Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 08:01

Meškeriojanti aplinkosaugos inspektorė Raimonda – apie pasalas brakonieriams, muselininko laimikius ir iš rankų išsprūdusį 40 cm upėtakį

Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė
K.Savickytės ir asmeninio archyvo nuotr. / Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė

Apie geografijos mokslus Dzūkijoje gimusi 27-erių Raimonda Trukanavičiūtė svajojo nuo šeštos klasės. Visai nenuostabu, kad miškingos gamtos apsuptyje užaugusiai merginai aplinkosaugos sritis tapo miela širdžiai – dar studijuodama ji išlaikė egzaminus ir tapo neetatine aplinkos apsaugos inspektore, o dabar jau ketvirtus metus žvejus ir medžiotojus kontroliuoja kaip etatinė darbuotoja. Kovotoja už teisybę save vadinanti Raimonda ne tik gaudo pažeidėjus, bet ir pati žvejoja, tad susitikome pasikalbėti įprastoje jai aplinkoje, gamtos apsuptyje, – apie aplinkosaugininkės darbą, profesinius kuriozus ir, kaip ji pati sakė, „cirkus“ gaudant didžiausius laimikius.

– Aplinkosauga gana plati sritis – kodėl pasirinkote dirbti būtent su gyvąja gamta?

– Iškart žinojau, kad noriu dirbti tik su gyvąja gamta. Nors ir tos atliekos ar kitos negyvosios gamtos temos yra labai svarbios, bet čia, matyt, atėjo iš vaikystės – diedukas ir tėtė žvejodavo, mane nuolat kartu imdavo. Aš ir valtyse miegodavau, ir naktimis važiuodavau, žuvys man visos gražios buvo, o jeigu jau kibdavo kas nors – strakaliodavau iš laimės.

Nesu aš labai dėl žvejybos pamišusi, bet, pripažinsiu, ta aistra didėja. Dabar pradėjau su museline meškere žvejoti, kiekvieną kartą vis įdomiau, per lašišų sezoną bandysiu su dvirankiu kotu laimikį gaudyti.

– Ar prisimenate, kada pirmą kartą paėmėte meškerę į rankas?

– Oi, meškerę išsibandžiau būdama dar visai mažiukė – prisimenu, kai užkibdavo koks karosas, diedukas duodavo ištraukti. O normaliai, kad jau kokį karpį savarankiškai pagaučiau, tai palyginti neseniai – prieš kokius trejus metus.

Jau tuo metu mokiausi pati parišti masalą, pašerti ir bendrai pradėjau suprasti, kaip ir ką daryti. Dabar turiu tarp draugų užkietėjusių žvejų, kurie pasiima mane į žvejybą ir moko (šypsosi).

– Prie jūsų pomėgių dar grįšime, pradėkime pokalbį nuo darbo. Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad aplinkosaugos inspektoriai visą darbo dieną leidžia sėdėdami prie vandens telkinių ir laukdami pažeidėjų. Kokia iš tiesų ta darbo dienos rutina?

– Išties, taip žmonės dažnai įsivaizduoja. Būna, skambina ir galvoja, kad aš nuolat kažkur sėdžiu ir laukiu. Nesu medžiuose gyvenantis tarzanas, esu paprastas žmogus, turintis nustatytą darbo valandų skaičių, kuris, žinoma, gali būti šiek tiek viršytas. Dirbu nuo ryto iki vakaro, bet ne kasdien, o dažniausiai mano darbo ritmas priklauso nuo turimos informacijos.

Būna ir taip, kad dieną atidirbu, bet vakare gaunu žinutę, kad kažkur yra užmestas tinklas – analizuodama situaciją numanau, kad paryčiais gali atvažiuoti to tinklo traukti, tokiu atveju keičiuosi su kolegomis, atsižymiu ir išvažiuoju dirbti.

Tai ir viršvalandžiai, ir nuovargis ir netgi, sakyčiau, gana juodas darbas – jeigu tinkamai reaguoji ir važiuoji tikrai norėdamas pagauti. Brakonieriai ar kiti pažeidėjai neateina tvarkingai kaip aš į darbą septintą ryto – ten niekada nesuprasi. Seki ką nors, galvoji, kad, jeigu vieną kartą ištraukė tuo laiku, tai gal ir kitą kartą vėl ateis, bet nepasiteisina.

Tikiu, kad ir kiti pareigūnai dirba taip pat ar net sudėtingesnėmis sąlygomis, bet ir mūsų darbas turi tam tikrą specifiką. Būna, šąlu aš tam miške, oi, kaip šąlu – keliskart galvojau, kad man teks rimtai nupjauti kojų pirštus – suprantu, kad jų nejaučiu, bet pajudėti iš vietos tai negaliu! Ugdau kantrybę – tyliai judinu, krutinu.

Guliu aš tam miške, bet ne kiaurą parą, turim tikrai nemažai popierizmo.

– Gulite viena ar dirbate poromis?

– Neleidžia vienai dirbti (juokiasi). Mažiausiai po du, o jeigu turime informacijos, kad dirba grupelė, kartais važiuojame ir trise ar keturiese – visa tai dėl saugumo.

K.Savickytės nuotr./Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė
K.Savickytės nuotr./Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė

– Yra toks posakis „jeigu nori pagauti nusikaltėlį, galvok kaip jis“. Čia tokia taisyklė pasiteisina?

– Taip, būtent! Visada stengiuosi susitapatinti. Aš esu labai empatiškas žmogus ir, nors tų pažeidėjų asmeniškai nepažįstu, stengiuosi galvoti kaip jie: „Aha, jeigu tu dabar užmerkei tinklą, o vanduo šiltas, tai gal ir trauksi tu paryčiais“, ir tuo remdamasi priimu sprendimus.

– Minėjote, kad gaunate informaciją apie galimus pažeidėjus – ar važiuojate prie telkinių tikslingai, ar ir prevenciniais tikslais?

– Būna ir taip ir taip. Važiuojame ir į prevencinius, bet jų atrodo mažai, nes mūsų inspektorių yra mažai, skyriuje vos septyni, o teritorija didelė – visa Vilniaus apskritis. Gavę pranešimą visada stengiamės reaguoti – jeigu yra galimybė, tai ir važiuojame.

Visgi, realiai norint, kad pažeidimų nebūtų, reikėtų kas kilometrą statyti po inspektorių. Nors ir per prevencinius reidus visko prisigaudai – dažniausiai tikrini draugiškai žvejus mėgėjus, ar šie turi bilietus, nors pasitaiko ir rimtesnių pažeidimų, o gavęs informaciją važiuoji, tada galvoje kirba tik vienas klausimas – ar suspėsi.

Turime tokių... etatinių pažeidėjų – jiems brakonieriavimas yra darbas, baudos, nors ir didėja, neatrodo didelės. Jie žino, kad jų į kalėjimą dėl tokių darbelių nepasodins. Žiūriu į situaciją blaiviai ir suprantu – tris kartus pagauname, o gal kokį šimtą nepagauname, tad jiems tikrai apsimoka.

– Būna atvejų, kai galimus pažeidėjus pastebėję žmonės neskambina inspektoriams arba informacija pasidalina tik socialiniuose tinkluose – kaip pati manote, ar taip vyksta dėl nenoro būti skundiku, ar dėl įsitikinimo, kad inspektoriai nereaguos?

Žmonės galvoja, kad esame tie, kurie turi netgi sliekus iš kiemo iškasti, nes šeimininkui nepatinka.

– Asmeniškai manau, kad dėl antrojo varianto – galbūt žmogus turėjo patirtį, kad skambino ir niekas neatvažiavo, nes nebuvo kam, arba labai ilgai važiavo.

Nors ir dėl nenoro būti skundiku atvejų pasitaiko – yra anoniminių skambučių, būna, kad žmonės nenori daugiau informacijos tikslinti, nori išlikti nežinomais, nors mes, be abejo, niekada neatskleidžiam informacijos šaltinio.

Asmeninio archyvo nuotr. /Raimondos Trukanavičiūtės kasdienybės akimirkos
Asmeninio archyvo nuotr. /Raimondos Trukanavičiūtės kasdienybės akimirkos

Bet džiaugiuosi, kad pranešimų daugėja – žmonės tampa pilietiškesni. Visgi, skaičius priklauso ir nuo metų laiko – pradės šalti, ir jų sumažės, keisis jų pobūdis, šiltuoju metu laiku vyrauja žvejyba, šaltuoju – negyvosios gamtos problemos, pavyzdžiui, plastmasės deginimas.

– Su kokiais mitais apie aplinkosaugininkus jums teko susidurti?

– Žmonės galvoja, kad esame tie, kurie turi netgi sliekus iš kiemo iškasti, nes šeimininkui nepatinka, arba pamato gulbę vandeny ir skambina aplinkosaugininkams, kad gelbėtų, nes skęsta. Įsivaizduojama, kad ten kur kažkokia gyvastis, ten ir aplinkosauga – ir turim mes važiuoti, nesvarbu, ar gyvas tas gyvūnas, ar jau nebe.

Kartais būna, kad iš vieno miško į kitą: dieną dirbu gulėdama pasaloje, net nespėju persirengti – ir vėl miške guliu, tik jau su ginklu rankose.

– Ar turite kolegių merginų?

– Merginų aplinkosaugoje išties netrūksta – gal ne tų, lakstančių kaip aš paskui žvejus, bet bendrai sistemoje jų gal netgi daugiau nei vyrų. Gal čia norėtųsi pabrėžti, jog žmonės per siaurai tą aplinkosaugą supranta – jeigu inspektorė, tai jau eini gaudyti brakonierių. Nebūtinai.

Tokie pat opūs yra oro ar vandens taršos klausimai, nuotekos ir visa kita, šiose srityse dirba tikrai daug moterų, o pažeidėjai, pavyzdžiui, stambesnių įmonių atstovai, tikrai nebūna „saldainiukai“, kurie tave pasitiktų išskėstomis rankomis.

Pati turiu porininką vyruką, puikiai su juo sutariu, draugų bernų daug turiu. Jokių sunkumų darbinantis tikrai nepatyriau, mane labai šiltai priėmė. Žodžiu, gerai man su tais vyrais (šypsosi).

– O kaip į jus žiūri tie, kuriuos gaudote?

– Visaip – būna užgauliojimų, bet netgi nebekreipiu dėmesio. Kažkam atrodau menkesnė – pastums, pagriūsiu, ir niekas čia manęs neras.

Nors aš pati per reidus draugiškai patikrindama visada kalbu ramiai ir maloniai, bet jeigu man kažką „užvems“ – gaus dvigubai, įjungiu griežtesnį toną, kurio dažniausiai nesitiki, tai ir nusiramina. Visgi prieš gerus metus teko patirti ir užpuolimą – mudu su kolega užsipuolė tie patys brakonieriai, kurie nenori matyti nieko prie upių – tarsi upė ir joje esančios žuvys tik jų.

Buvo atvejis, kad vaikščiodama ledu sulaukiau replikos – „oi, tai jeigu įlūši, tai kas čia tave trauks“. Bet buvimas mergina turi ir savų pliusų – pažeidėjai mažiau tikisi merginos inspektorės, lengviau dirbti po priedanga.

Geras to pavyzdys – ta legendinė Širvintos upės istorija, kuriozas, kurio tikriausiai aplinkosaugos istorijoje dar nebuvo.

Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda Trukanavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda Trukanavičiūtė

– Ar jis ir buvo kol kas įsimintiniausias?

– Tikriausiai taip. Savaitgalį išvažiavau su draugu prie upės pažvejoti. Žvejojome dieną, pavakarę įsikūrėm stovyklauti, ir tiesiog kažkokie su mašina šmirinėjantys vyrai prisistatė, pasisveikino, užkalbino ir paklausė, ar nieko prieš, jeigu tinklą užtrauks.

Mano viduje tik persijungė – viskas, Raimonda, tu nebepoilsiauji, nes juos reikia „imt“. Infiltravausi į jų kompaniją, tapau draugele. Klausė manęs, ar padabosiu – ryte žadėjo atvažiuoti, išsitraukti tinklus, žuvimi pasidalinti, keliskart paklausė, ar ne iš aplinkosaugos, – patikinau, kad ne, ir jie išvažiavo.

Mano viduje tik persijungė – viskas, Raimonda, tu nebepoilsiauji, nes juos reikia „imt“.

Visą vakarą tariausi su kolegomis, kad atvažiuotų padėti – buvau ant regiono ribos, be jokių dokumentų. Paryčiais atvažiavo kolegos, paspendėm pasalą jiems ir... tiesiog į glėbį. Juokinga, žinoma, kad išsipasakojo aplinkosaugininkei apie savo planuojamą darbelį.

Apie tą įvykį vėliau daug rašė, kritikavo mane, neva, kokia čia aplinkosaugininkė, jeigu neužkirto kelio, juk žuvų ištekliams buvo padaryta žala. Ji išties buvo padaryta ir didelė (sugavo 44 žiobrius, 11 šapalų ir 1 šlakį – red.), tačiau atsidūrusi tokioje situacijoje dar kartą daryčiau taip pat – „imti“ brakonierius iš karto būtų labai rizikinga, neprofesionalu iš mano pusės, juk neturėjau jokio pažymėjimo, negalėjau stabdyti žmonių tiesiog sakydama, kad esu inspektorė.

Kitas dalykas – jeigu tuo metu būtume juos pagavę, pagalvokite, kokią jie toliau žalą būtų darę – manau, jie ir dabar nepasimokė, stato tuos tinklus kur nors kitur, bet čia bent jau galėjome jiems smogti finansiškai.

– Minėjote kantrybę kaip vieną svarbiausių dalykų tokiame darbe. Kas dar jame yra svarbu?

– Svarbu mylėti, ką tu darai. Jeigu atėjai į aplinkosaugą dėl to, kad čia „kieta“, nes galėsi gaudyti brakonierius – tai yra absurdiška tokio darbo pasirinkimo priežastis. Turi norėti, kad Lietuvoje šioje srityje būtų geriau.

Pati nuo mažens buvau kovotoja už teisybę – nesvarbu, ar dėl saldainio, ar dėl tokių rimtų dalykų, tad ir darbe stengiuosi būti sąžininga. Tik atėjusi į šią sritį užsidėjau rožinius akinius, bet iki šiol jie man nenukrito – juk norisi išgelbėti tą pasaulį. Kai tik atėjau dirbti, iš manęs ir juokdavosi, ir ramindavo, kai verkdavau ir norėdavau išeiti iš darbo.

Jeigu netikėčiau tuo, kad galiu tą pasaulį gelbėti, čia nedirbčiau.

Jeigu netikėčiau tuo, kad galiu tą pasaulį gelbėti, čia nedirbčiau. O dabar lyg užsukta – vos gaunu informacija, toks jausmas, kad kažkas man duoda spyrį: varyk, daryk, pagauk, kad būtų geriau.

– Gaudote ne tik brakonierius, bet ir tai, ką gaudo jie – žuvį. Kur ir ką žvejojate?

– Dabar daugiausia naudoju muselinę meškerę, tai žvejoju upėje. Vasarą gaudžiau kiršlius, ilgą laiką bandžiau pagauti upėtakį – labai atsargi žuvis, kuri pradedančiam muselininkui yra maža svajonė. Tai irgi „cirkų“ buvo su manimi.

Buvo lašalų sezonas, tad bandžiau ant lašalo imitacijos upėtakį gaudyti. Jau buvau praradusi viltį ir sakiau, kad nereikia man čia tų upėtakių, man ir rubuiliai šapalai patinka. Bet su draugais pasiskirstėm ruožais, žiūriu, kad spurda – matau, kad jau ten kažkur yra, turi labai tyliai prisėlinti, nes žuvis labai gerai girdi.

Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda Trukanavičiūtė meškerioja
Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda Trukanavičiūtė meškerioja

Matau, kad didelis upėtakis suraibuliavo – sliūkinu aš ant pirštų galų aš su ta museline, išsitraukiu, švysteliu į tą vietą, kur mačiau. Nieko. Antrą kartą – irgi nieko, galvoju, dar paduosiu – ir kaip čiupo! Jaučiu tą jėgą, neįmanoma apsakyti... Rėkiu savo draugui, nežinau ką daryti, nes mano ritė buvo sugedusi, negaliu to valo susukti... Einu atgal su meškere, o tas upėtakis – kokių 40 centimetrų, toks auksiniu pilvuku.

Aš jį išsitraukiau, atsikabinau nuo to kabliuko, pakviečiau draugus parodyti – gal net tuo metu apsiverkus iš laimės buvau, visgi emocionalus žmogus esu. Bet neturėjau su savimi pasiėmusi graibštuko, kad galėčiau gražiai tą žuvį laikyti, tai atsikabinau, įbridau upėn ir, laikydama žuvį vandeny, laukiu, kol draugai atbėgs. Kaip movė tas upėtakis man iš rankų, nespėjau nei nusifotografuoti, nieko... Aš paskui jį keturiomis į tą upę: veidas buzotas, rankos buzotos, ir nusivylusi galvoju – šūdas, paleidau aš tą upėtakį.

Aš šiaip esu „pagavai-paleisk“ šalininkė, man įdomus pats procesas, galimybė pagauti žuvį. Ir kiekviena, net ir mažiausia žuvytė, kai žvejoji retai, turi kažką tokio...

Štai važiavau su draugu karpių gaudyti – neblogas toks papuolė, 11 kilogramų. Galvojau, kad toje valtyje ir paskęsiu, nes taip mane suko beplaukiodamas, kad ne aš jį kontroliavau, o jis mane. Kad matytumėte, kaip rankos drebėjo! Dabar jau norisi ir lašišą pagauti arba pusmetrinį upėtakį, o gal ir riebaus šapalo norėtųsi (svajingai šypsosi).

K.Savickytės nuotr./Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė
K.Savickytės nuotr./Aplinkos apsaugos inspektorė Raimonda Trukanavičiūtė

– Žinau, kad turite dar vieną pomėgį – esate šaulė ir dažnai savaitgalius leidžiate pratybose. Kodėl jums taip traukia miškas?

– Taip, man taip gerai miške – niekur taip gerai nesijaučiu! Įsijungimas į šaulių veiklą man buvo labai svarbus žingsnis, ir nors eidama nežinojau, ką konkrečiai norėsiu veikti, pabaigus bazinį kursą atsakymas atėjo savaime – kadangi esu aktyvi, sportuojanti, o ir gamtą myliu, taip ir išeina, kad jau kurį laiką savaitgalius leidžiu besitreniruodama.

Galvoju, kad taip ten gerai „nukritau“, kad netgi su ašaromis akyse pagalvoju, kaip man pasisekė būti tarp tokių žmonių ir turėti tokius mokytojus. Svajodavau turėti vyresnį brolį, tai dabar jų turiu krūvą!

Ten įgyti įgūdžiai pravertė ir darbe – pasigrūdinau būti miške vėsesniu oru, išmokau maskuotis, nes tai tikrai svarbu. Anksčiau būdavo, kad atvažiuojame naktį pasalos įsirengti, krenti kur nors, atrodo, viskas tvarkinga, nesimatai, o pradeda švisti, ir ima lįsti visokios mintys. O štai gebėjimas maskuotis visokiomis žolėmis padeda.

Ir iš esmės – juk labai artimos tos sritys: einu pratybauti – į mišką, einu į darbą – į mišką. Kartais būna, kad iš vieno miško į kitą: dieną dirbu gulėdama pasaloje, net nespėju persirengti – ir vėl miške guliu, tik jau su ginklu rankose.

Bet su kiekviena patirtimi tik mokausi ir augu, o tai daryti man labai patinka, nes mano tikslas artimiausius metus – tiesiog būti gera inspektore.

Komentarai: 19

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką