Aurimas Mikalauskas: Nuo kokio taško tu pati norėtum pradėti pasakoti savo istoriją? Kur įsivaizduoji, kad įvyko ar lūžis, o galbūt pažintį norėtum pradėti nuo vaikystės? Kaip jauti?
Laura Bagdžiūnaitė: Vaikystė, mano manymu, yra gyvenimo pagrindas. Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad vaikystė iki septynerių metų mus stipriai suformuoja – aplinka, kurioje mes augom – tėvai, pedagogai, seneliai. Tai mano vaikystė buvo labai graži, aš jaučiausi mylimas vaikas, bet jei šiandien norėčiau pradėti pokalbį apie savo istoriją, tai tikriausiai būtų mano trisdešimt pirmieji gyvenimo metai.
A. M.: Kodėl? Kas nutiko?
L. B.: Pasak psichologų, moters emocinė branda prasideda trisdešimtaisiais–trisdešimt penktaisiais gyvenimo metais. Aš tą labai pajaučiau. Suėjo trisdešimt ir po trisdešimties man mano bateliai pasidarė per maži. Tada pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl.
Atrodo, kad viską, apie ką gyvenime svajojau būdama maža, jau turėjau. Kadangi esu vienturtė, mano tėveliai daug energijos atidavė darbui tam, kad galėtume gyventi taip, kaip mes gyvenome, kad aš turėčiau išsilavinimą, tam tikras galimybes.
Tačiau mano tėtis buvo jūreivis, jo ilgą laiką nebūdavo namuose. Net ir šiandien vargiai prisimenu kokią nors didelę šventę, kurioje būtų tėtis kartu. Mūsų bendravimas būdavo telefoniniai skambučiai ir tada kai per metus grįždavo keliems mėnesiams. Mama taip pat daug dirbo, ji savo realizaciją suprato per darbą – jai svarbu profesiniai pasiekimai.
Tai kaip ir aš jaučiausi mylima ir manimi labai rūpinosi, iš kitos pusės, jaučiausi galbūt truputėlį palikta likimo valiai, nesu tikra ar teisinga taip sakyti, bet pati svajojau, kad kai užaugsiu, turėsiu didelę šeimą, bus daug susibūrimų ir panašiai. Aš tai matydavau pas amžiną atilsį savo močiutę – ji mus visus laikė viename būryje.
Pavyzdžiui, aš jau mokiausi Vilniuje ir močiutė kiekvieną penktadienį paskambindavo paklausti, ar grįšiu. Kartais bandydavau sakyti, kad ne, bet tai niekada nebuvo toleruojama gerąja prasme. Mes visi žinojome, kad sekmadienį pietų turime sugužėti pas močiutę. Aš taip piešiau ir savo ateitį ir aš visa tai turėjau.
Mes su buvusiu vyru tą kaip ir sukūrėme, nors vėliau, terapijos metu, terapeutė man leido suprasti, kad aš tai dariau kaip ir viena, tik buvau įtikėjusi, kad ir kitas žmogus norėjo to paties. Tik vėliau paaiškėjo, kad mūsų pasaulėžiūra kiek prasilenkia.
Tai po tų trisdešimtųjų metų aš pradėjau sau kelti daug egzistencinių klausimų. Ar tikrai viskas yra taip, kaip aš noriu? Ar aš nesu įsprausta į visuomeninius rėmus ir normas? Kur, atrodo, tiksliai nesupranti, kas čia vyksta. Gi gyvenau, turėjome bendrus namus, bendrą verslą, tris vaikus ir viskas buvo gerai. Ko tu dar, žmogau, nori? Tačiau mano siela buvo nerami.
A. M.: Kaip manai, kodėl taip yra? Kas už viso to slypi?
L. B.: Vakar su dukra po gimnastikos nuėjome atsigerti kakavos ir į rankas papuolė knyga pavadinimu „Laimingo vaiko knyga“ ir joje rašo apie vaikų vardus. Atsiverčiau paskaityti, ką rašo apie Lauras – jos mėgsta mistiką. Tai tokia mano artima gyvenimo filosofija – aš tikiu, kad mes į gyvenimą atkeliaujame su kažkokia misija ir prasme. Tai galvoju, kad, matyt, mano vidinė būsena, dvasia, pradėjo nerimti, kelti įvairius klausimus.
Sakoma, kad viskas gyvenime turi priežastį ir man atėjo suvokimas, kad ta priežastis esu aš. Aš atėjau į šį gyvenimą išmokti kažkokią pamoką. Man patinka kalbėti, man patinka dalintis. Per savo darbą tiek žurnalistinėje praktikoje, tiek socialiniuose tinkluose, supratau, kad galbūt mano misija tai ir yra skleisti žinutę, pasidalinti savo patirtimi ar išgyvenimais. Todėl aš vertinu, kai žmonės geba atvirai bendrauti.
A. M.: O kaip su dalinimusi socialiniuose tinkluose – ar vienokia esi ekrane, o kitokia už jo ribų? Kiek yra to tikrumo?
L. B.: Manau, kad pati esu labai panaši ir socialiniuose tinkluose, ir tada, kai į juos nieko netransliuoju. Galbūt tik daugiau paverkiu, nes socialinėje medijoje to neištransliuosi. Tačiau būna, pavyzdžiui, tamsesnės nuotaikos, tai tada prasmingesni įrašai būna publikuojami, bet nėra kažkokio atskirties taško – esu vienas personažas ten, o gyvenime esu kitas. Man atvirumas yra vertybė numeris vienas. Todėl aš pati stengiuosi su žmonėmis bendrauti labai atvirai visais formatais.
Kaip jai pavyko atsakyti į egzistencinius klausimus ir kas padėjo vėl sugrįžti į save ir kurti svajonių gyvenimo iš naujo, Laura asmenine patirtimi pasidalino laidoje „Pradėk Iš Naujo“. Ji taip pat kalbėjo ir daugybe kitų svarbių temų – kaip išmokti atsisakyti, apie savirealizaciją, sportą, intuiciją, baimę priimti sprendimus, knygas, skyrybų etapą, mišrų nerimą ir panikos atakas. Visą laidą išgirsite čia. Taip pat, jei norite sužinoti daugiau apie Lauros požiūrį į bėgimo naudą psichologinei sveikatai, stiliaus korteles, savirealizaciją, vienišumą, darbą socialiniuose tinkluose – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
