Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 16, 19:01

Moterys vadovės pristatomos visiškai kitaip nei vyrai: kodėl jos vis dar nuvertinamos?

Pasaulyje, kuris su laiku tampa vis modernesnis ir tolerantiškesnis, moterims dar tenka kovoti, kad turėtų tokias pat lygias galimybes kaip ir vyrai. Vienos mamos nuolat susiduria su požiūriu, kad tik moterys yra atsakingos už vaikus, kitos kaunasi dėl pagarbos darbe, o negana to, praėjusiais metais atliktas tyrimas parodė, kad moterys vadovės žiniasklaidoje yra pristatomos visiškai kitaip nei vyrai. Kodėl taip yra?
Lyčių nelygybė Tik prenumeratoriams
Lyčių nelygybė / 123RF.com nuotr.

Vyrauja požiūris, kad tik moteris atsakinga už vaikus

Zita Voitiulevičiūtė kasdienybėje dažnai susiduria su tam tikrais stereotipais lyties atžvilgiu. Kaip pati sako, tai nėra traumuojančios patirtys, tačiau įvairios smulkmenos moterų gyvenimą kai kuriais aspektais padaro sunkesnį nei vyrų.

„Neretai tai yra susiję su vaikais ir jų auginimu. Pavyzdžiui, jei vaikui darželyje prasideda sloga, skambinama mamai, kad pasiimtų savo atžalą. Ji, viską metusi, turi bėgti parsivesti mažylį namo. Kitas pavyzdys: jeigu vaikui darželyje suplyšo pirštinė, o jo pasiimti ateina tėtis, auklėtoja pasako, kad perduotų mamai pirštinę sulopyti. Tėvas neturės namie sėdėti su adata ir siūti. Taip pat prireikus, pavyzdžiui, skiepo, iš poliklinikos skambinama mamai.

Nenoriu kritikuoti darželių ir kitų institucijų atstovų, nes jie elgiasi taip, kokios yra mūsų socialinės normos. Be to, tai lyg ir logiška, nes mamos neretai apie vaikus žino geriau, bet, kita vertus, jos įpareigotos visuomenės normų daugiau domėtis ir žinoti. Tačiau neturėtų būti savaime suprantama, kad tik mama turi rūpintis vaikais, todėl gali mesti visus darbus. Kartais verta sustoti ir susimąstyti apie tai“, – mano Z.Voitiulevičiūtė.

123RF.com nuotr./Lyčių lygybė
123RF.com nuotr./Lyčių lygybė

Zita pasakoja ir apie neseniai vykusį pokalbį su jaunais vyrais, kurie turi gana atsakingus postus. Šie dalijosi savo patirtimi sakydami, kad ieškojo darbuotojo ir priimti norėjo vyrą.

„Paklausiau, kodėl būtent vyrą. Atsakė, kad toje darbovietėje reikia dirbti po 16 valandų, o moterims yra toks rūpestis kaip vaikai. Tuomet pasidomėjau, ar vyrai vaikų neturi. Stojo nejauki pauzė.

Atrodo, jeigu daug darbo, vyras vaikų gali neprižiūrėti, o moteris vis tiek privalo. Norėčiau, kad tai nebūtų savaime priimtina. Vis dėlto vienur kitur po truputį situacija keičiasi“, – pastebi pašnekovė.

Atrodo, jeigu daug darbo, vyras vaikų gali neprižiūrėti, o moteris vis tiek privalo.

Su stereotipais apipintomis replikomis Zita susiduria ir darbinėje aplinkoje. Moteris atkreipia dėmesį, kad, jeigu moteris išreiškia savo nuomonę, o vyro požiūris būna kitoks, kolektyvas labiau linkęs pasitikėti pastaruoju.

„Nuomonę pasakiusi moteris gali būti neišgirsta, bet jei vyras tą patį pasakys, bus labiau pastebėtas. Pati esu tai patyrusi. Moterys turi dvigubai labiau argumentuoti, paaiškinti. Netgi žaidžiant protmūšį, vyrų nuomonė visada bus pirmiau išgirsta ir gvildenama. Moteris jau turi dėti galvą ir sakyti, kad žino atsakymą šimtu procentų, jog ja pasitikėtų. Ir nebūtinai to pakaks“, – patirtimi dalinasi Z.Voitiulevičiūtė.

Profesinėje srityje Zita taip pat susiduria su skirtingu požiūriu – kaip ji pasakoja, moterims tenka gerokai labiau paplušėti, kad būtų pastebėtos ir įvertintos, o atėję, pavyzdžiui, praktikantai vyrai, kurie, nors ir nelabai gerai dirba, būna giriami ir labiau vertinami.

„Moterų atliktos užduotys dažnai būna geresnės, bet jos pasąmoniniame lygmenyje labiau nurašomos, o vyrams pridedama papildomų kreditų, – įsitikinusi Z.Voitiulevičiūtė. – Be to, skiriasi ir atlyginimai. Kiti gali dievagotis, kad moterų mažesnės kompetencijos, jos turi mažiau patirties, tačiau kodėl taip nutinka?

Ar ne dėl to paties, kad joms primetama daugiau naminių rūpesčių, maža to, norint būti įvertintai kaip vyrui, tenka dirbti daugiau už jį? Manau, tikrai ne visur ir ne visada taip yra, tačiau tikrai pasitaiko – ir neretai.“

123RF.com nuotr./Lyčių nelygybė
123RF.com nuotr./Lyčių nelygybė

Zita prisimena dar vieną ją sugluminusį atvejį, kuris nutiko prieš 13 metų, kai prasidėjo krizė ir visiems buvo sumažintos algos. Vyras kolega jos paklausė, ar ji uždirba dar bent 2 tūkst. litų.

„Jis manė, kad aš tiek gaunu, nes pats tiek uždirba turėdamas panašų darbą ir pateikdamas panašų rezultatą. Kai atsakiau, jog man moka 700 litų, jis pasimetė, susigėdo“, – pasakoja Z.Voitiulevičiūtė.

Zitos manymu, žmonės taip elgiasi ar kalba nepiktybiškai – dar iš seniau yra įprasta, kad moterys atsakingos už vaikus, o vyrai – už pinigus. Vis dėlto toks požiūris, anot pašnekovės, diskriminuoja moteris, prideda joms daugiau darbo už mažesnį atlygį.

„Nebegyvename urve, moterys turi krūvą kitų darbų – ne vien rūpinasi vaikais, – sako Z.Voitiulevičiūtė. – Mes su tuo augome, tad iš pradžių net sunku pastebėti, kad nelygybė egzistuoja. Tik kai pradedi domėtis, gilintis, pamatai tokius momentus. Tada imi kelti klausimus, kodėl taip vyksta. Eidamas gilyn supranti, kad automatiškai tam tikros savybės priskiriamos moterims, o kitos – vyrams. Tačiau jos dažnai yra tik primetamos.“

Nebegyvename urve, moterys turi krūvą kitų darbų – ne vien rūpinasi vaikais.

Zita mato progresą moterų ir vyrų lygybės srityje bei viliasi, kad su laiku viskas kryps tik į teigiamą pusę. Anot moters, įvairių replikų, kasdienės diskriminacijos dėl lyties vis mažėja, nes žmonės ima pastebėti to apraiškas ir jas stabdyti.

Nepatiklių žvilgsnių sulaukia iš darbuotojų, klientų

Vokietijoje 10 metų gyvenanti Ilona Nudelytė vadovauja dviem degalinėms. Moteris neslepia, kad jau nuo pirmų darbo dienų teko susidurti su ne itin tolerantišku požiūriu jos atžvilgiu. Stereotipiškai į Iloną iki šiol žiūri tiek darbuotojai, tiek klientai.

„Prieš 7 metus pasiėmiau pirmą mažą degalinę – čia tokia sistema, kad išsinuomoji degalinę ir dirbi sau. Iš pradžių dar nebuvo taip baisu, bet prasidėjo renovacija, o kartu atsirado nesklandumai. Tiek dažytojas, tiek bet koks vyras, dirbantis su technika ar statybomis, pirmiausia klausdavo, ar galima pasikalbėti su vadovu.

Atsakydavau, kad galima, prašome. Jie žiūrėdavo į mane, nesuprasdavo. Dar pridėkime tai, jog turiu akcentą, jiems kažkodėl atrodau jaunesnė, nei esu iš tikrųjų, o dar ir ūgis 162 cm. Darbuotojai man sako, kad tie žmonės žiūri į mane kaip į mergaitę su juokingu akcentu, kuri vaidina šefę. Kone su visais ta pati istorija – pažvelgia keistai, dar kartą perklausia.

Tuomet būna legendinė frazė – galbūt aš nesuprantu. Jiems atrodo, kad, jei yra akcentas, aš nesuprantu, kas kalbama. Paaiškinus situaciją, lyg ir viskas būna gerai“, – pasakoja I.Nudelytė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką