Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 3d. 19:00

Mums rūpi. Pabėgo iš miesto ieškoti ramybės, bet negalėjo likti abejingi: „Šiems vaikams kaimas – tarsi getas“

Birutė ir Gintautas Sakalauskai
Asmeninio archyvo nuotr. / Birutė ir Gintautas Sakalauskai

Birutė ir Gintautas Sakalauskai prieš septynerius metus nusprendė iš Vilniaus persikelti į kaimą. Šeima ieškojo ramybės gamtos apsuptyje, juolab kad akademinis darbas, kurį abu dirbo, leido jiems šią prabangą. Taip jie atsidūrė Širvintų r., netoli Musninkų esančiame kaime. Suaugusieji į juos žiūrėjo įtariai, tačiau vietiniams vaikams jie tapo geriausiais draugais. Ir tuomet ramaus gyvenimo idėja subliuško kaip muilo burbulas.

Kai vaikai savo iniciatyva pradėjo lankytis jų namuose, socialinio darbo patirties su vaikais turintys sutuoktiniai iš pradžių įkūrė Musninkų dienos centrą, o vėliau savo veiklą išplėtė iki asociacijos „Musninkų socialinės iniciatyvos“. 15min kalbintas G.Sakalauskas atvirai pasakoja apie pirmuosius potyrius provincijoje ir kaip viena po kitos bliuško išankstinės nuostatos apie kaimą.

Ar išsikelti iš Vilniaus į kaimą buvo jūsų sąmoningas sprendimas?

– Iš tiesų įsikėlėme sąmoningai. Norėjome derinti gamtą su kokybišku gyvenimu. Kadangi abu dirbame akademinį darbą universitete, darbo grafikas laisvesnis, net ne kiekvieną dieną reikia važiuoti į miestą, tie 50 km nuo Vilniaus nebaugino. Nebaugina iki šiol – niekada nepasigailėjome, kad persikėlėme.

O kad atsidūrėme pakankamai toli nuo miesto, lėmė finansiniai dalykai. Tuo metu nekilnojamojo turto kainos buvo labai didelės, taigi arčiau Vilniaus jos mums buvo neįkandamos. Be to, tai buvo mano žmonos močiutės gimtasis kaimas, taigi nesvetima vieta.

Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos
Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos

Kokie pirmieji potyriai atsidūrus kaime jau kaip nuolatiniams gyventojams?

– Pirmiausiai mus nustebino didžiulis kaimo skurdas. Abu esame baigę socialinius mokslus, gilinamės į šias problemas, bet skurdas mieste ir skurdas kaime realiai skiriasi. Provincijoje žmonės viskam turi daug mažiau galimybių ir perspektyvų. Ir tai daug labiau matoma, kadangi dauguma gyvena privačiuose namuose, jie yra apgriuvę, sugriuvę, kiaurais stogais. Tuo tarpu mieste ne taip matyti, kaip žmonės gyvena daugiabučiuose.

Nors per žmoną buvo šiokių tokių pažinčių, daugumai mes buvome visiškai svetimi, kitokie. Kai pasistatėme naują namą, žmonės žiūrėjo į mus su nepasitikėjimu, klausinėjo, kas dabar čia bus – kaimo turizmas ar dar koks nors verslas. Iš pradžių niekas netikėjo, kai sakydavome, jog čia gyvensime.

Ilgus metus su vaikais užsiėmėme neformalia veikla, todėl ir čia užkalbindavome vaikus, kur nors pavėžėdavome, jeigu reikėdavo. Jie jausdavo, kad mūsų santykis su jais kažkoks kitoks, kad mes jais domimės, klausinėjame, ką jie veikia, kaip gyvena. Ir galiausiai jie pradėjo pas mus lankytis namuose.

Mes gerdavome arbatą, kalbėdavomės, žaisdavome. Jie manydavo, kad jeigu mes esame namie, t. y. stovi prie namo mašina, mes turime laiko. Iš tiesų taip nebūdavo, nes daug dirbame namie, prie kompiuterio. Tačiau mums tai buvo smagi situacija. Per vaikus užmezgėme ir kitokį santykį su kaimu. Suaugusieji jausdavosi prieš mus nepatogiai. Ir iš tiesų kaimo žmogaus ir miestiečio mentalitetas skiriasi, todėl susidaro nelygiavertis santykis. Vaikai viską priima paprasčiau.

Šiems vaikams labai trūksta dėmesio jų šeimose, jie grįžta namo ir neturi ką veikti. Kaimas jiems – tarsi getas, nes jų tėvai dažniausiai dirba nereguliariu grafiku, jų namie paprastai nėra.

Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos
Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos

Ką jums pasakodavo vaikai? Ką jie iš tiesų veikia kaime?

– Kai mes klausdavome, ką jie veikia, jie sakydavo „nieko“. Kas tas niekas? Vasarą eina kažkur maudytis, eina iki parduotuvės, iki kurios – kilometras kelio, tada grįžta atgal, šeria gyvulius, prižiūri vištas, kitus ūkio darbus dirba. Jie gyvena be jokio platesnio akiračio, tarsi viena diena. Dauguma jų nebuvę prie jūros, nežino, kas tai yra. Jei yra buvę Vilniuje, tai tik ligoninėje. Be savo kaimo, jie nematę jokio kito pasaulio.

Taigi galiausiai mes nusprendėme, kad jiems reikia profesionalios pagalbos ir dėmesio, kadangi yra labai daug sudėtingų situacijų jų šeimose, jų gyvenime, o mes visą laiką negalime su jais užsiimti ir žaisti – mums taip pat reikia dirbti. Taigi prie Musninkų gimnazijos nusprendėme įkurti dienos centrą.

Parašėme projektą, buvo netgi numatytas biudžetas darbo užmokesčiui. Mums pasisekė, nes šalia esančiame kaime gyveno socialinė pedagogė, kuri pradėjo dirbti. O mes perėmėme savanorišką veiklą – pavėžėjimui, stovyklos savanoriavimui, išvykoms kartu, iš Maisto banko atveždavome maisto, pakalbindavome draugus, kad paremtų drabužiais, pinigais ar kuo gali.

Smagus šalutinis efektas, kad žmonės, išgirdę apie mūsų veiklą ir supratę, kad tai geras dalykas, labai mielai prisideda, kuo gali. Taip pat atsiranda ir savanorių dirbti su vaikais. Vieni kažką veikia su jais, kiti valgyti išverda, treti pavėžėja. Dažniausiai tai mūsų pažįstami iš Vilniaus, taip pat atvyksta žmonių iš Širvintų.

Ką veikia vaikai šiame dienos centre?

– Dienos centre pirmiausia jie gauna pavalgyti šilto maisto, kas ne kiekvienoje šeimoje yra norma. Tada jie ruošia pamokas, jei reikia, jiems padedama, ko ne visi tėvai sugebėtų padaryti. Tada vyksta žaidimai, o su vyresniais vaikais – pokalbiai, grupinis darbas. Vakare jie išvežiojami namo.

Aišku, finansavimo, kurį gavome pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dienos centrų projektą, taip pat šiek tiek iš savivaldybės, neužtenka. Normaliai veiklai reikėtų keturis kartus daugiau. Dabar dirbame su dviem darbuotojais po pusę etato, o vaikų daug, su jais dirbti yra sunku.

Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos
Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos

Šie vaikai nori daug dėmesio ir stipriai vienas su kitu dėl jo konkuruoja, nori pripažinimo, normalaus santykio su jais. Jiems viskas įdomu, bet jie turi mažai socialinių kompetencijų, elementarios buitinės patirties, ne visada žino netgi, kaip elgtis su peiliu ir šakute, o gyvenime kartais tai svarbu. Ir per ketverius metus stebėjome, kaip vaikai keičiasi. Dabar elgiasi, bendrauja kitaip nei prieš ketverius metus.

Smagus šalutinis efektas, kad žmonės, išgirdę apie mūsų veiklą ir supratę, kad tai geras dalykas, labai mielai prisideda, kuo gali.

Savo veiklos pradžioje susidūrėme su didžiule transporto problema. Ryte vaikus į mokyklą atveža autobusiukas, o po pamokų iš karto išvežioja. Taigi jie grąžinami į savo kaimus, vienkiemius, į tuos getus, ir ten būna likusią dienos dalį. Jei mokykloje po pamokų kažkas vyksta, jie neturi jokių šansų dalyvauti, nes vėliau jų niekas namo neveš. Tėvai automobilio neturi, o jei ir turi, arba jų darbo valandos nereguliarios, jiems sunku ištrūkti, arba nesupranta, kodėl vaikas turėtų likti mokykloje ilgiau negu priklauso.

Prašėme savivaldybės išnuomoti mums geltoną autobusiuką, kuris juk ir skirtas mokyklos vaikams, bet iš pradžių sulaukėme nesupratimo. Buvo nuspręsta, kad tegu jie geriau stovi be darbo.

Mes paskaičiavome, kad norint išvežioti visus vaikus, reikia nuvažiuoti 60 km. Po to pasikeitė valdžia, ir savivaldybė juos davė. Tačiau vėliau vienas sulūžo, vėl prasidėjo problemos... Dabar būna visaip. Kartais man paskambina, kad reikia vaikus nuvežti, sėdu į mašiną ir važiuoju. Kitą kartą juos išvežioja kas nors kitas ar patys darbuotojai.

Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos
Asmeninio archyvo nuotr./Birutės ir Gintauto Sakalauskų socialinės iniciatyvos

Taigi išvykote į kaimą ieškodami ramesnio gyvenimo, tačiau tapote dar labiau užimti?

– Šis centras veikia jau ketverius metus, ir vaikų, jį lankančių, vis daugėja. Tai motyvuoja užsiimti šia veikla, nes tu matai, kad vaikams to tikrai reikia. Pajuokaujame, kad dabar mes kaime pažįstame daugiau vaikų nei suaugusiųjų. Vaikai, mums važiuojant, mojuoja, sveikinasi su mumis.

Mieste anonimiškumo daug daugiau. Mieste jaunuoliai eitų į barą, žaisti boulingo ar į kiną. Čia viso to nėra, viskas už 50 km.

Aišku, pagalbos šiems vaikams reikia daug daugiau negu mes galime suteikti. Mano manymu, jų šansai, kalbant apie ateitį, labai prasti. Net atvažiavus dirbti ar mokytis į Vilnių arba Kauną, jiems būtų sunku prisitaikyti. Todėl vos ne vienintelis šansas užsidirbti – emigracija, kaip bebūtų liūdna. Ten už paprastą darbą jie gaus normalų atlyginimą, ten niekas nežinos, iš kokios jie šeimos, kaip jie mokėsi, ką dar padarė.

Jei norime, kad jie liktų Lietuvoje ir turėtų šansų išgyventi, reikia juos įgalinti, mokyti, būti su jais. Tėvai, kurie patys neturi jokių perspektyvų, nelabai jų mato ir savo vaikams, negali jiems parodyti, kaip gali būti kitaip. Pavyzdžiui, jie nesupranta, kad mokydamasis gali kažko pasiekti, nes ir patys nesimokė, todėl patys skatina vaikus važiuoti dirbti į užsienį.

Beje, tik iš miesto atrodo, kad visi kaimo vaikai yra vienodi, bet taip nėra. Socialiai stipresnių šeimų vaikai praktiškai nebendrauja su silpnesnių šeimų vaikais. Pastarieji taip dar labiau stigmatizuojami ir atskiriami.

Visuomenėje gaji nuostata, kad kaimo jaunimas turi didesnę riziką nei miesto elgtis asocialiai, nemoraliai, nusikalsti. Mitas tai ar tiesa?

– Tai mitas. Nusikalstamo elgesio visada būna daugiau mieste, tik provincijoje jis daug labiau matomas. Važiuodamas vakare per Musninkus iš tiesų gali matyti, kaip vakare mašinose sėdi jaunuoliai ir geria alų, nes neturi, ką veikti. Dažniausiai viskas tuo ir baigiasi, bet kažkam šauna į galvą gyvenimą paįvairinti, ir tai labai pastebima. Mieste anonimiškumo daug daugiau. Mieste jaunuoliai eitų į barą, žaisti boulingo ar į kiną. Čia viso to nėra, viskas už 50 km.

Neteisinga stigmatizuoti visą provincijos jaunimą, juolab kad yra puikių jaunuolių, kurie savanoriauja, dalyvauja įvairiose veiklose. Tiesa, turime ir tokių, kurie jau buvo jaunimo mainų stovyklose, pirmą kartą gyvenime išvyko į užsienį, pamatė, kokia reikalinga anglų kalba, praplėtė akiratį ir atsirado motyvaciją mokytis, studijuoti.

Didžiausia problema, kad dienos centrai skirti vaikams faktiškai iki 14 metų. O kur juos dėti po to? Šešiolikmečiui reikia jau visai kitokios veiklos negu dvylikamečiui. Yra jaunimo erdvių projektai, bet jie dar mažiau finansuojami, o labai svarbu ir toliau plėsti tų vaikų akiratį, jų nepalikti, auginti toliau. Todėl džiaugiamės, kad dalis vyresnių vaikų tiesiog ateina savanoriauti į dienos centrą ir patys tampa mažesniųjų vadovais.

Taip pat turėjome patirtį, kai vienoje stovykloje trys vadovės buvo iš gerai gyvenančių šeimų, nors ir kaime. Buvo smagu žiūrėti, kaip merginos persilaužė. Jos turėjo labai daug išankstinių nuostatų apie tuos vaikus, tačiau stovyklos metu atsirado su jais nuoširdus santykis. Toks bendravimas mažina atskirtį tarp vaikų.

Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi

Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!

Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.

Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

„Daugiau šypsenos“

Grąžinti verta

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką