Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 4d. 20:07

Misevičių patriotizmas: iš meilės Lietuvai ir krepšiniui sūnų pavadino Saboniu

Laurynas ir Ingrida Misevičiai
Jelenos Voitkevič nuotr. / Laurynas ir Ingrida Misevičiai

Paklausti, ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio, Jungtinėse Valstijose gyvenantys Ingrida (40 m.) ir Laurynas (46 m.) Misevičiai nedvejodami atsakytų: taip. Prieš penkerius metus juodu suvedė meilė tėvynei, lietuviškumo puoselėjimui, kuri ir šiandien jų gyvenime vaidina didžiausią vaidmenį.

Amerikoje gyvenantys lietuviai šiomis dienomis kaip tik viešėjo gimtojoje šalyje – į Lietuvą jie parskrenda net keletą kartų per metus, o vieną jų grįžta su visa šeima – Ingridos dukra iš pirmos santuokos Gabriele ir šeimos pagranduku – 3,5 metų Roku Saboniu. Lauryno sūnus Ąžuolas iš pirmos santuokos gyvena Vilniuje.

Jelenos Voitkevič nuotr./Visa Misevičių šeima Rumšiškėse 2017 m.
Jelenos Voitkevič nuotr./Visa Misevičių šeima Rumšiškėse 2017 m.

Abu patikino, kad kadaise kelias per Atlantą nusitiesė ne geresnio gyvenimo ieškant ar siekiant užsidirbti. Vilniuje gimusi ir užaugusi Ingrida Vilniaus universitete baigė ekonomikos ir bankininkystės bakalauro studijas, o prieš 18 metų per AIESEC metams išvyko stažuotis į Portlando oro uostą. Kaip pati juokdamasi sakė, tie metai vis dar tęsiasi.

Po stažuotės nutarė baigti magistro studijas Portlando universitete, o vėliau įsidarbino vokiečių bendrovėje „Adidas“, kurioje dirba jau 14 metų. Ne tik darbas, bet ir atsiradusi antroji pusė, gimusi dukra lėmė, kad gyvenimą pradėjo kurtis anapus vandenyno.

Visus tuos metus moteris pragyveno Portlande, įsijungė į ten veikiančią nedidelę lietuvių bendruomenę, o prieš penkerius metus perėmė Portlando lietuvių bendruomenės apylinkės vadžias iš tuomečio pirmininko Viliaus Žalpio, kuris vėliau ne tik supažindino Ingridą ir Lauryną, bet ir tapo piršliu jų vestuvėse.

Dariaus Kuzmicko nuotr./Ingrida ir Laurynas Misevičiai
Dariaus Kuzmicko nuotr./Ingrida ir Laurynas Misevičiai

Laurynas prieš 24 metus gavo stipendiją studijuoti JAV Bridžporto universitete Konektikuto valstijoje, ir vienintelis dalykas, dėl ko sutiko vykti būtent ten, buvo tai, kad universitete tuo metu mokėsi net 15 lietuvių. Tiesa, prieš išvykdamas svetur jis jau dirbo tuomet veikusiame Senamiesčio banke, būdamas 23-ejų buvo jo valdybos narys. Lietuvos banke, kaip pats sakė, kartu su Romualdu Visokavičiumi dirbo įvedant litą, taip pat darbavosi tarptautiniame departamente.

Atvykęs į Ameriką žaidė krepšinį už universiteto komandą – kitaip būti ir negalėjo: Kaune gimęs ir augęs Laurynas teigė, kad prie krepšinio priprato anksčiau nei prie ko nors kito. Ir jo veiklų sritis apima būtent sportą.

Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Misevičius SALFASS kasmetinėse vaikų ir jaunių krepšinio pirmenybėse
Asmeninio archyvo nuotr./Laurynas Misevičius SALFASS kasmetinėse vaikų ir jaunių krepšinio pirmenybėse

Prieš gerą dešimtmetį vyras buvo išrinktas Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininku, o šiemet tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nariu, yra atsakingas už sportą. Jis taip pat yra oficialus Lietuvos krepšinio federacijos atstovas Šiaurės Amerikai, buvo Lietuvių fondo valdybos narys, su bendraminčiais atkūrė Konektikuto lietuvių sporto klubą.

Taigi prieš penkerius metus juodu buvo supažindinti Kalifornijoje kasmet vykstančioje didžiulėje šventėje „Lietuvių dienos“. O pažintis netruko peraugti į rimtus santykius ir galiausiai šeimos kūrimą. Kaip teigė Laurynas, dideli atstumai Amerikoje kur kas greičiau priverčia daryti asmeninius sprendimus, tad tą lemtingą Naujųjų metų vakarą, kai antrą kartą lankėsi Portlande ir buvo supažindintas su Ingridos artimaisiais, iškėlė taurę ir jam dar nepratarus nė žodžio Ingrida prisimena pamaniusi: „Tai vyksta.“ Ir įvyko – pasipiršo moteriai, kurios visą laiką ieškojo.

Dariaus Kuzmicko nuotr./Ingrida Misevičienė
Dariaus Kuzmicko nuotr./Ingrida Misevičienė

– Klausantis jūsų istorijos tarsi akivaizdu, kad jūsų santykiams koją gerąja prasme pakišo lietuvybės klausimas. Ne visiems svarbu, išvykus gyventi į užsienį, įsipaišyti į lietuvių bendruomenę, stengtis, daryti ką nors lietuvių, savos šalies labui. Kodėl tai svarbu jums?

Laurynas: Labai teisingai sakote. Ir galiu iš savo patirties pasakyti, kad iškart tai irgi neatsirado. Tikrai nebuvo taip, kad atvykau į Ameriką ir puoliau ieškoti, kaip ta lietuviška veikla užsiimti. Pirmus kelerius metus buvo įdomu pakeliauti, pažinti šalį, buvo daug varžybų, kitų užsiėmimų. Tačiau, kai praeina kažkiek laiko, atsiranda labai didelė nostalgija Lietuvai. Ir neįvertini jos, kiek ji tau brangi, svarbi, kol iš jos neišvažiuoji. Todėl visada ir sakau, kad patriotizmo užsienyje yra ne mažiau, o gal net ir daugiau.

Kai praeina kažkiek laiko, atsiranda labai didelė nostalgija Lietuvai. Ir neįvertini jos, kiek ji tau brangi, svarbi, kol iš jos neišvažiuoji.

Ingrida: Visiškai tam pritariu. Kai atvyksti į naują kraštą, norisi viską pamatyti, pažinti. Amerika didžiulė, čia tautų katilas, joje gali pažinti visą pasaulį. O su metais prasideda ta nostalgija, kurią suvoki ir kurios net nesuvoki. Tam tikra prasme norisi daryti tai, kas tau yra pažįstama, pavyzdžiui, vaikus auginti taip, kaip mus augino tėvai, nors savu laiku vaidinome nepriklausomus žmones, sakančius, kad viską darysime taip, kaip norisi patiems, o ne kaip darė ar patarė tėvai. Patriotiškumas ateina su laiku, ir kuo ilgiau tavęs nėra Lietuvoje, tuo labiau tu jos pasiilgsti.

– Tai ar kada planuojate grįžti į Lietuvą?

Laurynas: Būtinai, nėra net tokio klausimo. Dabar jaučiuosi naudingesnis būdamas JAV, nei būčiau čia. Matau, kad ten galime suburti dideles žmonių grupes, kurios atneša naudos Lietuvai – ir iš ekonominės, ir iš kultūrinės pusės žiūrint. Klausiu savęs, kur esu naudingesnis tėvynei? Ir kol kas atrodo, kad ten.

Ingrida: Tikrai grįšime. Lietuvoje turime viską, kad lietuviškos kultūros ir dvasios turėtum gyvendamas svetur – tai reikia sukurti. Kuriančių žmonių, kurie visa tai darytų savanoriškais principais, yra labai nedaug. Taigi kol kas jaučiamės taip, kad mūsų reikia ten.

Klausiu savęs, kur esu naudingesnis tėvynei? Ir kol kas atrodo, kad ten.

– Papasakokite, kokia padėtis lietuvybės puoselėjimo klausimu, sakote, kad nedaug tų, kurie nuoširdžiai ką nors daro iš idėjos. Ar negresia tai, kad ir tų keleto ilgainiui nebeliks?

Ingrida: Lietuvos ne Lietuvoje nesukursi. Ką gali padaryti – tai, kad Lietuva nebūtų pamiršta ir mūsų vaikai žinotų, kas yra ta Lietuva, ir ja didžiuotųsi, kad turi ir kito kraujo, ne vien amerikietiško. Lietuviškos mokyklos ir jų mokytojai daro milžinišką darbą. Ne retas atvejis, kai tėvai namuose su vaikais nedirba, nekalba lietuviškai ir tikisi, kad to jie išmoks mokykloje, nors vaikai į tą mokyklą eina kartą per savaitę ar dvi.

Lietuva ir lietuviškumas prasideda šeimos židinyje ir namuose, o galimybes tai išreikšti sustiprina bendruomenės, mokyklos stiprumas, papildomi būreliai ir pan.

Kas trejus metus Amerikos lietuvių bendruomenėje vykdomi Tarybos – vyriausiojo organo, valdančio JAV lietuvių bendruomenę, – rinkimai. Renkama 60 žmonių, plius dešimt apygardos pirmininkų, kurie įeina į tą sudėtį. Šiemet vyko rinkimai, juos organizuodama pastebėjau, kad tarp pretendentų buvo 50 visiškai naujų žmonių ir vaikai tų, kurie Amerikoje gyvena jau seniai. Jau pradedame matyti jaunimą, įsiliejantį į apylinkių, tarybos, šokių ir dainų veiklą.

Laurynas: Čia galima remtis ir istorija: nuo to, ką turėjome praeityje, labai daug priklauso, ką turėsime ateityje. Lietuvai, ne Amerikai išugdė ta žemė Darių ir Girėną, nors jie buvo iš Lietuvos, bet emigravo į Ameriką. Tačiau savo žygdarbius norėjo skirti Lietuvai. Kalbant apie sportą – jei ne Amerikos lietuviai, šiandien Lietuvoje nebūtų ir krepšinio, prezidentas Valdas Adamkus ir daug kitų žmonių. Tikiu, kad jų dar bus ir daugiau.

Lietuvai jau tūkstantis metų, Amerikoje lietuviai gyvena jau du šimtus, gyvens ir dar tiek, ir gal dar daugiau. Ten yra apie milijonas lietuvių, o sakoma, kad Amerikoje lietuvybė laikosi ant tūkstančio žmonių pečių. O Lietuvoje, ką, norite pasakyti, kad visi 2,5 mln. taip atsidavę? Tikrai ne. Tas pats modelis veikia bet kurioje valstybėje – yra skaičius žmonių, kurie visą šalį veda į priekį.

– Kas jus žavi Amerikoje?

Laurynas: Labiausiai – tolerancija viskam, ko trūksta Europai ir daugeliui kitų pasaulio šalių. Saugumas – net pačiose nesaugiausiose vietose nėra taip blogai, kaip buvo Lietuvoje prieš 30 metų. Kalbama apie tai, kas dabar bus, kas laukia šalies, nes dabartinis prezidentas yra visiškai neprognozuojamas. Tačiau tai didžiulė valstybė, 250 metų demokratijos, tauta, kuri nematė karo, ir žmonės, nors ir susiskaldę (50 proc. palaiko prezidentą, 50 proc. ne), vis tiek gali sugyventi ir viskas eina į priekį.

Man labiausiai įstrigo ta demokratija – pats išmokau būti tolerantiškesnis, priimti kitas kultūras. Noriu pabrėžti, kad išvykau ten ne dėl ekonominių priežasčių, man visiškai buvo nesvarbu, nei kur dirbsiu, nei kiek uždirbsiu. Įdomiausia buvo pamatyti didžiulę valstybę, kurioje yra be galo daug skirtingų tautų, ir kaip jos visos gali ten sugyventi.

Amerikoje labiausiai žavi tolerancija viskam, ko trūksta Europai ir daugeliui kitų pasaulio šalių.

Ingrida: Dar pridėčiau pilietinių teisių apsaugą ir tai, kad tu, kaip pilietis, kaip žmogus, bet kokiu klausimu gali kreiptis į bet kurią instanciją ir žinai, kad į tave rimtai pažiūrės. Neieškai pažįstamų, jei ką nors reikia susitvarkyti. Ir dar gamtos saugojimas. Čia daug saugomų teritorijų, nacionalinių parkų, amerikiečiai deda daug pastangų, kad puoselėtų gamtą.

– Kokie jums atrodo patys amerikiečiai? Stereotipiškai jie dažnai vertinami kaip malonūs, besišypsantys, bet paviršutiniški žmonės.

Ingrida: Amerika labai skirtinga, kaip Europoje paryžiečiai skiriasi nuo švedų, taip ir čia portlandiečiai skiriasi nuo niujorkiečių, ir mūsų su Laurynu patirtis buvo labai skirtinga. Lauryno pirmoji pažintis buvo su Rytų pakrante – ten visi skuba, stumdosi, mandagumo nėra, visi susiraukę, gali tave gatvėje apšaukti ir pan.

Mano patirtis buvo Portlande, kur yra labai daug europiečių ir Europos šalių palikuonių. Tarptautinė atmosfera, daug universitetų, be to, pati dirbu tarptautinėje bendrovėje. Mano pasaulis ir Amerikos supratimas veikiausiai yra iškreiptas, kas yra tas vidutinis amerikietis. Amerikiečiai Portlande – mandagūs, visada šypsosi, bet paviršutiniški, gilesni ryšiai sunkiai formuojasi.

Jelenos Voitkevič nuotr./Laurynas ir Ingrida Misevičiai
Jelenos Voitkevič nuotr./Laurynas ir Ingrida Misevičiai

Laurynas: Yra dalis tiesos tame stereotipe, apie kurį užsiminėte. Per 24 gyvenimo ten metus susidariau įspūdį, kad tai žmonės, kurie neturi dvasinio pasaulio. Kita vertus, jie labai uždari, už tų durų gal ir slepiasi savas pasaulis, bet jį pasiekti ne taip lengva, turi užsitarnauti pasitikėjimą.

Tai žmonės, kurie turi užsidėję labai daug kaukių. Nėra atviri – tačiau tai yra kultūros dalis. Draugų amerikiečių aš, tiesą sakant, neturiu. Manau, kad jų visuomenėje yra labai daug psichologinių problemų. Tik klausimas, ar ir Europoje neateina ta kultūra, nes jei atsiveri, paskui pasirodai labai silpnas.

Ingrida: Yra toks amerikiečių posakis: „Sweep under the rug.“ (Liet. „Sušluoti po kilimu.“) Vietoj to, kad išsiaiškintų, pasikalbėtų, jie linkę tos temos neliesti, geriau viską po kilimu sušluoti, kad nieko nesimatytų ir svarbiausia – pavyktų išvengti nemalonaus pokalbio.

Vietoj to, kad išsiaiškintų, pasikalbėtų, amerikiečiai linkę tos temos neliesti, svarbiausia jiems – išvengti nemalonaus pokalbio.

– Ar lengva svetimtaučiui įsilieti į amerikiečių bendruomenę?

Laurynas: Man buvo labai sunku. Kai atvykau į universitetą, girdėjau net tokių frazių, kad jei nenešiosiu džinsų ir neisiu į paskaitas avėdamas sportbačius, tai niekas su manimi nebendraus. Tačiau Rytų pakrantėje viskas kitaip nei Vakarų, kur žmonės nesikiša į kitų gyvenimą. Amerikoje vis dar yra didžiulė rasinė nesantaika ir požiūris į imigrantus yra neigiamas.

Ingrida: Mano patirtis visiškai skirtinga (juokiasi). Kaip tik sakyčiau, kad Amerika yra ta šalis užsieniečiams, jei jie nori kur nors keltis gyventi. Čia didelis kultūrų ir šalių mišinys. Amerikoje labai svarbu laikytis jų nustatytų taisyklių. Jei tu, kaip imigrantas, laikaisi jų normatyvų, tau labai lengva ten gyventi.

Laurynas: Bet jei atvažiuoja tokie kaip aš – iš Kauno, kas jūs tokie, ką galite pasakyti, kai jūsų valstybė teskaičiuoja 250 metų, tai tada labai greit nuleidžia ant žemės.

Ingrida: Išsišokėlių jie nemėgsta.

– Buvote užsiminę, kad darbų ir veiklų klausimu tenka pakeliauti ir ne taip jau mažai. Ar iš esmės mėgstate keliauti ir ar daug keliaujate?

Laurynas: Kelionės, pažinti pasaulį mums yra svarbiau už materialinius dalykus. Amerikoje daug keliaujame įvairiais bendruomenės, lietuvybės, darbo reikalais, tada stengiamės ir daugiau pamatyti, aplankyti. O kartą per metus stengiamės išvykti kur nors, kur šilčiau. Esu aplankęs apie 40 šalių, Ingrida su darbu vyksta į Vokietiją, Braziliją, Argentiną, atostogų keliai veda iki Meksikos, Kanados ir t. t.

Asmeninio archyvo nuotr./Ingrida Misevičienė Brazilijos karnavale
Asmeninio archyvo nuotr./Ingrida Misevičienė Brazilijos karnavale

Kalbant apie Ameriką, iš 50 valstijų teko aplankyti 45, kai net daugelis pačių amerikiečių nėra tiek aplankę. Pažinojau žmonių Rytų pakrantėje, kurie gyvena Konektikute, 80 km nuo Niujorko, ir niekada nėra jame buvę. Stebitės? Ten daug tokių. Todėl ir skirtinga mano patirtis su amerikiečiais, teko sutikti nemažai siauro mąstymo žmonių: Amerika geriausia ir daugiau nieko nenoriu girdėti.

Ingrida: Mano manymu, Laurynas yra toks, kuriam Lietuva atrodo pati geriausia ir viską geriausiai daranti. Ir pačioje Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie niekada nebuvo niekur išvykę ir gyvena savo pasaulyje, kad čia geriausia ir daugiau nieko nereikia. Tad šiuo atžvilgiu Amerika nėra nei geresnė, nei blogesnė.

Laurynas: Pavyzdžiui, kai kurie amerikiečiai kasmet atostogų vyksta į tą pačią vietą, tą patį kurortą arba turi nusipirkę namuką kalnuose ir ten visada vyksta slidinėti.

Ingrida: Taip, o mes kasmet važiuojame į Lietuvą, Vilnių, Kauną, Palangą ir mums daugiau nieko nereikia (juokiasi).

– Į Lietuvą grįžtate gana dažnai, palyginti su kitais, išvykusiais gyventi svetur. Ko labiausiai čia pasiilgstate?

Ingrida: Galimybės nueiti į lietuvišką teatrą, kiną, koncertą – kitaip tariant, kultūrinių renginių. Maisto produktų jau daug turime ir Amerikoje: duonos, sūrio, ledų, dabar jau ir lietuviškos dešros yra.

Laurynas: Dabar viskas pasiekiama internetu, socialiniais tinklais, nepasakyčiau, kad yra vienas ar keli dalykai, kurių labai trūksta. Jei gyventum tik tarp amerikiečių, trūktų bendravimo, lietuvių kalbos, tradicijų.

Tačiau mes ten gyvename beveik kaip Lietuvoje (juokiasi). Atsikėlęs ryte pirmiausia perskaitau visą lietuvišką spaudą, visą dieną seku, kas vyksta, kartais net nežinau, kas darosi Portlande, bet žinau, kas vyksta Kaune, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Čia priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Mano gyvenimas, nesvarbu, kur esu, vis tiek yra Lietuvoje.

Atsikėlęs ryte pirmiausia perskaitau visą lietuvišką spaudą, visą dieną seku, kas vyksta, kartais net nežinau, kas darosi Portlande.

Kaip jūs atsakote į klausimą, kas yra jūsų namai?

Ingrida: Namai yra ten, kur širdis.

Laurynas: Namai – toks neapibrėžtas dalykas. Namai gali būti bet kur, esu didelis grybavimo gerbėjas, kartais miške jaučiuosi labiau namie, nei kokiuose nors fiziniuose namuose. Mano namai yra Kaune, o apsigyvenęs laikinai galiu būti bet kur.

Ingrida (įsiterpia): Vilniuje.

Laurynas: Štai čia dar vienas dalykas (šypsosi). Turime daug draugų ir pažįstamų, kurių vienas vilnietis, kitas – kaunietis. Išvykus dėl atstumo konkurencija tarp miestų išnyksta, bet Lietuvoje visi vis dar šypsosi ir klausia, kaip čia jums taip nutiko?

Ingrida: Niekad nebūčiau pagalvojusi...

Asmeninio archyvo nuotr./Misevičių šeima Oregone
Asmeninio archyvo nuotr./Misevičių šeima Oregone

– Dar prisimenate, koks miestų „karas“ vyko, kai gyvenote Lietuvoje, prieš dvidešimt metų?

Laurynas: Kartą keldamas tostą draugo gimtadienio proga sakiau, kad reikėjo visiems atvažiuoti į Ameriką, jog suprastume, kad ir Šiauliai, ir Kaunas gali sėdėti prie vieno stalo ir nereikia jokių muštynių. Visi atsistoję plojo (juokiasi).

Ingrida: Buvo sakoma, kad kaunietis yra profesija. Jautėsi kultūrinis skirtumas – štai, kai klausiate apie Ameriką, Lietuvoje užtenka 100 km atstumo ir tai yra visiškai skirtingi pasauliai.

Laurynas: Jei Amerikoje apsilankytumėte kauniečių namuose, pamatytumėte – visur yra Kauno vėliavos, simbolika. Šiauliečiai, Klaipėdiečiai daro tą patį, o vilniečiai visur naudoja lietuvišką simboliką.

– Kaip manote, kodėl taip yra, kodėl tebevyksta tas mūsų dviejų miestų galynėjimasis? Juokais ar ne juokais sakoma, kad Kaunas norėtų susigrąžinti sostinės vardą, kiti tai įvardija kaip tam tikrą kompleksą.

Laurynas: Kad ir kaip būtų, nuo laikinosios sostinės laikų Kaunas buvo lietuvybės centras. Vilniuje buvo labai daug kitataučių – lenkų, rusų, tas pats Vilnius pusę laiko buvo nelietuviškas. Lietuviškiausi miestai visada buvo Kaunas ir Panevėžys pagal procentus ir pagal tikrą veiklą, kur buvo daug inteligentų, mėlynojo kraujo visuomenės. Taigi čia ta pozicija yra kaip nerašytas įstatymas.

Ingrida: Dėl šeimos laimės namuose šiomis temomis stengiamės nediskutuoti (šypsosi). Visi esame lietuviai, Lietuvos vaikai.

Laurynas: Ta riba tarp Vilniaus ir Kauno per 25 metus Amerikoje išnyko – dabar abu miestai vienodai svarbūs. Šiandien buvau labai laimingas, kad po penkerių metų ieškojimo knygyne pavyko rasti Vilniaus vėliavėlę, nes visas kitas turiu, o šios – ne, tad grįžęs pasidėsiu ofise.

Išvykus dėl atstumo konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno išnyksta, bet Lietuvoje visi vis dar šypsosi ir klausia, kaip čia jums taip nutiko?

– Turite tris vaikus – Gabrielė ir Ąžuolas – iš pirmųjų santuokų, o pats mažiausias – Rokas Sabonis. Kodėl taip pavadinote sūnų?

Ingrida: Todėl, kad tėtis labai mėgsta krepšinį ir labai mėgsta lietuvių krepšinio žvaigždes. O mama, gimus sūneliui, buvo labai minkšta ir labai lengvai pasiduodanti įtakai. Tačiau Sabonis yra antras vardas, pirmas yra Rokas. Amerikoje įprasta turėti tą vadinamąjį vidurinį vardą. Tai aš sūnų vadinu Roku, o tėtis – Saboniuku.

– Laurynai, jūs esate Lietuvos krepšinio federacijos atstovas Šiaurės Amerikai, pažįstate ir patį Arvydą Sabonį. Kaip jis reagavo išgirdęs, kad sūnui davėte tokį vardą?

Laurynas: Žinot, kaip jis į viską reaguoja – iš jo reikia mokėti išpešti (šypsosi). Bet neprieštaravo. O istorija tokia: visi puikiai žinome, kad ir Darius buvo ne vardas, o pavardė. Praėjus šimtui metų po Stepono Dariaus žygio kiek jau Darių yra Lietuvoje? Pavardė virto populiariu vardu. Tikiuosi, kad ir ši pavardė po šimto metų bus populiarus vardas.

Jelenos Voitkevič nuotr./Misevičių šeima Portlande
Jelenos Voitkevič nuotr./Misevičių šeima Portlande

Daug domiuosi sportu, teko skaityti, kad, rodos, 1966 m. Anglijai tapus pasaulio futbolo čempionais – pirmą ir paskutinį kartą, nes daugiau tikriausiai to nebus, vienas užkietėjęs gerbėjas dukrą, ne sūnų, pavadino visų vienuolikos futbolininkų vardais.

Ingrida: Tai aš dar lengvai atsipirkau (juokiasi).

Laurynas: Buvome rungtynėse, pažiūrėjau į viršų arenoje – 11 numeris, ir šovė mintis: jei Portlande gims sūnus, bus Sabonis (šypsosi).

– Užsiimate tiek daug veiklų, turite savus darbus, kuriuos, suprantu, labai mėgstate. Ar galėtumėte pasakyti, kad iš tiesų gyvenate gyvenimą, kokio patys norite?

Ingrida: Aš įvardyčiau, kad pasirinkimas, pasirinkimo galimybė tikrai yra mūsų rankose. Ar tai, ką šiandien esame pasirinkę, iš tiesų yra tai, ką norime daryti, čia kitas klausimas. Bet mes renkamės, esame savo likimo kalviai.

Mes šiandien gyvename Amerikoje ne todėl, kad mus čia laikytų darbas, namai, mašinos, pinigai. Mus čia kol kas dar laiko mūsų pasirinktas kelias.

Laurynas: Kiekvienas žmogus turi savo svajonę. Pavyzdžiui, mano senelis įkūrė Kauno valstybinį lėlių teatrą. Jis turėjo svajonę vaikams įkurti lėlių teatrą. Tėvai – pedagogai, abu dėstytojai, irgi savo darbą padarė. Aš jaučiuosi savojo dar nepadaręs. Yra, ką noriu daryti, bet čia jau kita tema ir dar ne šiandien. Esu tame kelyje ir vieną dieną tai tikrai darysiu. Pagrindinė mintis – noriu atiduoti duoklę tėvynei aukščiausiu lygiu, nes jaučiuosi labai skolingas dėl to, kuo tapau, kaip mane išugdė.

Ingrida: Yra žmonių, kurie lygina Ameriką ir Lietuvą ir sako, kad Lietuvoje negali tiek uždirbti, apskritai nėra darbų ir pan. Mano įsitikinimu, gali pasiekti visko, jei tikrai to nori. Mes šiandien gyvename Amerikoje ne todėl, kad mus čia laikytų darbas, namai, mašinos, pinigai. Mus čia kol kas dar laiko mūsų pasirinktas kelias.

Laurynas: Yra įvairių įsipareigojimų, bet aš kryptingai einu savo pasirinktu keliu. Į Lietuvą grįžtame kasmet, o kažkuriais metais tas grįžimas bus galutinis. Ir, manau, kad jis – ne už kalnų.


15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.

Visus „Gyvenu, kaip noriu“ tekstus rasite ČIA.

Jei jus supa tokie žmonės arba pats esate vienas tokių, parašykite mums gyvenimas@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Prezidento rinkimų tvarka – galimybė pasirodyti marginalams ir politikos keistuoliams?

Gazas

Baksnoja į darbų kokybę: byra tik ką suremontuotos gatvės Kaune kelkraščiai

Aktualu

Išlaidos Seimo frakcijų parlamentinei veiklai kasmet auga

Verslas

Tramvajus Klaipėdoje: ar uostamiestis taps pionieriumi?

Gazas

5 faktai apie aštuntąjį etapą: džiaugsmas, negalavimai ir B.Vanago nesėkmė

Aktualu

JK parlamentas atmetė „Brexit“ sutartį, balsuos dėl nepasitikėjimo vyriausybe

Vardai

Rihanna padavė į teismą savo tėvą

Aktualu

Ramūnas Vilpišauskas: Ko nori britai?

Gazas

Oficialu: KTM komandos pagalba Baliui Bardauskui buvo teisėta

24sek

Įspūdingos pergalės fone D.Sabonis atsilaikė prieš pirmąjį NBA šaukimą

Aktualu

LRT tyrimas. Verslas nefinansuoja partijų? – „valstiečius“ remia ir į rinkimus su jais eina su Baltarusija dirbantys verslininkai

N-18 Aktualu

Kelyje BMW išpuolį patyrusi moteris atskleidė šokiruojančią skyrybų dramą

Aktualu

Orai.lt: atkeliauja naujas ciklonas – orai bjurs

Aktualu

Didžiosios Britanijos parlamentui atmetus „Brexit“ sutartį, Lietuva laukia žinių iš Londono

Aktualu

Trečiadienio paryčiais Panevėžyje sudegė butas

Gazas

Kaimynų eksperimentas: Rygoje dalis gatvių nebebus barstomos druska

24sek

Jautri akimirka: po liūdnos žinios „Neptūno“ žaidėjų gestas pravirkdė amerikietę

Aktualu

Trys labiausiai tikėtini „Brexit“ proceso tolesnės raidos scenarijai

24sek

Šviesią ateitį R.Jokubaičiui prognozuojantis Šaras: „Neleisime jam pasikeisti“

Mokslas.IT

„Linkomanija“ nuo trečiadienio nebeveiks

Gyvenimas

Mes lygūs. Lietuvos žvaigždžių vizažistas Ąžuolas Misiukevičius: „O kodėl moterys dirba statybose?“

Vardai

Vilija Pilibaitytė-Mia: „Daugiau niekada netekėsiu. Dabar yra mano aukso amžius“

Mokslas.IT

CERN pristatė naujos kartos dalelių greitintuvo viziją

Aktualu

„Transparency International“: Lietuvos savivaldybės tampa skaidresnės

Aktualu

Paaiškės, ar porai iš Naujosios Zelandijos bus leista įsivaikinti 9-metę iš Lietuvos

Naujienos

Aktualu

Paulius Jurkevičius: Atsisuk sekmadienį į juos! Pakviesk stiklui

Aktualu

IS nužudė vieną savo įkaitų iš Suveidos Sirijoje

Aktualu

Pragaras Žemėje: svilinantis karštis Europoje pareikalavo aukų ir ištirpdė asfaltą

Pasaulis kišenėje

Vėluojančiame „Wizz Air“ lėktuve įstrigusi lietuvė: nespėsiu į kitą orlaivį, patirsiu nuostolių

Vardai

Meghan Markle per savo gimtadienį dalyvavo vestuvėse: vedė geriausias princo Harry draugas

Aktualu

Iki kitos vasaros bus rekonstruotas V.Krėvės-Mickevičiaus muziejus Varėnos rajone

Sportas

A.Peaty nustebo pagerinęs pasaulio rekordą: „Net nesu geros formos“

Sportas

J.Jefimova pagerino R.Meilutytės rekordą, lietuvė sau neįprastos rungties finale siurprizo nepateikė

Gyvenimas

Kai santykiai pabosta: atgaivinti juos padės ir poros sudarytas sąrašas

Gazas

„Samsonas Rally Rokiškis“ varžybose – Vaidoto Žalos ir Andrio Malnieko triumfas

Deuce

Nesėkmių serija tęsiasi – Ričardas Berankis patyrė skaudų pralaimėjimą Kanadoje

Aktualu

Orai: nuo tropinio karščio pailsėsime vos kelias dienas

24sek

Aštuoniolikmetės Europos čempionate iškovojo antrą pergalę

Aktualu

Juodieji ligoninių sąrašai įvarė baimės rajonų gydymo įstaigų medikams

Kultūra

Knygos recenzija. „Per balas link aušros“ – pasiteškenimai su dr. Jonu

Sportas

18-metis rusų plaukikas pagerino 9 metus gyvavusį pasaulio rekordą

Vardai

14-ųjų vestuvių metinių proga Balyje su šeima atostogavusi Inga Stumbrienė patyrė žemės drebėjimą

15min iš Glazgo Sportas

Sidabro vyrai atvirai – bangos nurimo po stiprių vidinių pykčių

Aktualu

Viešbutyje padaryta jūsų asmens dokumento kopija? Metas sunerimti

Kultūra

Liepos muzikos albumų apžvalga: vaikinai pasidaro patys

Verslas

Palangos verslininkai: tai geriausia vasara per pastaruosius 15 metų

Gazas

Kiek laiko užtrunka blaivumo testas alkotesteriu?

Aktualu

„Tušti narvai“ siekia geresnių gyvenimo sąlygų vištoms

Aktualu

Vilniuje nužudyto 13-mečio bylos advokatė Z.Malova suglumusi: „Kur siūlo galas?..“

Gyvenimas

Iš Vilniaus į Švenčionėlius persikėlęs menininkas: apima malonus jausmas, kad viskas yra gerai

Vardai

Gera keliauti kartu

Video

00:17
20:02
00:32

Praktiški patarimai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką