Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvė dvejus metus darė karjerą Filipinuose: dalykai, prie kurių taip ir nepriprato

Linos Radvilavičiūtės komanda
Asmeninio archyvo nuotr. / Linos Radvilavičiūtės (dešinėje) komanda
Šaltinis: 15min
1
A A

Lina Radvilavičiūtė, jau beveik penkerius metus dirbanti tarptautinėje nepriklausomų finansinių paslaugų grupėje „Citco“, prieš dvejus metus gavo pasiūlymą vykti į Filipinus, kur kompanija rengėsi įkurti filialą, taigi reikėjo suformuoti ir apmokyti naują komandą. Jauna moteris ryžosi priimti iššūkį, o grįžusi – papasakoti, ką patyrė gyvendama svetimoje kultūroje ne kaip turistė.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kokie pirmieji netikėtumai laukė Filipinuose?

– Filipiniečiai, kaip turbūt ir visi azijiečiai, labai lygiuojasi į europiečius ir amerikiečius, todėl baltųjų rasei čia netgi perdėtas dėmesys, o kai dar esi blondinė, dėmesio sulauki ypač daug – tiek darbinėje srityje, tiek gatvėje. Vietiniai nesikuklina į tave atvirai spoksoti – turbūt tai vienintelis dalykas, prie kurio aš taip ir nepripratau. Kita vertus, tai turi ir savų privalumų, nes dažnai tai padeda kai kuriuos reikalus atlikti lengviau.

Pavyzdžiui, pervesti pinigus Filipinuose įmanoma tik banke, nes elektroninė bankininkystė ten nelabai veikia. Kiekvieną kartą, kai reikėdavo eiti į banką, man būdavo didžiulis stresas, nes kaskart ten reikia užpildyti milijoną blankų, didžiulės eilės, tačiau mane visada praleisdavo be eilės ir viską maloniai paaiškindavo.

Asmeninio archyvo nuotr./Lina Radvilavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Lina Radvilavičiūtė

– Kuo skiriasi darbiniai santykiai šioje šalyje? Ar buvo dalykų, kuriuos priimti nebuvo lengva?

– Turbūt tai azijietiškos kultūros požymis, kad žmogus visada su viskuo sutinka, niekada nepasakys, kad kažko nesuprato, kažko negali padaryti. Man teko persilaužti, reikėjo suvokti, kad jeigu žmogus sako, kad tave suprato, 90 proc. tikimybės, kad yra priešingai, todėl tuos pačius dalykus reikia pakartoti kelis kartus kitais žodžiais. Iš pradžių tikrai būdavo situacijų, kai tu paaiškini, manai, kad žmogus suprato, nes jis tai tvirtina, tačiau vėliau paaiškėja, kad rezultatas tikrai ne toks, koks buvo sutartas.

Jie dažnai atsiprašinėja iš darbo, nes pirmenybė visada teikiama šeimai, o ne darbui.

Beje, profesinėje sferoje ten vyrauja labai griežta hierarchija. Pas mus visi dirba kaip viena komanda, o ten jeigu žmogus yra bent vienu laipteliu žemiau, jis nieko negalvoja pats, tik daro, kas jam sakoma. Dar vienas šių žmonių bruožas – jie labai jautrūs. Įdomu, kad vyrai netgi jautresni už moteris. Buvo situacijų, kai tu giri žmogų už pasiekimus, ir žmogus apsiverkia iš laimės.

Ir lygiai taip pat apsiašaroja, jeigu pasakai jam elementarią profesinę pastabą: pavyzdžiui, kad tam tikroje srityje jam reikėtų pasitempti. Kai pirmą kartą sulaukiau tokios reakcijos, labai sutrikau, ėmiau galvoti, ką ne taip pasakiau. Teko išmokti labai rinkti žodžius, sakyti pastabas ne tiesiogiai, o per bendrus pavyzdžius, tam tikras pastabas sakyti asmeniškai, neviešinant kolektyve, nes žmogus gali taip smarkiai sureaguoti į pastabą, kad kitą dieną dėl streso net neateis į darbą.

Tai visai kita kultūra, todėl dirbant tokioje terpėje reikėjo ne tik išmanyti savo darbą, bet ir būti pasiruošus psichologiškai. Kita vertus, prieš išvykdama buvau pakankamai pasiskaičiusi apie šalį, žmonių bendravimo įpročius, tačiau vis tiek susidūriau su daugybe netikėtumų.

– Ko kitoks bendravimas jus išmokė?

– Manau, kad visiems mums sveika retkarčiais išeiti iš savo komforto zonos, kardinaliai pakeisti aplinką, kad pamatytume, kaip iš tiesų gyvename. Aš asmeniškai labai išmokau vertinti savo gyvenimą, savo darbą, karjeros galimybes.

Filipinai – besivystanti šalis. Kol sėdi sostinėje, verslo centre, jautiesi kaip burbule, kuriame gyvenimas beveik niekuo nesiskiria nuo tau įprasto. Tačiau vos tik išeini už stiklinių dangoraižių pasaulio, susiduri su didžiosios žmonių dalies realybe, kurioje vyrauja didžiulis skurdas. Tu matai elgetaujančius vaikus, lakstančius per karštą asfaltą ir surinktus pinigėlius atiduodančius kartelių atstovams. Tai matant kaskart suspaudžia širdį ir iškart pagalvoji, kad visgi tau gyvenime pasisekė visomis prasmėmis.

Taigi šiek tiek pasikeitė mano vertybių skalė. Mes, lietuviai, mėgstame burnoti, tačiau grįžusi iš Filipinų, kai tik užsimanau skųstis dėl kokios nors smulkmenos, pričiumpu save, kad nereikėtų Dievo varyti į palmę.

– Tai koks gi tas gyvenimas už stiklinio burbulo?

– Filipinų visuomenė yra labai jauna, t. y. joje labai daug jaunų žmonių. Šie jauni žmonės siekia išsilavinimo, daug keliauja ir siekia tų pačių dalykų, kaip mes.

Tačiau vidurinioji klasė pas juos tik kuriasi, o didžioji dauguma gyvena skurde, bambukiniuose namukuose, kuriuos dažnai praūžiantys taifūnai nupučia.

Kita vertus, tai kontrastų šalis. Eini per gyvenvietę ir matai, kaip žmonės, susirinkę iš trijų namų, žiūri vieną televizorių. Tačiau juokingiausia, kad nameliai – vėjo nupučiami, o televizoriai – didžiuliai, plokščiaekraniai.

– Kokią vietą filipiniečių visuomenėje užima religija?

– Filipinai – labai krikščioniška šalis. Man regis, tai viena iš nedaugelio visiškai krikščioniškų šalių Azijoje, ir turbūt ji labiau krikščioniška nei visos Europos šalys kartu sudėjus. Todėl mūsų akimis atrodo daug kas smarkiai „perspausta“. Pavyzdžiui, norėdami patirti Kristaus kančią, per Velykas jie patys kalasi prie kryžiaus.

Biure būdavo akimirkų, kai likdavo tik nevietiniai darbuotojai, nes visi vietiniai, viduryje darbo dienos atsiprašę iš darbo, lėkdavo į mišias, skirtas svarbioms krikščionybės progoms.

Jie labai nuoširdžiai tiki. Į Dievą jie kreipiasi pačiais įvairiausiais atvejais. Pati mačiau, kaip žmonės po advokatūros egzamino, laukdami rezultatų, kasdien eidavo pasimelsti, kad jį išlaikytų. Taip pat yra kažkokio šventojo statula, esą turinti gydomųjų galių, prie kurios tam tikrą metų dieną leidžiama prieiti bet kuriam žmogui. Jie atsineša nosinaites, kuriomis paliečia statulą, o vėliau jomis bando gydyti rimtus ligonius. Labai didelis procentas gyventojų eina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, o koplytėlės yra net prekybos centruose, biurų pastatuose.

Man teko persilaužti, reikėjo suvokti, kad jeigu žmogus sako, kad tave suprato, 90 proc. tikimybės, kad yra priešingai.

Taip pat jų labai stiprus šeimos modelis. Žmogus gali išeiti iš darbo tik todėl, kad taip liepė mama ar tėvas, kad namuose reikia atlikti tam tikrus darbus, nors dirbantys žmonės dažnai išlaiko savo tėvus. O kad darbo metu reikia atlikti tam tikrus reikalus, tai jau įprastas dalykas. Jie dažnai atsiprašinėja iš darbo, nes pirmenybė visada teikiama šeimai, o ne darbui. Iš pradžių mane tai šokiruodavo, tačiau supratau, kad reikia tai tiesiog priimti kaip yra.

Asmeninio archyvo nuotr./Linos Radvilavičiūtės komanda
Asmeninio archyvo nuotr./Linos Radvilavičiūtės komanda

– O kokie santykiai tarp vietinių gyventojų?

– Jie labai draugiški. Jiems gali būti labai blogai, bet jie visada išsišiepę. Aš juokaudavau: jūs per daug gerai gyvenate, todėl nieko nedarote. Jie labai betarpiški – nesigėdydami gali paklausti, net koks tavo batų dydis. Vienoje parduotuvėlėje pirkdavau kavos, tai kaskart jausdavausi kaip per policijos apklausą: iš kur tu, ar ištekėjusi, ką čia veiki, kiek būsi ir pan. Jie neturi komplekso, kad kažkokių dalykų klausti nepažįstamo žmogaus nemandagu.

Jie tikrai mažai skundžiasi, daug labiau džiaugiasi tuo, ką turi. Tiesa, aš neturėjau kontaktų su skurdžiausiai gyvenančiais žmonėmis. Kalbu apie tuos, kurie turi darbus, šeimas. Jie tikrai džiaugiasi gyvenimu, nori keliauti, pamatyti pasaulį.

Žmonės čia džiaugiasi paprastais dalykais. Kartą su draugais laiką leidome vienoje iš salų. Grįžintant paplūdimiu namo mus pasitiko pinigų prašantys vaikai. Mes buvome primokyti neduoti jiems pinigų, nes jie vis tiek nusėda ne pas vaikus, todėl vienam vaikui nupirkau „Kinder“ kiaušinį. Reikėjo pamatyti, kiek tų vaikų subėgo iš visų kampų apžiūrėti to kiaušinio! Nesusilaikiau ir po kiaušinį nupirkau jiems visiems. Reikėjo matyti, kaip jie džiaugėsi. Manau, kuo mažiau turi, tuo paprasčiau džiaugtis paprastais dalykais.

Taigi asmeninėje plotmėje su jais bendrauti būdavo labai paprasta, bet sunkiau – darbinėje aplinkoje. Čia koją pakišdavo jų pagarba hierarchijai – aš buvau jų vadovė, todėl jie jausdavosi įsipareigoję manęs klausyti ir tarsi užsikirsdavo.

– Praleidote svetimoje kultūroje dvejus metus. Ar grįžus reikėjo vėl priprasti prie gyvenimo Lietuvoje?

Maniloje 20–30 km galima važiuoti keturias valandas, netgi kilometrą per spūstis įveiki vos per valandą.

– Grįžau dar ne taip seniai – gruodžio mėnesį. Tikrai buvau pamiršusi žiemą ir tamsius, pilkus vakarus, tačiau kadangi čia išaugusi, labai greitai vėl pripratau.

Per tuos metus labai pasiilgau lietuvių kalbos, tačiau grįžusi iš įpročio kalbėti vien angliškai į lietuvių kalbą vis įmaišydavau angliškų žodžių. Du mėnesius tiesiog reikėdavo save gaudyti kalbant.

Dar pastebėjau, kad grįžau didesnė optimistė. Galimybė keliauti, pamatyti pasaulį žmogui labai daug duoda, suteikia galimybę peržiūrėti ir praplėsti savo pasaulėžiūrą, pakeisti vertybių skalę. Pavyko užaugti ir asmenine, ir karjeros prasme. Tai darbo tarptautinėje kompanijoje privalumai, leidžiantys darbą suderinti su galimybe pamatyti kitas šalis. Aš tai vadinu gerąja emigracija, kadangi grįžti pasikrovęs gerų idėjų, kurias toliau taikai savo šalyje.

Asmeninio archyvo nuotr./Filipinai
Asmeninio archyvo nuotr./Filipinai

– Ar pasiilgstate Filipinų?

– Žinoma, pasiilgstu. Dveji metai – visgi ilgas laiko tarpas. Pasiilgstu ten įgytų naujų draugų. Tik nepasiilgstu mieste tvyrančio smogo ir automobilių spūsčių. Palyginti su jais, spūsčių pas mus Vilniuje nėra. Tai beprotiškai didelis miestas: norėdamas nuvykti nuo vieno jo galo iki kito, turbūt važiuotum pusę dienos. Jie visi važinėja automobiliais, nes transporto sistema labai prastai išvystyta.

Tokio dalyko, kaip viešasis transportas, jie kaip ir neturi. Yra toks savotiškas mūsų mikroautobusų atitikmuo – senoviniai visureigiai, kurie labai teršia gamtą, o tikri mikroautobusai priklauso privatiems žmonėms ir nepritaikyti dideliems keleivių srautams. Todėl ieškodamas darbuotojo, visada klausi, kiek trunka kelionė į darbą ir namo. Tu negali tikėtis, kad žmogus, keturias valandas keliaudamas pirmyn ir keturias atgal, bus funkcionalus.

Maniloje 20–30 km galima važiuoti keturias valandas, netgi kilometrą per spūstis įveiki vos per valandą. Per didžiąsias šventes labai daug žmonių išvažiuoja iš miesto ir jis atrodo kaip apleista dykvietė, bet tuomet smogas prasisklaido.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką