vieniems žmonėms svarbu aplankyti artimųjų kapus, kitiems – pabūti ramybėje, prisiminti bendras akimirkas ar tęsti šeimos tradicijas. Svarbiausia gerbti individualų gedėjimo procesą ir nekelti lūkesčių, kaip žmogus turėtų jaustis ar elgtis.
Psichologinių krizių pagalbos centras primena, kad po staigios artimojo mirties, savižudybės, nelaimingo atsitikimo ar kito krizinio įvykio psichologinė pagalba gali būti svarbi ne tik tiesiogiai nukentėjusiems asmenims, bet ir jų artimiesiems, kolegoms ar bendruomenei. Dėl psichologinės pagalbos galimybių galima kreiptis nemokamu trumpuoju numeriu 1815.
