Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Į Lietuvą gyventi persikėlęs australas dievina lietuvišką orą, žavisi lietuviais ir kuria naujovišką mokyklą

Stephenas Lee
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Stephenas Lee
Šaltinis: 15min
15
A A

Kai australas Stephenas Lee nusprendė emigruoti į Lietuvą, daugelis jų artimųjų tik kraipė galvas. Tačiau nuo praėjusio metų lapkričio mūsų šalyje gyvenantis vyras teigia dar nė karto dėl to nepasigailėjęs.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Edukologijos lyderystės magistro laipsnį ir 35 metų darbo Australijos mokyklose patirtį turintis ir privačių mokyklų tinklą sukūręs australas savo šalyje pasiekė visų įmanomų profesinių aukštumų, todėl, pradėjęs nuobodžiauti, nusprendė ieškoti iššūkių svetur. Nuo rudens Lietuvoje veiks jos įsteigta privati keturmetė mokykla „Guliverio akademija“. S.Lee tikisi, kad ši įstaiga augs kartu su vaikais iki 12 klasių.

Tai bus netradicinė mokykla, kadangi joje bus pritaikyti ir Australijoje taikomi pedagoginiai metodai, o pamokos bus vedamos dviem kalbomis – angliškai ir lietuviškai. Taip pat joje vyks geros savijautos pamokos.

Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Iš tiesų svarsčiau apie galimybę persikraustyti į Didžiąją Britaniją, kadangi ten gyvena didžioji dalis mano šeimos. Tėvai po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Australiją, todėl aš gimiau ten, tačiau mano brolis gimęs Didžiojoje Britanijoje.

Vienoje konferencijoje sutikau Rūtą (psichologė Rūta Valatkevičiūtė-Gustainienė, viena iš mokyklos steigėjų), ji pakvietė aplankyti Lietuvą. Tuo metu net nežinojau, kur yra Lietuva. Atvykau. Vėliau Rūtos draugai vėl mane pakvietė, aš vėl apsilankiau. Po kelių vizitų įsimylėjau Lietuvą ir atradau, kad šioje šalyje galiu turėti daugiau galimybių įsitraukti į švietimo sistemą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee

Bet kodėl norėjote išvykti iš Australijos?

– Pats nuoširdžiausias atsakymas – man ten nusibodo. Mokytojavau 35 metus, savo profesijoje pasiekiau aukščiausią lygį, norėjosi naujų iššūkių. Be to, Australijoje labai karšta, o mano kraujas, mano genai yra europietiški, aš nemėgstu karščio. Lietuviška žiema man daug malonesnė nei amžina Australijos vasara. Aš jaučiu, kad mano namai – Europoje.

Vis tiek sunku suprasti, kodėl pasirinkote mažą, nežinomą šalį...

– Pasakysiu atvirai, todėl, kad tai keista šalis, ją ir pasirinkau. Jei būčiau Anglijoje, žinočiau kalbą, turėčiau šalia giminių, man būtų pažįstama šalies kultūra, būčiau prisitaikęs prie maisto, o atvykęs į Lietuvą viso to neturėjau. Man viskas buvo nauja.

O mokytojui, kaip ir vaikui, naujas patyrimas prilygsta naujam gyvenimui. Man patinka mokytis ir aš nuolat mokausi. Kai atsidarys mokykla, kartu su pirmokais eisiu į lietuvių kalbos klasę, kad išmokčiau lietuvių kalbą. Ir, aišku, tikrai nebūsiu geriausias mokinys klasėje.

Kokios buvo pirmosios patirtys susipažįstant su Lietuva?

– Pirmas patyrimas buvo, kai leidosi lėktuvas ir aš pro langą pamačiau daugybę medžių. Tai buvo nuostabu. Mat Australijos kraštovaizdis gana plikas.

Lietuviška žiema man daug malonesnė nei amžina Australijos vasara. Aš jaučiu, kad mano namai – Europoje.

Antras mano įspūdis – kad lietuviai labai draugiški ir gyvybingi žmonės. Prisimenu, mane pakvietė į iškylą gamtoje, bet neįspėjo, kad tai visam savaitgaliui. Buvau nusiteikęs ten pabūti apie dvi valandas ir, pirmą valandą nakties žiūrėdamas į laikrodį, svarsčiau, kada gi mane veš namo, o niekas net nesiruošė to daryti.

Negalėjau atsistebėti, kad lietuviai švenčia visą savaitgalį, mėgaudamiesi savo šalimi, jos gamta, vienas kito draugija. Ir atvažiuoja šeimomis – kartu sėdi tėvai ir vaikai. Tai turbūt buvo didžiausias pirmas įspūdis apie Lietuvą.

O gal buvo ir ne tokių malonių įspūdžių?

– Na, vis dar reikia prisiderinti prie lietuviškos vairavimo manieros. Keliuose labai daug lenktyniavimo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee ir Rūta Valatkevičiūtė-Gustainienė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee ir Rūta Valatkevičiūtė-Gustainienė

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas Lietuvoje? Kuo jis skiriasi nuo Australijos?

– Pirmas dalykas, kuris šovė į galvą, kad aš visur vaikštau savo kojomis. Gyvenu senamiestyje, ir viskas labai šalia, todėl dažniausiai visur einu pėsčiomis. Australijoje kasdien į darbą tekdavo važiuoti valandą. Dėl sveikesnio gyvenimo būdo numečiau daug nereikalingo svorio, o mano gydytojas sako, kad per pastaruosius 20 metų nematė manęs tokio sveiko.

Taigi mano gyvenimo būdas dabar sveikesnis. Tiesa, kol pripratau, mėnesį laiko vaikščiojau su pūslėmis ant pėdų, nes senamiesčio grindinio akmenys man buvo iššūkis. Taip pat reikėjo prisitaikyti prie maisto, nors jis čia sveikesnis, jūs iš tiesų valgote daugiau daržovių. Tačiau didžiausias iššūkis – jūsų kalba. Tačiau, kaip sakiau, jos mokysiuosi kartu su vaikais.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee

Skiriasi ir kultūra. Vadinamoji baltoji Australijos kultūra yra labai jauna ir labai angliška; jei kažkoks statinys yra 50 metų senumo, jis laikomas jau labai senu, taigi Australijos istoriją labai lengva žinoti, nes ji labai trumpa, o jūsų istorija ir kultūra labai turtinga.

Pastebėjau, kad lietuviai moka daug kalbų. Pas mus ateina vaikų, kurie kalba net trimis kalbomis.

Apskritai lietuviai – labai bendraujantys žmonės, daug kalbasi vieni su kitais, o Australijoje net kaimynai su kaimynais nesikalba.

Juokaujate? Mes patys nuolat plakame save, kad esame labai uždari.

– Australai daug uždaresni nei lietuviai. Žmonės, išgirdę, kad aš anglakalbis, dažnai užkalbina, klausia, iš kur aš. Lietuviai labai domisi įvairove, jiems įdomu tai, kas skirtinga nuo jų, o tai rodo, kad žmonės yra atviri. Australijoje yra atvirkščiai, žmonės su skirtingais nuo savęs nenori turėti jokių reikalų.

Ar pastebite mūsų visuomenėje sovietinio mentaliteto liekanas?

– Labai aiškiai jas matau švietimo sistemoje. Jos išnyks tik tuomet, kai mokykla pasikeis, kai vaikai bus ugdomi kitaip nuo mažens. Jūsų mokykla vis dar turi sovietinio mąstymo ir kultūros elementų.

Pirmiausiai man krito į akis, kad vaikai susodinti klasėje į eiles ir kad pamokos eigą labai kontroliuoja ir reguliuoja mokytojas. Ne visi, tačiau kai kurie mokytojai labai autoritariniai, o tai neskatina vaikų mokytis. Ši aplinka labai gerai veikia, jei norime, kad visi vaikai būtų vienodi, vienodai mąstytų, tačiau kūrybinės laisvės ji nesuteikia.

Pas mus nuolat vyksta diskusijos apie tai, kiek laisvės turėtų būti mokykloje, kadangi vaikai ne visada moka šia laisve tinkamai naudotis.

– Mokykla tam ir skirta, kad vaikai būtų mokomi teisingai elgtis su savo laisve. Mūsų mokykloje mokysimės bendradarbiauti, derėtis, spręsti konfliktus. Tai įgūdžiai, kuriuos reikia ugdyti nuo pradinių klasių.

Vakar turėjome susitikimą su tėvais. Jiems parodėme vieną erdvę ir pasakėme, kad joje vaikams leisime daryti viską, ką jie norės. Vienas tėvas išreiškė tokį patį nuogąstavimą. Tuomet ir paaiškinome, kad vaikus mokysime būti kūrybiškais, derintis vieniems su kitais. Tėvai vėl sakė – taigi jie susipyks, susimuš. Ne, mes mokysime juos konfliktuoti teisingai. Mes kursime erdves, kuriose vaikai patirs sunkumų susitarti, bet mes būsime šalia ir padėsime jiems.

Pirmiausiai man krito į akis, kad vaikai susodinti klasėje į eiles ir kad pamokos eigą labai kontroliuoja mokytojas. Ši aplinka labai gerai veikia, jei norime, kad visi vaikai būtų vienodi, vienodai mąstytų.

Ar tėvai nesibaimina, kad daugiau dėmesio skirdami kūrybiškumui neparuošite jų egzaminams, kuriems reikia žinių?

– Žinoma, balansas turi būti, kadangi svarbus ne tik kūrybiškumas, bet ir geras testo rezultatas, antraip jie iš tiesų neišlaikys egzaminų. Vaikai turi išmokti atsirinkti, kuri užduotis yra kūrybinė, o kuriai reikia žinoti konkrečius atsakymus, taigi šioms užduotims atlikti reikia skirtingų gebėjimų ir įgūdžių.

Mokymas jūsų mokykloje vyks dviem kalbomis. Kaip tai atrodys?

– Iki pietų mokytojai per visas pamokas kalbės tik lietuviškai, o po pietų – tik angliškai. Taigi ryte matematikos vaikai bus mokomi lietuvių kalba, o po pietų – anglų kalba. Tai būdas mokytis, kai įmestas į vandenį tiesiog esi priverstas plaukti. Tai natūralus kalbos mokymosi būdas.

Kaip žinote, svetimą kalbą prisimename, kol ją vartojame. Taigi vaikai, kalbėdami angliškai kasdien penkias dienas per savaitę, įgaus pasitikėjimo. Tai patyriminis mokymas, nors, aišku, turėsime ir šiek tiek teorinės dalies, per kurią mokysimės gramatikos.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Stephenas Lee

Koks pagrindinis šios mokyklos įkūrimo tikslas?

– Apie pinigus aš negalvoju, juolab kad pajamų neturėsime dar artimiausius keletą metų. Iš mokytojo profesijos turtų nesusikrausi. Žmonės renkasi mokytojo profesiją, nes jiems patinka mokymo procesas.

Aš pats nuo 16–17 metų, kai tik atsidurdavau vaikų grupėje, imdavau jai vadovauti. Man patinka būti tarp vaikų. Todėl mano tikslas – įkurti tikrai gerą mokyklą, kurioje vaikams būtų smagu. Juk tyrimais įrodyta, kad jei vaikams patinka mokytis, jie viską įsisavina greičiau.

Mokyklos, kurią įsteigiau Australijoje, tikslas buvo lygiai toks pats. Beprotybė, jei vaikai eina į mokyklą penkis kartus per savaitę, bet jos nemėgsta.

Jūsų amžius toks, kad jau visko pasiekėte, dabar galėtumėte tiesiog ramiai gyventi sau. Kodėl ieškote iššūkių?

– Kai mano mama išgirdo, kad emigruoju, sakė tą patį: eik į pensiją ir atsipalaiduok. Kai numirsiu, atsipalaiduosiu, o kol gyvas, turiu kažką daryti. Man nuobodu gyventi ramiai. Jeigu sustočiau, man atrodo, iškart jausčiausi ir atrodyčiau senesnis.

Mokytojas – man geriausia pasaulyje profesija. Buvo etapų, kai visiškai negaudavau užmokesčio už savo darbą, bet man patiko tai, ką darau. Taip, žmonės kartais sako, kad esu išprotėjęs, bet man patinka jausmas, kad kiekvieną kartą, kai įžengi į klasę, tu nežinai, kas vyks. Kasdien susiduri su nežinomybe. Tai tikrai nenuobodu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką